Vikipedija

Baltai

Baltai
Baltai
Gyventojų skaičius ~5,6 mln.
Populiacija šalyse Lietuva, Latvija
Kalba (-os) lietuvių kalba, latvių kalba
Religijos Krikščionybė (seniau - baltų religija)

Baltai (latv. Balti, angl. Balts, bltr. Балты, lenk. Bałtowie) – šiaurės rytų Europos etnosai, kalbėję ir kalbantys indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės.

Iki šių laikų išliko dvi tautos, kalbančios baltų kalbomis: lietuviai ir latviai.[1] Anksčiau egzistavusios baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejo aukštaičių, sėlių, jotvingių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, prūsų gentys. Latvių tautybės susidaryme dalyvavo latgalių, žiemgalių, sėlių, kuršių ir finougrų lyvių gentys.

Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finų grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio baltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).

Etimologija

Seniausias istoriniuose šaltiniuose minimas baltų įvardijimas yra I a. Tacito veikale, kur minimos gentys prie Baltijos jūros, vadinamos estijais/aisčiais (lot. Aestiorum gentes). Pavadinimo kilmė nėra aiški. Ji gali būti siejama su gotų aistan – „gerbti“, vokiečių žemaičių êste – „jauja“, lotynų aestuarium – „išdžiūstanti jūros įlanka“ ir pan.[2] Gali būti, kad šis pavadinimas nebuvo savivardis, o į vakarus nuo jų gyvenusių germanų genčių egzonimas, reiškęs „rytiečiai“ (iš oesti „rytai“). Juo buvo vadinamos visos į rytus nuo germanų gyvenusios tautos, nepriklausomai nuo kalbos. Iš šio termino kilo estų savivardis. Baltus aisčiais Lietuvos istoriografijoje buvo linkstama vadinti iki XX a. 4 dešimtmečio.

„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“[3] ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.

Akmens ir bronzos amžiai

 
Būsimųjų baltų genofonde maišėsi Vakarų (mėlynas) ir Rytų (raudonas) Europos medžiotojų rinkėjų tipai

Baltų genetinis ir antropologinis tipas

Formuojantis baltų genofondui dalyvavo kelios priešistorinės ikiindoeuropinės grupės, gyvenusios vėliau baltų apgyvendintame areale. Tarp jų svarbiausios buvo Vakarų Europos medžiotojai-rinkėjai ir Rytų Europos medžiotojai-rinkėjai. Dabartinėje Latvijoje ir Lietuvoje (Kundos, Narvos, Nemuno kultūrose) vyravo Vakarų Europos genotipas.[4] Archeogenetikos duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutiniojo apledėjimo pradžią.

Pabaltijo vidurinio neolito pradžioje (~4300 m. pr. m. e.) Uralo regione prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į vakarus – į šiltesnius šiaurės rytų Europos kraštus. Archeologijoje tai siejame su šukinės duobelinės keramikos kultūros (V–II tūkst. pr. m. e.) plitimu. Šios kultūros atstovai (lyvių, estų, suomių, karelų protėviai) įsitvirtino į šiaurę nuo būsimojo baltų arealo ir atnešė savo genetinį indėlį. Šių dienų Lietuvoje „finougrišką“ genetinę komponentę atitinka genetinė haplogrupė N3.

Antropologiniu požiūriu dabartiniai baltai yra gana tipiški Vidurio Europos europidai. Kita vertus, ankstyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių) etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko ir protoeuropidinei komponentei. Dauguma lietuvių moterų priklauso itin archajiškoms, su paleolitinėmis Madleno ir Svidrų kultūromis siejamoms „protoeuropidinėms“ Europos haplogrupėms H, U, V ir I, ir tik visai nedidelė jų dalis yra iš Artimųjų Rytų kilusių T ir J genetinių grupių atstovės.

Virvelininkų atsikėlimas

 
Virevelinės keramikos kultūros paplitimas
 
Baltiškų hidronimų paplitimas
Pagrindiniai straipsniai – Pamarių kultūra, Dniepro vidurupio kultūra ir Fatjanovo kultūra.

Pagal plačiausiai priimtą teoriją, baltai kaip kalbinė grupė susiformavo iš indoeuropiečių genčių, siejamų su IV tūkst. pr. m. e. pabaigoje – III tūkst. pr. m. e. pradžioje Europon atkeliavusiais virvelinės keramikos kultūros nešėjais. Virvelininkai tik nežymiai pakeitė senųjų vietos gyventojų genofondą, tačiau kalbine ir kultūrine prasme asimiliavo vietinius neindoeuropiečius.[5]

Iš virvelininkų formavosi baltų, slavų ir germanų etnosai. Virvelinės keramikos kultūros rytinis arealas yra siejamas su baltų (ar baltoslavų) protėviais. Jis yra apibrėžtas daugelio kalbininkų, nustačiusių jį pagal išlikusius baltiškus upėvardžius bei kitus vietovardžius. Šî teritorija apėmė dabartinės šiaurės rytų Lenkijos, Kaliningrado srities, Lietuvos, pietų Latvijos, Baltarusijos, šiaurės Ukrainos ir vakarų Rusijos teritorijas. Ji driekėsi nuo Baltijos jūros ir Vyslos upės vakaruose iki Okos upės rytuose. Nuo Dauguvos šiaurėje iki Bugo pietuose. Baltų kabinė kultūrinė įtaka rytuose galėjo siekti Maskvą, o pietuose - Kijivą.[6] Tuo metu šiauriniai baltų kaimynai buvo finougrai, o pietiniai - iranėnai.

Šiame areale paplitusi baltų prokalbė gyvavo maždaug tarp III tūkst. pr. m. e. ir V a. pr. m. e. Kaip manoma, ji anksčiau sudariusi bendrą prokalbę su slavų kalbomis.[7][8] Taikydami glotochronologijos metodą mokslininkai yra apskaičiavę, kad baltų ir slavų kalbos turėjo atsiskirti XIV-XIII a. pr. m. e.[9]

Šiame areale Neolito laikotarpiu susiformavo trys lokalūs variantai: Pamarių (Žučevo) (3600-1600 m. pr. m. e.), Dniepro vidurupio (3200-2300 m. pr. m. e.) ir Fatjanovo (2200-1600 m. pr. m. e., Volgos-Okos baseinas) kultūros. Pamarių kultūra egzistavo Baltijos pajūryje ir siejama su vakarų baltų protėviais. Kitų dviejų kultūrų atstovai siejami su rytiniais baltais.[10]

Tšinieco kultūra

 
Tšinieco kultūra
Pagrindinis straipsnis – Tšinieco kultūra.

Kita hipotezė neolitines Pamarių ir Fatjanovo kultūras laiko ne baltiškomis. Pasak jos, seniausi baltų protėviai gyveno tik Dniepro baseine (centrinė Baltarusija ir vakarų Rusija), nes čia išlikę seniausi baltų hidronimai. Į šias vietas baltų protėviai galimai atsikėlę nuo Dunojaus. Jos palikuonė XIX-XI a. pr. m. e. buvo bronzos amžiaus Tšinieco kultūra, paplitusi dabartinėje Baltarusijoje, šiaurės Ukrainoje, rytų Lenkijoje ir vakarų Rusijoje. Joje buvo naudojama balto-slavų prokalbė, ir lokaliuose variantuose atsiskyrė baltų bei slavų kalbos: Sosnicos kultūra davė pradžią rytų baltams, o Komarovo kultūra - slavams.

Pasak šios hipotezės, į žemes prie Baltijos jūros, kur ~3000 m. pr. m. e. jau buvo įsikūrę finougrai, baltai atsikėlė santykinai vėlai (2000–1500 m. pr. m. e.).[11][12] Vakarų baltų gentys palei Nemuną judėjo Mozūrų link ir Baltijos jūros pakrantė Semboje ir Notangoje baltizuota tik Didžiojo tautų kraustymosi pradžioje. Rytprūsiuose ir Narevo srityje apie baltus esą galima kalbėti tik nuo geležies amžiaus pradžios V a. pr. m. e., o Lietuvoje ir Latvijoje – nuo maždaug mūsų eros pradžios. Į Volgos–Okos baseiną, kuriame iš seniau vyravo finougrai, baltai (rytų galindai) atsikėlę tik apie 200–600 m. mūsų eroje.[13]

Geležies amžius

Naujų kultūrų formavimasis

 
Geležies amžiaus baltų archeologinės kultūros:
  Dulokaimio-Kovrovo kultūra (sembai ir notangai)
  Olštyno kultūra (galindai?)
  Sūduvių kultūra (jotvingiai)
  Nemuno žemupio kapinynų kultūra (kuršiai)
  Brūkšniuotosios keramikos kultūra
  Milogrado kultūra
  Dniepro-Dauguvos kultūra
  Pamario kultūra
  Varpinių kapų kultūra

II tūkst. pr. m. e. pabaigoje sunykus Tšinieco kultūrai baltai buvo apgyvendinę plačią teritoriją nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos prie Maskvos rytuose ir Pripetės bei Seimo pietuose. Čia ėmė formuotis vėlyvojo bronzos amžiaus baltų archeologinės kultūros, kurių gyventojai nuo V a. pr. m. e. išmoko išgauti geležį, ir taip prasidėjo geležies amžius.

Maždaug XII a. pr. m. e. senosios Pamarių kultūros teritorijose susiformavo Vakarų baltų pilkapių kultūra (Baltijos pietinis ir rytinis pajūris daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje). Geležies amžiuje iš jos išsivystė lokalūs variantai: Dulokaimio-Kovrovo kultūra, Olštyno kultūra, Sūduvių kultūra ir Nemuno žemupio kapinynų kultūra.

Tikėtina, kad baltų kalba buvo naudojama ir Pamario (veidinių urnų) kultūros, kuri nuo VI a. pr. m. e. egzistavo Vyslos upės baseine, gyventojų. Jos arealas sutampa su baltiškaisiais hidronimais.[14] Jai gimininga (ar jos variantu laikoma) Varpinių kapų kultūra irgi gali būti priskiriama slavams arba baltams.[15]

Rytų baltų kultūroms archeologai priskiria X a. pr. m. e. susiformavusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, kuri dab. rytų Lietuvoje, pietų Latvijoje ir vakarų Baltarusijoje pakeitė Vėlyvąją Narvos kultūrą. Jos rytinės kaimynės buvo VIII a. pr. m. e. Sosnicos kultūros areale susiformavusi Dniepro-Dauguvos kultūrą (dab. šiaurės Baltarusija) ir Pripetės baseine bei Kijevo srityje gyvavusi Milogrado kultūrą (pietų Baltarusija ir šiaurės Ukraina). Iš pastarosios II a. pr. m. e. išsivystė Zarubincų kultūra.

V a. pr. m. e. dar toliau į rytus nuo jų, Seimo ir Desnos žemupio bei vidupio upyne susiformavo Juchnovo kultūrą (dab. šiaurės rytų Ukraina ir vakarų Rusija) ir Okos aukštupio kultūrą (vakarų Rusija).[16][17][18]

Ankstyviausi rašytiniai baltų paminėjimai

 
Baltų kultūros IV-III a. pr. m. e.

Prasidėjus geležies amžiui, baltų gyvenamos teritorijos ėmė dominti pietų Europoje gyvenusias civilizuotas tautas. Taip atsirado pirmieji rašytiniai paminėjimai. Tikėtina, kad vienas pirmųjų baltų paminėjimų buvo V a. pr. m. e. senovės graikų istoriko Herodoto aprašytos jo laikais į šiaurę nuo skitų gyvenusios budinų (gr. Βουδῖνοι = boudinoi) ir neurų (gr. Νευροί = neuroi) gentys. Jos kai kurių tyrinėtojų nuomone laikomos baltiškomis ir sietinos su konkrečiomis Milogrado ir Juchnovo kultūromis.[19]

Abejonių nekeliančiu ankstyviausiu rašytiniu baltų paminėjimu paprastai laikomas Tacito veikale „Germanija“ pateiktas estijų aprašymas. Tiesa, dalis tyrinėtojų linkę manyti, kad seniausias aisčių paminėjimas siekia 325 m. pr. m. e., kuomet Pitėjas paminėjo gentį Ostiaioi.[20]

Graikų mokslininkas Klaudijus Ptolemėjus savo „Geografijoje“ (~150 m.) tiesiogiai apie „estijus“ neužsiminė, tačiau įvardijo bent keturis jo laikais į rytus nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros gyvenusius sen. baltų etnosus, t. y. galindus (galindae), sūduvius (sudini; dalis tyrinėtojų šį tautovardį laiko perrašinėtojų iškreipta žodžio budini forma), kuršius (carbones) ir sėlius (sali); baltais tikriausiai laikytini ir Ptolemėjaus paminėti „bodinai“ (bodini).

Grupė Lietuvos mokslininkų atliko tyrimą lokalizuojant su baltais siejamas Ptolemėjo „Geografijoje“ paminėtas gentis, ir pasiūlė tokias sąsajas su tuometinėmis archeologinėmis kultūromis: boruskai siejami su Juchnovo kultūra, galindai – su Olštyno kultūra, pagiritai – su Dniepro-Dauguvos kultūra, salai – su Pilkapių kultūra, savarai – su Kijevo kultūra, sudinai – su Sudūvių kultūra, stavanai – su Brūkšniuotosios keramikos kultūra, veltai – su Lietuvos ir Latvijos pajūrio plokštinių kapinynų kultūra, venedai – su Vielbarko kultūros rytine dalimi, Sembos-Notangos kultūra, Lietuvos pajūrio pietine dalimi.[21]

Tautų kraustymaisi

 
Baltų kultūros apie VI-VII a.
 
Baltų (violetinė) ir slavų (žalia) gentys VIII a. pabaigoje

Apie II-III a. baltų geležies amžiaus kultūros keitėsi. Vakarų baltų pilkapių kultūros teritorijose galutinai išsiskyrė tokios gentys kaip prūsai, galindai, sūduviai, skalviai, kuršiai. Brūkšniuotosios keramikos kultūros areale formavosi lietuviai (Rytų Lietuvos pilkapių kultūra), žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai. Į rytus nuo jų Dniepro-Dauguvos kultūrą pakeitė Bancerovo kultūra, kurios gyventojai greičiausiai buvo rusėnų metraščiuose minimi dregovičiai. Į šiaurę nuo jos buvo II a. Ilgųjų pilkapių kultūra (rytiniai latgaliai arba kriviai).

Dniepro vidurupyje vietoj Zarubincų kultūros įsigalėjo Kijevo kultūra, kuri dalies tyrėjų yra priskiriamos nebe baltams, o slavams.[22]. Ryčiausiame baltų arealo pakraštyje buvo Moščino kultūra (Rytų galindai).

Šiuo laikotarpiu baltai įvairiais vardais aprašomi ostgotų istoriko Kasiodoro (523 m.), gotų istoriko Jordano (VI a.), anglosaksų keliautojo Vulfstano (IX a. pab.), šiaurės Vokietijos kronikininko arkivyskupo Adomo Brėmeniečio ir kitų autorių.

Nuo II a. baltų gyvenami regionai patyrė drastiškus pokyčius, kuriuos sukėlė aplinkinių tautų migracijos. Vakarų baltų arealus labai stipriai paveikė germanų tautų migracijos. II–III a. Vyslos žemupio gotams ėmus veržtis į Pomeranijos baltų, prūsų, galindų žemes, dalis jų, matyt, traukėsi į rytus: Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsirado prūsams būdingų pilkapių. Kita dalis maišėsi su germanais ir skitais, ir migravo į pietus, kur III a. suformavo „alaniškai-sarmatiško“ etnoso Černiachovo kultūrą.

IV a. II pusėje šios kultūros nešėjai buvo sutriuškinti ir priverti trauktis į šiaurę nuo iš Eurazijos stepės atklydusių hunų. Vėliau proe čia į Europą migravo tiurkakalbės gentys avarai, o VII a. - chazarai. Jie stipriai nusiaubė ne tik Eurazijos stepės regionus į pietus nuo baltų gyvenamų teritorijų, bet ir pietines paseimės ir padesnės baltų žemes.

Chazarų nusiaubtus Rytų Europos regionus nuo VII a. užpildė slavų gentys. Iš protoslaviškos Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka-Raikoveco kultūros nešėjai (rytų slavų protėviai) greitai plito į rytus bei šiaurės rytus. Iki X–XII a. pab. slavai asimiliavo ir kone visus kitus Dniepro baltus (Tušemlios kultūros atstovus), kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų. Kaip vyko ši ekspansija nėra žinoma, tačiau spėjama, kad ji buvo santykinai taiki, nes iš to laikotarpio nėra randama aiškių karinių susidūrimų įrodymų ar neramiems laikams būdingų lobių.

Po slavų migracijų baltų gentys išliko dviejuose atskirtuose arealuose: vakariniame, prie Baltijos jūros (dab. Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos teritorijos) ir rytiniame, Okos aukštupyje (rytų galindai). Pastarieji galutinai suslavėjo XV a.[23]

Baltų gentys X-XIII a.

 
Baltų genčių teritorija XII a. (pagal Mariją Gimbutienę)

Prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei rytinių latgalių etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė Vokiečių ordino ekspansija. Jotvingius iki XVII(?) a. asimiliavo lenkai, lietuviai ir rusėnai.

Baltų kultūra

Išnašos

  1. ↑ Rimutė Rimantienė. Baltai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  2. ↑ Aisčiai. Mažosios Lietuvo enciklopedija.
  3. ↑ Zigmas Zinkevičius. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2014. ISBN 978-5-420-01724-1. P.10.
  4. ↑ Jones, Eppie R. (2017 m. vasario 20 d). „The Neolithic Transition in the Baltic Was Not Driven by Admixture with Early European Farmers“. Current Biology. Cell Press. 27 (4): 576–582. doi:10.1016/j.cub.2016.12.060. PMC 5321670. PMID 28162894.
  5. ↑ Karlene Jones-Bley, Martin E. Huld. The Indo-Europeanization of Northern Europe. Institute for the Study of Man, 1996. p. 55.
  6. ↑ baltai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  7. ↑ Relationship between Baltic and Slavic. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
  8. ↑ J. P. Mallory, D. Q. Adams, The Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World. Oxford University Press, 2006. p. 26.
  9. ↑ Происхождение и родственные связи языков народов России Archyvuota kopija 2020-12-02 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ baltai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  11. ↑ Carl Waldman, Catherine Mason. Encyclopedia of European Peoples. Facts on File, 2006. p. 56.
  12. ↑ Jan Jaskanis u. a.: Die Balten, Die nördlichen Nachbarn der Slawen. Karl Schillinger, Freiburg 1987, P. 12–13.
  13. ↑ The Linguistic Roots of Europe, ed. R. Mailhammer, T. Vennemann, B. A. Olsen. Museum Tusculanum Press. 2015.
  14. ↑ Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose II. S. Karaliūnas 2005 psl. 404–411
  15. ↑ Jūratė Sofija Laučiūtė (2009). „Tacito venetai = vakarų baltai? Faktai ir hipotezės“. BALTISTICA XLIV(1) 2009 135–147. Nuoroda tikrinta 2022-02-13.
  16. ↑ Lietuvos archeologija II tomas. Ankstyvasis metalų laikotarpis. A. Girininkas 2013
  17. ↑ Aisčiai. Raida E.Jovaiša 2014
  18. ↑ Lietuvos istorija. Geležies amžius. II tomas. Lietuvos istorijos institutas 2007
  19. ↑ baltai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  20. ↑ [1] Archyvuota kopija 2014-12-17 iš Wayback Machine projekto. Baltų filologijos įvadas J. Kabelka 1982 m.
  21. ↑ „Aisčiai: Raida“ E. Jovaiša 2014.
  22. ↑ Aleksiejus Luchtanas. Kijevo archeologinė kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 38 psl.
  23. ↑ „Apie galindus, baltų gentį, ir jų kelionę į vakarus, pasaulio pakraštį (nuotraukos)“. kultura.lrytas.lt. 2010-09-24. Suarchyvuota iš originalo 2016-09-14. Nuoroda tikrinta 2016-09-17.

Papildomam skaitymui

Nuorodos

 
Vikiteka: Baltai – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Baltai&oldid=7501459"