Jurbarkas – miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Tauragės apskrityje, dešiniajame Nemuno krante, istorinėje Karšuvos žemėje. Jurbarko rajono savivaldybės centras, Jurbarko miesto seniūnija. Urbanistikos paminklas. Nuo 1907 m. veikia katalikų Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčia, nuo 2014 m. – Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčia. Stovi buvusi Jurbarko Kristaus Atsimainymo cerkvė (nuo 1865 m.) ir Vytauto Didžiojo paminklas (pastatytas 1930 m. (skulptorius Vincas Grybas), restauruotas 1989 m.). Mieste yra Kultūros centras, paštas (LT-74001), Krašto istorijos muziejus (Jurbarko dvaro teritorijoje), Vinco Grybo muziejus (įkurtas 1958 m., memorialinė sodyba), Turizmo ir verslo informacijos centras, Jurbarko ligoninė. Veikia Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka, stūkso Jurbarko piliakalnis.

Jurbarkas
            
Jurbarko senamiestis
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Tauragės apskritis Tauragės apskritis
Savivaldybė Jurbarko rajono savivaldybė Jurbarko rajono savivaldybė
Įkūrimo data 1259
Meras Skirmantas Mockevičius
Gyventojų (2023) 10 571
Plotas 14,31 km²
Tankumas (2023) 739 žm./km²
Pašto kodas LT-74001
Tinklalapis jurbarkas.lt
Vikiteka Jurbarkas
Vietovardžio kirčiavimas
(3a kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Jùrbarkas
Kilmininkas: Jùrbarko
Naudininkas: Jùrbarkui
Galininkas: Jùrbarką
Įnagininkas: Jùrbarku
Vietininkas: Jurbarkè

lenk. Jurbork, vok. Georgenburg, rus. Юрбургъ[2][3]

Jurbarkas iš paukščio skrydžio
Imsrės upelis
Kauno gatvė

Etimologija redaguoti

Miesto vardas nelietuviškas, sudarytas iš vokiško vardo Georg (graikiškos kilmės) ir bendrinio žodžio Burg („pilis, tvirtovė“) – Georgenburg (asmenvardinis vietovardis). Vokiečių žemaičių tarmėje ši forma pavirto Jurgenborg, o lietuviai ilgainiui šį pavadinimą prisitaikę pagal savo kalbą ir nusistovėjo Jurbarkas.[4]

Liaudies etimologija turi kitą versiją. Anot jos, kadaise kunigaikštis Palemonas turėjęs tris sūnus – Barką, Kūną ir Spėrą. Kartą visi išplaukę Nemunu: vyriausiasis Barkas nuplaukęs iki Jūros upės, pastatęs ten pilį ir pavadinęs ją Jurbarku.[5]

Geografija redaguoti

Jurbarkas įsikūręs prie Mituvos žiočių (mieste į ją įteka Imsrė). Pietvakarinės miesto dalys – Barkūnai ir Kalnėnai, vakarinė – Smukučiai, šiaurinė – Naujamiestis. Už 3 km į vakarus nuo miesto stūkso Bišpilio piliakalnis, vakariniame miesto pakraštyje – Smukučių šilelis ir Jurbarko tvenkinys. Piečiau Jurbarko, per Nemuną nutiestas Jurbarko tiltas (ilgiausias Lietuvoje automobilinis tiltas, pastatytas 1978 m.). Jurbarko dvaro parkas – architektūros paminklas. Į vakarus nuo miesto plyti Smalininkų-Viešvilės miškai.

Istorija redaguoti

 
Jurbarko ir apylinkių žemėlapis (1807 m.)
 
Jurbarko medinė sinagoga 1872 m. Mykolo Elvyro Andriolio paveikslas

Jurbarko senamiestyje (rekonstruojant Kauno gatvę) rasta moters, palaidotos IV–V amžiuje, kapavietė: žalvarinio apgalvio fragmentas, likęs tik po kaukole, ir apyrankės.[6]

Pirmą kartą Jurbarkas minimas 1259 m. Petro Dusburgiečio kronikoje, kai Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiai, atplaukę Nemunu, abiejų magistrų lygiomis lėšomis Karšuvos srityje, ant šv. Jurgio kalno (in terra Carsovie in monte Gergii) pastatė Georgenburgo pilį. Tai viena seniausių kryžiuočių pilių Lietuvoje, daug kartų minima ordinų kronikose. Vokiečių pilis pastatyta ant Bišpiliukų (Kalnėnų) piliakalnio. Kiek į šiaurės rytus, ant Bišpilio piliakalnio beveik tuo pat metu pilį pasistatė ir lietuviai.

1382 m. pavasarį puldamas kryžiuočių Jurgenburgo pilį Kęstutis pirmą kartą Lietuvos kariuomenės istorijoje panaudojo bombardas.[7] Kovos tarp lietuvių ir vokiečių pilių vyko iki XV amžiaus, kol po Žalgirio mūšio kryžiuočiai vietovę paliko.

Pasibaigus karams ėmė augti gyvenvietė. XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru, XV–XVI a. buvo prekybos centras su muitine prie Nemuno, XVI a. minimas Jurbarko valsčius. 1611 m. suteiktos Magdeburgo teisės ir Jurbarko herbas – trys lelijos raudoname skyde. XIX a. pastatyti Jurbarko dvaro rūmai. Amžiaus pabaigoje Jurbarkas – Raseinių apskrities miestas.[8]

Jurbarkas buvo vienas pirmųjų elektrifikacijos židinių. 1900–1903 m. Jurbarko dvaro savininkas kunigaikštis Vasilčikovas ant Mituvos upės pastatė didelį vandens malūną, kuriame AEG Rygos filialas įmontavo nuolatinės srovės 15 kW galios 110 V dinamo mašiną. Nuo malūno iki dvaro nutiesta elektros oro linija. Elektra buvo apšviečiami dvaro fligeliai, cerkvė, kontora ir gyvenamasis namas. Be elektrinės malūne veikė ir vilnų karšykla, verpykla, lentpjūvė. Jų darbas nenutrūkdavo net nusekus upei, nes buvo įrengtas 120 AJ lokomobilis. Tą malūną 1915 m. sudegino kraštą okupavę vokiečiai.

Tarpukaryje Mituvos žiotyse ne sezono metu glausdavosi apie dvi dešimtys laivų. Keletas jurbarkiečių turėjo savo garlaivius. 1929–1930 m. buvo rekonstruota ir išgrįsta akmenimis krantinė. 1935 m. pradėtas įrenginėti Žiemos uostas, bet visi darbai iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nebuvo baigti.[9]

1940 m. miestą nusiaubė gaisras, sudegė apie 400 namų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Jurbarkas tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu pastatyta statybinių medžiagų gamykla (skaldos, žvyro, smėlio ruoša), prie jos įrengtas upių uostas. Taip pat buvo statybinių medžiagų kombinatas (gelžbetonio ir keramzito plokštės), pieninė, duonos kepykla. Pastatyti kultūros rūmai (architektai D. Greblikienė ir V. Šileika), veikė liaudies teatras, muzikos mokykla.

Dabartinė „Mažeikių nafta“ tuometiniuose planuose turėjo būti pastatyta būtent Jurbarke, jis turėjo tapti šimtatūkstantiniu miestu, bet dėl svarių priežasčių (viena iš jų – didelis miško ploto iškirtimas) tai nebuvo padaryta. Buvo pateiktas viešas inteligentijos protestas prieš naftos perdirbimo kombinato steigimą, labiausiai apeliuojant į tikriausiai pablogėsiančią Nemuno ir Kuršių marių ekologinę būklę.

1993 m. sugrąžintas istorinis Jurbarko herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XV–XVI a. Jurbarko valsčiaus centras ?
XVIII a. pabaiga Jurbarko seniūnija ?
XIX a. pabaiga – 1915 m. Jurbarko valsčiaus centras Raseinių apskritis
19151917 m. ? Jurbarko apskrities centras
19181947 m. Jurbarko valsčiaus centras Raseinių apskritis
19471950 m. Jurbarko apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Jurbarko rajono centras Kauno sritis
19531995 m.
19952007 m. Jurbarko rajono savivaldybės centras Tauragės apskritis
2007 Jurbarko miesto seniūnija

Kultūra redaguoti

Yra nemažai užsiėmimų: aktyvi skautų veikla, Jurbarko kultūros centras[10] 2009 m. pripažintas geriausiu Lietuvoje aukščiausiosios kategorijos kultūros centru, jame veikia keli chorai, šokių kolektyvai, teatrai, įvairūs ansambliai. Yra Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka, sporto centras ir mokykla. Jurbarko rankininkai ir ypač orientacininkai yra pelnę daug apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje.

Švietimo ir ugdymo įstaigos redaguoti

Gyventojai redaguoti

Gyventojų registro tarnybos gyvenamosios vietos deklaravimo informacinės sistemos duomenimis, 2015 m. gegužės 1 d. Jurbarko rajone gyvenamąją vietą buvo deklaravę 30 453 gyventojai, iš jų 11 335 Jurbarko mieste, 895 gyventojai įtraukti į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Nacionaliniu požiūriu – 98,7 proc. gyventojų sudaro lietuviai, 0,5 proc. rusų, 0,2 proc. vokiečių, po 0,1 proc. – ukrainiečių, lenkų, romų bei 0,3 proc. gyventojų, apklausos metu savo tautybės nenurodžiusių.

 
 
Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2021 m.
1823 m. 1885 m.*[3] 1897 m.sur. 1904 m.*[2] 1923 m.sur.[12] 1939 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur.[13] 1974 m.
3 000 2 869 7 400 6 490 4 409 5 200 4 422 6 541 10 500
1976 m.[14] 1979 m.sur.[15] 1989 m.sur.[16] 2001 m.sur.[17] 2011 m.sur.[18] 2015 m. 2021 m.sur.[19] - -
11 200 10 644 14 310 13 797 13 287 11 335 10 186 - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tarmė redaguoti

Jurbarko apylinkių tarmė yra vakarų aukštaičių kauniškių.[20]

Tautinė sudėtis redaguoti

2011 m. gyveno 11 232 žmonės:[21]

2001 m. gyveno 13 797 žmonės:[22]

1923 m. gyveno 4 409 žmonės:[23]

Žymūs žmonės redaguoti

 
Paminklas Vytautui Didžiajam

Garbės piliečiai redaguoti

  • 1995 m. Franz von Ostrowski (Xanten, Vokietija), už didžiulį indėlį organizuojant humanitarinę pagalbą Lietuvai.
  • 1997 m. Richard Durbin (East St. Louis, Ilinojus, JAV), JAV senatorius, kurio motina kilusi iš Jurbarko. Jurbarko ligoninėje įsteigė vaikų reanimacijos palatą.
  • 2009 m. Heinz Puttlitz (Vokietija), Berlyno kriminalinės policijos komisaras, vadovauja labdaros organizacijai „Berlyno policija padeda“, kuri nuo 1998 m. nuolat teikia labdarą ir socialinę paramą Jurbarko krašto žmonėms, įstaigoms, organizacijoms.
  • 2009 m. Jonas Kubilius, matematikas, VU rektorius, apdovanotas už išskirtinius nuopelnus Lietuvai ir pasauliniam mokslui.
  • 2009 m. Aloyzas Zairys, ilgametis rajono vadovas, apdovanotas už svarų indėlį į Jurbarko krašto plėtrą.
  • 2011 m. Antanas Juozas Kazakevičius, 1990–1995 m. Jurbarko rajono tarybos pirmininkas, Lietuvos Samariečių Jurbarko krašto bendrijos pirmininkas.
  • 2011 m. Arnoldas Piročkinas, profesorius, habilituotas daktaras, kalbininkas, pedagogas.
  • 2013 m. Vytautas Urbanavičius, už didelius nuopelnus Lietuvos mokslui ir aktyvią kultūrinę, švietėjišką veiklą Jurbarko krašte.
  • 2016 m. Volfgangas fon Štetenas, už nuopelnus Lietuvai, ilgametį bendradarbiavimą ir nuolatinę paramą Jurbarko kraštui.

Sportas redaguoti

Krepšinis redaguoti

Futbolas redaguoti

Lengvoji atletika redaguoti

Jurbarke kasmet vyksta miesto vardo lengvosios atletikos tarptautinis čempionatas, kuriame sportininkai dažniausiai varžosi įvairių sprintų ir disko metimo rungtyse. 2003 m. čempionate užfiksuotas Lietuvos 300 m bėgimo nacionalinis rekordas.[24]

Ultimeitas redaguoti

Jurbarke yra įsikūręs Jurbarko „Velnių“ sporto klubas, propaguojantis Ultimeito žaidimą. Tai komandinio sporto žaidimas, žaidžiamas su skraidančiu disku. Sporto klubas taip pat rengia kasmetinį ultimeito turnyrą Jurbarke „Ledinis diskas“, į kurį kasmet sukviečia stipriausias Lietuvos komandas. Turnyras vyksta paskutinį sausio šeštadienį.

Regbis redaguoti

Miestai partneriai redaguoti

Miesto dalys redaguoti

Jurbarko mieste yra 5 miesto dalys:

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 Юрбургъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 41 (81) : Эрдан — Яйценошение. С.-Петербургъ, 1904., 409 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 900 psl.
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 76–77
  5. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 101
  6. Jurbarkas gali būti šešias šimtmečiais senesnis nei manyta[neveikianti nuoroda]
  7. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. – 70 p.
  8. Jurborg. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 628 psl. (lenk.)
  9. vb.vdu.lt › object › elaba:8695913 Gediminas Kasparavičius. Upių laivyba Lietuvoje 1919−1940 m.; psl. 55–56
  10. Jurbarko kultūros centras
  11. Ąžuoliuko mokykla
  12. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  14. Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Jurbarkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 152-153
  15. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  16. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  17. Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  18. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  20. Kauniškių tarmė(parengė Kazys Morkūnas). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2021-04-21).
  21. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  22. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš Archive.is projekto
  23. 1923 m. surašymo duomenys[neveikianti nuoroda]
  24. „Jurbarkas 2003“ (xls). LLAF. 2003-09-20. Nuoroda tikrinta 2011-03-27.[neveikianti nuoroda]

Literatūra redaguoti

  • Jurbarkas. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 568 psl.
  • Jurbarkui – 750 metų: albumas (sud. Radeta Savickienė). – Kaunas: V3 studija, 2009. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-737-41-4

Nuorodos redaguoti

Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Jurbarkas

Aplinkinės gyvenvietės

  Jurbarkai – 2 km
TAURAGĖ – 45 km
Girdžiai – 8 km
Žindaičiai – 14 km
Eržvilkas – 24 km
 
SMALININKAI – 13 km
Viešvilė – 25 km
     
     
     
Skirsnemunė – 10 km
Raudonė – 28 km
Veliuona – 36 km
Seredžius – 43 km
KAUNAS – 86 km
Kiduliai – 2 km
ŠAKIAI – 24 km
Lukšiai – 33 km