Atverti pagrindinį meniu

Klaipėdos skulptūrų parkas

Klaipėdos skulptūrų parkas
„Vadovai“ (A. Sakalauskas, 1983) pagal M.Čiurlionio paveikslus „Tvanas“ ir „Karalių pasaka“
„Vadovai“ (A. Sakalauskas, 1983) pagal M.Čiurlionio paveikslus „Tvanas“ ir „Karalių pasaka“
Tipasskulptūrų parkas
Statusasmiesto parkas,
neveikiančios kapinės
Plotas12,2 ha
Įkurtas1977 m.
ValdytojasKlaipėdos miesto savivaldybė
Darbo laikasneribojamas
Ekskursijalietuvių kalba - 15 Lt (4,34 €), užsakoma iš anksto
Edukacinis užsiėmimasI-V nuo 10 val. iki 16 val., užsakomas iš anksto
Lengvatos50 proc. nuolaida (pateikus atitinkamą pažymėjimą) taikoma: mokiniams, studentams, pensininkams, neįgaliems asmenims ir būtinosios tarnybos kariams
Adresastarp K. Donelaičio, Liepų, Trilapio ir S. Daukanto gatvių
Tel.+370 (46) 410524

Klaipėdos skulptūrų parkas (Martyno Mažvydo skulptūrų parkas) – miesto parkas centrinėje Klaipėdos dalyje. L-formos parkas yra išsidėstęs 12,2 ha plote. Jame yra 116 modernios skulptūros,[1] kurias kūrė 67 Lietuvos menininkai 19771991 m., tarp jų – 10 Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.[2] Tai yra vienas svarbiausių meninių akcentų Klaipėdos kultūrinėje panoramoje.[3] 1986 m. buvo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.[4]

Įkurtas buvusiose kapinėse, kur per du šimtmečius (XVIII a. vid. – XX a. vid.) palaidota virš 40 000 žmonių.[5]

Istorinės ir kultūrinės reikšmės parkas priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. Už skulptūrų priežiūrą atsakingas Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Geografinė padėtisKeisti

Parkas yra tarp K. Donelaičio, Liepų, Trilapio ir S. Daukanto gatvių.

Iš šiaurės vakarų pusės – Klaipėdos autobusų ir geležinkelio stotys.

Iš pietų pusės – Klaipėdos Prano Domšaičio paveikslų galerija.

Iš vakarų pusės į Skulptūrų parką veda Mažvydo al. takas pro Klaipėdos universiteto Menų fakultetą.

Šalia esanti autobusų stotelė – Skulptūro parko st. / Menų fakulteto st. (autobusai # 10, 17, 25, 26).

IstorijaKeisti

    Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Skulptūrų parkas yra unikali miesto teritorija. Parko likimas it veidrodis atspindi permainingą miesto likimą.

Miesto senosios kapinės „Memel Städtischer Friedhof“ (1820–1959 m.)Keisti

Jau 1762 m. miesto plane prie Liepų ir Trilapio gatvių buvo pažymėtos nedidelės kapinaitės. Per Septynerių metų karą (17561763 m.) čia laidojo rusų kareivius ir vokiečius belaisvius. Kai vietoj didžiųjų miesto kapinių buvusių Krūmamiestyje 17961820 m. (dabartinėje Naujo Sodo gatvėje, prie Jaunimo centro) buvo užveistas pirmasis miesto sodas, miesto kapinės buvo perkeltos į Liepų ir Trilapio g. 1820 m. sausio 7 d. šioje vietoje buvo įšventintos visų krikščioniškų konfesijų miesto kapinės[6] – „Memel Städtischer Friedhof“.

Jau 1856 m. minima, kad sklypas buvo beveik užlaidotas. Vyriausybė leido panaudoti senąją vietą antriniam laidojimui ir tam tikslui rytinė senųjų kapinių dalis buvo užversta žemių sluoksniu ir paaukštinta. Po 1871 m., pasibaigus Prancūzijos-Prūsijos karui, kapinėse buvo laidojami belaisviai prancūzai, kasę Vilhelmo kanalą.[6] XIX a. pabaigoje kapines praplėtė. Paskutinis laidojimas kapinėse vyko 1959 m.[5] Tikslus žmonių, palaidotų per 200 metų (17621959 m.), skaičius nėra žinomas, tačiau paskaičiuota, kad per 86 metus (1851–1937 m.) miesto kapinėse palaidota 28 930 žmonių.[6] Taigi bendras palaidotų klaipėdiečių skaičius gali siekti apie 40 000 žmonių.

Kapinių naikinimas (1944–1983 m.)Keisti

Iki šiol šis įvykis kelia daug klausimų. Vieniems tai atrodo priimtina praktika kaip pasaulio mastu (pvz., Singapūre, Gdanske ir kt.), taip ir Klaipėdoje (per 760-metį miesto gyvavimo laiką buvo sunaikinta, sulyginta ir paversta parkais ir želdiniais virš 15 senųjų kapinių).[7] Kitiems tai kelia šiurpą ir klausimą – ar buvo įmanoma išsaugoti unikalų miesto istorinį ir kultūrinį paveldą naujomis istorinėmis ir politinėmis sąlygomis?

Gana barbariška parko steigimo pradžia sutampa ir su viso Klaipėdos miesto kūrimu. Karo ir pokario metais kapinių likimas drastiškai pasikeitė. 19441945 m. Klaipėda neteko absoliučios daugumos savo gyventojų – vokiečių. Kai 1945 m. sovietinė armija užėmė miestą, pirmą dieną užsiregistravo tik 28 iš beveik 39 000 prieš karą mieste gyvenusių žmonių.[8]

Be to, Klaipėdą užėmus sovietams buvo naikinama viskas, kas friciška, t. y. vokiška.[1] Senieji antkapiniai paminklai su vokiškais užrašais būdavo apverčiami, kapinės buvo plėšiamos ir niokojamos, tvorelės ar plokštės pakartotinai naudojamos statybose. Galiausiai kapinės virto apleistu šabakštynu.

Galiausiai, 1975 m. Klaipėdos vykdomojo komiteto sprendimu buvo nutarta kapines panaikinti, jų vietoje formuoti skulptūrų parką.[9]

Klaipėdos skulptūrų parkas (nuo 1977 m.)Keisti

1977 m. liepos 30 d. buvo įkurtas Martyno Mažvydo skulptūrų parkas.[1] Norint pastatyti dalį parko, tuometinė valdžia sunaikino senąsias kapines, todėl pietinė dalis parko yra pastatyta ant kapų. Vakarinė parko dalis pastatyta atnaujinus iki tol buvusį parką.

19771991 m. vasaromis Smiltynėje buvo rengiami skulptorių granito simpoziumai, kurių metu sukurti kūriniai buvo statomi parke iki 1989 m.[9][5] Unikalūs simpoziumai buvo reikšmingiausia to meto kultūrinė iniciatyva ne tik mieste, bet ir visoje šalyje.[10] Parkas tapo savotiška moderniosios lietuvių skulptūros galerija po atviru dangumi, nuolatos papildoma naujais meno kūriniais. Daugelio skulptorių parkui sukurti darbai jų kūrybinėje biografijoje yra vertinami kaip patys geriausi.[11] Net 10 skulptorių iš 67 dalyvavusių simpoziumuose vėliau tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais.[12] Tokiu būdų parkas puikiai atspindi XX a. pabaigos lietuvių skulptūros tendencijas.

Kad parkas nebūtų perkrautas, likusios skulptūros atsirado Danės skvere ir Smiltynėje.[5]

Parko ateities vizijosKeisti

Pietinėje parko dalyje, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis žmonių, kurių giminaičiai palaidoti šiose buvusiose kapinėse, pradėjo atsistatinėti paminklus.

Parko rekreaciniai renginiaiKeisti

Parke reguliariai vyksta skirtingi rekreaciniai ir kultūriniai renginiai – sveikatingumo mankštos[13], šiuolaikinio meno akcijos, poezijos skaitymai, šachmatų turnyrai, vaikų edukacinės akcijos.

Įvairūs renginiai vyksta Tautinių kultūrų centre – parodos, literatūros skaitymai įvairiomis kalbomis, koncertai, seminarai, filmų peržiūros, tautinių kultūrų dienos.

Vakarinėje parko dalyje veikia „Klaipėdos Žalgirio teniso aikštynas“ (6 kortai) ir krepšinio aikštelė šalia Napoleono laikų gynybinio šanso.

Žymiausi bruožaiKeisti

 
Paminklas 1923 m. sukilėliams atminti. (Autorius – Adomas Brakas.)

StatiniaiKeisti

 
„Memelenderių akmuo“ (Klaipėdos piliečių, palaidotų iki 1944 m., atminimui).

PaminklaiKeisti

  • 1925 m. – paminklas žuvusiems 1923 m. Klaipėdos sukilimo metu.
  • 1975 m. – memorialas, skirtas žuvusiems kovojant prieš fašistinę Vokietiją (apie 700 tarybinių karių).
  • 1992 m. – „Memelenderių akmuo“ (paminklas Klaipėdos miesto piliečių, palaidotų iki 1944 m. rudens, atminimui). Pastatė Klaipėdos krašto išeivių draugija „Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise“.[15]
  • 2003 m. – paminklas „Linkuvos“ laivo dingimui ir visų negrįžusių iš jūros atminimui.

AugmenijaKeisti

Parke daugiausia auga vietiniai šimtamečiai medžiai ir krūmai. Apyrečiuose medynuose ir medžių juostose bei grupėse vyrauja paprastieji klevai su mažalapių ir didžialapių liepų, baltųjų tuopų, paprastųjų eglių, ąžuolų ir kaštonų intarpais.[4] Aikštelėje priešais karių kapus ir medynų pakraščiuose matyti svyruoklinių atmainų paprastieji uosiai bei kalninės guobos. Jauniausi medynai pasodinti per įvairias talkas.

KapaiKeisti

„Čia palaidota apie 40 tūkstančių žmonių, visi tie, kurie kūrė Klaipėdos tapatybę. Žmonės, kurie kūrė angliškus sodus, užsiėmė labdara, puoselėjo lietuvišką žodį ir spaudą, vadovavo įvairioms draugijoms, autentiškos asmenybės, dariusios įtaką Klaipėdos krašto istorijai, dabar yra tik archeologinis sluoksnis, kauliukai, ant kurių vaikštome“, – sakė Sondra Simanaitienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui.[5]

Žymūs Klaipėdos žmonės[6]Keisti

Iš visų žemiau paminėtų kapų egzistuoja tik 2 kapai – J.L.Vynerio graikiško stiliaus memorialinis paminklas, atstatytas 2002 m. (per Klaipėdos miesto 750 jubiliejų) ir granitinis mecenatų Hermano ir Marijos Gerlachų antkapinis Gerlachų paminklas, atstatytas 2016 m.[16] (iki tol stovėjęs Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje[5]).

Be to, universiteto kareivinėse atrastas 21 XIX–XX a. antkapinis paminklas Memelio aukštuomenės atstovams yra saugomas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute.[5]

  • Ernestas Heinrichas Berbomas (vok. Ernst Heinrich Beerbohm) (17631838) – pirklys, medienos apdirbimo pramonės kūrėjas, ir jo šeimos nariai;
  • Ernsto Vilhelmo Berbomo (17861865) šeimos nariai – karališkasis žvejybos inspektorius, kraštotyrininkas;
  • Julius Liudvikas Vyneris (vok. Julius Ludwig Wiener) (17951862) – žydų kilmės pirklys, magistrato narys (1833 m.), dosniausias mecenatas, testamentu visą savo turtą palikęs Klaipėdos miestui;
  • Johanas Vilhelmas Reinkė (vok. Johann Wilhelm Reincke) (XVIII a. pab.–1865) – pirklys, pirmosios Klaipėdos pramoninės alaus daryklos steigėjas. Jų giminės herbo jūrinis erelis tebėra ir šiandieninės alaus daryklos „Švyturio“ herbe;
  • Frydrichas Vilhelmas Zybertas (18331900) – laikraščių leidėjas, 1867 m. išleido pirmąjį laikraštį „Memeler Zeitung“ („Klaipėdos laikraštis“). Iš Zybartų išleistų lietuviškų knygų paminėtina 1880 m. išėjusi gimnazijoms skirta „Lietuvių kalbos chrestomatija“;
  • Heinrichas Gerlachas (18401912) – pirklys, mecenatas;
  • Johanesas Zembrickis (vok. Johannes Sembritzki) (18561919) – Klaipėdos krašto, Šilutės apskrities istorijos autorius, „Aušros“ bendradarbis, vaistininkas. Miestui paliko daugiau kaip 3300 bibliografinių leidinių, kurie tapo miesto bibliotekos lituanistinio sk. branduoliu;
  • Ansas Bruožis (18761928) – Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos ir kultūros istorikas, rašytojas, bibliografas, poligrafininkas. Aktyviai dalyvavo M. Lietuvos tautiniame sąjūdyje. Daugiausia rašė apie M. Lietuvos kultūrinį gyvenimą, kovą prieš germanizaciją, propagavo Klaipėdos krašto prisijungimo prie D. Lietuvos idėją.
  • Jurgis Storosta (18721937) – rašytojo ir filosofo Vydūno brolis, istorijos mokytojas. Dėstė istoriją V. Didžiojo gimnazijoje, Klaipėdos mokytojų seminarijoje, prieš mirtį – Luizės gimnazijoje;
  • Augustė Zauniūtė (18891950) – vaikų gydytoja, pirmoji Mažosios Lietuvos moteris, įgijusi medikės diplomą, visuomenės veikėja;
  • Gediminas Valančauskas.

Kareivių kapai[15][6]Keisti

GalerijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 Vadi Miseri (2013-06-28). „Mylimas nemylimas parkas Klaipėdoje“. Šiaurės Atėnai. Suarchyvuotas originalas 2014-03-31. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  2. „Knyga apie skulptūrų parką primena istoriją“. ve.lt. 2013-02-13. Suarchyvuotas originalas 2016-03-06. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  3. Jokubavičienė, Kristina. Apie Skulptūrų parką – ramiai ir konstruktyviai. // Dienraštis „Klaipėda“ (priedas „Durys“), 2007-09-26. (Žiūrėta 2014-03-12.)
  4. 4,0 4,1 „Klaipėdos skulptūrų parkas“. samogitia.mch.mii.lt. 2014-08-03. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 Žiemytė, Ivona. Ryškėja Skulptūrų parko tapatybės ženklai. // „Vakarų ekspresas“, 2013-03-21. (Žiūrėta 2014-03-09.)
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 „Senųjų miesto kapinių istorija“. mlimuziejus.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  7. Tatoris, Jonas. Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. Mokslo ir Enciklopedijų Leidykla, 1994.
  8. Nikženaitis, Alvydas. „Klaipėdietiškojo identiteto beieškant“. Klaipėda. Istorija populiariai. Klaipėdos m. savivaldybė: Druka, 2002; p. 10.
  9. 9,0 9,1 Skulptūrų parkas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. // Portalas „Lietuvos muziejai“ <www.muziejai.lt>. (Žiūrėta 2014-03-10.)
  10. Klaipėdos skulptūrų parkas: vakar, šiandien, rytoj. // Dienraštis „Klaipėda“, 2011-10-26. (Žiūrėta 2014-03-12.)
  11. Jokubavičienė, Kristina. Apie Skulptūrų parką – ramiai ir konstruktyviai. // Dienraštis „Klaipėda“ (priedas „Durys“), 2007-09-26. (Žiūrėta 2014-03-12.)
  12. Kažukauskienė, Asta. Knyga apie skulptūrų parką primena istoriją. // „Vakarų ekspresas“, 2013-02-13. (Žiūrėta 2014-03-11.)
  13. Nemokamų užsiėmimų kalendorius (atnaujinamas kas antrą mėnesį). // Klaipėdos m. visuomenės sveikatos biuras.
  14. Žiemytė, Ivona, par. 15. PASTABA: Gynybinis šansas (patrankų kalvelė) iki šiol neįtrauktas paveldosaugininkų į saugomų objektų sąrašą.
  15. 15,0 15,1 15,2 Istoriniai memorialiniai paminklai Skulptūrų parke. // Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. (Žiūrėta 2014-03-09.)
  16. Marius Apulskis. "Skulptūrų parke atstatytas mecenatų Gerlachų paminklas". // Klaipėdos apskrities viešiosios I. Simonaitytės bibliotekos tinklapis, 2016.12.02. (Žiūrėta 2018.07.14.)

Papildoma literatūraKeisti

NuorodosKeisti

 

Vikiteka