Lenkijos karalystė

Lenkijos karalystė (tam tikrais etapais vadinta Lenkijos kunigaikštyste) – istorinė valstybė dabartinės Lenkijos ir aplinkinių šalių teritorijoje, egzistavusi nuo XI a. I pusės iki XVI a. vidurio. 1569 m. ji įjungta kartu su LDK į Abiejų Tautų Respubliką, kur išlaikė savivaldą iki 1795 m.

Królestwo Polskie Lenkijos karalystė
ATR dalis (1569-1795)
← 1025 – 1795 →   →   →
Vėliava Herbas
Lenkija 1025
Sostinė	Gnieznas, Krokuva, Varšuva
Kalbos	lenkų
Valdymo forma	Monarchija
Lenkijos karalius
1025 (pirmas)	Boleslovas I Narsusis
1764-1795 (paskutinis)	Stanislovas Augustas
Era	Viduramžiai
- Boleslovo karūnavimas	1025 m., 1025
- Trečiasis padalinimas	1795 m.

Istorija

Susikūrimas

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X amžiuje. Polianų gentyje iškilus Piastų dinastijai, ši ėmė konsoliduoti kitų slavų žemes. Vienas jų kunigaikščių, Mieško I, 966 m. apsikrikštijo ir pradėjo užkariavimus, užimdamas daugumą lenkiškų žemių, tarp jų Pomeraniją, Sileziją, Mažąją Lenkiją.

Boleslovas Narsusis

Mieško sūnus Boleslovas Narsusis po tėvo mirties dar kartą konsolidavo Lenkiją. Jo užkariavimų laikais XI a. pradžioje Lenkija laikinai užvaldė ir Bohemiją, Moraviją bei dabartinės Slovakijos teritorijas. Vietoj to Lenkijos šiaurėje susiformavo nepriklausoma Pomeranijos kunigaikštystė, kuri ilgą laiką nebuvo Lenkijos dalis.

1025 m. Boleslovas Narsusis karūnavosi, tapdamas pirmuoju karaliumi. Tuo tarpu jo įpėdiniai vis negavo karaliaus titulo, kol 1295 m. Pšemislas II pradėjo nuolatinę Lenkijos karalių seką.

Susiskaldymas

Po Boleslovo Kreivaburnio valdymo (1102–1138) Lenkija buvo padalinta į keturias dalis, valdomas atskirų sūnų. Tai pradėjo Lenkijos skaldymosi procesą, kas lėmė smulkių kunigaikštysčių atsiradimą. Nusilpusios Lenkijos provincijos dažnai tapdavo priešų atakų tikslu.

Suvienijimas

1306 į valdžią atėjus Vladislovui Lokietkai, Lenkija buvo vėl suvienyta. Jo sūnus Kazimieras III Didysis buvo vienas svarbiausių Lenkijos karalystės valdovų, nes siekė centralizuoti valdymą, skatino šalies ekonominį gyvenimą ir įkūrė Krokuvos universitetą. Jo valdymo metu "pasislinko" Lenkijos teritorija: Bohemijai atiteko lenkų istorinė sritis Silezija, Kališo taika patvirtinta Rytų Pamario priklausomybė Kryžiuočių ordinui, tačiau Lenkija užėmė Haličą, Voluinę ir Mazoviją.

Jogailaičių dinastija

Mirus Lenkijos karaliui Liudvikui I, neturėjusiam sūnaus, karaliene tapo jo dvylikametė duktė Jadvyga. Lenkų bajorija baiminosi jos vedybų su hercogu Vilhelmu Habsburgiečiu, todėl jos vyru išrinko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštį Jogailą. Šis 1385 m. pasirašė Krėvos sutartį, sekančiais metais priėmė katalikybę ir tapo naujuoju Lenkijos karaliumi Vladislovu II. Po 1410 m. Žalgirio mūšio sumažėjo, o po 1454-1466 m. Trylikamečio karo visiškai išnyko Kryžiuočių ordino grėsmė, Lenkija atgavo Rytų Pamarį ir naujai gavo Kulmo žemę, Marienburgą, Elbingą ir Varmę. 1569 m. sudaryta Lenkijos ir LDK Liublino unija, suformavusi Abiejų Tautų Respubliką ir prie Lenkijos prijungusi trečdalį LDK teritorijos.