Melno taika

Melno taika – 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero (netoli Torūnės) kariuomenės stovykloje sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino, kuria Ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją, o Ordinui liko Klaipėdos kraštas. Melno taikos priežastis buvo ta, kad 1422 m. Jogailai su Vytautu paskelbus Ordinui karą, Ordinas nebuvo pasiruošęs kariauti ir nestojo į atvirą kovą. Jie nusprendė gintis pilyse. Po Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių susijungimo ir krašto nusiaubimo magistras paprašė taikos. Ši data yra teisinės ir politinės Žemaitijos nepriklausomybės istorinis taškas. Žemaitija tapo LDK sudėtine dalimi, federaciniais pagrindais.

Sutarties dokumentas
Atminimo paminklas Antšvenčių miške (sienos atkarpa [1] Jurbarko ir Tauragės raj. paribyje)

Lenkijos Kujavijos Pamario vaivadijoje, kelių Nr. DW538 ir Nr. DW533 sankryžoje stovi Melno taikos atminimo paminklas.[2]

Lietuvoje Melno sutartimi nustatytos LDK valstybinės sienos trys atkarpos įtrauktos į LR Kultūros vertybių registrą: Pagėgių savivaldybėje,[1] Palangoje [3] ir Šilutės rajone.[4]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 „Objekto Nr. 31745 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  2. Pomnik traktatu mełneńskiego
  3. „Objekto Nr. 32633 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  4. „Objekto Nr. 36149 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.