Atverti pagrindinį meniu

Klaipėda

Lietuvos uostamiestis
Klaipėda
   Klaipeda City Arms.svg      Klaipeda City Flag.svg   
Quite summer evening in the port city Klaipeda.jpg

Klaipėda
55°42′40″ š. pl. 21°7′50″ r. ilg. / 55.71111°š. pl. 21.13056°r. ilg. / 55.71111; 21.13056 (Klaipėda)Koordinatės: 55°42′40″ š. pl. 21°7′50″ r. ilg. / 55.71111°š. pl. 21.13056°r. ilg. / 55.71111; 21.13056 (Klaipėda)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Klaipėdos apskritis Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Klaipėdos miesto savivaldybė Klaipėdos miesto savivaldybė
Įkūrimo data 1252 m. rugpjūčio 1 d.
Meras Vytautas Grubliauskas
Gyventojų (2019) 148 506
Plotas 110 km²
Tankumas (2019) 1 350 žm./km²
Altitudė 21 m
Pašto kodas 91100-96226
Tinklalapis www.klaipeda.lt
Commons-logo.svg Vikiteka KlaipėdaVikiteka
Miesto globėjas (-ai) Šv. Brunonas
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Klaĩpėda
Kilmininkas: Klaĩpėdos
Naudininkas: Klaĩpėdai
Galininkas: Klaĩpėdą
Įnagininkas: Klaĩpėda
Vietininkas: Klaĩpėdoje

Klaipėda – trečias pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas, įsikūręs Vakarų Lietuvoje, ties Kuršių marių ir Baltijos jūros santakos vieta Pajūrio žemumoje. Miestas yra Klaipėdos apskrities administracinis centras, yra Klaipėdos miesto savivaldybė bei Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Pajūrio regioninio parko direkcijos.

Miesto istorija sudėtinga, iš dalies dėl neužšąlančio Klaipėdos jūrų uosto, įsikūrusio prie Akmenos/Dangės upės žiočių, svarbos regionui. Iki 1919 m. pasirašytos Versalio sutarties miestas valdytas vokiečių įkurtų valstybių. Vienas kertinių veiksnių, lėmusių miesto ir krašto svarbą Europos istorijoje, buvo 18061807 m. oficialus Prūsijos karalystės sostinės statusas. Tačiau 1923 m. įvyko lietuvių inicijuotas Klaipėdos sukilimas, kurio metu Klaipėdos kraštas buvo aneksuotas Lietuvos Respublikos. Išskyrus 19391945 m. laikotarpį, kuomet vokiečių paskelbto ultimatumo metu Lietuva buvo priversta perduoti krašto kontrolę nacistinei Vokietijai, miestas daugiau nebuvo atskirtas nuo likusios Lietuvos.

Pastaraisiais dešimtmečiais miesto gyventojų skaičius ženkliai sumažėjo dėl spartaus gyventojų išsikėlimo į priemiesčių ir užmiesčių gyvenvietes. Klaipėdos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 207 100 (1992 m.) iki 148 506 (2019 m.), tačiau miesto zona plačiai išsiplėtė į priemiesčius, kurie išsibarstė šalia miesto ir apjuosė jį iš trijų pusių (šiaurės, rytų ir pietų kryptimis). Priemiestinės ir užmiesčio gyvenvietės yra gerai integruotos į miesto gyvenimą (miesto autobusų sistemos linijomis, miesto vandentiekio sistema ir kt.), o dauguma šių gyvenviečių gyventojų dirba Klaipėdos mieste. Remiantis Klaipėdos teritorinės ligonių kasos duomenimis, Klaipėdos mieste ir Klaipėdos rajono savivaldybėse 2019 m. gyveno 233 311 nuolatinių gyventojų. Iš miesto pasiekti populiarius pajūrio kurortus nėra sunku ar toli – galima lengvai nuvykti į pietuose esančią Nidą ar šiaurėje įsikūrusią Palangą.

Pavadinimo kilmėKeisti

Miesto kilmės ištakomis laikoma pilis, pastatyta Vokiečių ordino ant kuršių žemės Pilsoto ruožo ir pavadinta Memelburgu; vėliau pilies pavadinimas sutrumpėjo iki Memel. Nuo 1252 iki 1923 m. ir nuo 1939 iki 1945 m. miestas oficialiai vadintas Memeliu. 1923–1939 m. laikotarpiu oficialiai vartoti abu pavadinimai (Memel ir Klaipėda), o nuo 1945 m. naudojamas tik lietuviškas pavadinimas Klaipėda.

Pavadinimai Memelburg ir Memel randami daugelyje rašytinių šaltinių nuo XIII a., tuo tarpu pavadinimas Klaipėda aptinkamas tik nuo XV a. su Lietuva susijusiuose šaltiniuose. Pirmą kartą dabartinis vietovardis, kaip Caloypede, paminėtas Vytauto laiške 1413 m.[2] Antrą kartą Klaipėdos vietovardis, jau kaip Klawppeda, minimas 1420 m. Vokiečių ordino derybų su Vytautu santraukoje.[3] Trečią kartą Klaipėdos vardas, kaip Cleupeda, įvardintas 1422 m. pasirašytoje Melno taikos sutartyje. Remiantis žemaičių liaudies etimologija, vardas Klaipėda reiškia pelkėtą miesto reljefą nuo žodžių „klaidyti“ + „pėda“. Tikima, kad pavadinimas Klaipėda greičiausiai yra kuršių kilmės ir reiškia „lygią, plokščią žemę“. Kai kurie kiti XX a. kalbininkai (J. Gerulis, P. Skardžius, A. Salys) buvo linkę manyti, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, tačiau tam įrodyti kol kas trūksta faktų.

Vietovardžiu Mēmele/Mēmela skalvių ir kuršių gentyse vadintas Nemuno upės žemupys. Kuršių kalboje tai reiškia „nebylų, tylų“. Šį vietovardį vėliau perėmė vartoti ir vokiečių kalbininkai bei pasirinko naudoti kaip naujos gyvenvietės pavadinimą.

HerbasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos herbas.
 
Klaipėdos miesto antspaudas, 1446 m. (skersmuo 200 mm). Iš Prūsijos kultūros paveldo fondo Berlyne.

Klaipėdos herbas naudojamas ir kaip Klaipėdos miesto savivaldybės herbas. Šiuolaikinę herbo versiją sukūrė dizaineris Kęstutis Mickevičius. Dabartinis herbas buvo sukurtas atkuriant senus Klaipėdos miesto antspaudus (analogiškus tiems, kurie buvo naudojami 1446 m., 1605 m. ir 1618 m.). Herbas patvirtintas 1992 m. liepos 1 d.

IstorijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos istorija.

Vokiečių ordinasKeisti

Manoma, kad baltų gyvenvietėse šiuolaikinio miesto teritorijoje gyventa jau nuo VII amžiaus.

 
Senovinė Klaipėdos pilies ir miesto graviūra (1684 m.)

1240 m. popiežius pasiūlė Norvegijos karaliui Hakonui IV Senajam užkariauti Sembos pusiasalį. Tačiau Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Mindaugui asmeniškai priėmus krikščionybę, Vokiečių ordinas ir būrys kryžiuočių iš Liubeko nusprendė persikelti į Sembą siekdami įtvirtinti katalikybę pietryčių Baltijos jūros pakrantėje. Atvykėliai persikėlę į Sembą ir ten 1252 m. įkūrė Memele Castrum (Klaipėdos pilį). Gynybinio forto statybos užbaigtos 1253 m. Memelburge įsitvirtino Livonijos ordino kariuomenės daliniai, vadovaujami magistro Eberhardo fon Zaino. Pilies įsteigimo dokumentus magistras Eberhardas pasirašė 1252 m. liepos 29 d., o rugpjūčio 1 d. Kuršo vyskupas Heinrichas fon Liucelburgas.

Magistras Konradas fon Tyrbergas tvirtovę panaudojo kaip atskaitos tašką tolimesniems kryžiaus žygiams prieš Žemaitiją palei Nemuno upę. 1255 m. Memelį nesėkmingai bandė užimti sembai. Po šio antpuolio sembų tauta neatsigavo ir 1259 m. buvo priversta pripažinti Vokiečių ordino viršenybę. Memelį buvo kolonizavę naujakuriai iš Holšteino, Liubeko ir Dortmundo. Tuomet Memelis neoficialiai vadintas Neu-Dortmund (liet. Naujuoju Dortmundu). Gyvenvietė tapo pagrindiniu Kuršo vyskupijos miestu, kuriame buvo katedra ir bent dvi parapijinės bažnyčios. Pasak skirtingų šaltinių, Klaipėda Liubeko miesto teises gavo 1254[4] arba 1258[5] m.

 
Memelburgo modelis

1323 m. pavasarį ir vasarą Gedimino vadovaujama lietuvių kariuomenė atvyko prie Nemuno ir jau užėmusi miestą apgulė Klaipėdos pilį bei nusiaubė Sembos kraštą, tokiu būdu priversdama ordiną spalio mėnesį pradėti derybas dėl paliaubų. Planuojant atsakomojo puolimo kampaniją prieš Žemaitiją, 1328 m. Livonijos ordino įgulą Memelyje pakeitė riteriai iš Prūsijos. Tačiau lietuvių grėsmės ir išpuoliai smarkiai pakenkė miesto plėtrai: 1379 m. pilis ir miestas iki pat paribių buvo nusiaubti lietuvių, o 1389 m. miestą atstatinėję darbininkai užpulti žemaičių.

1422 m. pasirašyta Melno taikos sutartis stabilizavo valstybinę sieną tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ateinantiems 501 metams. Prasidėjo aktyvesnis Klaipėdos apylinkių apgyvendinimas. 1475 m. atstatytam miestui suteiktos sausumos miestams būdingos Kulmo miesto teisės.[6] Memelis liko dalimi to, kas tapo Prūsija, o vėliau ir Vokietija. Siena su Lietuva išliko nepakitusi iki pat 1919 m. Tai buvo viena ilgiausiai besitęsusių sienos sutarčių Europoje, minėta dabar jau nebegiedamame Vokietijos himno pirmajame posme Von der Maas bis an die Memel, kuriame aprašomos vokiškų žemių sienos nuo Maso upės vakaruose iki Nemuno upės rytuose.

Prūsijos kunigaikštystėKeisti

Po to, kai Albrechto BrandenburgiečioHohencolernų dinastijos valdoma Brandenburgo markgrafystė oficialiai atsivertė į liuteronybę, nepaisant miesto gubernatoriaus ir karo vado Eriko iš Brunsviko prieštaravimų, Klaipėdos miestas taip pat liuteronybę paskelbė oficialia gyvenvietės religija. Tai buvo vienas kertinių veiksnių, vedusių į 1525 m. Lenkijos vasalinės valstybės Prūsijos kunigaikštystės įsteigimą. Tai buvo ilgo miesto ir uosto klestėjimo laikotarpio pradžia. Klaipėda veikė ir kaip uostas kaimyninei Lietuvai, o derlingos vietovės Nemuno žiotyse leido auginti kviečius ir juos eksportuoti kaip pelningą produkciją. Vokiečių pirkliai galėjo keliauti į Lietuvą, naudotis Žemaitijos vandens keliais, todėl XVI a. Klaipėda itin sparčiai vystėsi. Atsirado pirmieji amatų cechai, buvo įsteigta pirklių gildija, prasidėjo laivų statyba ir jūrų prekyba, kūrėsi anglai, olandai, škotai, danai, švedai.[6] 1540 m. mieste kilo gaisras, sudegė beveik visas miestas. Po gaisro susiformavo stačiakampis senamiesčio gatvių tinklas.[6]

1618 m. Prūsijos kunigaikštystės sosto įpėdiniu tapo Brandenburgo markos kurfiurstas Jonas ZigmantasHohencolernų dinastijos. Brandenburgo-Prūsijos jungtinė valstybė pradėjo aktyvią regioninę politiką, kuri turėjo įtakos ir Klaipėdos miesto vystymuisi. 1629–1635 m. karų tarp ATR ir Švedijos laikotarpiu ir Trisdešimtmečio karo metu miestas buvo okupuotas švedų net kelis kartus.

Po Labguvos traktato pasirašymo 1656 m., Šiaurės karo metu, Šventosios Romos imperijos kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas atvėrė Klaipėdos uosto prieigą švedų laivams. Pajamos iš prekybos švedų laivais dalintos perpus. 1660 m. pasirašyta Olivos taika užtikrino Prūsijos nepriklausomybę nuo ATR ir Švedijos.

1627 m. pradėti viso miesto gynybinių įtvirtinimų, iš esmės pakeitusių Klaipėdos statusą ir ateities perspektyvas, statymo darbai. 1678 m. lapkričio mėnesį nedidelė švedų kariuomenė įsiveržė į Prūsijos teritoriją, tačiau neįstengę perimti Klaipėdos gynybinės pilies, buvo priversti atsitraukti.

Prūsijos karalystėKeisti

 
Fachverko stiliaus pastatai Klaipėdos miesto centre

Iki XVIII a. pradžios Klaipėda išsiplėtė iki vienos stipriausių tvirtovių visoje Prūsijoje, o 1701 m. miestas tapo oficialia Prūsijos karalystės dalimi. Tačiau nepaisant sudėtingų įtvirtinimų, Septynerių metų karo metu, 1757 m., miestą buvo užėmę rusų kariai. Todėl iki 1762 m. miestas ir likusi Rytų Prūsijos dalis tapo pavaldi Rusijos imperijai. Pasibaigus karui, Klaipėdos pilies ir sutvirtinimų priežiūra ilgainiui buvo pamiršta, tačiau miestas nenustojo augti.

 
Kuršių Nerijos tvirtovė

1773 m. Klaipėda tapo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos dalimi. Antrojoje XVIII a. pusėje su Rygos palyginti negriežti Klaipėdos muito mokesčiai suviliojo anglų pirklius įkurti pirmąsias pramonines lentpjūves mieste, o tai savo ruožtu medienos uostą. Iš 1784 m. į Klaipėdą atplaukusių 996 laivų net 500 priklausė anglams. Specializacija medienos gamyboje Klaipėdos pirkliams garantavo pajamas ir ekonominį stabilumą daugiau nei šimtui metų. Per tą laikotarpį miestas taip pat normalizavo prekybinius santykius su Karaliaučiumi, kurie laikyti įtemptais nuo XVI a. regione pasireiškusio politinio nestabilumo.

XVIII a. antrojoje pusėje Klaipėdos miestas suklestėjo iš medienos eksporto į Didžiąją Britaniją, kur ši buvo naudojama karališkojo laivyno statyboms. 1792 m. miestą aplankė 756 britų laivai, norėję gabenti medieną iš Lietuvos miškų netoli Klaipėdos. 1800 m. miesto importą daugiausiai sudarė druska, geležis ir silkės, o eksportą, kuris smarkiai viršijo importą – javai, kukurūzai, kanapės, linai, sėmenys ir ypatingai mediena.[6] Anot 1815 m. Encyclopædia Britannica, Klaipėda laikyta „geriausiu jūriniu uostu Baltijos regione“.

 
Klaipėdos rotušė buvo laikinoji Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III, jo žmonos karalienės Luizės ir jų vaikų rezidencija

Napoleono karų metu Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine. 18071808 m. mieste buvo apsigyvenęs karalius Frydrichas Vilhelmas III, su žmona Luize, dvariškiais, patarėjais ir svarbiausiais vyriausybės nariais.[7] 1807 m. spalio 9 d. karalius Klaipėdoje pasirašė dokumentą, vėliau pavadintą Spalio ediktu, kuriuo buvo panaikinta baudžiava visoje Prūsijoje.[6][8] Ši idėja kilo iš Karlo Freiherio ir Karlo Augusto reformų. Kartu su baudžiavos panaikinimu priimtas naujas miesto įstatymas leido bet kurios tautybės atstovams įsikurti administracinėje miesto dalyje. Anglai ir škotai greitai užėmė vienas aukščiausių vadovaujančiųjų pareigų vietos magistrate, prekyboje, uoste ir pradėjo dominuoti miesto ekonominiame, kultūriniame ir kalbiniame (viršutiniuose visuomenės sluoksniuose dominuojanti kalba buvo anglų, o vietinių vokiečių tarmė buvo prisotinta angliškais žodžiais ir posakiais) gyvenime, vyravo angliškas gyvenimo būdas, mada.

Žemės aplink Klaipėdą patyrė didelių ekonominių nuosmukių Napoleonui Bonapartui vykdant ekonominę blokadą prieš anglų, vokiečių ir italų prekybininkus. 1812 m. Napoleonui pasitraukus iš Maskvos po nesėkmingo žygio į Rusiją, generolas H. Jorkas atsisakė tenkinti maršalo Ž. Makdonaldo prašymą sustiprinti Klaipėdos gynybinę sistemą Prūsijos kaina.

Vokietijos imperijaKeisti

Po vokiečių žemių suvienijimo į Vokietijos imperiją 1871 m., išsiskyrė kaip šiauriausias Vokietijos miestas.

Didžiulę įtaką miesto raidai XIX a. turėjo Prūsijoje prasidėjusi pramonės revoliucija ir su tuo susiję urbanizacijos procesai. Nors Klaipėdos gyventojų skaičius XIX a. padidėjo keturis kartus ir 1910 m. išaugo iki 21 470, miestas vystymosi tempais atsiliko nuo kitų Vokietijos miestų. To priežastys daugiausiai buvo politinės. Klaipėda buvo labiausiai į šiaurę ir rytus nutolęs Vokietijos miestas ir nors vyriausybė ir ėmėsi skirti didžiules dotacijas medžių sodinimui, siekdama stabilizuoti smėlio kopas Kuršių nerijoje, didžioji dalis finansinių išteklių Rytų Prūsijos provincijoje buvo sukoncentruota provincijos sostinėje Karaliaučiuje. Tarp reikšmingų Vokietijos investicijų į infrastruktūrą pavyzdžių buvo paplūdimio ruožų plėtra, naujas laivų kanalas PiliavaKaraliaučius, leidęs mieste švartuotis laivams su 6,5 m grimzle ir kainavęs apie 13 milijonų markių.

Sunkiosios pramonės nebuvimas XIX a. 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečiais sąlygojo Klaipėdos gyventojų augimo stagnaciją. Nepaisant to, medienos gamyba ir toliau išliko pagrindine pramonės šaka. Miestas išliko svarbiausiu Baltijos regiono prekybos mediena tašku. 1800 m. mieste veikė Didžiosios Britanijos konsulatas; 1900 m. ten lankėsi Didžiosios Britanijos vicekonsulas ir Lloyd’s agentai. Amžiaus pabaigoje dėl mažėjančios prekybos su Britanija daugelis anglų pargrįžo tėvynėn.[9][10]

 
Klaipėdos centrinis pašto skyrius, buvusi Frydricho Vilhelmo Argelanderio ir Prūsijos monarchų rezidencija
 
1920 m. veikusio Klaipėdos siauruko stotis

Nuo 1900 m. tarp Klaipėdos ir Kranto (Kuršių nerijos pietuose) bei tarp Klaipėdos ir Tilžės ėmė kursuoti garlaiviai. Per Eitkūnus, Prūsijos pasienio stotį, buvo nutiestas geležinkelis iš pagrindinio Rytų Prūsijos geležinkelių mazgo Įsručio į Sankt Peterburgą. Klaipėda geležinkeliu taip pat buvo sujungta su Įsručiu per Tilžę, iš kur vėliau buvo galima pasiekti Karaliaučių, tačiau tam tekdavo kirsti net 4 kilometrų pločio Nemuno (seniau Memelio) upės slėnį trimis tiltais.

Antrojoje XIX a. pusėje Klaipėda tapo lietuvių kalba lotyniškais rašmenis spausdintų knygų leidybos centru. Spauda lietuvių kalba buvo draudžiama netoliese esančioje Rusijos imperijoje, kurios provincija (Lietuvos gubernija) ribojosi su Vokietijos Rytprūsiais. Knygas per sieną išnešiodavo knygnešiai.

1910 m. vokiečių surašymo metu Klaipėdos teritorijoje gyventojų skaičius siekė 149 766, iš kurių 67 345 gyventojai save laikė lietuviais. Klaipėdos mieste ir uoste, taip pat miesto priemiesčiuose gausiai gyventa etninių vokiečių, tuo tarpu užmiesčio gyvenvietėse – daugiausiai būta etninių lietuvių.[11]

TarpukarisKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos kraštas.
 
Vokietijos kariuomenė Klaipėdos uoste. 1939 m. kovo mėn.
 
1925 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas Silvestras Žukauskas Klaipėdoje

Pagal Versalio taikos sutartį, pasirašytą po Pirmojo pasaulinio karo, Klaipėda ir jos kraštas buvo atskirti nuo Vokietijos valstybės ir sudarė Antantės valstybių protektoratą. Prancūzams buvo laikinai pavestas regiono administravimas, iki kol bus surastas nuolatinis sprendimas. Tiek Lietuva, tiek Lenkija kėlė teisių į regioną klausimą. Tačiau nerandant bendro sutarimo, atrodė, kad Klaipėdos miestas taps laisvuoju miestu, panašiu į Dancigą. Nelaukdami nepalankaus Antantės sprendimo, lietuviai nutarė inicijuoti Klaipėdos sukilimą ir regioną perimti jėga. Sukilimas buvo įvykdytas 1923 m. sausio mėnesį, kuomet Vakarų Europa savo dėmesį buvo sutelkusi į Rūro srities okupaciją. Lietuvių vykdyta aneksija vokiečių sutikta palankiai, o iš prancūzų tesulaukta labai menko pasipriešinimo.[12] Iš pradžių Tautų Sąjunga oficialiai užprotestavo tokį sukilimą, tačiau 1923 m. vasario mėnesį pripažino pasikeitusią geopolitinę situaciją ir Lietuvos pretenzijas į krašto administravimą. 1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos konvencija pripažino Klaipėdos kraštą nedaloma Lietuvos respublikos dalimi, tačiau su sąlyga, kad kraštui bus užtikrinta plati regiono autonomija.[13]

Miesto ir krašto aneksija turėjo didžiulę įtaką Lietuvos ekonomikai ir užsienio santykiams. Vienu metu, Klaipėdos kraštas sukūrė net iki 30 % viso Lietuvos sukuriamo BVP ir net 70–80 % šalies prekybos su užsieniu vyko per Klaipėdos miestą. Regione, kuris sudarė tik apie 5 % Lietuvos teritorijos, buvo sutelkta net trečdalis visos šalies pramonės.[14] Per Klaipėdą ėjo 75,6 % Lietuvos eksporto ir 64,8 % importo.[6] Veimaro Vokietija, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministras Gustavas Stresemanas, palaikė diplomatinius santykius su Lietuva. Tačiau Vokietijai tapus nacistine valstybe, šios vyriausybė siekė susigrąžinti Klaipėdos regioną į vokiečių rankas ir dėl to kilo politinės įtampos. Tąkart provokiškos partijos laimėjo visus regiono lygmeniu vestus rinkimus į Klaipėdos parlamentą, kuris neretai grumdavosi su centrinės valdžios iš Lietuvos paskirtu Klaipėdos direktoratu. Lietuvių pastangos sulietuvinti Prūsijos lietuvius skatinant lietuvių kalbą, kultūrą, švietimą dažnai buvo pasitinkamos vietinių gyventojų su pasipriešinimu.

1932 m. kilęs konfliktas tarp Klaipėdos parlamento ir Lietuvos deleguoto direktorato Klaipėdai turėjo būti išspręstas įsikišus Tarptautinio teisingumo teismui. 19341935 m. lietuviai mėgino priešintis nacių skleidžiamai įtakai regione pasitelkiant areštus ir patraukiant baudžiamojon atsakomybėn daugiau nei 120 narių aktyvistų už tariamą sąmokslą surengti maištą prieš lietuvius.[15] Nepaisant gana griežtų nuosprendžių vadinamojoje Noimano-Zaso byloje, kaltinamieji netrukus buvo paleisti dėl nacistinės Vokietijos spaudimo. Klaipėdos konvencija garantavo plačią regiono autonomiją, kas neleido Lietuvai blokuoti augančio provokiško požiūrio regione.

Kadangi įtampa tarpukario Europoje ir toliau augo, buvo numanoma, kad Vokietija gali imtis veiksmų prieš Lietuvą siekiant susigrąžinti regiono kontrolę. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas 1939 m. kovo 20 d. pateikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui ultimatumą, reikalaudamas grąžinti Klaipėdos miestą ir jo kraštą Vokietijai. Lietuva, negalėdama užsitikrinti tarptautinės paramos savo vidaus ir užsienio politikai, pasidavė ultimatumui ir mainais į galimybę naudotis Klaipėdos uostu kaip laisvuoju uostu, 1939 m. kovo 22 d. vėlyvą vakarą perdavė ginčijamą regioną Vokietijai. Tų pačių metų kovo mėnesį uoste lankėsi ir miesto gyventojams kalbą skaitė Adolfas Hitleris. Tai buvo paskutinė Hitlerio teritorinė ekspansija iki Antrojo pasaulinio karo.[16]

SovietmetisKeisti

 
Lenino aikštėje (dab. Atgimimo aikštė) prie viešbučio „Klaipėda“, apie 1980 m.
 
Privatūs laivai Klaipėdoje

Per Antrąjį pasaulinį karą kai kurios miesto dalys gerokai nukentėjo nuo sovietų aviacijos bombardavimų bei vokiečių įgulos sprogdinimų. Nuo 1944 m. iki 1945 m., kuomet tapo aiški Sąjungininkų persvara kare, gyventojai pradėjo masiškai bėgti iš miesto. Beveik tuščią miestą sovietų raudonoji armija užėmė 1945 m. sausio 28 d. Mieste buvo likę apie 50 žmonių. Evakuavus beveik visus senuosius miesto gyventojus, miestas neteko senosios septynių šimtmečių vokiečių-lietuvių-prūsų koegzistencijos tradicijų. Po karo Klaipėdos miesto teritorija buvo įtraukta į Lietuvos TSR sudėtį, pažymint naujos eros miesto istorijoje pradžią ir miesto, priklausiusio vokiškai kalbančioms žemėms, pabaigą.

 
Modernūs pastatai Klaipėdos mieste

Klaipėdą sovietai reorganizavo iš vieno svarbiausių neužšąlančių uostų rytinėje Baltijos jūros dalyje į didžiausią žuvininkystės bazę Tarybų Sąjungos europinėje dalyje. Mieste buvo pastatyta milžiniška laivų gamykla bei laivų remonto bazė, žvejybos uostas. Vėliau, nuo 1959 m. pabaigos, miesto gyventojų skaičius pradėjo sparčiai augti ir 1989 m. mieste užregistruota apie 203 000 nuolatinių gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo beveik visi miesto gyventojai buvo atvykę iš Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos, pakeisdami buvusius vokiškai kalbančius gyventojus. Iš pradžių miesto savivaldybėje vyravo rusakalbė vietos valdžia, tačiau po Josifo Stalino mirties į Klaipėdą iš kitų Lietuvos gyvenviečių atvyko daugiau žmonių nei iš kitų sovietinių respublikų ir sričių. Tuo metu lietuviai tapo pagrindine etnine grupe mieste.

Iki 7–8-ojo dešimtmečių sandūros Klaipėda Tarybų Sąjungai buvo svarbi tik dėl ekonomikos, o kultūrinė ir religinė veikla buvo minimali ir apribota. Naujoji Klaipėda naujakurių iš visos TSRS buvo kuriama nepaisant miesto istorijos arba priešpriešinant save jai. Kelis pirmuosius pokario dešimtmečius Klaipėda atliko iš esmės ekonominės TSRS provincijos su itin išvystyta žvejybos pramone vaidmenį. Per jūrų uostą geležinkelio keltu Klaipėda–Mukranas buvo plukdomi sovietų strateginiai kroviniai į Rytų Vokietiją. Miestas pradėjo plėtoti kultūrinę veiklą tik apie 1970–1980 m. Vienu iš kultūrinių proveržių yra laikoma Jūros šventė, kuri kasmet pritraukia tūkstančius žmonių iš visos šalies atvykti į Klaipėdą.

DabartisKeisti

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miesto ekonominę plėtrą labai skatino užsienio investuotojai, tarp jų didelės bendrovės „Philip Morris“, „Siemens“, „Radisson SAS“; 2005 m. Klaipėdoje buvo 20 iš 100 didžiausių Lietuvos investuotojų.[6] Lietuvos žvejybos laivynas ir Jūros žvejybos bendrovė dėl nevykusios privatizacijos bankrutavo. Uostui didelį pelną davė iš Rusijos į Vakarus vežamų žaliavų reeksportas, jis sėkmingai konkuravo su gretimais Baltijos uostais. 1992 m. įkurta Lietuvos Respublikos karinių jūrų pajėgų pagrindinė bazė. 1997 m. Klaipėdoje sukurta laisvoji ekonominė zona.

Plėtojosi kultūra. Remiantis Šiaulių (pedagoginio) universiteto ir Klaipėdos konservatorijos rekomendacijomis, 1991 m. įsteigti Klaipėdos ir LCC tarptautinis universitetai tapo Vakarų Lietuvos regiono kultūros ir mokslo centrais.

2014 m. Klaipėdą aplankė 64 kruiziniai laivai, pagal šį rodiklį pirmą kartą buvo aplenkta Latvijos sostinė Ryga.[17]

SavivaldybėKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos miesto savivaldybė.

Miestas turi savivaldybės statusą Klaipėdos apskrityje. Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Iki 2009 m. Klaipėdai priklausė viena seniūnija Melnragės-Girulių.

 
Nuo 2015 m. galiojantis miesto rajonų žemėlapis

MeraiKeisti

Atkurtoje Lietuvoje Klaipėda turėjusi 7 merus:

Administracinis suskirstymas ir miesto objektaiKeisti

Miesto dalysKeisti

Dangės kairiajame krante, ties žiotimis yra Klaipėdos senamiestis (jame XIII–XV a. susiformavo stačiakampis gatvių tinklas), prie Kuršmarių – Smeltė. Dangės dešiniajame krante yra Naujamiestis (miesto centras), į šiaurę nuo jo, prie Baltijos – Giruliai (vasarvietė), Kuršių nerijoje – Smiltynė.

2001 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba patvirtino Klaipėdos miesto gyvenamųjų rajonų schemą,[18] pagal kurią Klaipėdos miestas buvo padalytas į 60 gyvenamųjų mikrorajonų. 2015 m. Klaipėdos savivaldybės tarybos nutarimu buvo priimtas įsakymas „Tvari urbanistinė raida“,[19] kuriuo buvo suformuoti 13 naujų miesto rajonų su 126 mikrorajonais (kvartalais):

  • Lypkiai: Vaidaugai, Naujadvaris, Senosios Gandrališkės, Bevardis upelis, Lypkiai I, Lypkiai II, Lypkiai III, Lypkiai IV, Kretainis, Švepeliai, Jakų žiedas, Sendvario pievos
  • Rumpiškė: Terminalas, Arena, Gintaro pelkė, Dubysa, Policija, Špichuto dvaras, Celiuliozės fabrikas, Gėlių kvartalas, Fabriko kolonija, Rumpiškės dvaras, Rumpiškė, Ryšininkai
  • Smiltynė: Naujosi Perkėla, Smiltynės jachtklubas, Senoji Perkėla, Kopgalis, Smiltynės miškas
 
Vokiška, sovietinė ir moderni lietuviška architektūra Klaipėdoje
 
Iš viršaus į apačią: Klaipėdos dramos teatras teatro aikštėje, Klaipėdos senamiesčio erdvės, paminklas „Arka“, kairioji Danės upės krantinė, fachverkinių pastatų ansamblis Klaipėdos senamiestyje.

Klaipėdos SenamiestisKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos senamiestis.

Klaipėdos senamiestis išsiskiria iš kitų Lietuvos senamiesčių savo kompaktiškumu bei vokiškosios, skandinaviškosios architektūros gausa. Tarpukariu šis senamiestis buvo laikomas vienas gražesnių Šiaurės Europos regione. Tai bene europietiškiausias Lietuvos senamiestis, bet taip pat ir labiausiai suniokotas senamiestis šalyje. Jis smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokario metu buvo priimtas sprendimas sugriautų architektūros paminklų neatstatyti, nemažai dar išlikusių pastatų buvo nutarta nugriauti. Senos architektūros statiniai yra saugomi valstybės. Todėl jie turi specialų apsaugos statusą. Dalis pastatų kruopščiai rekonstruojami, dėl to senamiestis sulaukia daug lankytojų.

Teatro aikštėKeisti

Pagrindinis straipsnis – Teatro aikštė.

Teatro aikštė yra Klaipėdos miesto širdis. Tai labai mėgstama klaipėdiečių ir jų svečių susibūrimo vieta, be kurios neįsivaizduojamos tokios šventės kaip tarptautinis Pilies džiazo festivalis, Jūros šventė ir kiti renginiai. Teatro aikštė tokį pavadinimą gavo dėl čia pastatyto klasicizmo stiliaus Klaipėdos dramos teatro pastato. XX a. pradžioje buvo nutarta aikštės viduryje statyti Simono Dacho paminklą–fontaną, o jo viduryje Simono Dacho atminimui pastatyta skulptūra vaizduojanti jaunutę basą mergaitę. Ši „Taravos Anikės“ skulptūra ir šiandien yra lankomiausia Klaipėdos miesto skulptūra, kurios neaplenkia turistai.

Klaipėdos senamiesčio architektūraKeisti

Klaipėdos miesto senamiestis ryškiai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų tiek savo apstatymo struktūra, tiek vyraujančiu statinių architektūros stiliumi. Fachverko architektūros stiliaus populiarumą XIX a. taip pat patvirtina senamiesčio dalis, esanti tarp Didžiosios Vandens gatvės ir Turgaus aikštės. Čia tebestovi išlikusios didelės fachverkinių statinių grupės, kiemai bei priemenės. Vienoje senamiesčio dalyje galima sutikti nemažai fachverkinės konstrukcijos pastatų. Tuo tarpu kitoje senamiesčio dalyje, tarp Turgaus ir Žvejų gatvių, kuri išdegė per 1854 metų gaisrą, fachverkas retenybė. Ši dalis po gaisro atsistatė jau mūrinė. Po gaisro atstatant miestą, fachverką imta riboti. Fachverko mieste sumažėjo, o visuomeniniai fachverkiniai pastatai tapo retenybe.

Danės upės krantinėsKeisti

Kairiojoje Danės upės krantinės promenadoje galima išvysti šešis paminklinius knechtus, kurie įprasmina ir pasauliui primena svarbius Lietuvos jūreivių žygdarbius. Simboliškai pagerbtos ir trys jachtos – „Lietuva“, „Dailė“ bei „Audra“, kurios Sąjūdžio metais, 1989 m., pasidabinusios trispalvėmės, perplaukusios Atlanto vandenyną. Šis žygis, pavadintas „Lietuvos garbei ir vienybei“ ir tęsęsis iš Klaipėdos iki Niujorko ir atgal, tapo laisvės simboliu. Anot buvusio Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus, 1989-ųjų žygio reikšmė ne menkesnė nei Baltijos kelias. Tie patys jūreiviai 1992–1993 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje su jachta „Lietuva“ apiplaukė pasaulį.

19071945 m. stovėjo pergalės prieš Napoleoną 100-o metų sukakties proga pastatytas paminklas „Borusija“.

Dar vienas bronzine įmontuota plokštele dekoruotas knechtas yra skirtas Gintarui Paulioniui, 1994-aisiais irkline valtimi, pavadinta „Alfredas Jansenas“, perplaukusiam Baltijos jūra. Pats naujausias knechtas įrengtas 2009 m., primena apie tūkstantmečio kelionę aplink pasaulį jachta „Ambersail“. . Su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ 2008 m. spalio 5 d. startavo „Tūkstantmečio odisėja“.

 
Klaipėdos undinėlė prie Danės upės

Apskritai Klaipėdoje gausu mažosios architektūros, miesto centre galima rasti daugybę skulptūrų ir kitokių paminklų. Vienas jų dešiniajame Danės krante netoli Biržos tilto atidengta undinėlės skulptūra (autorius – skulpt. Klaudijus Pūdymas, 2015).

Paminklas vieningai Lietuvai „Arka“Keisti

Pagrindinis straipsnis – Paminklas vieningai Lietuvai „Arka“.

Paminklas „Arkoa“ pastatytas Klaipėdoje 2003 m., minint Tilžės akto 85-ąsias ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 80-ąsias metines. Paminklas sveria 150 tonų ir yra 8,5 metro aukščio. Mažoji kolona iš raudonojo granito simbolizuoja Mažąją Lietuvą ir jos kultūrinį paveldą, o pilkoji – Didžiąją Lietuvą. Viršutinė tartum nuskelta paminklo dalis vaizduoja Karaliaučiaus sritį (Kaliningradą), dabar priklausančią Rusijai. Ant paminklo iškalti Ievos Simonaitytės žodžiai: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. Skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas.

Skulptūrų parkasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos skulptūrų parkas.

Įkurtas 1977 m. Skulptūrų parke yra įkurdinta moderniosios lietuvių skulptūros (1977–1991 m.) galerija po atviru dangumi su 116 skulptūrinių kompozicijų. Daugiau kaip dešimtmetį skulptūros buvo statomos Smiltynėje vasaros metu skulptorių pleneruose.

Burlaivis „Meridianas“Keisti

 
Burlaivis „Meridianas
Pagrindinis straipsnis – Meridianas (laivas).

Miesto simbolis – burlaivis „Meridianas“. Tai mokomasis burlaivis, pastatytas 1948 m. Suomijoje, Turku laivų statykloje. Kaip mokomasis burlaivis nustojo veikęs 1967 m., vėliau stovėjo Danės upes krantinėje netoli iržos tilto, burlaivyje veikė baras-restoranas. 2013 m. burlaivis pilnai rekonstruotas, šalia jo esančioje krantinėje įkurtas mažas muziejus po atviru dangumi.

Parkai ir miškaiKeisti

 
Fontanai Dangės skvere

Parkai:

Gamta ir geografijaKeisti

Klaipėda įsikūrusi Pajūrio žemumoje ir Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje; mieste į Klaipėdos sąsiaurį įteka Danė. Miestui priklauso Kiaulės Nugaros sala Kuršių mariose. Miesto plotas yra 110 km² – 38 % naudojama pastatams, 1,4 % keliams, 8,45 % ūkininkavimui, 14,08 % vandens, ir 38 % kt.

Miškai:

KlimatasKeisti

 
Klaipėdos klimatą veikia Baltijos jūra

Klaipėdoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis, pereinantis į žemyninį klimatas, kuriam didelę įtaką daro Baltijos jūra. Žiemos švelnios arba šaltos, vasaros dažniausiai šiltos, bet atskirais metais gali pasitaikyti vėsios arba karštos. Vidutinė sausio ir vasario nakties oro temperatūra -5 °C, dienos 0 °C. Vidutinė daugiametė sausio temperatūra yra aukščiausia Lietuvoje ir siekia -1,4 °C.[20] Liepos ir rugpjūčio dienomis oras vidutiniškai įšyla iki +20 °C, naktimis atvėsta iki +14 laipsnių. Karščiai reti, bet virš 25 laipsnių oro temperatūra vasarą pakyla apie 12 kartų, o virš 30 laipsnių – apie vieną kartą per metus. Žemiausia oro temperatūra yra buvusi -33 °C, aukščiausia +34 °C.

 
Rūkas Klaipėdoje

Krituliai iškrinta visus metus, bet dėl vakarinių pernašų ir jūros artumo didžiausias jų kiekis būna vasaros antroje pusėje bei rudenį, kai per mėnesį iškrinta iki 90 mm kritulių. Sausiausias metas – pavasaris. Sniegas iškrinta kiekvienais metais ir yra labai įprastas reiškinys žiemą bei kovo mėnesį. Tačiau dažnai pasninga ir spalį, lapkritį bei balandį. Iki 1990 m. Klaipėdoje kartais pasnigdavo ir gegužės mėnesį, o šlapdribų yra pasitaikę rugsėjį. Žiemą mieste dažna lijundra (vyraujat pietvakarių vėjui ir neigiamai oro temperatūrai), plikledis, šerkšnas, pūgos. Tarybiniais laikais yra buvę atvejų, kai dėl pūgų miestas būdavo visiškai paralyžiuotas visai dienai. Tačiau 1994 m. liepą mieste visiškai nebuvo kritulių (0,0 mm).

Perkūnijos dažnos vasarą ir rudenį. Jos Klaipėdoje būna dviejų tipų: žemyninės, kurios susidaro pučiant rytiniams vėjams šiltomis vasaros dienomis, bei jūrinės, kurios atkeliauja su vakariniais vėjais tuo atveju, kai jūra būna šiltesnė už žemyną. Šios perkūnijos ypač būdingos tada, kai po karščių rugpjūčio mėnesį virš jūros apsistoja šalta orų masė. Slenkant atmosferos frontams, perkūnija Klaipėdoje pasitaiko ir žiemą.

Viesulai Klaipėdoje reti ir buvo pastebėti tik miesto apylinkėse, dažniausiai virš Baltijos jūros. Jie buvo silpni bei krantą pasiekę sunykdavo. Tiesiogiai viesulas nėra Klaipėdos kliudęs. Tačiau škvalai vasarą galimi, nors palyginti reti. Įprastos audros nuostolių pridaro dažniau. Vasarą Klaipėdoje galima kruša, kuri pasitaiko kas keletą metų.

Speigai gana dažni, pasitaiko beveik kasmet. Klaipėdoje jie kartais būna itin grėsmingi, nes stiprų šaltį gali lydėti labai žvarbus rytų vėjas. Paskutinį kartą tokie sibirietiški speigai buvo 2006 m. sausio mėnesį.

Klaipėda – vėjuotas miestas. Per metus būna vidutiniškai 30 audringų dienų, kurių metu vėjo gūsiai siekia 15–28, kartais iki 33 m/s. Stipriausi vėjai Klaipėdoje siekė 40 m/s uragano „Anatolijaus“ metu bei per uraganą 1967 m. spalio mėnesį.

Klaipėda pasižymi orų nepastovumu. 2002 ir 2006 m. vasaromis vyravo Kalifornijos pakrantei būdingi sausi orai su šiauriniais brizais. 2007 m. sausis buvo artimas airiškajam (vėjuotas, lietingas ir švelnus), o 2006 m. sausis buvo speiguotas, artimas Maskvos sausiui. Net balandis vienais metais gali būti šiltas ir sausas, o kitais – sniegingas ir žiemiškas.

EkonomikaKeisti

 
Kruizinis laivas „Costa Pacifica“ Klaipėdos kruizinių ir karinių laivų terminale

Klaipėda yra svarbus vakarų Lietuvos ekonomikos centras. Šalia miesto veikiantis šiauriausias neužšąlantis jūrų uotas Baltijos jūros rytinėje pakrantėje lemia tai, kad Klaipėda yra kartu ir labai svarbus transporto mazgas, kuriame susikerta geležinkelių, plentų, tarptautinių keltų linijos. Uoste dirba nemažai didelių krovos, laivų remonto ir statybos bendrovių, teikiamos visos su jūros verslu ir kroviniais susijusios paslaugos. Uostas per metus gali perkrauti iki 35 mln. t įvairių krovinių.[21] Rytinėje miesto dalyje veikia Klaipėdos laisvoji ekonominė zona, leidžianti įmonėms gauti tam tikro lygio mokestines lengvatas. Mieste veikia daug įmonių, kurios savo pagamintą produkciją eksportuoja į užsienio rinkas. Čia taip pat 2001 m. pastatyta pirmoji Pabaltijyje geoterminė jėgainė, tiekianti žemės gelmių šilumą Klaipėdai. 2014 m. įgyvendintas Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektas – Suskystintų gamtinių dujų terminalas su SGD laivu–saugykla „Independence“.

Klaipėda taip pat svarbiausias Vakarų Lietuvos pramonės centras. Mieste pagaminama 7,1 % Lietuvos ir apie 60,5 % Klaipėdos apskrities pramonės produkcijos.[21] 70 % Klaipėdos BVP sukuria paslaugos ir administravimas (uosto krovos darbai, tarpininkavimas, logistika, turizmas, viešasis sektorius), 30 % – apdirbamoji pramonė ir statyba.[21] Klaipėdiečių pajamos yra didesnės nei vidutinės gyventojų pajamos Lietuvoje. Mieste įsikūrusios tokios įmonės kaip DFDS Lisco, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, Baltijos laivų statykla, Vakarų laivų gamykla, R. Jonaičio IĮ Argus, AB Klaipėdos kartonas, Balticum TV.

SusisiekimasKeisti

Iš Klaipėdos eina magistraliniai keliai  A1  VilniusKaunasKlaipėda ,  A13  KlaipėdaLiepoja , kuriuo galima pasiekti Palangą ir Šventąją.  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda  krašto keliu galima pasiekti Šilutę ir Panemunės miestus. Klaipėdoje yra stambus geležinkelių mazgas, aptarnaujantis uostą. Greitaisiais keleiviniais traukiniais iš Klaipėdos galima nuvykti į Kretingą, Plungę, Telšius, Šiaulius, Radviliškį, Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris, Vilnių ir pietine kryptimi į Priekulę ir Šilutę. Veikia Klaipėdos aerouostas.

Viešasis transportasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos autobusų parkas.

Klaipėdoje šiuo metu veikia 36 autobusų maršrutai, nors didžiausias autobuso maršruto numeris yra 26[22].

Klaipėdos viešojo transporto sistema yra itin logiška ir patogi keliaujantiems juo dėl miesto geografijos ypatumų, t. y. dėl to, kad miestas yra itin išplėstas iš šiaurės į pietus siaurame ruože (Klaipėdoje autobusų maršrutai driekiasi iki 25 km iš šiaurės į pietus ir vos 3 km iš rytų į vakarus).

Stambiausi viešojo transporto autobusų maršrutai Klaipėdoje:

  • Nr. 8 – iš pietinių miesto mikrorajonų į geležinkelio stotį;
  • Nr. 6 – iš pietinių miesto mikrorajonų į Melnragę;
  • Nr. 5 – iš pietinių miesto mikrorajonų į šiaurinius miesto rajonus;
  • Nr. 3 – iš Žvejybos uosto mikrorajono (Klaipėdos pietvakariuose) į ligoninių kompleksą miesto šiaurėje.
  • Nr. 100 – iš autobusų stoties į Palangos oro uostą.

Taip pat veikia maršrutinių taksi sistema (M5, M6, M8).

GeležinkeliaiKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos geležinkelio stotis.

Klaipėda visada buvo svarbus logistikos centras, 1875 m. čia įrengus pirmąją geležinkelio stotį pradėti gabenti kroviniai ir keleiviai į kitus Lietuvos miestus ir į kitus kraštus. Klaipėdos geležinkelio stotis veikia priestočio gatvėje.

Geležinkelio ruožas

Tiltai per DangęKeisti

 
Pakeliamasis Biržos tiltas per Danę

Tiltai per Dangės upę (prieš srovę):

Vandens transportasKeisti

Senojoje ir Naujojoje perkėlose keliama į Smiltynę:

Iš Klaipėdos jūrų uosto keleivių terminalo plaukia keltai maršrutu Klaipėda–Kylis ir Klaipėda–Karlshamnas

GyventojaiKeisti

Gyventojų surašymasKeisti

 
Viešbutis „Old Mill Hotel“

2017 m. miesto gyventojų skaičius siekė 172 272.

Gyventojų skaičius pagal lytį: 53,58 % moterų ir 46,42 % vyrų.

1945 m. praktiškai visi gyventojai iš miesto pasitraukė su vokiečių kariuomene. 19461953 m. miestas buvo iš naujo apgyvendintas, tarp naujųjų gyventojų didelę dalį sudarė rusai ir kitų sovietinių respublikų gyventojai, atsiųsti dirbti naujai kuriamose ir atkuriamose miesto pramonės įmonėse, kiti atvyko savo iniciatyva. Tuo pačiu į miestą aktyviai kėlėsi ir lietuviai. Pagal gyventojų surašymų duomenis mieste gyveno lietuvių:

  • 1925 m. – 30,3 %
  • 1959 m. – 55,2 %
  • 1961 m. – 54,2 %
  • 1970 m. – 60,9 %
  • 1979 m. – 61,5 %
  • 1989 m. – 63,0 %
  • 2001 m. – 71,3 %
  • 2011 m. – 73,9 %
  • 2017 m. – 87,0 %

Miesto nuolatinių gyventojų raida:

Demografinė raida tarp 1782 m. ir 2019 m.
1782 m. 1823 m. 1837 m. 1861 m. 1890 m.[1] 1897 m.sur. 1905 m. 1912 m.
5 500 5 300 9 000 17 500 19 282 20 100 20 700 23 500
1925 m. 1931 m. 1938 m. 1945 m. 1950 m. 1959 m.sur. 1961 m. 1967 m.
35 845 37 142 47 189 3 600 48 500 89 500 106 243 131 600
1970 m.sur. 1978 m. 1979 m.sur. 1985 m.[23] 1989 m.sur. 1991 m. 1999 m. 2001 m.sur.
140 342 175 200 176 648 195 000 202 929 208 300 203 300 192 954
2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.sur. 2012 m. 2014 m.
187 316 185 936 184 657 183 433 182 752 162 360 160 361 157 305
2017 m. 2018 m. 2019 m. - - - - -
162 835 149 015 148 506 - - - - -


Tautinė sudėtisKeisti

2017 m. gyveno 172 272 žmonės:[24]

2011 m. gyveno 162 360 žmonės:[25]

2001 m. gyveno 192 954 žmonės:[26]

1925 m. gyveno 35 845 žmonės:[27]

Pagal tikybąKeisti

2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenis, Klaipėdoje tikinčiųjų buvo:

KultūraKeisti

 
Burlaivis „Sedov“ 2009 m. Jūros šventės metu

Veikia Klaipėdos dramos teatras, Klaipėdos muzikinis teatras, Klaipėdos kariljonas, Klaipėdos lėlių teatras. Yra Klaipėdos miesto koncertų salė, vasaros koncertų estrada. Kultūros centras Žvejų rūmai, Klaipėdos džiazo klubas, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras, Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, Moksleivių saviraiškos centras, Kultūrų komunikacijų centras, kultūros ir švietimo centras „Harmonija“.

Kasmet vyksta daug tarptautinių festivalių: „Skambanti banga“, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivalis „Klaipėdos muzikinis pavasaris“, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Miesto ekonomikai yra itin svarbios vasaros šventės, kurios pritraukia nemažai svečių iš Lietuvos ir užsienio: Klaipėdos laivų paradas, Tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas, Lietuvos vakarų krašto dainų šventė, Jūros šventė, Miesto gimtadienis – rugpjūčio 1 d., Klaipėdos pilies džiazo festivalis, Parbėg laivelis. Šių švenčių metu į Klaipėdą atvyksta ne tik nemažai turistų, bet ir prekeivių iš Lietuvos, Latvijos ir Kaliningrado srities.

Klaipėdą garsina varinių pučiamųjų ansamblis Klaipėdos brass kvintetas ir Klaipėdos kamerinis orkestras.

MuziejaiKeisti

BažnyčiosKeisti

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos bažnyčios.
 
Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčia seniausia iki šių dienų išlikusi Klaipėdos bažnyčia

Dabar mieste yra 5 katalikų bažnyčios:

3 stačiatikių cerkvės:

2 sentikių cerkvės:

Kitos bažnyčios:

Veikia musulmonų sunitų, evangelikų reformatų (Klaipėdos evangelijos koplyčia), žydų judėjų ir kitos bendruomenės.[32][33]

Švietimo ir ugdymo įstaigosKeisti

Informavimo priemonėsKeisti

TelevizijaKeisti

 
Balticum TV logotipas

Nuo 1989 m. veikia Klaipėdos televizija, iš Klaipėdos transliuojamas regioninis TV kanalas Balticum TV ir kanalas Balticum Auksinis.

RadijasKeisti

19361944 m. veikė Klaipėdos radiofonas ir Klaipėdos radijo stotis. Nuo 1995 m. veikia radijo stotis Laluna. Nuo 2001 m. radijo stotis rusų kalba Raduga. Taip pat veikia stotys Vilties radijas, Radijogama ir Radijas 9.

SpaudaKeisti

Iki II pasaulinio karo buvo leidžiami šie spaudos leidiniai: Apžvalga, Arbeiter-Zeitung, Baltijos aidas, Baltika, Baltischer Beobachter, Bangelės, Bendras frontas, Bendras žygis, Birutė, Savaitraštis Darbininkų balsas, Darbininkų vienybė, Darbo balsas, Darželis, Der Arbeiter, Dienos lapas, Gelžkelietis, Jūra, Kaimo žodis, Kibirkštis, Klaipėdos garsas, Klaipėdos krašto amato laikraštis, Klaipėdos krašto laikraštis, Klaipėdos krašto valdžios žinios, Klaipėdos sargas, Klaipėdos žinios, Komersantas, Laukininkystės laiškas Nemuno šalies, Laukininkų patarėjas, Laukininkų prietelis, Lietuvininkų prietelis, Lietuviška ceitunga, Lietuvos keleivis, Lituania, Memeler Allgemeine Zeitung, Memeler Dampfboot, Memeler Volksstimme, Muzika, Mūsų jaunimas, Mūsų pajūris, Organas lietuviškos skyrimo draugystės, Pagonų paslas, Pajūrio sargas, Pajūris, Pakajaus paslas, Plekštė, Policijos žinių lapas, Prekyba, Prekyba ir pramonė, Prūsų lietuvių balsas, Santara, Sąjungų žinios, Teatras, Vaikų vakarai, Vakarai, Valstybinis valdininkas ir Ziono balsas.

Sovietmečiu pradėti leisti: Savaitraštis Baltija, Klaipėda, Lietuvos jūreivis, Lietuvos žvejys, Pajūrio buitininkas, Statybininko žodis, Vasara-Ruduo ir Žvejys.

Nepriklausomoje Lietuvoje pradėti leisti: Almanachas Baltija, Darbininkų balsas, Jūra, Jūra ir krantas, Keleivis, Klaipėdos keleivis, Klaipėdos universitetas, Klakeris, Kultūristas, Lietuvos darbininkas, Lietuvos evangelikų kelias, Mažoji Lietuva, Vakarai, Vakarė Klaipėda, Vakarų ekspresas ir Vėtrungė.

SportasKeisti

Mieste yra Klaipėdos centrinis stadionas, „Baltijos“ ir „Moksleivio“ stadionai. Stipriausia Klaipėdos vyrų futbolo komanda FK „Atlantas“ žaidžia šalies A lygos pirmenybėse. Kiti Klaipėdos miesto futbolo klubai, tokie kaip FK „Koralas“, „Sakuona“, žaidžia III lygoje.

Pajėgiausia Klaipėdos vyrų krepšinio komanda yra KK Klaipėdos „Neptūnas“, rungtyniaujanti LKL, VTB, Eurocup lygose bei LKF taurės varžybose. Taip pat Klaipėdoje yra NKL klubas Klaipėdos „Nafta-Universitetas“ ir moterų krepšinio klubas Klaipėdos „Fortūna“. Veikia Vlado Knašiaus krepšinio mokykla.

Veikia rankinio klubas Klaipėdos „Dragūnas“, ledo ritulio klubas „HC KLAIPĖDA“.

Klaipėdai lėkščiasvydžio varžybose atstovauja stipriausias Klaipėdos lėkščiasvydžio klubas „Marių Meškos“.

Miestai partneriaiKeisti

Miestai, su kuriais Klaipėda yra užmezgusi partnerystės ryšius:[34]

Miestai, su kuriais Klaipėda taip pat palaiko glaudžius ryšius:[35]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Мемель. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 19 (37) : Мекенен — Мифу-Баня. С.-Петербургъ, 1896., 68 psl. (rus.)
  2. „Mažosios Lietuvos istorijos muziejus“. Mlimuziejus.lt. Nuoroda tikrinta 2019-08-02. „1413 – pirmąkart paminėtas vardas Klaipėda (Caloypede)“ 
  3. „www.klaipedainfo.lt“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-11. Nuoroda tikrinta 31 May 2015. 
  4. Klaipėda city information portal. „History Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.“. Nuoroda tikrinta 2006-04-11.
  5. Magocsi, Paul Robert. Historical Atlas of Central Europe. University of Washington Press. Seattle, 2002. p. 41. ISBN 0-295-98146-6.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 Klaipėdos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija,
  7. „Karalienės Luizės žingsnius primena medžiai ir pastatai“. Lrytas.lt. Nuoroda tikrinta 2015-11-27. 
  8. Zu Memel in diesem Jahr siehe Thomas Stamm-Kuhlmann: König in Preussens grosser Zeit. Friedrich Wilhelm III. der Melancholiker auf dem Thron. Siedler, Berlin 1992, ISBN 3-88680-327-9, S. 285–295.
  9. Tatoris, Jonas. Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. – Vilnius., 1994. pp. 26–30
  10. [1]
  11. EB, 1938 Year Book, see map of languages.
  12. Vytautas Kažukauskas. Visa Lietuvių tauta atsiėmė Klaipėdą Archyvuota kopija 2007-03-09 iš Wayback Machine projekto.
  13. League of Nations Treaty Series, vol. 29, pp. 86–115.
  14. Eidintas, Alfonsas (1999). Ed. Edvardas Tuskenis Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918–1940, Paperback, New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-22458-3.
  15. Mažoji Lietuva. Klaipėdos krašto istorijos vingiuose Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto..
  16. (2016) Sean Lester: The Guardian of a Small Flickering Light. Rowman & Littlefield. ISBN 9780761866114.
  17. Milinis, Mindaugas. „Lietuvoje – pirmasis milžinas iš 64-ių“. Delfi.lt. Nuoroda tikrinta 2019-08-02. 
  18. http://www.klaipeda.lt/stotisFiles/uploadedAttachments/Gyvenamuju%20raj200652745646.%20schema.JPG Klaipėdos miesto gyvenamųjų rajonų schema
  19. https://www.klaipeda.lt/lt/teritoriju-planavimas/urbanistinio-planavimo-programa/klaipedos-miesto-rajonu-schema/2591 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl miesto rajonų pertvarkos
  20. Oro temperatūra. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 69 psl.
  21. 21,0 21,1 21,2 Klaipėda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  22. http://www.klaipedatransport.lt/ Klaipėdos viešojo transporto sistemos tinklalapis
  23. Klaipėda. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 322 psl.
  24. 2017 m. duomenys
  25. 2011 m. surašymo duomenys
  26. 2001 m. surašymo duomenys
  27. 1925 m. Klaipėdos krašto surašymo duomenys
  28. Informacija apie bažnyčią puslapyje www.liuteronai.lt
  29. Informacija apie bažnyčią
  30. Informacija apie bažnyčią
  31. Informacija apie bažnyčią oficialiame puslapyje
  32. „Gyventojai pagal religinę bendruomenę, kuriai jie save priskyrė, savivaldybėse“ (lietuvių k.). Lietuvos statistikos departamentas. 2011. Nuoroda tikrinta 2013-06-28. 
  33. Klaipėdos religinių bendruomenių sąrašas
  34. „Miestai partneriai“. klaipeda.lt. Klaipėda. Nuoroda tikrinta 2019-08-28. 
  35. „Lietuvos Respublikos Prezidentas - "Turime ieškoti ne tik glaudesnių ekonominių bei politinių ryšių, bet ir siekti geriau pažinti savitas abiejų valstybių kultūras", - sakė Prezidentas V.Adamkus“. Archyvas.lrp.lt. 2007-06-01. 

LiteratūraKeisti

  • Klaipėdos istorija populiariai. – Klaipėda: Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros skyrius, 2002. – ISBN 9986-848-22-9
  • Safronovas, Vasilijus. Klaipėdos miesto istorinės raidos bruožai. – Klaipėda, 2002. – ISBN 9986-31-063-6
  • Tatoris, Jonas. Senoji Klaipėda. – Klaipėda, 1994.
  • 99 Klaipėdos miesto istorijos (sud. Vygantas Vareikis). – Klaipėda: Druka, 2008. – 232 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-735-95-3
  • Klaipėda. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 638 psl.
  • Sadauskienė, Kristina. Klaipėda. Alternatyvus miesto gidas. – Vilnius: Akademikai, 2018. – 288 p.: iliustr. – 9786099607108
  • Baedeker, Karl. Northern Germany. London, 1904, p. 178.
  • Christiansen, Eric. The Northern Crusades. Penguin Books. London, 1997. pp. 107, 160, 248. ISBN 0-14-026653-4
  • The Columbia Electronic Encyclopedia (2006).
  • Gathorne-Hardy, Geoffrey Malcolm. A Short History of International Affairs, 1920 to 1934. Oxford University Press, 3rd impression, May 1936, p. 89/91.
  • Encyclopædia Britannica 1938 Year Book.
  • Hagen, Ludwig: Die Seehäfen in den Provinzen Pommern und Preußen. Berlin 1885 (2 Bände, Band 2: Memel)
  • Kirby, David. The Baltic World, 1772–1993: Europe’s Northern Periphery in an Age of Change. Longman. London, 1999. p. 42, 133. ISBN 0-582-00408-X
  • Kirby, David. Northern Europe in the Early Modern Period: The Baltic World, 1492–1772. Longman. London, 1990. p. 366 ISBN 0-582-00410-1
  • Koch, Hannsjoachim Wolfgang. A History of Prussia. Barnes & Noble Books. New York, 1993. pp. 35, 54, 194. ISBN 0-88029-158-3
  • Urban, William. The Teutonic Knights: A Military History. Greenhill Books. London, 2003, pp. 65, 121. ISBN 1-85367-535-0
  • Woodward, E.L., Butler, Rohan, (editors). Documents on British Foreign Policy 1919–1939 (1939), Third Series, volume IV. HMSO, London, 1951.

NuorodosKeisti