Koordinatės: 55°16′28″N 20°58′15″E / 55.27444°N 20.97083°E / 55.27444; 20.97083

Kuršių nerija
Pasaulio paveldo sąrašas

Curonian Spit NP 05-2017 img17 aerial view at Epha Dune.jpg
Kuršių nerijos vaizdas nuo Efo kopos link Pilkopos (dabar Morskojė) gyvenvietės
Vieta Klaipėdos apskritis, Lietuva. Kaliningrado sritis, Rusija.
Tipas Kultūrinis
Kriterijus V
UNESCO vėliava Nuoroda (angl.) (pranc.): 994
Regionas** Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas 2000 m.  (24-oji sesija)
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Kur̃šių nerijà (vok. Kurische Nehrung, rus. Куршская коса) – pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Kuršių nerija susiformavo prieš 3 tūkstančius metų prieš mūsų erą.

Šiaurinė nerijos pusė priklauso Lietuvos Respublikai (šiaurinis pakraštys – Klaipėdos miesto, o likusi dalis – Neringos miesto savivaldybėms). Kita dalis, kurioje yra Pilkopa, Rasytė, Šarkuva ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Išilgai Nerijos nutiestas vienintelis pusiasalio krašto kelias  167  SmiltynėNida .

Kuršių nerija – saugoma teritorija, joje įkurti Kuršių nerijos nacionaliniai parkai Lietuvos dalyje ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas (Национальный парк Куршская коса) Kaliningrado srityje.

Turinys

EtimologijaKeisti

Manoma, kad žodis nerija yra prūsiškos kilmės. Iš pradžių nerijos terminas buvo naudotas tik prie Aistmarių esančiam ilgam pusiasaliui, bet vėliau prigijo ir prie Kuršmarių esančiam pusiasaliui. Šis žodis giminingas lietuviškajam nerija – „siaura ilga smėlio sekluma jūroje išilgai kranto“, nors toks žodis labiau žinomas iš raštų, negu iš šnekamosios kalbos. Žodžio šaknis ner- gali būti susijusi su žodžiu nerti – „staigiai lįsti į vandenį, grimzti, plaukti po vandeniu“... .

Anksčiau nerija vadinta dar ir „Kopomis“, „Randavomis“, „Pajūriais“, o Žemaitijoje ji daugiausia buvo žinoma kaip „Užmaris“.

IstorijaKeisti

 
Kuršių nerijos politinis padalinimas

1786 m. Kuršių nerijoje buvo užpiltas Karvaičių kaimas, kuriame buvo koplyčia ir mokykla. Jame 1776 sausio 9 d. gimė Liudvikas Rėza. Iš viso nuo XVI a. Kuršių nerijoje užpustyta 14 kaimų: Nagliai, Agila, Kuncai (1569 m.), Senasis Latmiškis (1749 m.), Naujasis Latmiškis (1760 m.), Priedynas (1711 m.) ir kiti. Dėl pustomo smėlio Nidos ir Pilkopos gyventojai tris kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Savo vietas taip pat keitė Juodkrantė, Smiltynė, Šarkuva.

1923 metais šiaurinė Kuršių nerijos dalis (52 kilometrų ilgio teritorija) atiteko Lietuvos Respublikai. 19391945 m. visa nerija priklausė Vokietijai. Po Antrojo pasaulinio karo šiaurinė pusiasalio dalis vėl atiteko Lietuvai. Dabar Lietuvos Respublikai priklausančios nerijos dalis (800 ha) administruojama Klaipėdos miesto savivaldybės, o likusioji dalis (apie 25,6 tūkstančiai ha) – Neringos savivaldybės.

1961 m. pagrindinės Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės (Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida) sujungtos į Neringos miestą, kuriame nuolat gyvena apie 2,8 tūkstančio gyventojų.

2000 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

2006 m. gegužės 4 d. į šiaurę nuo Alksnynės kilo didelis gaisras, trukęs penkias dienas ir nusiaubęs 235 ha miško.

GeografijaKeisti

 
67,2 m Vecekrugo (Senosios smuklės) kalnas – aukščiausia Kuršių nerijos vieta

Nerijos pietinis pakraštys yra Kaliningrado srityje šiauriau nuo Kranto (Zelenogradsko), o šiaurinis baigiasi Kopgalyje. Nerijos plotas – 180 km², ilgis – apie 98 km (52 km priklauso Lietuvai, 46 km valdo Rusija), paplūdimio plotis – apie 10–50 metrų. Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 kilometrai į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8 km. Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje – 380 metrų. Nerijoje iš viso yra apie 2 km³ smėlio.

Miškai užima 6852 ha (70 % sausumos). Ariamą žemę sudaro 5 ha, ganyklos, pievos – 17 ha, vidaus vandenys – 1 ha, keliai – 232 ha, smėlynai – 2485 ha, užstatyti plotai – 152 ha, pelkės – 28 ha, sodai – 2 ha[1].

1961 m. lietuviškosios dalies pagrindinės Kuršių nerijos gyvenvietės - Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida - sujungtos į Neringos miestą. Pačiame šiauriniame gale esantis Kopgalis ir Smiltynė administraciškai yra prijungti prie Klaipėdos miesto.

GamtaKeisti

Dėl žmonių įtakos viduramžiais Kuršių nerija beveik neteko miškų. Dėl to dalis jos gyvenviečių buvo užpūstytos smėlio kopomis. 1825 m. Prūsijos karalystės valdžia ėmėsi miškų atsodinimo plano. Dabar čia miškai užima gerokai didesnę Kuršių nerijos pusiasalio dalį.

Kuršių nerijos nacionalinio parko augmeniją gausi įvairiausių rūšių, tarp kurių 31 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia aptinkamos 46 žinduolių rūšys, tarp kurių briedžiai, elniai, stirnos, šernai, pilkieji kiškiai, paprastosios voverės, europiniai opšrūs, rudosios lapės, miškinės kiaunės, ūdros, upiniai bebrai, pilkieji ruoniai. Kadangi per Kuršių neriją eina senas Baltosios – Baltijos jūrų paukščių migracijos kelias, tad iš šiaurinių kraštų per Kuršių nerija praskrenda daug paukčių. Viso čia aptiktos 262 paukščių rūšys, iš kurių čia peri apie 102 paukščių rūšys. Tarp perinčių geniai, strazdai, vieversiai, musinukės, pilkieji garniai, paprastieji jūriniai ereliai, gulbės nebylės, didieji kormoranai ir kiti.

GyventojaiKeisti

Viduramžiais Kuršių nerijos pusiasalio pietinėje dalyje gyveno prūsų sembų gentys, o pusiasalio šiaurinėje dalyje - kuršiai. X—XI amžiais prie Rasytės (dabar Rybačij) gyvavo vikingų gyvenvietė. Vokiečių ordinui pradėjus skverbtis į aisčių žemes, dalis prūsų ir kuršių žuvo kovose, o išlikę, vėliau buvo asimiliuoti čia atsikrausčiusių vokiečių kolonistų. XIV–XVII a. čia ėmė keltis kuršininkai. XIX amžiuje Kuršių nerijos gyventojų daugumą sudarė kuršininkai, tarp kurių pietinėje dalyje gyveno ir žymi Rytprūsių vokiečių mažuma, o šiaurinėje nerijojos dalyje neskaitlinga lietuvininkų mažuma.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. artėjant fronto linijai, dalis nerijos gyventojų pasitraukė į Vokietiją, o karui pasibaigus, išlikę buvo prievarta priversti palikti gimtynę ir išvykti į Vokietijos gilumą. Pokariu Kuršių nerija liko beveik negyvenama dykra, kurią pietuose apgyvendino rytų slavų, daugiausia rusų kolonistai, o šiaurinė nerijos dalis atitekusi Lietuvai, buvo apgyvendinta lietuviais.

Lietuvai priklausančioje šiaurinėje dalyje, kurią apima Neringos savivaldybė, 2016 m. gyveno 3024 gyventojai.

MitologijaKeisti

Pasakojama, kad gilioje senovėje Karvaičio dukra Neringa užaugo didelė didelė, tikra milžinė. Ji buvo geros širdies ir daug padėdavo žmonėms – per audras brisdavo į jūrą ir parplukdydavo į krantą pasiklydusius laivus. Bet kartą Bangpūtys užsirūstino, sukėlė audras, kurios nesiliovė. Žmonių ginti stojo Neringa. Ji sėmė į prijuostę smėlį, nešė į jūrą ir pylė į vandenį. Tol nešė, kol neriją supylė. Ta nerija nuo jūros atitvėrė marias. Žmonės iš dėkingumo tą smėlio juostą ir pavadino Neringa.

Pagal kitas legendas, Kuršių neriją supylė prie jūros žaidžianti maža itin stipri mergytė Neringa. Juodkrantėje esančiame Raganų kalne esama Neringos gyvenimą ir jos žygius aprašančių skulptūrų.

LiteratūraKeisti

  • Kuršių nerijos istorijos datų kalendorius (sud. Irena Jankevičiūtė). - Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. - 66 p.: iliustr. - ISBN 9986-31-108-X
  • Nijolė Strakauskaitė. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. - Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2001 (yra vertimas anglų kalba).
  • Vaclovas Straukas. Neringa, Klaipėda, 2004. - ISBN 978-9986-31-194-2
  • Klaipėda ir Kuršių nerija: vadovas (sud. Nijolė Strakauskaitė). - V.: R. Paknio leidykla, 2004. - 80 p.: iliustr. - ISBN 9986-830-84-2
  • Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas (sud. Nijolė Strakauskaitė). - V.: R. Paknio leidykla, 2004. - 216 p.: iliustr. - ISBN 9986-830-82-6
  • Kuršių Nerijos vietų vardai (sud. Dalia Kiseliūnaitė, Laima Simutytė). - Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005. - 180 p. - ISBN 9955-18-036-6

ŠaltiniaiKeisti

Išorinės nuorodosKeisti