Vikipedija

Vilnius

Lietuvos sostinė
Crystal Clear action decrypted.png
Disambig.svg Šis straipsnis apie Lietuvos sostinę. Apie kaimą Kupiškio rajone skaitykite straipsnyje Vilnius (Kupiškis).
Vilnius
   Grand Coat of arms of Vilnius.svg      Flag of Vilnius.svg   
Vilnius old town by Augustas Didzgalvis.jpg
Vilniaus panorama su senamiesčiu ir verslo centru fone (2021 m.)
Vilnius
Vilnius
54°41′13″š. pl. 25°16′59″r. ilg. / 54.687°š. pl. 25.283°r. ilg. / 54.687; 25.283 (Vilnius)Koordinatės: 54°41′13″š. pl. 25°16′59″r. ilg. / 54.687°š. pl. 25.283°r. ilg. / 54.687; 25.283 (Vilnius)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybė
Įkūrimo data 1323 m. (pirmą kartą paminėtas)
Meras Valdas Benkunskas
Gyventojų (2023 m.) 581 475
Plotas 401 km²
Tankumas (2023 m.) 1 450 žm./km²
Pašto kodas centrinis LT-01001
Tinklalapis www.vilnius.lt
Commons-logo.svg Vikiteka Vilnius
Miesto globėjas (-ai) Šv. Kristoforas
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Vi̇̀lnius
Kilmininkas: Vi̇̀lniaus
Naudininkas: Vi̇̀lniui
Galininkas: Vi̇̀lnių
Įnagininkas: Vi̇̀lniumi
Vietininkas: Vi̇̀lniuje

rus. Вильна,[2] Вильно,[3] lenk. Wilno, blrs. Вільня, vok. Wilna, jid. ‏ווילנע‏‎, hebr. ‏וילנה‏‎ = Vilne, lot. Vilna

Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė, Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės centras, yra 20 seniūnijų. Arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas. Sostinėje veikia aukščiausios valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos prezidentūra, Lietuvos Seimas, Lietuvos Vyriausybė, ministerijos, Lietuvos Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės.

Vilniaus senamiestis 1994 m. yra įtrauktas į UNESCO organizacijos Pasaulio paveldo sąrašą.

Etimologija

Vilnius yra vandenvardinis vietovardis – jam vardą davusi Vilnios upė, tekanti pro miestą.[4] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Formos perėjimą nuo moteriškos į vyrišką galėjo lemti ir lenkų kalbos galūnė -o (iš Wilno), kuri dažniausiai verčiama vyriška, o ne moteriška gimine.[5] Taip pat gali būti, kad pats žodis miestas, būdamas vyriškos giminės, tarsi nusako poreikį jį vadinti vyriška gimine, kad nebūtų nesusipratimų vienodai vadinant ir upę, ir miestą.[6] Vardo Vilnius vyriška forma minima jau M. Daukšos 1595 m. išleistame katekizme. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.

Geografija

Vilnius yra pietrytinėje Lietuvoje. Išsidėstęs Vilnios ir Neries santakoje. Apie 20 km į pietus nuo geografinio Europos centro. Vilnius yra 312 km nuo Baltijos jūros. Miesto plotas yra 402 km². Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, o vandenys 2,1 %.

Paviršius

Vilnius įsikūręs pačioje Baltijos aukštumų kalvyno juostoje, giliai išraižytoje vingiuoto Neries slėnio. Pietryčiuose paviršius kyla į kalvotą ir slėniuotą Medininkų aukštumą, šiaurėje – į ežeringą Aukštaičių aikštumą, kurios pietinis pakraštys – Riešės aukštuma – kyla ties šiaurės vakariniais miesto pakraščiais (pradedant Šeškine, Viršuliškėmis, Baltupiais, Santariškėmis). Šiaurės rytinė miesto dalis plyti Neries-Žeimenos žemumoje. Centrinė miesto dalis yra plačiame (~5 km) Neries senslėnyje, kuris link upės leidžiasi 8 terasomis. Gilų slėnį taip pat sudaro ir Neries intakas Vilnia. Aukštumos į senslėnį leidžiasi daugiausia stačiais, raguvų išraižytais, šaltiniuotais šlaitais.[7] Vietomis aukštumos priartėja prie pat upių ir taip dėl erozijos atsiveria skardžiai (pvz., Pūčkorių atodanga, Plikakalnio atodanga, Naujanerių atodanga).

Žemiausia miesto vieta (97 m) yra Neries pakrantėse, o aukščiausiai paviršius iškyla (234 m) Pavilnyje (Rokantiškių kalva).

Vilniaus Šeškinės mikrorajono teritorijoje, yra ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas – Šeškinės ozas. Kiti raiškesni ledyniniai kraštovaizdžiai – Panerių kalvynas, Gariūnų sufozinis cirkas, Rasų-Ribiškių kalvynas.

Hidrologija

Visas miestas patenka į Neries baseiną. Upė maždaug viduriu skersai kerta visą miestą. Iš rytų į Nerį labai vinguriuodama teka Vilnia su keletu trumpų intakų (Kaukysa, Murle), o pietinį miesto pakraštį juosia kitas Neries intakas – Vokė. Šiauriniais pakraščiais teka Neries intakas Riešė, be to, į Nerį miesto teritorijoje įteka dar keletas smulkių upelių – Antavilis, Veržuva, Upelė (su Dvarčione), Verkė, Turniškė, Cedronas, Sudervėlė).

Mieste yra keletas ežerų: ežeringiausia yra šiaurės rytinė dalis, kur Antavilių miškuose telkšo Balžio, Antavilio, Juodžio, Tapelių, Skarbelio ežerai bei šiaurėje, šalia Verkių Riešės esantis Žaliųjų ežerų ežerynas (Balsys, Gulbinas, Mažasis Gulbinų ežeras, Raistelis ir kt.). Vakariniame pakraštyje, prie Pilaitės, telkšo Gelūžės, Salotės, Baltiešos ežerai. Keli smulkesni ežerėliai (Kairėnų ežeras, Naujųjų Verkių ežeras) bei tvenkiniai (Cedrono tvenkinys, Jeruzalės tvenkinys, Rokantiškių tvenkinys) telkšo kitur mieste.

Šiaurės rytiniame Vilniaus pakraštyje plyti Šeškučių pelkė.

Gamta

Pagrindinis želdynų masyvas Vilniuje – visą šiaurės rytinę miesto pusę užimantis Lavoriškių-Nemenčinės miškų pakraštys (Antavilių, Valakampių ir kt. miškai), kur vyrauja šilai. Šiaurėje, aplink Žaliuosius ežerus, auga Verkių miškas, o rytuose-pietryčiuose auga moreninių kalvynų viršūnes dengiantys miškai (Antakalnio, Belmonto, Pavilnių, Liepkalnio), kur vyrauja daugiausia pušynai ir eglynai. Per pietinę Vilniaus pusę driekiasi Panerių miškas, kuriame auga vienos aukščiausių Lietuvos eglių, o už Pilaitės ir Lazdynų prasideda Girulių miškas. Centrinėje miesto dalyje yra mažesnių miškų ir parkų: Vingio parkas, Kalvarijų parkas, Bernardinų sodas, Kalnų parkas, Misionierių sodai, Sapiegų rūmų parkas ir kt.

Mieste išlikę senų, saugomų medžių (Sapiegų parko liepa, Žvėryno liepa, Vingio parko liepų alėja, Kaštonų ratas Pilių parke, Aštuonių klevų ratas Vileišių sodyboje ir kt.), retų augalų rūšių augaviečių (Baltupių augavietė, kardalapio garbenio augavietė. Vaizdingiausios miesto vietos saugomos Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, be to, įsteigta daug draustinių.

Klimatas

Vilniuje klimatas yra pereinamasis. Šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,6 °C. Šalčiausia būna sausį, kai vidutinė temperatūra būna −4 °C, o šilčiausia liepa, kai vidutinė temperatūra būna 17 °C. Vidutinis kritulių kiekis – 688 milimetrai.

Vilniuje pasitaiko šiltų vasarų, kai įšyla per 30 °C. Taip pat galimos sausros, kurios gali tęsti savaites.

Būna ir šaltų žiemų, kai naktimis atšąla net iki −30 °C. Tada užšąla upės.

Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitose Lietuvos vietose.

Vilniuje oro temperatūra yra matuojama nuo 1770 metų (duomenys išlikę nuo 1777 m.), o krituliai nuo 1887 m.[8]

  Vilniaus klimatas  
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Rekordinė aukščiausia °C 10,9 (2007) 14,4 (1990) 19,8 (1990) 29,0 (2012) 31,8 (1931) 33,4 (1940) 35,4 (1959) 34,9 (1992) 32,0 (1992) 24,5 (1942) 15,5 (2002) 10,5 (1960) 35,4 (1959)
Vidutinė aukščiausia °C −1,8 −1,1 3,8 12,1 18,4 20,9 23,2 22,4 16,6 10,2 3,3 −0,7 10,6
Vidutinė temperatūra °C −4,1 −3,9 0,1 6,9 12,8 15,6 17,9 17,0 12,0 6,7 1,2 −2,8 6,6
Vidutinė žemiausia °C −6,7 −6,9 −3,5 2,1 7,3 10,6 12,9 12,1 7,8 3,5 −1,1 −5,3 2,7
Rekordinė žemiausia °C −37,2 (1940) −35,8 (1956) −29,6 (1964) −14,4 (1931) −4,4 (1995) 0,1 (1982) 3,5 (1977) 1,0 (1966) −4,8 (1986) −14,4 (1956) −22,8 (1890) −30,5 (1978) −37,2 (1940)
Krituliai mm 48 37 42 42 64 75 92 73 61 56 46 53 688
Duomenys: Vilniaus klimatas[9] 2016 08 24

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus istorija.
 
Vilniaus panorama XIX a. (Zygmuntas Fogelis)

Vilniaus pavadinimas kilęs nuo Vilnios upės, tekančios pro miestą.[10] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Vardo Vilnius formos yra užrašytos XVI amžiaus lietuviškuose raštuose. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.

 
Medalis „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Vilniui – 690 metų“ (Lina Kalinauskaitė)

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė – apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.), kaip visoje Lietuvoje į rytus nuo Šventosios upės ir vakarų Baltarusijoje vyravo brūkšniuotosios keramikos archeologinė kultūra. Jos palikuonys, baltų genčių gentis – aukštaičiai. Pats Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške Vokietijos miestams. 1387 m. kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje suteikė Vilniui Magdeburgo teises, kurios vėliau tapo pavyzdžiu daugeliui kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. 1610 m. liepos 1 d. Vilnių nusiaubė didelis gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.

 
Vilniaus žemėlapis 1934 m.

„Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengė Rusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1745 m., 1747 m.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras.[11] Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.

1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija, Lietuvos sostinė perkelta į Kauną. 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai.

1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Raudonoji armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daugelis jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 % namų.

 
Vilniaus senamiestis vakare

1944 m. Vilnių užėmė sovietai. Vilnius tapo Lietuvos SSR sostine. Sovietų valdžia ėmėsi atstatyti karo nuniokotą Vilnių. Prasidėjo daugiabučių namų ir naujų Vilniaus rajonų statyba. Vykdant rusinimo politiką į Vilniuje statomas gamyklas buvo perkeliami kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje nuolat dislokuojama sovietinės armijos divizija. Nuo 1963 m. regiono geležinkeliai tapo pavaldūs Pabaltijo geležinkelio Rygos valdybai (įsteigta jai pavaldi Vilniaus apygarda).

Pokariu Vilniuje ėmė sparčiai vystytis ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastiko, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.

1987–1991 m. Vilniuje vyko masiniai mitingai, nukreipti prieš sovietinį režimą. 1990 m. Lietuva pasiskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. 1991 m. sausio 9 d. Sovietų Sąjunga pasiuntė karius į Vilnių. Sausio 13-ąją Sovietų armija užėmė Televizijos bokštą, susirėmimuose žuvo 14 civilių. 1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.

Savivaldybė

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus miesto savivaldybė.

Miesto savivaldybė priklauso Vilniaus apskričiai. Tai yra vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, kuri apima ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių ir Grigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo 18 ežerų.

Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Vilniaus savivaldybės administracija.

Ekonomika

    Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 
Vilniaus miesto logotipas

Vilnius – vienas didžiausių finansinių centrų Baltijos šalyse ir pagrindinis Lietuvos ekonominės plėtros variklis, pasižymintis aukščiausiu Bendruoju vidaus produktu (BVP) tenkančiu vienam gyventojui ir sparčiausiais augimo tempais. Vilniaus potencialą didžia dalimi lemia sostinės statusas, atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios institucijų bei užsienio investicijų koncentracija, veikiančios didžiosios bendrovės ir pagrindinės finansinės institucijos.

2020 m. pradžioje miesto savivaldybėje veikė 36 834 ūkio subjektai. Veikiančių įmonių darbuotojų 357 993

2019 m. Vilniaus Savivaldybės biudžeto pajamos sudarė 660,3 mln. EUR o išlaidos 661,3 mln. EUR.

2019 m. Vilniaus mieste pastatyti 4792 gyvenamieji namai. Iš jų 1998 1–2 butų gyvenamieji namai ir 2794 trijų arba daugiau butų gyvenamieji namai. Atlikti statybos darbai, to meto kainomis vertinami, 915 mln. EUR

2018 m. Vilniaus apskrityje vienam gyventojui teko 23 400 EUR bendrojo vidaus produkto. Šis rodiklis daugiau nei du kartus viršijo Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos apskričių rodiklius. Sukurto BVP dalis, palyginti su 2017 m., augo 1,1 %.

Sostinės regione buvo sukurta 18,9 mlrd. EUR, arba 41,8 proc., viso šalies BVP. Sostinės regione sukurtas BVP vienam gyventojui 1,8 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį.[12]

2018 m. tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, laikotarpio pabaigoje buvo 20 586 EUR ir iš viso sudarė 11,4 mlrd. EUR.

Vilniuje pagaminama 16 % visos Lietuvos pramonės produkcijos. Veikia 2 šiluminės jėgainės, kiti strateginiai šalies objektai.

Vilniaus turizmo sektorius sparčiai auga ir ženkliai papildo miesto biudžetą.

Turistų skaičius Vilniaus apgyvendinimo įstaigose¹
2014 2015 2016 2017 2018 2019
Užsieniečiai 764 617 799 954 842 632 876 053 970 577 1 090 113
Lietuvos gyventojai 163 786 178 887 189 622 194 683 230 281 266 654
Visi turistai: 928 403 978 841 1 032 254 1 070 736 1 200 858 1 356 767

¹ — Apgyvendinimo įstaigos – viešbučiai ir panašios laikinos buveinės; poilsiautojų ir kitas trumpalaikis apgyvendinimas; poilsinės transporto priemonės, priekabų aikštelės ir stovyklavietės.[13]

Susisiekimas

Tiltai

 
Baltasis tiltas
 
Liubarto tiltas
 
Žirmūnų tiltas

Vilniuje yra 13 tiltų per Nerį (trys – pėsčiųjų) ir per 20 tiltų per mažesnes upes – Vilnią, Veržuvą, Baltupį bei kitas.

Tiltai per Nerį (prieš srovę):

Svarbesni tiltai per Vilnią (prieš srovę):

Keliai

Iš Vilniaus išeina dvi automagistralės:  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda  magistralė, vedanti į Klaipėdą per Kauną ir  A2  Vilnius–Panevėžys  magistralė, kuri veda į Panevėžį, taip pat penki kiti magistraliniai keliai:  A3  Vilnius–Minskas  (į Medininkus),  A4  Vilnius–Varėna–Gardinas  (į Druskininkus),  A14  Vilnius–Utena  (į Uteną),  A15  Vilnius–Lyda  (į Šalčininkus) ir  A16  Vilnius–Prienai–Marijampolė  (į Marijampolę).

Viešasis transportas

 
Vilniaus autobusas Solaris Urbino 18 ir troleibusas Solaris Trollino 12 (fone)
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus viešasis transportas.

Vilniuje viešojo transporto paslaugos teikia įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ ir „Transrevis“. Mieste kursuoja 20 troleibusų maršrutų , 6 greitieji maršrutai ir 72 autobusų maršrutai.[14] Didžiausias numeris yra 116. Pirmoji linija nutiesta 1955 m., pirmieji troleibusai mieste ėmė kursuoti 1956 m. Yra Vilniaus funikulierius.

2012 m. pradžioje į gatves išriedėjo Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber Vilnis 12 AC“.[15]

2013 m. liepos 1 d. Vilniuje įsigaliojo viešojo transporto pokyčiai. Atsirado šeši greitieji autobusų maršrutai. Taip pat atsirado privežamieji maršrutai. Įrengtos papildomos stotelės naujuose maršrutuose. Tačiau nebeliko dalies maršrutų, pasikeitė ir kai kurių autobusų bei troleibusų važiavimo trasos ir grafikai. Taip pat pasikeitė kai kurių maršrutų numeracija.

Mieste yra Vilniaus geležinkelio stotis, Vilniaus tarptautinis oro uostas, Vilniaus autobusų stotis.

Taip pat Vilniuje keleivių pervežimo paslaugos teikia ir privatūs vežėjai. Didžiausi iš jų yra: „Eurolines“,[16] „Didneriai“,[17] „Ollex“,[18] „Atn bus rent“.[19][20]

Bevielis internetas

Vilniaus mieste veikia mažiausiai 11 nemokamo bevielio Wi-Fi interneto zonų:[21][22]

Gyventojai

 
 
 
Demografinė raida tarp 1769 m. ir 2023 m.
1769 m. 1811 m. 1818 m. 1823 m. 1834 m. 1859 m. 1860 m.[3] 1875 m. 1889 m.[2] 1897 m.sur.
17 500 56 300 33 600 46 700 52 300 58 200 60 040 82 700 109 329 154 532
1909 m. 1916 m. 1919 m. 1923 m.sur.[23] 1931 m. 1939 m. 1941 m. 1944 m. 1951 m. 1959 m.sur.[24]
205 200 140 800 128 500 167 400 195 071 209 442 270 000 110 000 179 000 236 100
1970 m.sur.[25] 1979 m.sur.[26] 1983 m.[27] 1987 m.[28] 1988 m. 1989 m.sur.[29] 1991 m. 2001 m.sur.[30] 2007 m. 2011 m.sur.
372 000 475 825 525 000 566 000 578 500 582 500 597 700 542 287 542 782 542 932
2017 m. 2020 m. 2021 m.sur.[31] 2022 m. 2023 m. - - - - -
545 033 550 834[32] 546 155 552 787[32] 581 475[32] - - - - -


Kintanti Vilniaus gyventojų etninė sudėtis
Metai Lietuviai % Lenkai % Rusai % Žydai % Gudai % Kiti % IŠ VISO
1897[33]
3,131
2
47,795
30.1
30,967
20
61,847
40
6,514
4.2
10,792
6.9
154,532
1931[34]
1,579
0.8
128,600
65.5
7,400
3.8
54,600
27.8
1,700
0.9
4,166
2.1
196,345
1959[35]
79,400
34
47,200
20
69,400
29
16,400
7
14,700
6
9,000
3,8
236,100
2001[36]
318,510
57.5
104,446
18.9
77,698
14.1
300
0.5
22,555
4.1
30,695
5.5
553,904
2012[37]
337,000
63.2
88,380
16.5
64,275
12
N/A
N/A
18,750
3.5
25,710
4.8
535,631
 
Vilniaus gyventojų sudėtis pagal tikėjimą

Pagal tikybą (2011 m.)

Žymūs žmonės

Vilnius visais laikais buvo kultūros ir mokslo lopšys. Čia gyveno, dirbo, kūrė daugybė žymių žmonių: Laurynas Stuoka-Gucevičius, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Simonas Stanevičius, Žemaitė, Simonas Daukantas, Liudas Gira, Petras Cvirka. Vilniuje gimė ir gyveno pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas Jaša Heifecas, savo vaikystę Vilniuje praleido vienas drabužių parduotuvių tinklo „Marks and Spencer“ įkūrėjų Mikelis Marksas.

Miesto objektai

 
Iš kairės į dešinę:

Aukštutinė pilis

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus Aukštutinė pilis.

Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos su Gedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°–40°).

Katedros aikštė

 
Katedros aikštė
Pagrindinis straipsnis – Katedros aikštė.

Vilnelės ir Neries santakoje susiformavusi erdvė, kurioje kaip miniatiūroje atsispindi ne tik Vilniaus, bet ir visa Lietuvos istorija. Visos šios istorijos liudininkai yra pagrindinė Lietuvos šventykla – Vilniaus arkikatedra, taip pat su miesto įkūrėju Gediminu siejamos Vilniaus Aukštutinė bei Žemutinė pilys. Aukštutinę pilį mena Vilniaus simboliu tapęs Gedimino bokštas (nuo kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į Vilnių ir jo senamiestį), o Žemutinę – šiandien atkurti XVIII a. pab. nugriauti Valdovų rūmai. Anapus Vilnelės kalvose matomi Trys kryžiai, sukurti 1916 m. pagal Antano Vivulskio projektą, kurie ženklina seniausių laikų Gedimino Vilnių.[38]

Rotušės aikštė

Pagrindinis straipsnis – Rotušės aikštė.

Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinė Rotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje, Katedros autoriaus Lauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus. Rotušės aikštės tolimiausiame kampe – Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausių Baroko paminklų Vilniuje. Bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.

Aušros Vartai

Nuo Rotušės aikštės Aušros vartų gatvė veda link vienintelių likusių gynybinės sienos Aušros vartų. Prie jų yra svarbiausias šios vietos akcentas – Aušros Vartų koplyčia su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurį išgarsino didieji Vilniaus romantikai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis. Aušros Vartų koplyčia – vienas svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto centrų visoje Vidurio Europoje, Lenkijoje reikšme ir garsu lygintinas tik su Čenstakavos sanktuariumu. Aušros Vartų erdvė primena, kad Vilnius yra „Šiaurės Jeruzalė” ne tik dėl vaidmens žydų kultūroje. Čia greta glaudžiasi trys krikščioniškos konfesijos. Šalia Aušros Vartų – dar ir katalikų Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, o greta – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė, kurioje yra XIV a. Vilniaus stačiatikių kankinių palaikai. Kitoje gatvės pusėje už Jono Kristupo Glaubico projektuotų vartų yra ir graikų apeigų katalikų Bazilijonų vienuolynas bei Švč. Trejybės cerkvė.

Trijų Kryžių paminklas

 
Trijų Kryžių kalnas
Pagrindinis straipsnis – Trijų Kryžių paminklas.

Trys Kryžiai – paminklas Kalnų parke, ant Plikojo kalno. Priklauso Vilniaus pilių rezervatui. Pastatytas pagal Antano Vivulskio projektą, paminklą sudaro sujungti trys balti gelžbetoniniai kryžiai.

Televizijos bokštas

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus televizijos bokštas.

Vilniaus televizijos bokštas – aukščiausias Lietuvos statinys, kurio aukštis siekia 326,4 m. Statinys yra Karoliniškių rajone, prie Neries upės šlaito. 165 m aukštyje yra įrengta kavinė „Paukščių takas“.

Rasų kapinės

Pagrindinis straipsnis – Rasų kapinės.

Vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje, įkurtos 1796 metais. Čia ramybėje ilsisi tokios istorinės asmenybės, kaip, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Romeris, Balys Sruoga ir kiti.

Europos aikštė

Pagrindinis straipsnis – Europos aikštė.

Dešiniajame Neries krante, Konstitucijos prospekte, įsikūrusi Europos aikštė yra vienas didžiausių verslo traukos centrų Vilniuje ir Lietuvoje. Čia įsikūręs 2004 m. atidarytas Europos bokštas – aukščiausias pastatas Baltijos šalyse, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus verslo uosto pastatai.

Pamėnkalnis

Pagrindinis straipsnis – Pamėnkalnis.

Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau – Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.

Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliu tauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Boufalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Visų Vilniaus mokyklų kategorija – Vilniaus mokyklos.

Universitetai

Nevalstybinės aukštosios mokyklos:

Kitos aukštosios mokyklos:

Bendrojo lavinimo mokyklos

Profesinio mokymo įstaigos

Bibliotekos

Kultūra

Senamiestis

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus senamiestis.

Vilniaus senamiestis yra urbanistikos paminklas, 1994 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir neretai laikomas didžiausiu Europos senamiesčiu. Čia išlikę nemažai autentiškų XIV–XIX a. pastatų. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių. Vilnius dėl savo unikalaus kraštovaizdžio ir architektūros laikomas viena gražiausių senojo žemyno sostinių.

Religija

Vilniuje yra net 23 vienuolynai – daugiau nei bet kur kitur Lietuvoje.

Katalikai

 
Šv. Onos bažnyčia

Mieste išliko apie 40 įvairių stilių katalikų bažnyčių (daugiau apie miesto bažnyčias žr. čia, koplyčias – čia):

Sentikiai

Vilniuje sentikiai įsikūrė apie 1825–1830 metus. Šiuo metu tai yra viena didžiausių sentikių bendruomenių Baltijos šalyse. Jiems priklauso Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė (pastatyta 1904–1905 m.), nuo XIX a. pradžios veikiančios kapinės.

Kitos religijos

Mieste yra Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra, Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra su vienuolynu ir kitos stačiatikių cerkvės (daugiau apie miesto cerkves žr. čia), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, dvi žydų religinės bendruomenės, morse stiliumi statyta žydų sinagoga, musulmonų sunitų bendruomenė ir kt.

Sportas

Mieste yra Žalgirio stadionas, LFF stadionas, Vingio parko stadionas, Kalnų parko stadionas, taip sporto ir pramogų „Avia Solutions Group“ arena (iki 2020 m. lapkričio „Siemens“ arena), Pramogų arena, universali sporto arena „Sportima“. Didžiausias miesto plaukimo baseinas yra sportinis 50 metrų ilgio Lazdynų baseinas.

2011 m. rugsėjo 7–12 d. „Siemens“ arenoje vyko XXXVII Europos vyrų krepšinio čempionato antrojo etapo varžybos.

Vilniui atstovauja „Ryto“, „Sakalų“ ir „Perlo“ krepšinio klubai, taip pat Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubas.

Literatūra

Šaltiniai

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 2,0 2,1 Вильна. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 381 psl. (rus.)
  3. ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 460 psl.
  4. ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 138
  5. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 254–262
  6. ↑ Algirdas Sabaliauskas. „Iš kur jie?“ – Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. // psl. 375.
  7. ↑ Vilnius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
  8. ↑ Klimato svyravimai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 76 psl.
  9. ↑ „Vilniaus klimatas“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2016-08-24. 
  10. ↑ „Lietuvos regionų portretas – Vilniaus miesto savivaldybė“. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Suarchyvuotas originalas 2018-01-09. Nuoroda tikrinta 19 gruodžio 2017. 
  11. ↑ Wilno. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 492 psl. (lenk.)
  12. ↑ https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?articleId=7016550
  13. ↑ https://osp.stat.gov.lt/lt/statistiniu-rodikliu-analize
  14. ↑ duomenimis Archyvuota kopija 2010-02-07 iš Wayback Machine projekto.
  15. ↑ Vilniuje surinkti troleibusai „Amber Vilnis“ išriedės į gatves
  16. ↑ https://www.eurolines.lt/lt/ Archyvuota kopija 2020-10-22 iš Wayback Machine projekto.
  17. ↑ http://www.didneriai.lt/
  18. ↑ https://www.ollex.lt/
  19. ↑ https://atnbusrent.lt/
  20. ↑ https://rekvizitai.vz.lt/imones/keleiviu_pervezimas/
  21. ↑ http://www.cgates.lt/lt/internetas/nemokamas-wifi-mieste
  22. ↑ http://www.vilnius.lt/ataskaita/?page_id=1440
  23. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  24. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  25. ↑ Vilnius. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 778 psl.
  26. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  27. ↑ Vilnius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 271 psl.
  28. ↑ Vilnius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 558
  29. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  30. ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  31. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  32. ↑ 32,0 32,1 32,2 stat.gov.lt / Nuolatinių gyventojų skaičius miestuose metų pradžioje
  33. ↑ (rus.) г. Вильна Первая всеобщая перепись населения Российской Империи 1897 г.
  34. ↑ Der Große Brockhaus. 15th edition, vol. 20, Leipzig 1935, p. 348.
  35. ↑ Timothy Snyder, The Reconstruction of Nations, p. 92-93, 2003 New Haven & London, Yale University Press, ISBN 978-0-300-10586-5
  36. ↑ Vilnius Regional Statistical Office Archyvuota kopija 2012-04-17 iš Wayback Machine projekto.
  37. ↑ Statistics Department of Lithuania Archyvuota kopija 2020-02-29 iš Wayback Machine projekto.
  38. ↑ Virtualus istorinis Vilnius. 10 Vilniaus erdvių.
  39. ↑ https://www.turizmas.lt/lankytinos-vietos/Vilniaus-universitetas/13554

Nuorodos

Apie Vilnių

Žemėlapiai

Nuotraukos

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilnius&oldid=6949264"