Jurgis Gerulis
Jurgis Gerulis (vok. Georg Gerullis, 1888 m. rugpjūčio 13 d. Jogaudai, Tilžės apskritis – 1945 m. rugpjūčio 9 d. Rygoje) – Lietuvos kalbininkas, baltistas, rektorius, nacių Vokietijos karinės žvalgybos karininkas.
MokslininkasKeisti
Studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose, mokytojas Adalbertas Becenbergeris. 1912 m. filosofijos daktaras. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare kaip vokiečių karininkas, buvo sužeistas. 1922–1933 m. Leipcigo universiteto dėstytojas, Baltų kalbų katedros vedėjas, profesorius. 1931–1933 m. vadovavo dialektologijos kursams Kaune. 1934–1937 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius ir rektorius. Nuo 1937 m. Berlyno universiteto profesorius. Tarp studentų buvo žinomas, populiarus ir autoritetingas.
Tyrė senąją lietuvių raštiją, lietuvių kalbos fonetiką, tarmes, senovės prūsų vietovardžius, dvikalbystę. Parengė M. Mažvydo raštų fotografuotinį leidimą. Vilniuje surado J. Elgerio „Evangelijų ir epistolų“ vertimo latvišką rankraštį.[1]
Mokiniai kalbininkai Antanas Salys, Pranas Skardžius, Kazimieras Alminas, Alvilis Augstkalnis, Viktoras Falkenhanas, Jonas Kabelka, Izabelė Matusevičiūtė, Elžbieta Mikalauskaitė ir kiti.
Politinė veiklaKeisti
1930 m. gruodžio 12 d. įstojo į nacionalsocialistų partiją. Tai nuo jo atstūmė kai kuriuos iš jo tuometinių kolegų. 1932 m. tapo nacių šturmuotoju, SA nariu. 1932 m. lapkričio mėn. kaip Nacionalinio komiteto Leipcigo universitetui atnaujinti pirmininkas atvirai agitavo už Adolfo Hitlerio išrinkimą kancleriu.
|
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
1937 m. buvo priverstas atsisakyti rektoriaus pareigų po konflikto su gauleiteriu Erich Koch dėl Rytų Prūsijos vietovardžių keitimo komisijos darbo.
Dirbo kultūros sekretoriaus pavaduotoju. Buvo artimai susijęs su mokslo, švietimo ir kultūros reikalų ministru Bernhard Rust. Vienos bylos paraštėje parašė antisemitinę pastabą, "Vokietijoje nebeliko nė vieno žydo, kuriam Furtwaengler nebūtų padėjęs. " [2]
Abvero karininkasKeisti
1938–1939 m. žiemą Ukrainiečių mokslinio instituto reikalais lankėsi lenkų okupuotose žemėse, Vilniuje ir vakarų Baltarusijoje. Manytina, kad tada prasidėjo jo bendradarbiavimas su vokiečių karine žvalgyba Abveru. Jisai su Abvero majoru Engelhartu ir profesoriumi Gerhardu von Mende susitiko su baltarusių nacionalistinės emigracijos vadovais kunigu Vincentu Godlevskiu ir Fabianu Akinčicu ir su jais aptarė kūrimą nelegalių karinių formuočių, galinčių karo atveju pasipriešinti Lenkijos ir TSRS valdžiai.[3]
1939 m. pašauktas į vokiečių kariuomenę. Tarnavo Abvere, pirmiausia kaip kapitonas, vėliau kaip majoras. Verbavo ir rengė baltarusus ir ukrainiečius. 1939 m. pabaigoje buvo įkurta Abvero atstovybė Krokuvoje. Jisai ten priėmė Richardo Jary vadovaujamą Ukrainiečių nacionalistų organizacijos karinę delegaciją. 1940 m. kovo mėnesį „Brandenburg-800“ diversiniame pulke Abvero parengti šios organizacijos nariai buvo siunčiami prie Lvovo ir į Volynės kraštą.[3]
1940 m. vasarą kartu su profesoriais Hans Koch ir Theodor Oberlaender dalyvavo pasitarimuose su Stepano Banderos vadovaujamos Ukrainos nacionalistų organizacijos steigti ukrainiečių karinius dalinius.[4]
1941 m. vasario mėnesį kartu su kapitonu Vaclavu Kozlovskiu Lodzėje lankė Baltarusijos ir Ukrainos komitetus ir užverbavo 32 baltarusius į diversinį padalinį, kuris prieš pat karą su Sovietų Sąjunga buvo panaudotas netoli Minsko ir Bialystoko. O kovo mėnesį vedė derybas su Ukrainos nacionalistų organizacijos vadovais Stepan Bandera ir Richard Jary dėl kuriamų ukrainiečių batalionų „Rolland“ ir „Nachtigal“ užduočių. Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, šie batalionai suveikė kaip smogiamieji specialios paskirties daliniai, tačiau rugpjūčio mėnesį vokiečiai paleido juos ir suėmė jų vadovybę.[3]
Kazio Škirpos pakviestas, dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto sueigoje. Jurgis Gerulis padėjo LAF’ui užmegžti ryšį su Vokietijos karinę vadovybe (Oberkommando der Wehrmacht). Stasys Puodžius ir Klemensas Brunius paskiriami ryšiams su OKW štabo poskyriu.[5]
Nuo 1941 m. spalio mėn. iki 1942 m. birželio mėn. vadovavo žvalgybos mokyklai Viacačiuose, 18 km nuo Rygos, rengiančiai diversantus Rytų frontui.
1944 m. Kalotėje, Klaipėdos krašte, pateikė Vokiečių karo vadovybei žinių apie Lietuvos laisvės armijos partizanus „Vanagus“. Įspėjo tarėją Joną Pyragių, kad „Vanagų“ vadovybė yra pasiryžusi užmušti jį, tarėją A.Ramanauską ir kitus už bendradarbiavimą su naciais.[6] 1945 m. liepą NKVD organų suimtas, rugpjūčio 9 d. buvo nubaustas mirties bausme Rygoje.[7]
BibliografijaKeisti
- Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, Kaunas, 1922 m., Heidelbergas 1923 m.; čia paskelbė ir 1921 m. Karaliaučiaus valstybiniame archyve jo paties surastą M.Mažvydo giesmyną „Gesmes chriksczoniskas“ 2 d. 1566–1570 m.
- Senieji lietuvių skaitymai, chrestomatija, Kaunas, 1927 m.
- Senovės prūsų vietovardžiai (Die altpreussischen Ortsnamen), 1922 m.
- Lietuvių dialektologijos studijos (Litauische Dialektstudien), 1930 m.; lietuvių tarmių tekstams pritaikė tarptautinę fonetinę transkripciją, aprašė priegaides.
- Lietuvių žvejų tarmė Prūsijoje (Das Fischerlitauisch in Preussen), su K. S. Štangu, 1933 m.
NuorodosKeisti
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Jurgis Gerulis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 612 psl.
- ↑ Sam H. Shirakawa. The Devil’s Music Master: The Controversial Life and Career of Wilhelm Furtwaengler
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Res Humanitarae V. Klaipėda 2009. Arvydas Piepalius. Jurgio Gerulio biografijos 1933–1945 m. dokumentavimo klausimu. ps.160-173
- ↑ Polishchuk, Viktor (1999). Bitter truth: the criminality of the Organization of Ukrainian Nationalists (OUN) and the Ukrainian Insurgent Army (UPA): the testimony of a Ukrainian. Toronto. p. 147.
- ↑ Pyragius, Jonas (1993). Kovosiu, kol gyvas. Plieno sparnai. p. 155.
- ↑ Pyragius, Jonas (1993). Kovosiu, kol gyvas. Plieno sparnai. p. 166.
- ↑ Klaus-Dieter Müller, Thomas Schaarschmidt, Mike Schmeitzner, Andreas Weigelt: Todesurteile sowjetischer Militärtribunale gegen Deutsche (1944–1947): Eine historisch-biographische Studie. Vandenhoeck & Ruprecht 2015. p. 179.