Vilnius – Lietuvos sostinė. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės centras, yra 20 seniūnijų. Arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas. Sostinėje veikia aukščiausios valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos prezidentūra, Lietuvos Seimas, Lietuvos Vyriausybė, ministerijos, Lietuvos Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės.

Vilnius
            
Vilniaus panorama su senamiesčiu ir verslo centru fone (2021 m.)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybė
Įkūrimo data 1323 m. (pirmą kartą paminėtas)
Meras Valdas Benkunskas
Gyventojų (2023 m.) 581 475
Plotas 401 km²
Tankumas (2023 m.) 1 450 žm./km²
Pašto kodas centrinis LT-01001
Tinklalapis www.vilnius.lt
Vikiteka Vilnius
Miesto globėjas (-ai) Šv. Kristoforas
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Vi̇̀lnius
Kilmininkas: Vi̇̀lniaus
Naudininkas: Vi̇̀lniui
Galininkas: Vi̇̀lnių
Įnagininkas: Vi̇̀lniumi
Vietininkas: Vi̇̀lniuje

rus. Вильна,[2] Вильно,[3] lenk. Wilno, blrs. Вільня, vok. Wilna, jid.ווילנע‏‎, hebr.וילנה‏‎ = Vilne, lot. Vilna

1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO organizacijos Pasaulio paveldo sąrašą.

Etimologija

Vilnius yra vandenvardinis vietovardis – jam vardą davusi Vilnios upė, tekanti pro miestą.[4] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Formos perėjimą nuo moteriškos į vyrišką galėjo lemti ir lenkų kalbos galūnė -o (iš Wilno), kuri dažniausiai verčiama vyriška, o ne moteriška gimine.[5] Taip pat gali būti, kad pats žodis miestas, būdamas vyriškos giminės, tarsi nusako poreikį jį vadinti vyriška gimine, kad nebūtų nesusipratimų vienodai vadinant ir upę, ir miestą.[6] Vardo Vilnius vyriška forma minima jau M. Daukšos 1595 m. išleistame katekizme. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.

Geografija

Yra pietrytinėje Lietuvoje, Vilnios ir Neries santakoje, ~20 km į pietus nuo geografinio Europos centro, 312 km nuo Baltijos jūros.

Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, vandenys 2,1 %.

Paviršius

Įsikūręs Baltijos aukštumų kalvyno juostoje, giliai išraižytoje vingiuoto Neries slėnio. Pietryčiuose paviršius kyla į kalvotą ir slėniuotą Medininkų aukštumą, šiaurėje – į ežeringą Aukštaičių aikštumą, kurios pietinis pakraštys – Riešės aukštuma – kyla ties šiaurės vakariniais miesto pakraščiais (pradedant Šeškine, Viršuliškėmis, Baltupiais, Santariškėmis). Šiaurės rytinė miesto dalis plyti Neries-Žeimenos žemumoje. Centrinė miesto dalis yra plačiame (~5 km) Neries senslėnyje, kuris link upės leidžiasi 8 terasomis. Gilų slėnį taip pat sudaro ir Neries intakas Vilnia. Aukštumos į senslėnį leidžiasi daugiausia stačiais, raguvų išraižytais, šaltiniuotais šlaitais.[7] Vietomis aukštumos priartėja prie pat upių ir taip dėl erozijos atsiveria skardžiai (pvz., Pūčkorių atodanga, Plikakalnio atodanga, Naujanerių atodanga).

Žemiausia miesto vieta (97 m) yra Neries pakrantėse, o aukščiausiai paviršius iškyla (234 m) Pavilnyje (Rokantiškių kalva).

Šeškinėje yra ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas, Šeškinės ozas. Kiti raiškesni ledyniniai kraštovaizdžiai – Panerių kalvynas, Gariūnų sufozinis cirkas, Rasų-Ribiškių kalvynas.

Hidrologija

Miestas patenka į Neries baseiną. Upė kerta miestą skersai. Iš rytų į Nerį labai vinguriuodama teka Vilnia su keletu trumpų intakų (Kaukysa, Murle), o pietinį miesto pakraštį juosia kitas Neries intakas – Vokė. Šiauriniais pakraščiais teka Neries intakas Riešė, be to, į Nerį miesto teritorijoje įteka dar keletas smulkių upelių – Antavilis, Veržuva, Upelė (su Dvarčione), Verkė, Turniškė, Cedronas, Sudervėlė).

Neryje yra susiformavusių bevardžių upinių salų ties Gariūnais, Vingio parku, Turniškėmis, tačiau tik viena ties Žvėrynu oficialiai vadinama Bebrų sala.

Yra keletas ežerų: ežeringiausia yra šiaurės rytinė dalis, kur Antavilių miškuose telkšo Balžio, Antavilio, Juodžio, Tapelių, Skarbelio ežerai bei šiaurėje, šalia Verkių Riešės esantis Žaliųjų ežerų ežerynas (Balsys, Gulbinas, Mažasis Gulbinų ežeras, Raistelis ir kt.). Vakariniame pakraštyje, prie Pilaitės, telkšo Gelūžės, Salotės, Baltiešos ežerai. Keli smulkesni ežerėliai (Kairėnų ežeras, Naujųjų Verkių ežeras) bei tvenkiniai (Cedrono tvenkinys, Jeruzalės tvenkinys, Rokantiškių tvenkinys) telkšo kitur mieste.

Šiaurės rytiniame Vilniaus pakraštyje plyti Šeškučių pelkė.

Gamta

Pagrindinis želdynų masyvas Vilniuje – visą šiaurės rytinę miesto pusę užimantis Lavoriškių-Nemenčinės miškų pakraštys (Antavilių, Valakampių ir kt. miškai), kur vyrauja šilai. Šiaurėje, aplink Žaliuosius ežerus, auga Verkių miškas, o rytuose-pietryčiuose auga moreninių kalvynų viršūnes dengiantys miškai (Antakalnio, Belmonto, Pavilnių, Liepkalnio), kur vyrauja daugiausia pušynai ir eglynai. Per pietinę Vilniaus pusę driekiasi Panerių miškas, kuriame auga vienos aukščiausių Lietuvos eglių, o už Pilaitės ir Lazdynų prasideda Girulių miškas. Centrinėje miesto dalyje yra mažesnių miškų ir parkų: Vingio parkas, Kalvarijų parkas, Bernardinų sodas, Kalnų parkas, Misionierių sodai, Sapiegų rūmų parkas ir kt.

Yra senų, saugomų medžių (Sapiegų parko liepa, Žvėryno liepa, Vingio parko liepų alėja, Kaštonų ratas Pilių parke, Aštuonių klevų ratas Vileišių sodyboje ir kt.), retų augalų rūšių augaviečių (Baltupių augavietė, kardalapio garbenio augavietė. Vaizdingiausios vietos saugomos Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, įsteigta daug draustinių.

„“

Klimatas

Klimatas yra pereinamasis, šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,6 °C. Šalčiausia sausį (vidutinė temperatūra −4 °C), o šilčiausia liepą (vidutinė temperatūra 17 °C). Vidutinis kritulių kiekis – 688 mm.

Pasitaiko šiltų vasarų (>30 °C). Galimos savaites besitęsiančios sausros.

Būna šaltų žiemų (naktimis −30 °C), užšąla upės.

Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitur Lietuvoje.

Oro temperatūra matuojama nuo 1770 m. (duomenys išlikę nuo 1777 m.), krituliai nuo 1887 m.[8]

  Vilniaus klimatas  
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Aukščiausia °C 10,9 (2007) 14,4 (1990) 19,8 (1990) 29,0 (2012) 31,8 (1931) 33,4 (1940) 35,4 (1959) 34,9 (1992) 32,0 (1992) 24,5 (1942) 15,5 (2002) 10,5 (1960) 35,4 (1959)
Vid. aukščiausia °C −1,8 −1,1 3,8 12,1 18,4 20,9 23,2 22,4 16,6 10,2 3,3 −0,7 10,6
Vid. temperatūra °C −4,1 −3,9 0,1 6,9 12,8 15,6 17,9 17,0 12,0 6,7 1,2 −2,8 6,6
Vid. žemiausia °C −6,7 −6,9 −3,5 2,1 7,3 10,6 12,9 12,1 7,8 3,5 −1,1 −5,3 2,7
Žemiausia °C −37,2 (1940) −35,8 (1956) −29,6 (1964) −14,4 (1931) −4,4 (1995) 0,1 (1982) 3,5 (1977) 1,0 (1966) −4,8 (1986) −14,4 (1956) −22,8 (1890) −30,5 (1978) −37,2 (1940)
Krituliai mm 48 37 42 42 64 75 92 73 61 56 46 53 688
Duomenys: Vilniaus klimatas[9] 2016 08 24

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus istorija.
 
XIX a. panorama (Zygmuntas Fogelis)

Pavadinimas kilęs nuo mieste tekančios Vilnios upės.[10] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Vardo Vilnius formos yra užrašytos XVI amžiaus lietuviškuose raštuose. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.

 
Medalis „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Vilniui – 690 metų“ (Lina Kalinauskaitė)

Kada įkurta Vilniaus gyvenvietė, neaišku. Apie miesto įkūrimą sukurta Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.), kaip visoje Lietuvoje į rytus nuo Šventosios upės ir vakarų Baltarusijoje vyravo brūkšniuotosios keramikos archeologinė kultūra. Jos palikuonys, baltų genčių gentis – aukštaičiai. Pats Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške Vokietijos miestams. 1387 m. kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje suteikė Vilniui Magdeburgo teises, kurios vėliau tapo pavyzdžiu daugeliui kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. 1610 m. Vilnių nusiaubė gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.

 
1934 m. žemėlapis

„Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengė Rusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1748 m., 1749 m.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras.[11] Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.

1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija, Lietuvos sostinė perkelta į Kauną. 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai.

1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Raudonoji armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daugelis jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 % namų.

 
Vilniaus panorama (1944 m., fotografas Janas Bulhakas)

1944 m. Vilnių užėmė sovietai, jis tapo Lietuvos SSR sostine, atstatytas po karo nuniokojimų. Prasidėjo daugiabučių namų, naujų Vilniaus rajonų statyba. Lietuvą rusinant į statomas Vilniuje gamyklas perkelti kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje dislokuota sovietų armijos divizija. Nuo 1963 m. regiono geležinkeliai tapo pavaldūs Pabaltijo geležinkelio Rygos valdybos Vilniaus apygardai.

Pokariu Vilniuje sparčiai vystėsi ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastiko, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.

1987–1991 m. Vilniuje vyko masiniai mitingai, nukreipti prieš sovietinį režimą. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva pasiskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos. 1991 m. sausio 9 d. sovietai atsiuntė į Vilnių karių, kurie Sausio 13-ąją užėmė Televizijos bokštą, nužudė 14 žmonių.

1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.

Savivaldybė

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus miesto savivaldybė.
 
Savivaldybės pastato fasadas

Miesto savivaldybė priklauso Vilniaus apskričiai. Vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, apimanti ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių ir Grigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo 18 ežerų.

Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Vilniaus savivaldybės administracija.

Ekonomika

    Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 
Miesto logotipas

Baltijos šalių finansinis centras. Mieste daug stambių Lietuvos įmonių ir visi Lietuvos bankai. Jis pasižymi sparčiausiais augimo tempais, aukščiausiu BVP vienam gyventojui. Taip yra dėl sostinės statuso, valdžios institucijų išsidėstymo, užsienio investicijų.

2020 m. pradžioje mieste veikė ~37 tūkst. įmonės, kuriose dirbo ~358 tūkst. žmonių.[reikalingas šaltinis]

2019 m. Vilniaus savivaldybės biudžetas sudarė ~660 mln. eurų.[reikalingas šaltinis]

2019 m. mieste pastatyti 4792 gyvenamieji namai. Iš jų 1998 1–2 butų gyvenamieji namai ir 2794 trijų arba daugiau butų gyvenamieji namai. Atlikti statybos darbai, to meto kainomis vertinami, 915 mln. EUR.[reikalingas šaltinis]

2018 m. Vilniaus apskrityje vienam gyventojui teko 23 400 EUR BVP. Tai daugiau nei du kartus viršijo Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos apskričių rodiklius. Palyginti su 2017 m., sukurto BVP dalis padidėjo 1,1 %.

Sostinės regione buvo sukurta 18,9 mlrd. eurų (41,8%) Lietuvos BVP. BVP vienam gyventojui 1,8 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį.[12]

2018 m. tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, laikotarpio pabaigoje buvo 20 586 EUR ir iš viso sudarė 11,4 mlrd. EUR.

Pagaminama 16% Lietuvos gaminių. Veikia 2 šiluminės jėgainės, kiti svarbūs objektai.

Vilniaus turizmo sektorius sparčiai auga ir ženkliai papildo miesto biudžetą.

Turistų skaičius Vilniaus apgyvendinimo įstaigose¹
2014 2015 2016 2017 2018 2019
Užsieniečiai 764 617 799 954 842 632 876 053 970 577 1 090 113
Lietuvos gyventojai 163 786 178 887 189 622 194 683 230 281 266 654
Visi turistai: 928 403 978 841 1 032 254 1 070 736 1 200 858 1 356 767

¹ — Apgyvendinimo įstaigos – viešbučiai ir panašios laikinos buveinės; poilsiautojų ir kitas trumpalaikis apgyvendinimas; poilsinės transporto priemonės, priekabų aikštelės ir stovyklavietės.[13]

Susisiekimas

Tiltai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Tiltai per Vilnią.
 
Baltasis tiltas
 
Liubarto tiltas
 
Žirmūnų tiltas

Yra 13 tiltų per Nerį (3 pėsčiųjų), >20 tiltų per mažesnes upes – Vilnią, Veržuvą, Baltupį ir kitas.

Tiltai per Nerį (prieš srovę):

Svarbesni tiltai per Vilnią (prieš srovę):

Keliai

Išeina 2 automagistralės:  A1  VilniusKaunasKlaipėda  ir  A2  VilniusPanevėžys .

Ir 5 magistraliniai keliai:  A3  VilniusMinskas Medininkus),  A4  VilniusVarėnaGardinas Druskininkus),  A14  VilniusUtena ,  A15  VilniusLyda Šalčininkus) ir  A16  VilniusPrienaiMarijampolė .

Viešasis transportas

 
Vilniaus autobusas Solaris Urbino 18 ir troleibusas Solaris Trollino 12 (fone)
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus viešasis transportas.

Viešąją transportą valdo įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ ir „Transrevis“. Kursuoja 20 troleibusų maršrutų, 6 greitieji maršrutai ir 72 autobusų maršrutai.[14] Didžiausias numeris yra 116. Pirmoji linija nutiesta 1955 m., pirmieji troleibusai mieste ėmė kursuoti 1956 m. Yra Vilniaus funikulierius.

2012 m. pradžioje į gatves išriedėjo Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber Vilnis 12 AC“.[15]

2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo viešojo transporto pokyčiai. Atsirado 5 greitieji autobusų maršrutai, atsirado privežamieji maršrutai, juose įrengtos papildomos stotelės. Nebeliko dalies maršrutų, pasikeitė maršrutų trasos ir grafikai, maršrutų numeracija.

Yra Vilniaus geležinkelio stotis, Vilniaus tarptautinis oro uostas, Vilniaus autobusų stotis.

Veikia privatūs autobusų vežėjai („Eurolines“, „Ollex“).

Bevielis internetas

Veikia dešimtys nemokamo Wi-Fi zonų:[16][17]

Gyventojai

    Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi – Atnaujinti grafiką, be paaiškinimo paveikslėlis
Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą.
 
Vilniaus gyventojų pasiskirstymas pagal gimimo metus
 
 
Demografinė raida tarp 1769 m. ir 2023 m.
1769 m. 1811 m. 1818 m. 1823 m. 1834 m. 1859 m. 1860 m.[3] 1875 m. 1889 m.[2] 1897 m.sur.
17 500 56 300 33 600 46 700 52 300 58 200 60 040 82 700 109 329 154 532
1909 m. 1916 m. 1919 m. 1923 m.sur.[18] 1931 m. 1939 m. 1941 m. 1944 m. 1951 m. 1959 m.sur.[19]
205 200 140 800 128 500 167 400 195 071 209 442 270 000 110 000 179 000 236 100
1970 m.sur.[20] 1979 m.sur.[21] 1983 m.[22] 1987 m.[23] 1988 m. 1989 m.sur.[24] 1991 m. 2001 m.sur.[25] 2007 m. 2011 m.sur.
372 000 475 825 525 000 566 000 578 500 582 500 597 700 542 287 542 782 542 932
2017 m. 2021 m.sur.[26] 2023 m.[27] - - - - - - -
545 033 546 155 581 475 - - - - - - -


    Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi – Atnaujinti duomenis
Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą.
Kintanti Vilniaus gyventojų etninė sudėtis
Metai Lietuviai % Lenkai % Rusai % Žydai % Gudai % Kiti % IŠ VISO
1897[28]
3,131
2
47,795
30.1
30,967
20
61,847
40
6,514
4.2
10,792
6.9
154,532
1931[29]
1,579
0.8
128,600
65.5
7,400
3.8
54,600
27.8
1,700
0.9
4,166
2.1
196,345
1959[30]
79,400
34
47,200
20
69,400
29
16,400
7
14,700
6
9,000
3,8
236,100
2001[31]
318,510
57.5
104,446
18.9
77,698
14.1
300
0.5
22,555
4.1
30,695
5.5
553,904
2012[32]
337,000
63.2
88,380
16.5
64,275
12
N/A
N/A
18,750
3.5
25,710
4.8
535,631

Pagal tikybą (2011 m.)

Žymūs žmonės

Kultūros ir mokslo lopšys. Gyveno, dirbo, kūrė Laurynas Stuoka-Gucevičius, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Simonas Stanevičius, Žemaitė, Simonas Daukantas, Liudas Gira, Petras Cvirka. Gimė ir gyveno smuikininkas–virtuozas Jaša Heifecas, vaikystę praleido vienas drabužių parduotuvių tinklo „Marks and Spencer“ įkūrėjų Mikelis Marksas.

Miesto objektai

 
Iš kairės į dešinę:

Aukštutinė pilis

 
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus Aukštutinė pilis.

Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos su Gedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°–40°).

Katedros aikštė

 
Katedros aikštė
Pagrindinis straipsnis – Katedros aikštė.

Vilnelės ir Neries santakoje susiformavusi erdvė, kurioje kaip miniatiūroje atsispindi ne tik Vilniaus, bet ir visa Lietuvos istorija. Visos šios istorijos liudininkai yra pagrindinė Lietuvos šventykla – Vilniaus arkikatedra, taip pat su miesto įkūrėju Gediminu siejamos Vilniaus Aukštutinė bei Žemutinė pilys. Aukštutinę pilį mena Vilniaus simboliu tapęs Gedimino bokštas (nuo kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į Vilnių ir jo senamiestį), o Žemutinę – šiandien atkurti XVIII a. pab. nugriauti Valdovų rūmai. Anapus Vilnelės kalvose matomi Trys kryžiai, sukurti 1916 m. pagal Antano Vivulskio projektą, kurie ženklina seniausių laikų Gedimino Vilnių.[33]

Rotušės aikštė

 
Pagrindinis straipsnis – Rotušės aikštė.

Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinė Rotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje, Katedros autoriaus Lauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus. Rotušės aikštės tolimiausiame kampe – Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausių Baroko paminklų Vilniuje. Bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.

Aušros Vartai

Nuo Rotušės aikštės Aušros vartų gatvė veda link vienintelių likusių gynybinės sienos Aušros vartų. Prie jų yra svarbiausias šios vietos akcentas – Aušros Vartų koplyčia su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurį išgarsino didieji Vilniaus romantikai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis. Aušros Vartų koplyčia – vienas svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto centrų visoje Vidurio Europoje, Lenkijoje reikšme ir garsu lygintinas tik su Čenstakavos sanktuariumu. Aušros Vartų erdvė primena, kad Vilnius yra „Šiaurės Jeruzalė” ne tik dėl vaidmens žydų kultūroje. Čia greta glaudžiasi trys krikščioniškos konfesijos. Šalia Aušros Vartų – dar ir katalikų Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, o greta – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė, kurioje yra XIV a. Vilniaus stačiatikių kankinių palaikai. Kitoje gatvės pusėje už Jono Kristupo Glaubico projektuotų vartų yra ir graikų apeigų katalikų Bazilijonų vienuolynas bei Švč. Trejybės cerkvė.

Trijų Kryžių paminklas

 
Pagrindinis straipsnis – Trijų Kryžių paminklas.

Paminklas (trys balti gelžbetoniniai kryžiai) Kalnų parke, ant Plikojo kalno (architektas Antanas Vivulskis). Priklauso Vilniaus pilių rezervatui.

Televizijos bokštas

 
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus televizijos bokštas.

Aukščiausias (326,4 m) Lietuvos statinys. Yra Karoliniškėse, prie Neries šlaito. 165 m aukštyje įrengta kavinė „Paukščių takas“.

Rasų kapinės

Pagrindinis straipsnis – Rasų kapinės.

Įkurtos 1796 m., vienos seniausių ir svarbiausių šalies kapinių. Čia palaidoti Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Romeris, Balys Sruoga ir kiti.

Europos aikštė

 
Pagrindinis straipsnis – Europos aikštė.

Dešiniajame Neries krante, Konstitucijos prospekte, įsikūrusi Europos aikštė yra vienas didžiausių verslo traukos centrų Vilniuje ir Lietuvoje. Čia įsikūręs 2004 m. atidarytas Europos bokštas – aukščiausias pastatas Baltijos šalyse, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus verslo uosto pastatai.

Pamėnkalnis

Pagrindinis straipsnis – Pamėnkalnis.

Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau – Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.

Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliu tauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Boufalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Visų Vilniaus mokyklų kategorija – Vilniaus mokyklos.

Universitetai

 
VU kiemelių ansamblis

Nevalstybinės aukštosios mokyklos:

Kitos aukštosios mokyklos:

Bendrojo lavinimo mokyklos

Profesinio mokymo įstaigos

Bibliotekos

Kultūra

Senamiestis

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus senamiestis.

1994 m. į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas urbanistikos paminklas. Kartais vadinamas didžiausiu Europos senamiesčiu. Įšlikę autentiškų XIV–XIX a. pastatų. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

Religija

Yra 23 vienuolynai (daugiausiai Lietuvoje).

Katalikai

 
Šv. Onos bažnyčia

Yra ~40 įvairių stilių katalikų bažnyčių (daugiau apie jas žr. čia, koplyčias – čia):

Sentikiai

1825~1830 m. įsikūrė sentikiai. Viena didžiausių sentikių bendruomenių Baltijos šalyse. Jiems priklauso 1904–1905 m. pastatyta Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė, nuo XIX a. pradžios veikiančios kapinės.

Kitos religijos

Yra Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra, Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra su vienuolynu ir kitos stačiatikių cerkvės (daugiau jas žr. čia), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, dvi žydų religinės bendruomenės, morse stiliumi statyta žydų sinagoga, musulmonų sunitų bendruomenė ir kt.

Sportas

Yra Žalgirio stadionas, LFF stadionas, Vingio parko stadionas, Kalnų parko stadionas, „Avia Solutions Group“ arena (iki 2020 m. lapkričio „Siemens“ arena), Pramogų arena, „Sportima arena“. Didžiausias plaukimo baseinas – sportinis, 50 metrų Lazdynų baseinas.

2011 m. rugsėjo 7–12 d. „Siemens“ arenoje vyko XXXVII Europos vyrų krepšinio čempionato antrojo etapo varžybos.

Miestui atstovauja „Ryto“, „Sakalų“ ir „Perlo“ krepšinio klubai, taip pat „Žalgirio“ futbolo klubas.

Literatūra

Šaltiniai

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 Вильна. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 381 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 460 psl.
  4. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 138
  5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 254–262
  6. Algirdas Sabaliauskas. „Iš kur jie?“ – Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. // psl. 375.
  7. Vilnius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
  8. Klimato svyravimai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 76 psl.
  9. „Vilniaus klimatas“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2016-08-24.
  10. „Lietuvos regionų portretas – Vilniaus miesto savivaldybė“. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Suarchyvuotas originalas 2018-01-09. Nuoroda tikrinta 19 gruodžio 2017.
  11. Wilno. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 492 psl. (lenk.)
  12. https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?articleId=7016550
  13. https://osp.stat.gov.lt/lt/statistiniu-rodikliu-analize
  14. duomenimis Archyvuota kopija 2010-02-07 iš Wayback Machine projekto.
  15. Vilniuje surinkti troleibusai „Amber Vilnis“ išriedės į gatves
  16. http://www.cgates.lt/lt/internetas/nemokamas-wifi-mieste
  17. http://www.vilnius.lt/ataskaita/?page_id=1440
  18. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  19. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  20. VilniusMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 778 psl.
  21. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  22. VilniusLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 271 psl.
  23. Vilnius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 558
  24. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  25. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  26. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  27. stat.gov.lt / Nuolatinių gyventojų skaičius miestuose metų pradžioje
  28. (rus.) г. Вильна Первая всеобщая перепись населения Российской Империи 1897 г.
  29. Der Große Brockhaus. 15th edition, vol. 20, Leipzig 1935, p. 348.
  30. Timothy Snyder, The Reconstruction of Nations, p. 92-93, 2003 New Haven & London, Yale University Press, ISBN 978-0-300-10586-5
  31. Vilnius Regional Statistical Office Archyvuota kopija 2012-04-17 iš Wayback Machine projekto.
  32. Statistics Department of Lithuania Archyvuota kopija 2020-02-29 iš Wayback Machine projekto.
  33. Virtualus istorinis Vilnius. 10 Vilniaus erdvių.
  34. https://www.turizmas.lt/lankytinos-vietos/Vilniaus-universitetas/13554

Nuorodos

Apie Vilnių

Žemėlapiai

Nuotraukos

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.