Vikipedija

Žemaitija

Kitos reikšmės – Žemaitija (reikšmės).
Kraštas:
Žemaitija

Žemaitėjė

Šalis Lietuva
Vėliava
Tautos Žemaičiai (lietuviai)
Kalba Lietuvių kalba, žemaičių tarmė
Valstybės Lietuva
Miestai Kražiai, Raseiniai, Telšiai, Šiauliai
Žemėlapyje pažymėta gelsva spalva

Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai, žem. Žemaitėjė, lot. Samogitia) – Lietuvos etnografinis regionas,[1] taip pat geografinis ir istorinis regionas. Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai - Gerdvilas ir Vykintas, dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Galicijos-Voluinės kunigaikštysčių 1215 m. Žemaitijos etnografinis regionas pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį apima 15 774 km² plotą.

Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.

1441 m. Žemaitija tapo autonomiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta į LDK, o vėliau ir į Abiejų Tautų Respublikos valdovų titulus.

Etimologija redaguoti

Tradiciškai Žemaitijos pavadinimas kildinamas iš lietuvių kalbos žodžio „žemas“.[2][3] Pasak daugelio istorikų, Žemaitijos pavadinimas galėjo būti vartojamas kalbant apie žemę esančia už Nemuno ribų.[2][3][4][5] Kita hipotezė teigia, jog jis kilęs iš lietuvių kalbos žodžio „žemė“, tačiau ji nėra labai populari. Viduramžiais Žemaitija lotyniškai buvo žinoma bei užrašoma kaip Samaitiæ, Zamaitiæ, Zamaytæ, Samathæ, Samethi;[6] rusėnų šaltiniai mini regioną kaip жемотьская земля (liet. Žemaitijos žemė); iš jo kilo ir lenkiškas regiono pavadinimas Żmudź ir tikriausiai vidurio vokiečių aukštaičių Sameiten, Samaythen. Tai nusako senesnę Žemaitijos pavadinimo formą „Žemaičiai“. Žemaitiškai ji vadinama „Žemaitėje“ (vardininkas „Žemaitėjė“).

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1420 m. kovo 11 d. taip rašė laiške Šv. Romos imperatoriui Zigmantui I:[7]

  Žemaičių žemė, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės, yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesnė žemė.
  


Gyventojų kalba redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Žemaičių tarmė.

Dauguma Žemaitijos gyventojų kalba lietuvių kalbos žemaičių tarme, kurią dalis žemaičių linkę laikyti atskira žemaičių kalba.

 
Istorinis Žemaitijos herbas.
 
Istorinė Žemaitijos vėliava.

XX a. Lietuvoje susiformuoja ir įsigali dialektologinė Žemaitijos regiono samprata. LDK ir carinės okupacijos laikais „žemaičių kalba“ buvo vadinamos Žemaičių kunigaikštystėje vartotos tarmės t. y. etninių žemaičių ir vakarų aukštaičių. Pastarųjų patarme ir buvo parašyta pirmoji lietuviška/žemaitiška knyga: „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, M. Mažvydas. XVIII a. pradžioje vakarų aukštaičių patarmės pagrindu susiformavusi pirmoji bendrinė lietuvių raštų kalba taip pat vadinta „žemaičių kalba“ (ja parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos Didžiosios Lietuvos lietuviams skirtos lietuviškos knygos). Šios lietuvių rašto kalbos varianto raidą nuolat (ypač XVIII a.) veikė ir dabartinė žemaičių tarmė, kuri pati rašytinės formos neturėjo iki pat XX a. 2-3 dešimtmečio.

Svarbiausios gyvenvietės redaguoti

  • Kražiai – Žemaičių seniūnijos ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras XV–XVI a.,
  • Raseiniai – 11 203 gyv., Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras nuo XVI a. 7 dešimtmečio iki kunigaikštystės panaikinimo (1795 m.), taip pat Pietų Žemaitijos etnokultūrinio paregionio centras,
  • Telšiai – 24 295 gyv., Žemaitijos etnokultūrinio regiono centras
  • Šiauliai – 105 610 gyv.
  • Mažeikiai – 35 997 gyv., svarbus naftos perdirbimo pramonės centras,
  • Tauragė – 23 513 gyv., apskrities centras,
  • Plungė – 17 318 gyv.
  • Kretinga – 19 101 gyv.
  • Palanga – 15 732 gyv.
  • Naujoji Akmenė  – 9 300 gyv.
  • Skuodas – 6 513 gyv. Aktyvus Žemaitijos kultūros centras: žemaičių teatro veikla, žemaitiškų knygų leidyba. Savivaldybės posėdžių metu kalbama žemaitiškai.
  • Šilalė – 5 492 gyv.
  • Rietavas – 3 824 gyv.

Istorija redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Žemaitijos istorija.

Žemaičių vardas pirmąkart minimas 1219 m. Voluinės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Senovėje šiuo vardu buvo vadinama vakarinė Lietuvos dalis maždaug iki Nevėžio.

Žemaičių žemės redaguoti

 
Lokys Žemaitijos herbe
 
Žemaitija ir Lietuva Orteliaus žemėlapyje
Pagrindinis straipsnis – Žemaičių žemių konfederacija.

Nuo XI a. Žemaitijos teritorijoje gyvenusios žemaičių gentys sudarė nemažą skaičių žemių – teritorinių vienetų, susijungusių gynybiniais tikslais ir vadovaujamų kunigaikščių. Tarp tokių žemių svarbios buvo Karšuva (vakariausia dalis), Knituva, Gaižuva, Šiauliai, Medininkai ir kt.

Kiti šaltiniai mini, kad XIII a. svarbiausių Žemaičių žemių (kelių ar keliolikos vad. laukų junginių) centrai buvo Ariogala, Betygala, Jūkainiai, Kaltinėnai, Karšuva, Kaunas, Knituva, Kolainiai, Kražiai, Kulėnai, Labūnava, Laukuva, Pagraudė (tikėtinas to paties vardo žemės centro pavadinimas; vokiškuose šaltiniuose ši vietovė įvardyta kaip „Gedimino pilis“, – pastaroji archeologų siejama su Vilkų Lauko kaime netoli Kvėdarnos esančiu Kuplės piliakalniu, Medvėgalis, Panemunė (dab. Žemoji Panemunė), Raseiniai, Šiauliai, Tverai, Upytė, Vangiai, Varniai (Medininkai), Veižiai, Veliuona, Viduklė, Žeimiai.

Žemaičių žemių konfederacija jau nuo XIII a. pr. buvo viena iš kelių pagrindinių Lietuvių žemių konfederacijos dalių. Ji (kaip Žemaitija) pirmą kartą netiesiogiai paminėta Voluinės metraštyje, aprašant 1219 m. LDK ir Haličo-Voluinės taikos sutarties sudarymą. Pasak metraščio, šiai sutarčiai pritarė ir du Žemaičių kunigaikščiai – Erdvilas ir Vykintas.

XIII a. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, siekdamas pašalinti visus konkurentus į sostą, stojo prieš savo brolėnus Tautvilą ir Gedivydą, kuriuos tuomet užstojo Žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas apgulęs Vykinto pilį Tvirement (Tverai), kurioje glaudėsi Tautvilas ir Gedivydas, nužudė Žemaičių kunigaikštį Vykintą ir užrašė jo žemes Kalavijuočių ordinui bei Rygos vyskupui. Mindaugo donacijose minimos žemės praktiškai įeina į dabartinę etnokultūrinės Žemaitijos teritoriją.

Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo ne kartą atiduota (mažiausiai 8 kartus) Vokiečių ordinui: Mindaugas Vakarų Žemaičius – Vykinto valdytas žemes – kryžiuočiams užrašė 1253 m., o „visus Žemaičius“ – 1259 m., Jogaila atidavė Žemaičius iki Dubysos – 1382 m. Dubysos sutartimi, Vytautas „visus žemaičius“ iki Nevėžio – 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila Vakarų Žemaičius kryžiuočiams „padovanojo“ iš viso 6 kartus. Vakarų Žemaitiją Vokiečių ordinas ilgiausiai valdė 1253–1260 ir 1382–1409 m., t. y. nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi iki Durbės mūšio ir nuo Dubysos sutarties sudarymo iki 1409 m. žemaičių antivokiško sukilimo, kurį iniciavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pasiųsti bajorai.

1290–1300 m. paskutinis šaltinių minimas Žemaičių kunigaikštis Mažeika puldinėjo pietų Kuršą. Prie Palangos žemaičių žemės pasiekė Baltijos jūrą.

XIII–XIV a. Žemaičių vakarinis, pietinis ir šiaurinis pakraščiai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų buvo virtę dykromis.

Tuo metu, kai Žemaitija priklausydavo LDK (pradedant XIV a. 4 ar 5 dešimtmečiu iki 1398 m.), ji buvo administruojama iš Trakų kunigaikštystės.

Žemaičių kunigaikštystė ir seniūnija redaguoti

 
Žemaičių kunigaikštystės didysis herbas
 
Žemaičių kunigaikštystės herbas (XVI–XVIII a.)
Pagrindinis straipsnis – Žemaičių kunigaikštystė.

Kryžiuočiams pralaimėjus 1409–1411 m. karą su LDK ir Lenkija, šį karą užbaigusia Torūnės taikos sutartimi Vokiečių ordinas LDK naudai atsisakė Žemaitijos iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos, o 1422 m. Melno taika kryžiuočiai LDK dalimi jau galutinai ir be išlygų pripažino beveik visą tuometinę etnokultūrinę Žemaitiją, išskyrus būsimo Klaipėdos krašto šiaurvakarių dalį[8], kurią įvairios vokiškos valstybės nuo tada be didesnių pertraukų valdė iki pat 1920 m. sausio mėn.

XV–XVI a. LDK suskirsčius į vaivadijas, Žemaičiams buvo paliktas seniūnijos statusas; XV–XVIII a. nuo likusios etninės Lietuvos dalies šiek tiek skyrėsi ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis suskirstymas, – iki 1764 m. (t. y. iki vad. Telšių reparticijos sudarymo) ji skirstyta į ~28 nedidelius valsčius, arba vad. tijūnijas.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas.

1413 m. seniūnijos gyventojus imta versti į katalikybę; 1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupija (1427–1926 m. buvo subordinuota Gniezno arkivyskupijai).

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV–XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. laisvieji žmonės).

1790 m. Žemaitijoje buvo 46751 dūmas (14 % miestuose ir miesteliuose), apie 327000 gyventojų.[9]

Žemaitija carinės Rusijos sudėtyje. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis redaguoti

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Rusijai, nuo 1843 m. įėjo į Kauno guberniją.

XVIII ir XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga.

Žemaitija I Lietuvos Respublikos ir LSSR sudėtyje redaguoti

Pagrindiniai straipsniai – Lietuvos istorija (1918-1940) ir Lietuvos SSR istorija.

Žemaitija po 1990 metų redaguoti

1994 m. liepos 21 d. Lietuvos heraldikos komisija aprobavo dabartinius mažojo ir didžiojo Žemaitijos herbų etalonus, remiantis istorine ir ikonografine medžiaga. Dailininkas Algis Kliševičius.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. 1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio mėn. 08 d.. 
  2. ↑ 2,0 2,1 Saulius A. Sužiedėlis (2011). Istorinis Lietuvos žodynas. Scarecrow Press. p. 263. ISBN 978-0-8108-7536-4. 
  3. ↑ 3,0 3,1 Charles Louis Thourot Pichel (1991). Žemaitija. Ajeta. p. 230. 
  4. ↑ Z. Zinkevičius. „Iš kur atsirado lietuviai“. 126 psl.
  5. ↑ Дзярновіч, А. Жамойць і Літва (gudų kalba)
  6. ↑ Östen Dahl, Maria Koptjevskaja-Tamm (2001). The Circum-Baltic Languages: Typology and Contact. John Benjamins Publishing Company. p. 42. ISBN 978-90-272-3057-7. 
  7. ↑ Vytauto laiškai. Šaltiniai.info (tikrinta 2023-06-30).
  8. ↑ Lietuvių etnogenezė, V., 1987, p. 216; Dundulis B., Lietuva laisvės kovų sūkuriuose, V., 1990, p. 17, 18 (žr. taip pat šios pozicijos p. 18 pateiktą išnašą, kurioje paneigtas dab. Klaipėdos apylinkių etninis kuršiškumas Klaipėdos miesto steigimo momentu); Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, V., 1985, p. 51, 76.
  9. ↑ Žemaitija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.

Nuorodos redaguoti

Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Žemaitija
 
Vikiteka: Žemaitija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Žemaitija&oldid=6992615"