Atverti pagrindinį meniu
Klaipėdos sukilimas
Memelland 1923-1939.png
Klaipėdos kraštas ir Rytų Prūsija
Data Sausio 10–15, 1923 m.
Vieta Klaipėdos kraštas
Rezultatas Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos
Kariaujančios pusės
Prancūzija Prancūzija Lietuva Lietuva
Vadovai ir kariniai vadai
Gabrielis Žanas Petisnė Ernestas Galvanauskas
Vincas Krėvė-Mickevičius
Jonas Polovinskas-Budrys
Erdmonas Simonaitis
Pajėgos
250 kareivių 1400 vyrų
Nuostoliai
2 žuvo 12 žuvo
Paminklas Sukilimui Klaipėdoje

Klaipėdos sukilimasKlaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinė akcija 1923 m. sausio mėnesį.[1] Tarpukario istoriografijoje įsivyravęs požiūris į sukilimą kaip į vietinių gyventojų pastangas susilieti su Lietuva, buvo ne tik puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą, bet kartu sudarė prielaidas nekorektiškai interpretuoti svarbų XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykį. „Sukilimo“ stereotipas, tarptautinės nuomonės vardan neigęs esminį Lietuvos vyriausybės vaidmenį Klaipėdos krašto užėmime 1923 m., išliko gajus ištisus dešimtmečius. Visiškai priešingai šiuos įvykius istorikai pradėjo vertinti tik XX a. pabaigoje.

IstorijaKeisti

Klaipėdos sukilimą lėmė po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte Prancūzijos valdymo metais susidariusi politinė konjunktūra, ekonominiai ir etnopolitiniai Lietuvos interesai. Sprendžiant iš Vinco Krėvės atsiminimų, pirmiausia ši idėja („inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą“) buvo aptarta 1922 m. lapkričio 16 d. slaptame Šaulių sąjungos centro valdybos prezidiumo posėdyje. Po to su ja buvo supažindintas ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir krašto apsaugos ministras Balys Sližys, o E. Galvanauskas savo ruožtu šį klausimą iškėlė 1922 m. lapkričio 20 d. ministrų kabineto posėdyje, kuriame buvo aptarta sukilimo strategija. Lietuvos Generalinis štabas turėjo paruošti konkretų tariamai vietinių sukilėlių, Klaipėdos krašto savanorių, nepatenkintų prancūzų vykdomąja valdžia, sukilimo planą ir surasti jo vadovą. Sukilimą organizuoti pavesta Šaulių sąjungai ir tuometiniam jos vadovui Vincui Krėvei, kuris nesėkmės atveju turėjo prisiimti visą atsakomybę.

PasirengimasKeisti

 
Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai. Sėdi iš kairės: Vilius Šaulinskis, Jurgis Lėbartas, komiteto pirmininkas Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis; stovi iš kairės: Steponas Darius, Aivas Ivaškevičius, A. Marcinkevičius, Juozas Pronckus. 1923 m. sausio 19 d.
 
Sukilėliai
 
Sukilėlių manifestas
 
Klaipėdos krašto direktorija 1923 m. Iš kairės į dešinę: Vilius Gaigalaitis, Mikelis Reisgys, Erdmonas Simonaitis (vadovas), Martynas Toleikis, Kristupas Lekšas

Šaulių sąjungos vadovybė, Berlyne susitikusi su Vokietijos reichsvero vadu gen. Hansu von Seecktu, apsirūpino akcijai reikalinga ginkluote ir išgavo pažadą, kad nei vienas vokietis Klaipėdoje nešausiąs į lietuvius. Ernestas Galvanauskas taip pat gavo neoficialų Sovietų Rusijos ir Vokietijos diplomatų palaiminimą akcijai.

Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam priedangos sumetimais suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė. Kiti vadovai analogiškai privalėjo pasikeisti pavardes. Štabo viršininkas kapt. Juozas Tomkus tapo Oksu, jo padėjėjas Juozas Šarauskas – Juozapaičiu ir pan. Priedangai Klaipėdoje iš lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos taryba veikėjų buvo suburtas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, turėjęs oficialiai vadovauti neva krašto gyventojų sukilimui.

Karinei akcijai tinkamas laikas buvo parinktas labai tiksliai: 1923 m. sausio 11 d. Belgijos ir Prancūzijos kariuomenės įžengė į Vokietijos Rūro sritį, prikaustydamos Europos spaudą prie šio įvykio. Viena diena anksčiau Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche žadėjo paskelbti nusprendęs, kad Klaipėda turinti tapti Freistaatu (laisvąja valstybe).

Užimti Klaipėdos kraštą turėjo 1923 m. pradžioje Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė, sudaryta iš trijų grupių. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, reikėjo užimti Klaipėdos miestą, Antrajai (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas-Bajoras) reikėjo užimti Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga, Trečiajai, vadovaujamai mjr. Jakšto-Kalvaičio, teko užimti Šilutę. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras įvairiu laiku dalyvavusiųjų skaičius yra 1753. Prancūzijos pajėgas sudarė apie 600 karių, iš kurių apie 250 buvo kareiviai, apie 200 prancūzų policininkai ir 150 vokiečių savanoriai.

EigaKeisti

Pagal planą operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9 d., kai Šilutėje Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigta, kad „vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Sausio 10 d. kariai su vokiškais šautuvais ir raiščiu ant peties su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos savanoris), perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė, Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo dar tą pačią dieną. Apsuptos Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15 d. rytą. Prancūzų karinė įgula pasidavė popiet. Žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras bei dvylika lietuvių. Pastarieji naktį buvo slapta išvežti į Kėdainius, Klaipėdoje sausio 20 d. iškilmingai palaidoti tik trys žuvusieji. Žuvę prancūzų kariai kreiseriu išgabenti į Prancūziją.

Klaipėdos krašto gyventojai „sukilėlių“ kariuomenei nesipriešino. Į 1923 m. sausio 16 d. suformuotą vadinamąją Jono Budrio armiją įstojo nemažai vietinių lietuvininkų, bet tai jie darė daugiausia ekonominiais, o ne politiniais motyvais (ekonominė padėtis Klaipėdos krašte 1922 m. pabaigoje buvo labai sunki).

Nepaisydama tarptautinės bendruomenės spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo (šis neigimas vėliau tapo „Klaipėdos atvadavimo“ mito sudedamąja dalimi). Derybos tarp Ambasadorių konferencijos sausio 17 d. paskirtos Ypatingos komisijos, vadovaujamos Georges Clinchant ir Lietuvos vyriausybės ypatinguoju atstovu Klaipėdos kraštui sausio 20 d. paskirto buvusio prezidento Antano Smetonos baigėsi suvereniteto teisių Klaipėdos krašte perdavimu Lietuvos Respublikai.

1923 m. karinėje akcijoje žuvę lietuviaiKeisti

  • leitenantas Viktoras Burokevičius
  • kapitonas Eduardas Noreika
  • eilinis Jonas Petkus
  • eilinis Jonas Simonavičius
  • eilinis Povilas Trinkūnas
  • eilinis Adolfas Viliūnas
  • Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis
  • Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas
  • šaulys Algirdas Jesaitis
  • šaulys Flioras Lukšys
  • šaulys Jonas Pleškys
  • šaulys Antanas Ubavičius
  • eilinis snaiperis Martynas Jonkus

ŠaltiniaiKeisti

  1. Vytautas Šilas. Klaipėdos krašto sukilimas, Klaipėdos sukilimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 213-214 psl.

LiteratūraKeisti

 
Paminklas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos - Šilutėje
  • Galvanauskas E., „Kova dėl Klaipėdos“, in Draugas, 1961 01 17, Nr. 23,
  • Mikulicz S., Kłajpeda w politice europejskej 1918–1939, Warszawa, 1976,
  • Krėvė V., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, 1992,
  • Vareikis V., Klaipėda XX amžiuje, Klaipėda, 1993,
  • 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, Klaipėda, 1995,
  • Čičinienė D., „Tautininkų ir krikščionių demokratų bendradarbiavimas sprendžiant Klaipėdos prijungimo problemą“, Lietuvos istorijos metraštis, 2001/ 2, Vilnius, 2002, p. 113–148,
  • Chandavoine I., Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to, Vilnius, 2003.
  • Prancūzai Klaipėdoje, 1920-1923 (albumas-parodos katalogas; sud. Zita Genienė, Sigutė Vaičiūnienė). - Klaipėda: Libra Memelensis, 2006. - 120 p. - ISBN 9955-544-54-6

NuorodosKeisti