Gyventojų surašymas
Gyventojų surašymas – demografinių, ekonominių, socialinių ir kitų duomenų, apibūdinančių tam tikru momentu kiekvieną šalies ar teritorijos gyventoją, rinkimas, apdorojimas ir skelbimas. Tikslas – gauti žinių apie gyventojų skaičių, gyventojų sudėtį ir pasiskirstymą.
Principai
redaguotiGyventojų surašymai atliekami pagal vienodą visai teritorijai surašymo programą ir šiuos principus:
- centralizuotumo – gyventojų surašymą rengia šalies vyriausybė,
- visuotinumo,
- vienalaikiškumo – gyventojai surašomi nustatytu laiko momentu ir nustatyta tvarka,
- registracijos individualumo – žinios renkamos apie kiekvieną gyventoją atskirai tiesiogiai iš pačių gyventojų,
- visos teritorijos aprėpimo, apsisprendimo,
- periodiškumo – daugumoje šalių gyventojų surašymai atliekami kas 10 m.
Gyventojų surašymą atlieka specialios institucijos. Per gyventojų surašymą pateikiami gyvenamosios vietos, demografiniai, etniniai, išsilavinimo, socialiniai ekonominiai, religiniai klausimai, gali būti klausimų apie būsto sąlygas, demografinius įvykius. Gyventojai surašomi kritiniu momentu, t. y. fiksuojami nustatytos dienos ir valandos duomenys – surašomi visi gyventojai, kurie buvo gyvi iki tos dienos ir valandos. Gyventojai surašomi jų nuolatinėje ar laikinojoje gyvenamoje vietoje, ne darbe.
Istorija
redaguotiReguliarūs gyventojų surašymai pradėti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje: JAV – 1790 m., Švedija – 1800 m., Didžioji Britanija, Prancūzija, Danija, Norvegija – 1801 m., Rusija – 1897 m.[1]
Lietuvoje iki 1790 m. gyventojų surašymai buvo epizodiniai, atliekant inventorizaciją; dvarininkai ir bajorai nebuvo surašomi. 1528 m. atliktas visuotinis dvarų bei sodžiaus gyventojų turto bei prievolių surašymas. Remiantis šio surašymo duomenimis buvo sudaryti Lietuvos karinių pajėgų sąrašai, pertvarkyta dalis prievolių, mokesčių ir kitų administracinių reformų. Surašymas pakartotas 1565 m., 1567 m., surašant gyventojus, buvo naudojamas „dūmų“ skaičiavimo metodas. Įvairiais duomenimis, XVII a. viduryje Lietuvoje galėjo būti apie 568 000 „dūmų“, kuriuose gyveno po 7–8 žmones. Taigi išeitų, kad Lietuvoje galėjo gyventi apie 4,5 mln. žmonių.[2]
Pirmasis gyventojų surašymas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštijoje atliktas 1790 m. Visuotinis ir tiesioginis Lietuvos gyventojų surašymas atliktas 1897 m. kartu su Rusijos imperijos visuotiniu gyventojų surašymu. Mažojoje Lietuvoje gyventojų surašymas buvo atliekamas kartu su Vokietijos gyventojų surašymu. Paskelbus nepriklausomybę gyventojai buvo surašyti 1923 m. (Klaipėdos kraštas – 1925 m., Vilniaus kraštas – 1931 m.), kartu atliktas gyvenviečių surašymas ir jų klasifikavimas. TSRS okupacijos metais 1959 m., 1970 m., 1979 m., 1989 m. atliekant TSRS gyventojų surašymus surašyti ir Lietuvos gyventojai. Ne visi 1959 m., 1970 m., 1979 m. gyventojų surašymų duomenys buvo viešai skelbiami.
2001 m. balandžio 6-16 d. gyventojų surašymą surengė Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vyriausybės sudaryta Vyriausioji surašymo komisija. Surašymo lapas buvo parengtas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos ir Eurostato rekomendacijas.[3] Naujas Lietuvos gyventojų surašymas pradėtas 2011 m. kovo 1 dieną.
Lietuvos gyventojų surašymai
redaguoti- 1528 m. LDK gyventojų surašymas
- 1790 m. ATR gyventojų surašymas
- 1897 m. Rusijos gyventojų surašymas
- 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymas
- 1942 m. Lietuvos gyventojų surašymas
- 1959 m. Lietuvos gyventojų surašymas
- 1970 m. Lietuvos gyventojų surašymas
- 1979 m. Lietuvos gyventojų surašymas
- 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymas
- 1989 m. TSRS gyventojų surašymas
- 2001 m. Lietuvos gyventojų surašymas
- 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymas
- 2021 m. Lietuvos gyventojų surašymas
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Gyventojų surašymas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 502
- ↑ Vaitekūnas S. Lietuvos teritorija ir gyventojai, V.: Alma Littera, 1998, p. 128
- ↑ Gyventojų surašymas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 607 psl.