Tarptautinis Teisingumo Teismas
Tarptautinis Teisingumo Teismas | |
---|---|
Įkurta | 1945 m. |
Trumpinys | TTT, ICJ, CIJ |
Tipas | Pagrindinis JT organas |
Jurisdikcija | Visame pasaulyje |
Buveinė | Haga, Nyderlandai |
Svetainė | www.icj-cij.org |
|
Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT, angl. International Court of Justice, ICJ, pranc. Cour internationale de justice, CIJ) – viena iš šešių pagrindinių Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų.[1] Būstinė – Haga (Nyderlandai). Pamatiniai dokumentai – JT Chartija (XIV skyrius, 92-97 straipsniai) ir Tarptautinio Teisingumo Teismo Statutas. Teismo proceso šalys – tik valstybės, tarptautinės organizacijos ir kiti tarptautinės teisės subjektai.
Visos JT narės ipso facto yra Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto šalys. Valstybė, kuri nėra JT narė, gali būti TTT Statuto šalis pagal sąlygas, kurias kiekvienu atskiru atveju nustato Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, remdamasi Saugumo Tarybos rekomendacija.
Kiekviena JT narė įsipareigoja vykdyti teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra. Jeigu kuri nors bylos šalis nevykdo Teismo sprendimu jai nustatyto įsipareigojimo, kita šalis gali kreiptis į Saugumo Tarybą, kuri prireikus gali pateikti rekomendacijas arba imtis sprendimui vykdyti reikalingų priemonių.
Generalinė Asamblėja ar Saugumo Taryba gali prašyti Tarptautinį Teismą pateikti konsultacinę išvadą bet kokiu teisės klausimu. Kitos JT institucijos ir specializuotosios agentūros, kurioms Generalinė Asamblėja gali bet kuriuo metu duoti leidimą, taip pat gali prašyti Teismą pateikti konsultacinę išvadą jų veikloje iškylančiais teisės klausimais.
Teisėjai
redaguotiTeismą sudaro kolegija nepriklausomų teisėjų, neatsižvelgiant į jų pilietybę išrinktų iš aukštomis moralinėmis savybėmis pasižyminčių asmenų, atitinkančių reikalavimus, keliamus jų šalyse asmenims, skiriamiems į aukščiausias teisėjų pareigas, arba iš tarptautinės teisės srityje autoritetą turinčių teisininkų.
Teismą sudaro 15 narių, iš jų negali būti dviejų tos pačios valstybės piliečių. Asmuo, kuris renkant Teismo narius gali būti laikomas daugiau negu vienos valstybės piliečiu, laikomas piliečiu tos valstybės, kurioje jis paprastai naudojasi pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Teismo narius renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba iš sąrašo asmenų, kuriuos pasiūlo valstybių grupės Nuolatiniame Arbitražo Teisme, pagal tolesnes nuostatas.
Jei JT narėms neatstovaujama Nuolatiniame Arbitražo Teisme, kandidatus siūlo valstybių grupės, kurias šiam tikslui jų vyriausybės skiria tomis pačiomis sąlygomis, kurios 1907 m. Hagos konvencijos dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo 44 straipsniu yra nustatytos Nuolatinio Arbitražo Teismo nariams.
Nuo 2003 m. vasario 6 d.:
- Rosalyn Higgins, J. Karalystė (iki 2009), pirmininkė
- Awn Shawkat Al-Khasawneh, Jordanija (iki 2009), vicepirmininkas
- Thomas Buergenthal, JAV (iki 2015)
- Ronny Abraham, Prancūzija (2005 vasario mėn. – 2009)
- Mohamed Bennouna, Marokas (iki 2015)
- Shi Jiuyong, Kinija (iki 2012)
- Kennet Keith, N. Zelandija (iki 2015)
- Abdul G. Koroma, Siera Leonė (iki 2012)
- Hisashi Owada, Japonija (iki 2012)
- Gonzalo Parra-Aranguren, Venesuela (iki 2009)
- Raymond Ranjeva, Madagaskaras (iki 2009)
- Bernardo Sepúlveda Amor, Meksika (iki 2015)
- Bruno Simma, Vokietija (iki 2012)
- Leonid Skotnikov, Rusija (iki 2015)
- Peter Tomka, Slovakija (iki 2012)
Ankstesni teisėjai:
- Nabil Elaraby, Egiptas (iki 2006)
- Carl August Fleischhauer, Vokietija (1994–2003)
- Gilbert Guillaume, Prancūzija (1987–2005, atsistatydino)
- Pieter H. Kooijmans, Nyderlandai (iki 2006)
- Hermann Mosler, Vokietija (1976–1985)
- Luis Padilla Nervo, Meksika (1963–1972)
- Muhammad Zafrullah Khan, Pakistanas (1963–1970)
- José Francisco Rezek, Brazilija (iki 2006)
- Vladlenas S. Vereščetinas, Rusija (iki 2006)
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Tarptautinis Teisingumo Teismas (anglų kalba International Court of Justice, prancūzų kalba Cour internationale de justice), Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas, Hagos Teisingumo Teismas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 540-541 psl.
Nuorodos
redaguoti- Oficiali svetainė (anglų, prancūzų k.)
- Statutas (liet.)
- Statutas[neveikianti nuoroda] (PDF)