Šventoji

upė Lietuvoje; Neries intakas
Šventoji
Šventosios Mikierių kilpa (Anykščių raj.)
Šventosios Mikierių kilpa (Anykščių raj.)
Ilgis 246 km
Baseino plotas 6888,8 km²
Vidutinis debitas 55,1 m³/s
Ištakos Dūkšto ežeras
Žiotys Neris
Šalys Lietuvos vėliava Lietuva
Vikiteka Šventoji

Šventoji – upė Rytų Lietuvoje; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė nuo ištakų iki žiočių yra ilgiausia tekanti vien tik Lietuvoje.

Šventoji Lietuvos žemėlapyje
Šventosios aukštupys ties Antaliepte
Šventoji prie Upninkų

Tėkmė redaguoti

Ištakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Dūkšto ežeras[1] (apie 5 km į šiaurę nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44,5 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.

Salpos plotis 200–700 m. Slėnio plotis aukštupyje siekia 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km. Vagos plotis iki Paščio ežero 20–40 m, tarp Paščio ežero ir Virintos žiočių 40–50 m, toliau 60–80 m. Vyraujantis vagos gylis ~1,5 m. Vidutinis nuolydis – 51 cm/km, tačiau tarp ežerų nuolydis labai skiriasi. Vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79; salingumas – 3,08 %.[2].

Baseinas redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Šventosios intakai.

Šventosios baseinas užima 6888,8 km² (iš jų 88,1 Latvijoje)[3] plotą. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25 % baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54 %) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21 %). Baseinas asimetriškas, kairioji baseino dalis platesnė už dešiniąją. 10 % baseino teritorijos užima miškai, 9 % – pelkės, 3 % – ežerai. Upės maitinimas mišrus: požeminis vanduo sudaro trečdalį bendro nuotėkio, kitą dalį – lietaus ir sniego tirpsmo vandenys. Ežerai išlygina nuotėkį, todėl Šventoji net ir vasarą yra vandeninga.

Didžiausi intakai:

Hidrologija redaguoti

Šventosios srovės greitis 0,2-0,5 m/s. Metinė vandens lygio svyravimų amplitudė aukštupyje 1,3 m, žemupyje iki 5,3 m. Žemupyje (ties Baltromiške) metinis vandens nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį 45 %, vasarą 15 %, rudenį 20 %, žiemą 20 %.

Debitas, m³/s ties Antaliepte ties Anykščiais ties Ukmerge ties Baltromiške
Vidutinis 4,29 25,8 39,3 56,1
Didžiausias 38,6 423 594 794
Minimalus 0,17 2,1 3,9 7,63

Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo žiočių, susidariusios Antalieptės marios) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km Šventosios-Nevėžio kanalu sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys veikia Anykščiuose ir Ukmergėje[4]. Ukmergėje matuojama: vandens lygis, vandens temperatūra, vandens debitas. Anykščiuose papildomai matuoja vandens būklę ir (jei yra) ledo storį[5].

Reikšmė redaguoti

Šventosios baseinas gyvenamas nuo seno, manoma, kad jame pradėjo formuotis Lietuvos valstybė (žr. Voruta). Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas[6]), nors galimai pirminė žodžio „šventas“ reikšmė galėjo būti „šviesus“.[7][8] Šventoji minima Šventupės vardu (Swyntoppe) XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose[9].

Šventosios pakrantės vaizdingos, ypač ties Mikieriais, kur upė sudaro kilpas. Vaga vandeninga, srauni, todėl tinkama vandens turizmui. Aplink upę įkurti 3 regioniniai parkai: Gražutės, Sartų ir Anykščių.

Upės ruožas nuo Jaros žiočių iki Pelyšos žiočių – Šventosios kraštovaizdžio draustinis. Į pietvakarius nuo Ukmergės, tarp Galbos ir Armonos žiočių, Šventosios slėnio su atodangomis ruožas – Armonos geologinis draustinis[10].

Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. uetk.am.lt
  2. Aldona Baubinienė, „Lietuvos didžiųjų upių salų kartometrinė analizė“, Geografijos metraštis 31 t., 236–244 (1998).
  3. Šventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
  4. http://www.meteo.lt/steb_hidro_tinklas.php Archyvuota kopija 2009-12-12 iš Wayback Machine projekto.
  5. http://www.meteo.lt/lt/stebejimu-tinklas
  6. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
  7. Владимир Николаевич Топоров. Об одном архаичном индоевропейском элементе в древнерусской духовной культуре – *svęt-. Iš: Языки культуры и проблемы переводимости. Москва: Наука, 1987.
  8. Dainius Razauskas. Lietuviškosios šventumo sąvokos kilmė. Liaudies kultūra, 2016, Nr. 4 (169), p. 13–18
  9. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 435 psl.
  10. ŠventojiŠventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013