Šiauliai

Miestas šiaurės Lietuvoje

Šiauliai – miestas šiaurės Lietuvoje, ketvirtasis pagal gyventojų skaičių šalies miestas. Šiaulių apskrities ir Šiaulių rajono savivaldybės administracinis centras, Šiaulių miesto savivaldybė. Šiauliai yra svarbus ekonominis ir susisiekimo centras, jame veikia Vilniaus universiteto Šiaulių akademija, miestas yra katalikiškos vyskupystės centras.

Šiauliai
            
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Šiaulių apskritis Šiaulių apskritis
Savivaldybė Šiaulių miesto savivaldybė Šiaulių miesto savivaldybė
Įkūrimo data 1236 m. (pirmą kartą paminėtas)
Meras Artūras Visockas
Gyventojų (2023) 104 300
Plotas 81 km²
Tankumas (2023) 1 288 žm./km²
Pašto kodas centrinis LT-76001
Tinklalapis Miesto svetainė
Vikiteka Šiauliai
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Šiauliaĩ
Kilmininkas: Šiaulių̃
Naudininkas: Šiauliáms
Galininkas: Šiauliùs
Įnagininkas: Šiauliaĩs
Vietininkas: Šiauliuosè

lenk. Szawle, vok. Schaulen, rus. Шавли[2][3]

„Šaulys“ (S. Kuzma, 1986 m.) – vienas pagrindinių miesto simbolių
Rėkyvos ežeras vakare
Šiaulių bulvaras naktį

Etimologija redaguoti

Šiaulių vardas yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo asmenvardžio Šiaulys daugiskaitos. Tokia gyvenamųjų vietovių vardų daryba lietuvių kalbai ypač būdinga.[4] Vietovardis minimas nuo 1236 m. aprašant Saulės mūšį (Soule). 1254 m. minima Šiaulių žemė (terra Saulen).

Geografija redaguoti

Šiauliai išsidėstę Rytų Žemaičių plynaukštės šiaurinėje dalyje, Mūšos, Dubysos ir Ventos upių takoskyroje. Atstumas iki Vilniaus 210 km, Kauno – 142 km; Klaipėdos – 161 km, Rygos – 128 km; Kaliningrado – 250 km. Bendras miesto teritorijos plotas 81,13 km², iš jų žalieji plotai 18,87 km², vandenų – 12,78 km². Miesto administracinių žemės ribų perimetras 70,317 km.

Altitudės: Rėkyvos ežero vandens lygis – 129,8 m virš jūros lygio, Talšos ežero lygis – 103,0 m, miesto centras – 128,4 m, Salduvės kalnas – 149,7 m virš jūros lygio.

 
Šventupis (arba Švendrelis)

Bendras vandens telkinių plotas – 1280 ha, 15,7 % miesto teritorijos.

 
Žaliukių vėjo malūnas

Vidutinė oro temperatūra sausio mėn. -7 °C; liepos mėn. +18 °C. Kritulių kiekis per metus – 538,5 mm. 1942 m. mieste užfiksuota žemiausia Lietuvoje metų vidutinė oro temperatūra (+3,6 °C).

Miesto dalys redaguoti

Nurodomas atstumas iki centro, km:

Istorija redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Šiaulių istorija.
 
Šiaulių bažnyčia XIX amžiuje
 
Šiaulių kolegija ir Šv. Petro ir Povilo Katedra
 
Modernistinė architektūra. Inžinieriaus Vlado Bitės namas, 1935 m.

Šiaulių žemėje, dabartinio miesto vietoje, žmonių gyventa jau pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje. Pats Šiaulių miestas įsikūręs ant ribos kur gyventa tiek senovės žemaičių, tiek žiemgalių genčių. B. Kviklio teigimu, miestas pradėjo kurtis jau XI amžiuje.

Kalavijuočių ordino kronikose XIII a. minima su dabartiniais Šiauliais siejama Soule, Saulia ir Saulen vietovė. Pirmuoju miesto paminėjimu laikomas Eiliuotoje Livonijos kronikoje aprašytas Saulės mūšis, kuriame 1236 m. rugsėjo 22 d. jungtinė lietuvių, žemaičių ir žemgalių kariuomenė sutriuškino Livonijos Ordino karius. Šiaulių žemė pirmą kartą paminėta Livonijos akte 1254 m.

Šiaulių miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1524 m. birželio 11 d. Žygimanto Senojo rašte, kuriuo Šiaulių valsčius perduodamas valdyti Vilniaus vyskupui Jonui. Miestelis Sovli pažymėtas 1555 m. Kasparo Vopelos sudarytame Europos žemėlapyje. Miestelis kūrėsi ūkiniu požiūriu svarbioje vietoje, patogioje prekybos kelių sankryžoje, aukštumoje į pietvakarius nuo Talšos ežero. Istorinis miesto centras – buvusi Turgaus, dabar Prisikėlimo aikštė. Nuo 1636 m. Šiauliai – miestas.

 
Šiaulių apskrities sukilėlių aktas, 1794 m.

1589 m. įsteigta Šiaulių ekonomija – karališkųjų dvarų suvienijimas. 1625 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. 1713 m. Šiauliai gavo miesto teises, nors savivalda buvo įgyvendinta tik po 1791 m. privilegijos. Prie Šiaulių miesto atgimimo labai prisidėjo vokiečių kilmės didikas, buvęs LDK rūmų iždininkas Antanas Tyzenhausas (1733–1785). 1765 m. paskirtas Šiaulių ekonomijos administratoriumi pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas iš esmės perstatyti Šiaulių ir Joniškio miestus. Buvęs drąsus reformatorius bandė suderinti modernizaciją su feodalizmu, įvairiose vietose steigė manufaktūras, kuriose dirbo naujovėmis ne itin patenkinti ir nepripratę valstiečiai baudžiauninkai.[5] Tepraėjus vos keleriems metam po reformų, 1769 m. įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas.[5] Po sukilimo A. Tyzenhauzas nusprendė imtis dar stipresnių reformų: tuomet Lietuvoje jau plito klasicizmo idėjos, kuriomis ir rėmėsi jo planai – radialinio plano miestą perstatyti į taisyklingą stačiakampį. 1774 m. pradėta Šiaulių miesto centro rekonstrukcija, pertvarkant centrinę aikštę ir gatvių tinklą pagal klasicistinės architektūros principus. 1780 m. nušalintas iš pareigų nespėjo įgyvendinti visų savo sumanymų, bet pradėtas miesto plėtros procesas jau buvo nesustabdomas. 1791 m. patvirtintas Šiaulių herbas.

XVI–XVIII a. Šiauliai nekartą sudegė.

 
Šiauliai po I pasaulinio karo

Visą Šiaulių apskritį buvo apėmęs 1830 m. sukilimas, miestas kelis kartus buvo užimtas sukilėlių, o sukilimui pralaimėjus nemažai sukilėlių buvo pakarti Pakartuvių kalne. 1863 m. sukilimo metu šiauliečiai buvo sudarę kelis karinius dalinius, prie miesto įvyko keli svarbūs mūšiai. Spaudos draudimo metais Šiauliai buvo tapę vienu svarbiausių švietimo ir draudžiamos spaudos paskirstymo centrų. XIX a. pabaigoje Šiauliai – buvo Kauno gubernijos miestas, apskrities centras.[6]

1915 m. besitraukiantys rusai miestą padegė, o 19181919 m. jis buvo dar ir subombarduotas. 1918 m. Šiauliuose susikūrė pirmoji demokratinė savivaldybė Lietuvoje. Nors tarpukario metais miestas buvo atstatytas ir pasipuošė naujais pastatais, bet 1944 m. jis vėl buvo sugriautas (iš viso per karą sugriauta apie 80 proc. namų).

Pokario metais apylinkėse veikė Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio ir Lietuvos Žaliosios apygardų Lietuvos partizanai.

1975 m. Šiauliuose, miesto centre buvo įrengtas pirmasis SSRS pėsčiųjų bulvaras.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIII–XVI a. ? Šiaulių žemės centras
XVI a. vidurys Šiaulių valsčiaus centras Žemaitijos seniūnija
XVII a. ?
17751793 m. Šiaulių reparticijos centras
17931795 m. Šiaulių žemės centras
17951796 m. ? Šiaulių apskrities centras Vilniaus gubernija
17961801 m. ? Lietuvos gubernija
18011843 m. ? Vilniaus gubernija
18431915 m. ? Kauno gubernija
19191941 m. Šiaulių valsčiaus centras
19411944 m. Šiaulių krašto apygardos centras
19441946 m.
19461950 m. respublikinio pavaldumo miestas,
Šiaulių apskrities centras
19501953 m. Šiaulių apylinkės centras srities pavaldumo miestas,
Šiaulių rajono centras
Šiaulių srities centras
19531995 m. respublikinio pavaldumo miestas,
Šiaulių rajono centras
1995 2 seniūnijos Šiaulių miesto savivaldybė,
Šiaulių rajono savivaldybės centras
Šiaulių apskrities centras

Heraldika redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Šiaulių herbas.

Pirmąjį miesto herbą, kuriame pavaizduota Žemaitijos meška ir Apvaizdos akis, karališkoji karūna ir mažas Poniatovskių veršis, Šiauliams 1791 m. suteikė Stanislovas Augustas kartu su privilegija. 1801 m. vietoje karališkosios karūnos miesto herbe atsirado Rusijos imperijos dvigalvis erelis ir užrašas lenkų kalba PIECZĘC RATUSZA MIASTA POWIATOWEGO SZAWEL. Po 1831 m. sukilimo herbe liko tik dvigalvis erelis. 1912 m. dailininkas T. Dmochovskis sukūrė naują miesto herbą su meška, Apvaizdos akimi ir Poniatovskių veršiu, kuris įvairiomis formomis buvo naudojamas iki 1940 m. Jį renesanso stiliumi modifikavo Bronius Šaliamoras. 1968 m. spalio 22 d. Respublikinė heraldikos komisija aprobavo dailininko Arūno Tarabildos atkurtą istorinį herbą, kuriame vietoje Apvaizdos akies, nesiderinusios su sovietine ideologija, atsirado saulės įvaizdis.

1991 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino dailininko Agniaus Tarabildos suprojektuotą Šiaulių miesto herbą, kurio miesto taryba nepripažino ir 1991 m. rugsėjo 21 d. patvirtino iki karo Šiaulių miesto savivaldybės naudotą dailininko Teofilio Petraičio sukurtą herbą. Tačiau šio herbo nepripažino šalies valdžia. 2001 m. rugsėjo 5 d. Prezidento dekretu patvirtinti nauji didysis (su karališka karūna) ir mažasis miesto herbai, kuriuos projektavo dailininkas Agnius Tarabilda.

Urbanistika redaguoti

1872, 1877, 1912 m. miesto projektiniai planai urbanistinį miesto peizažą pakeitė centrinėse miesto gatvėse, kur vietoje griaunamų medinių namų buvo statomi dviaukščiai mūriniai pastatai. Sparčiai kito ir gatvių tinklas – 1871 m. buvo 12 gatvių, 1910 m. – jau 30.

Pirmojo pasaulinio karo metais sugriauta apie 85 % pastatų. Miesto atstatymas buvo planuojamas pagal 1921 m. sudarytą provizorinį miesto atstatymo planą. Iki 1929 m. miesto centras buvo atstatytas ir sutvarkytas. 1937 m. pavyko nugriauti cerkvę, 1938 m. iškelti turgavietę, ir tik tada įrengta reprezentacinė aikštė su gėlynais ir fontanu.

Antrasis pasaulinis karas miestą vėl sugriovė, tačiau jį atstatant buvo laikomasi ikikarinio gatvių tinklo ir užstatymo linijų. Buvo nutrauktos tik kelios natūralios gatvių jungtys. Svarbią įtaką miesto plėtrai turėjo 1961 m. Generalinis planas. Kita laida buvo 1980 m. 2009-01-29 Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr. T-1 patvirtintas Bendrasis planas galioja iki šiol (BP).

Parkai redaguoti

 
Aikštė ir fontanas prie Šiaulių miesto savivaldybės 2007 m. žiemą

Miesto parką pradėjo kurti Antanas Tyzenhauzas, iš esmės baigė Vladimiras Zubovas. XIX a. viduryje parkas buvo taisyklingos stačiakampio formos, o amžiaus pabaigoje tapo artimas angliškam laisvo išplanavimo stiliui. Miestiečiams už nedidelį mokestį buvo leidžiama pasivaikščioti po parką. 1931 m. parkas ir Kaštonų alėja oficialiai buvo dovanoti Šiaulių miesto savivaldybei.

Šiauliuose yra 16 parkų, kurių plotas 1177 ha. Didždvario, Gubernijos ir Rėkyvos parkai įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Pavadinimas Plotas, ha
Didždvario parkas 4,9
Centrinis parkas 11,9
Gubernijos parkas 1,0
Talšos parkas 119,1
Salduvės parkas 84,3
Prūdelio parkas 6,5
Pavadinimas Plotas, ha
Rėkyvos parkas 12,0
Naujasis parkas 13,4
Hidroparkas 8,0
Dainų parkas 73,1
Beržynėlis 5,3
Lieporių parkas 13,4
Pavadinimas Plotas, ha
Gytarių parkas 5,0
Pabalių miško parkas 93,0
Rėkyvos miško parkas 446,6
Margių miško parkas 87,0

Kapinės redaguoti

 
Dainai

Šiauliuose yra 30 kapinių. Svarbiausios iš jų:

Ekonomika redaguoti

2003 m. mieste buvo pagaminama 4,3 proc. visos šalies pramoninės produkcijos [7]. Miesto strateginės kryptys iki 2015 m. patvirtintos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu. Šiaulių miesto vizija: „Šiauliai – Saulės miestas: atviras, veržlus ir saugus“.

Dėl gero susisiekimo dar XIX a. Šiauliai tapo pramonės centru. Čia buvo pastatytas didžiausias Rusijos imperijoje Ch. Frenkelio odų fabrikas, Gubernijos alaus darykla. Nuo 1913 m. veikia Rūtos šokolado gamykla. Tarpukaryje Šiauliuose buvo pagaminama apie 85 % visos Lietuvos odos, 60 % avalynės, 75 % linų pluošto, 35 % saldainių pramonės produkcijos. 1940 m. įkurtas Šiaulių neaustinių medžiagų fabrikas.

Sovietmečiu atsirado elektronikos, mašinų gamybos, medžio apdirbimo, statybos pramonės įmonės. Šiaulių televizorių gamykla garsėjo gaminamais „Tauro“ televizoriais, televizijos studijine aparatūra ir kilnojamosiomis televizijos stotimis. Didžioji miesto pramonės įmonių dalis buvo sutelkta Gubernijos mikrorajone ir Pramonės gatvėje. 1996 m. įkurta Šiaulių LEZ. Nuo 2007 m. veikia Šiaulių plento grupė.

2005 m. mieste buvo 3195 gamybos ir paslaugų įmonės, 781 prekybos įmonė, 30 iš jų – prekybos centrai.

Prekyba redaguoti

Šiaulių miestas auga remdamasi daugiausia ne užsienio investicijų, o vietinio verslo jėgomis. Šiauliuose gerai išvystyta pramonė, statybos, aktyvus smulkusis ir vidutinis verslas.

 
Saulės miestas

Per pastaruosius kelerius metus buvo suaktyvėjusios statybos, kurių nebuvo keletą dešimtmečių. Prieš dešimtmetį bankrutavusių didžiųjų bendrovių teritorijose įsikūrė naujos įmonės, itin suaktyvėjo stambieji prekybininkai, mieste statantys didžiulius prekybos ir paslaugų kompleksus. Pagrindiniai prekybos ir pramogų centrai Šiauliuose: „Akropolis“, „Arena“, „Bruklinas“, „Tilžė“, „Saulės miestas“.

Energetika redaguoti

Pirmoji garo mašina įrengta 1867 m. Gubernijos alaus bravore. 1900 m. Šiauliuose Chaimo Frenkelio odų fabrike įrengta 50 kW galios dinamo mašina, kurios gaminama elektra buvo naudojama fabriko patalpoms bei teritorijai apšviesti bei suko du 16 ir 12 arklio jėgų galios variklius.

1923 m. pastatyta Bačiūnų elektrinė, 1941 m. paleista Rėkyvos elektrinė. 1955 m. Rėkyvoje nutiesta pirmoji centrinio šildymo trasa. 1956 m. sujungus Rėkyvos ir Petrašiūnų elektrines, pradėta kurti Lietuvos energetinė sistema. 1962 m. kovo 26 d. nutiesus elektros tiekimo liniją Šiauliai-Jelgava, Lietuvos energetinė sistema buvo prijungta prie Šiaurės vakarų jungtinės energetinės sistemos.

Nuo 1963 m. Šiauliuose naudojamos dujos. 1966 m. pradėta plėtoti miesto centrinio šildymo sistema, pastatyta Pietinė katilinė, kurioje 2004 m. vėl pradėta gaminti elektros energija. Iki 2013 m. turi būti pastatyta nauja AB „Šiaulių energija“ kogeneracinė elektrinė, kurioje bus naudojamas biokuras.

Šiauliuose vidutiniškai per metus vienam gyventojui tenka 2170 kWh elektros energijos (Lietuvoje – 3264 kWh, Europoje – 6482 kWh).

Turizmas redaguoti

 
Šiaulių miesto centrinė aikštė
 
Kryžių kalnas

Pats Šiaulių miestas be Šv. Petro ir Povilo katedros nepasižymi įžymiais turistiniais objektais, tačiau už 7 km į šiaurę yra pasaulinės reikšmės Kryžių kalnas, kurį kasmet aplanko apie 0,5 mln. maldininkų.

Mieste yra:

  • Kelionių organizatorių – 13
  • Kelionių agentūrų – 7
  • Viešbučių – 10
  • Jaunimo nakvynės namų – 2
  • Svečių namai – 3
  • Motelis – 1
  • Maitinimo įstaigų – 112

Šiaulius 2004 m. aplankė 16 168, 2005 m. – 15 607 turistai iš Lietuvos ir 2004 m. – 2544, 2005 m. – 3655, 2006 m. – 20485 turistai iš užsienio.

Susisiekimas redaguoti

 
2010 m. rugpjūčio 25 d., kai mieste minėta Baltų vienybės diena, baigta asfaltuoti Baltų gatvė ir jos jungtis su Statybininkų gatve, tapę pietrytiniu Šiaulių apvažiavimu
 
Vienas iš „Busturo“ bendrovės 2012 metais įsigytų „Irisbus Citelis 12M CNG“ autobusų Gegužių gatvėje.

Keliai redaguoti

Šiauliai nuo seno buvo kelių susikirtimo mazgas. Netgi garsusis Saulės mūšis įvyko šalia prekybinio kelio, ėjusio iš Rygos į Bubius ir Tauragę. 18361858 m. greta jo nutiestas RygosTilžės plentas.

Apie 1912 m. miesto gatvėse pasirodė pirmieji lengvieji automobiliai.

Per Šiaulius eina automobilių magistralės:

Įvairūs krašto keliai:

2006 m. Šiauliuose buvo 297 km gatvių, iš jų 32 % su žvyro danga. Ilgiausios Tilžės g. – 9,72 km ir Vilniaus g. – 5,67 km su 1,28 km pėsčiųjų bulvaru.

Geležinkeliai redaguoti

1871 m. įrengtas Liepojos-Romnų geležinkelis, 1916 m. nutiestas geležinkelis Tilžė-Ryga, 1931 m. – Šiauliai-Klaipėda. Mieste yra Šiaulių geležinkelio stotis.

 
Naujųjų „Busturo“ autobusų „Castrosúa City Versus CNG“ pristatymas Prisikėlimo aikštėje 2014 m. spalio 6 d.

Oro uostas redaguoti

19301961 m. pastatytas karinis oro uostas Zokniuose (Šiaulių miesto dalis). Daugiausiai naudojamas Lietuvos kariuomenės (KAM KOP AB) taip pat NATO oro patrulių. Dabar tai Tarptautinis Šiaulių oro uostas. Tarptautinės oro transporto asociacijos IATA indeksas SQQ. Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos ICAO kodas EYSA.

 
„Busturo“ privežamasis „Ford“ mikroautobusas Kuršėnkelio žiede, dirbantis P5 maršrtutu.

Viešasis transportas redaguoti

 
Šiaulietiškas išradimas – „gulintis policininkas“ ant dviračių tako į Bubius

Pirmoji keleivinio transporto įmonė Šiaulių mieste buvo įkurta 1940 m. Tai buvo autotrestas, kuris turėjo 29 autobusus. 1944 m. vietoje autotresto organizuota autotransporto kontora. 1947 m. atsirado pirmosios Šiauliuose taksi mašinos. Vėliau, augant miestui, didėjant keleivių skaičiui – 1955 m. įkurtas Šiaulių miesto autobusų ir taksomotorų autoūkis. 2006 m. atidaryta moderni autobusų stotis su prekybos centru. Nuo nepriklausomybės atgavimo iki 2006 m. keleivius 29 autobusų maršrutu aptarnavo UAB „Transkebas“, tuo pat metu mieste atsirado ir privatūs mikroautobusų vežėjai, kurie iki 2009 m. keleivius vežiojo 12 maršrutų (gerokai anksčiau maršrutų buvo dar daugiau), iki 2010 m. – 11, o iki 2014 m. – 10 maršrutų. Nuo 2014 m. vasario 1 d. keleivius perveža tik savivaldybės įmonė Busturas (autobusais). Mieste važinėja 26 autobusų maršrutai ir 8 privežamųjų mikroautobusų maršrutai. Nuo 2012 m. bendrovė Busturas pradėjo radikaliai naujinti autobusų parką – iki 2015-ųjų kovo įsigyta 39 naujų ar mažai naudotų miesto arba tarpmiesčio autobusų. Kelionės kaina autobusu – 2,50 Lt ir 1,25 Lt (perkant iš vairuotojo) arba 1,70 Lt, 0,85 Lt ir 0,34 Lt (perkant spaudos kioske), galima įsigyti ir mėnesio trukmės bilietą, kuris kainuoja 97 Lt, 48,50 Lt arba 19,40 Lt. Nuo 2015 m. sausio pradėjo veikti Šiaulių viešojo transporto elektroninio bilieto sistema.

Ryšiai redaguoti

Komunikacijai šiauliečiai nuo 1897 m. galėjo naudoti ne tik paštą ar telegrafą, bet ir telefoną. Telefono abonentų 1923 m. buvo 170, o 1937 m. – 700 numerių. 1936 m. mieste įrengti telefono automatai.

1957 m. pastatytas televizijos bokštas, kuriame įrengtos ir radiorelinės linijos antenos. 1995 m. pradėtos tiesti kabelinės televizijos linijos, 1998 m. pradėtos įrengti kabelinio interneto, nuo 2003 m. – šviesolaidinio interneto linijos. 2008 m. mieste yra 14 pašto skyrių (centrinis LT-76001).

Gyventojai redaguoti

 
Rūdės g. raida 1978–2010 m.
 
Vilniaus g. raida 1978–2010 m.
Pagrindinis straipsnis – Šiaulių demografija.

Šiaulių gyventojai vadinasi šiauliškiais, kiti juos vadina šiauliečiais. Anksčiau buvo priskiriami šiauriniams vakarų aukštaičiams, dėl migracijos susiformavo tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių – vakarų aukštaičių šiauliškių tarmė.

1795 m. Šiauliuose buvo 3 700 gyventojų, bet jau 1897 m. Šiauliai pagal gyventojų skaičių (16 128 gyventojų) buvo antras Kauno gubernijos miestas. 1909 m. 56,4 % gyventojų sudarė žydai. 1923 m. Šiauliai pagal gyventojų skaičių užėmė trečią vietą po Kauno ir Klaipėdos. Pagal užimamos teritorijos plotą (24 km²) miestas liko ketvirtas po Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio.

Pastarųjų Lietuvos gyventojų surašymų duomenys:

 
 
Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2021 m.
1897 m.sur.[8] 1902 m.[9] 1923 m.sur.[10] 1931 m. 1939 m. 1945 m. 1959 m.sur.[11] 1970 m.sur.[12] 1979 m.sur.[13]
16 128 16 968 21 387 23 249 31 641 19 000 59 700 92 800 118 724
1981 m.[14] 1987 m.[15] 1989 m.sur.[16] 2001 m.sur.[17] 2008 m. 2011 m.sur.[18] 2014 m. 2017 m. 2021 m.sur.[19]
127 300 139 500 145 629 133 883 127 059 109 328 105 610 106 568 100 653


 
Vilniaus g. raida 1986–2010 m.
 
Vilniaus gatvė 2006 m. sausio 26 d. vakare
 
Šiaulių centras 2006 m.

Tautinė sudėtis redaguoti

2011 m. gyveno 109 328 žmonės:[20]

2001 m. gyveno 133 833 žmonės:[21]

1923 m. gyveno 21 387 žmonės:[22]

1897 m. gyveno 16 128 žmonės:[23]

Pagal tikybą redaguoti

Demografija redaguoti

Rodiklis 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.
Įregistruota gimusių vaikų : 1162 1098 1120 1155 1094 1084 1243 1393
mergaičių 574 519 528 564 585 517 636 673
berniukų 588 579 592 591 509 567 607 720
dvynukų porų 7 11 16 12 8 12 13 17
įvaikinta 7 8 4 16 12 12 5 7
Įregistruota mirusių žmonių : 1268 1319 1318 1339 1400 1461 1479 1413
vyrų 667 692 700 689 746 765 786 717
moterų 601 627 618 650 654 696 693 696
savižudžių 52 45 51 42 36 29 38 35
nužudyta 12 9 17 9 15 14 6 9
žuvusių nelaimingų atsitikimų metu 79 86 75 60 77 71 91 66

Darbo rinka redaguoti

Vidutinis metinis užimtų gyventojų skaičius

2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.
56,0 58,4 62,7 57,6 62,4 62,4 63,4 66,8

Garbės piliečiai redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Šiaulių garbės piliečiai.

Garbės piliečio vardas suteikiamas už nuopelnus Šiaulių miestui savivaldybės Tarybos sprendimu. Garbės piliečiui įteikiamas Garbės piliečio ženklas ir jo liudijimas. Pirmąja Garbės piliete tapo advokatė Gražbylė Venclauskaitė.

Žymūs žmonės redaguoti

Kultūra redaguoti

 
Skulptūra „Trys nykštukai“
 
Skulptūra „Geležinė lapė
 
Saulės diskai

XIX a. I pusės miesto kultūroje ryškius pėdsakus paliko Liudvikas Jucevičius, Jonas Prekeris, Aleksandras Mora, pirmasis Šiaulių ekonomijos istorijos autorius Mauricijus Griškevičius. XIX a. pabaigoje Šiaulius išgarsino gegužinės – lietuvių inteligentijos susibūrimai, kuriuose buvo spendžiamos aktualios tautinio sąjūdžio problemos, koncertuojama ir vaidinama. Mieste dirbo kultūros veikėjai Povilas Višinskis, Peliksas Bugailiškis. 1989 m. įkurtas Šiaulių kamerinis orkestras. 1990 m. Lietuvos pedagogas ir chorvedys Remigijus Adomaitis įkūrė berniukų chorą „Dagilėlis".

Pagrindinė miesto šventė yra Šiaulių gimtadienis, Saulės mūšio diena – rugsėjo 22 d. Šventė dėl klimatinių sąlygų paprastai švenčiama savaite ar dviem anksčiau.

Mieste yra kultūros centras.

Muziejai redaguoti

Teatrai redaguoti

1904 m. spalio 31 d. pirmą kartą buvo suvaidintas lietuviškas spektaklis – A. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Tai įvyko Liaudies namuose, dabar Šiaulių miesto savivaldybės pastate. Šis spektaklis – pirmas legalus nuo scenos šiauliečių ištartas žodis.

1908–1914 m. veikė garsi lietuvių dramos, muzikos, dainos draugija „Varpas“. Šiauliuose dirbo artistai ir režisieriai Jonas Misius, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Ona Pleirytė-Puidienė, Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, aktoriai mėgėjai – Juozas Grinius, Antanas Povylius ir kt.

Paminklai redaguoti

  • 1931 m. pagal inžinieriaus K. Reisono projektą Sukilėlių kalnelyje pastatytas paminklas Žuvusiems už nepriklausomybę (iškilmingai atidengtas 1935 m. gegužės 30 d.).
  • 1986 m. švenčiant Saulės mūšio 750-ąsias metines ir įrengus Saulės laikrodžio aikštę, atidengtas Šaulio paminklas, šiauliečių vadinamas Sauliuku, Auksiniu berniuku arba Auksiuku (autorius Stasys Kuzma).
  • 2004 m. atidengtas paminklas Aušros laikraščio atminimui (autorė Dalia Matulaitė).
 
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra 2009 m.
 
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė 2009 m.

Kulto pastatai redaguoti

Šiauliai yra Šiaulių vyskupijos centras, mieste yra šios katalikų bažnyčios:

Be to, Šiauliuose yra:

Mokslas ir švietimas redaguoti

 
Didždvario gimnazija
 
„Juventos“ progimnazija
 
Dainų šventė Šiauliuose 1986 m.

2006 m. mieste mokėsi studentų:

Mieste yra 8 gimnazijos, 14 progimnazijų, 2 vidurinės mokyklos, 5 pradinės mokyklos, 9 neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, 29 vaikų darželiai-lopšeliai. Veikia profesinio mokymo įstaigos: Šiaulių profesinio rengimo centras, Šiaulių darbo rinkos mokymo centras. Bendrojo lavinimo mokyklose 2012–2013 m.m. mokėsi 14 800 moksleivių.

 
Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykla

Pradinės mokyklos redaguoti

  • Tėvo Benedikto Andruškos pradinė mokykla
  • Centro pradinė mokykla
  • VšĮ "Smalsieji pabiručiai" pradinė mokykla
  • Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

Neformaliojo ugdymo įstaigos redaguoti

Specialiosios mokyklos redaguoti

  • Šiaulių sutrikusios klausos vaikų ugdymo centras
  • „Ringuvos“ specialioji mokykla
  • Specialiojo ugdymo centras
  • Petro Avižonio regos centras
  • Logopedinė internatinė mokykla
  • Sanatorinė mokykla
  • Suaugusiųjų mokykla

Sportas redaguoti

Šiauliuose nuo 1924 m. žaidžiamas futbolas, 1936 m. buvo 14 komandų. Vėliau pradėtas žaisti krepšinis, rankinis, regbis, žolės riedulys, kultivuojama lengvoji atletika, dviračių sportas, boksas ir kitos sporto šakos. 2007 m. liepos 25 d., rengiantis Europos krepšinio čempionatui, atidaryta moderni Šiaulių arena. Yra 4 stadionai.

Sporto įstaigos redaguoti

 
Šiaulių sporto rūmai
 
Dviračių šventė 1983 m.
 
Šiaulių arena

Sporto klubai redaguoti

  • Sporto klubas „Venta Life“
  • Sporto klubas „Elada“
  • Sporto klubai „EuroGym“ ir „SoloGym“
  • Šiaulių aeroklubas
  • Sporto klubas-žirgynas „Miražas“
  • Sporto klubas „Piramidė“

Žymūs sportininkai redaguoti

Sveikatos apsauga redaguoti

 
Ligoninių miestelis Šiauliuose 1977 m.

Mieste yra 25 sveikatos priežiūros įstaigos, didžiausia – Šiaulių apskrities ligoninė. Pirminio lygio įstaigos:

  • savivaldybės viešosios įstaigos – 8
  • bendrosios praktikos gydytojų kabinetai – 10

Miestų partnerystė redaguoti

Miestai, su kuriais Šiauliai yra užmezgę partnerystės ryšius:

Šiauliai yra Baltijos miestų sąjungos narys.

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Шавли. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 39 (77) : Чугуев — Шен. С.-Петербургъ, 1903., 88 psl. (rus.)
  3. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 748 psl.
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 210–211
  5. 5,0 5,1 Petrauskas R., Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos, p. 206–208, Vilnius, 2016.
  6. Szawle. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 811 psl. (lenk.)
  7. Gyventojai. Šiauliai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 191 psl.
  8. http://elib.shpl.ru/ru/nodes/15159-vyp-5-okonchatelno-ustanovlennoe-pri-razrabotke-perepisi-nalichnoe-naselenie-gorodov-spb-1905#mode/inspect/page/13/zoom/6
  9. Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  10. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  11. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  12. ŠiauliaiMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 387 psl.
  13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  14. ŠiauliaiLietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 564 psl.
  15. Šiauliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 176
  16. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  17. Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  18. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  20. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  21. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  22. 1923 m. surašymo duomenys
  23. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  24. Šiaulių rajono biblioteka Archyvuota kopija 2010-05-06 iš Wayback Machine projekto.
  • Šiauliai. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 9 psl.

Nuorodos redaguoti

Žemėlapiai redaguoti

Kultūra redaguoti