Ukraina
Україна
Ukrainos vėliava Ukrainos herbas
(Išsamiau) (Išsamiau)
Ukraina žemėlapyje
Valstybinė kalba ukrainiečių
Sostinė Kijevas
Didžiausias miestas Kijevas
Valstybės vadovai Volodymyras Zelenskis
prezidentas
Denysas Šmyhalis
Ministras pirmininkas
Dmytro Razumkovas
Parlamento pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
603 628[1][a] km² (45)
3,8 %[2]
Gyventojų
 – 2022
 – Tankis
 
41 167 336[3][b] (36)
73,8 žm./km² (115)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2021
181[4] mlrd. $ (55)
4 380[4] $ (119)
Valiuta grivina (UAH)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC+2 (EET)
UTC+3 (EEST)
Nepriklausomybė
 
1918 m.
1991 m. rugpjūčio 24 d.
Valstybinis himnas Ukrainos himnas
Interneto kodas .ua
Šalies tel. kodas +380
Kirčiavimas Ukrainà[5]

Ukraina (ukr. Україна) – didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos), išsidėsčiusi Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, o pietvakariuose – Rumunija ir Moldova.

Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. Ši šalis, žinoma kaip Kijevo Rusia, tapo didžiausia ir galingiausia Europoje, tačiau XII a. iširo. Iškilus LDK, iki Liublino unijos buvo jos dalimi., o XIX a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji – prijungta prie Austrijos-Vengrijos. Po chaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917–1921), Ukraina 1922 m. tapo viena pirmųjų SSRS respublikų. Ukrainos SSR teritorija buvo praplėsta į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą ir 1954 m., prijungus Krymą. 1945 m. Ukrainos SSR tapo viena pirmųjų Jungtinių Tautų narių. [6] Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus SSRS 1991 m. Ukraina palaipsniui perėjo į rinkos ekonomiką, 8 metus patirdama recesiją. [7] Pasibaigus šiam periodui, Ukrainos ekonomika ėmė staigiai augti, kasmet realiajam BVP padidėjant iki 8 procentų.

Ukraina yra unitarinė valstybė, suskirstyta į 24 sritis, vieną autonominę respubliką (Krymas) ir 2 ypatingąjį statusą turinčius miestus: sostinę Kijevą ir Sevastopolį. Ukraina yra respublika su pusiau prezidentine sistema, turinti atskiras leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Iš šalyje gyvenančių 46,2 mln. asmenų, 77,8 procentai yra etniniai ukrainiečiai, didžiausias tautines mažumas sudaro rusai, baltarusiai ir rumunai. Ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė kalba, nors šalyje plačiai naudojama ir rusų kalba, kurią moka dauguma ukrainiečių. Dominuojanti religija yra stačiatikybė, kuri stipriai paveikė Ukrainos architektūrą, literatūrą ir muziką.

PavadinimasKeisti

Ukrainos teritorija sudarė piečiausią istorinės Rusios dalį, todėl šis kraštas jų vakarinių kaimynų lenkų bei baltų buvo įvardijamas apibendrintai kaip Rusia, arba atskirų regionų (Voluinė, Podolė, Haličas, Polesė ir pan.) pavadinimais.

Pirmą kartą Ukrainos pavadinimas aptinkamas 1187 m. Hipatijaus metraštyje, kur juo įvardijamos žemės piečiau Kijevo, kurios tarnavo kaip piečiausia Rusios buferinė zona ir atskyrė nuo Didžiosios dykros pietuose[8]. Pats pavadinimas yra slaviškos kilmės ir reiškia „pakraštys“, „paribys“. Šia prasme Ukrainos pavadinimas įsitvirtino lenkų kalboje XVI a. Taip buvo neformaliai įvardijamos ryčiausios Lenkijos karalystės sritys, Abiejų Tautų Respublikos pakraštys. Ypač jis buvo taikomas įvardinti menkai kontroliuojamą Zaporožę ir rytų Podolę.[9]

XVII a. viduryje susikūrus pirmajai etninių ukraniečių valstybei – Etmonatui, kurios pradžia ir buvo Zaporožėje, Ukrainos termino apibrėžtis išsiplėtė, ir šis terminas pradėtas naudoti visoms Etmonato kontroliuojamoms žemėms dab. vidurio Ukrainoje abipus Dniepro upės. Taip šis kraštas buvo vadinamas lotynų, lenkų ir osmanų kalbomis per XVII ir XIX a. Tuo tarpu Etmonatą valdžiusioje Rusijoje tai pačiai teritorijai buvo naudojamas Mažosios Rusios (Малороссия) pavadinimas. Jis priešpriešintas Didžiajai Rusiai, t. y. Rusijai.

Per XIX a. tiek Ukraina, tiek Mažoji Rusia buvo alternatyvūs pavadinimai skirti tai pačiai teritorijai įvardinti, o jos gyventojai atitinkamai buvo vadinami ukrainiečiais (українці) arba mažarusiais. Tačiau XIX a. II pusėje kilusio tautinio sąjūdžio metu vis labiau įsitvirtino terminas Ukraina ir ukrainiečiai. Po 1918 m. Ukrainos teritorijoje ar ukrainiečių sukurtos valstybės jau buvo vadinamos Ukraina.[10]

IstorijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos istorija.

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e.

VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo XXI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Voluinės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o prieš pat Liublino uniją 1569 m. prie Lenkijos prijungta ir likusi Ukrainos teritorija, atplėšus ją nuo Lietuvos. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia.

Religiniai ir etniniai nesutarimai XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnyckis. Taip vidurio Ukrainoje susikūrė pirmoji ukrainiečių valstybė Etmonatas. Siekdama nepriklausomybės nuo Lenkijos, ji suartėjo su Rusijos imperija, kas galiausiai baigėsi Kairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamą Perejeslavo sutartį. Dešiniakrantę Ukrainą nusiaubė Osmanų imperija, ir galiausiai ji sugrįžo Lenkijai.

XVIII a. pabaigoje, per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Kijevas, Podolė ir Voluinė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą. Tačiau ukrainiečių tarpe ėmė kilti tautinis sąjūdis ir noras turėti savo kultūrinę bei tautinę autonomiją, o galiausiai – valstybę.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui 1917 m. spalio 17 d. Kijeve sukurta Centrinė Rada. 1917 m. birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos. 1917 m. liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-Ukrainos karo (19181919) rytinė Galicija ir Voluinė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, o likusioji Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas – suformuota Ukrainos SSR. 19321933 m. per Stalino suorganizuotą badmetį mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos SSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vėliau naciai pradėjo įgyvendinti genocidinį režimą, kurio metu buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TFSR Ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo Nikitos Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

1991 m. po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų, tačiau neratifikavus organizacijos įstatų, teisiškai (de jure) Sandraugai nepriklauso. Paveldėtų sovietų branduolinių ginklų Ukrainoje buvo atsisakyta prisijungiant prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.

2004 m. po vadinamosios „oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo Viktoras Juščenka. V. Juščenkos vadovavimas sutapo su šalį purtančių politinių ir ekonominių krizių eile. 2010 m. prezidento rinkimuose nugalėjo Viktoras Janukovyčius, V. Juščenka liko penktas.

 
Euromaidanas. Protestuotojai neša Ukrainos vėliavą per susirėmimus. 2014 m. vasario 18 d., Kijevas.

2013 m. lapkričio mėn. prasidėjo Euromaidano protestai, kai prezidentas Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ir pasirinko stiprinti santykius su Rusija. Dalis ukrainiečių išėjo į gatves pareikšti paramą dėl stipresnių santykių su Europa. Vėliau Euromaidanas tapo protestų ir pilietinių neramumų, kurių metu pradėta reikalauti prezidento Janukovičiaus ir jo vyriausybės atsistatydinimo, banga. 2014 m. sausio 16 d. smurtas pradėjo dar labiau plisti, kai vyriausybė patvirtino antimitinginius įstatymus. Vasario 18–20 d. antivyriausybiniai demonstrantai Kijevo centre užėmė administracinius pastatus, įskaitant teisingumo ministeriją. Po šių įvykių 98 žmonės žuvo, apie 15 tūkstančių sužeista ir apie 100 dingo be žinios. Po kruvinų protestų, 2014 m. vasario 22 d. parlamento nariai paskelbė, kad prezidentas negali atlikti savo pareigų ir naudodamiesi „konstitucinėmis galiomis“, paskelbė prezidento rinkimų datą – gegužės 25 d. Rinkimus pirmame ture triuškinamai laimėjo Petro Porošenka, kuris priklauso proeuropietiškų jėgų stovyklai, antroje vietoje liko Julija Tymošenko. Po išrinkimo Porošenka paskelbė, kad jo svarbiausi prioritetai: sustabdyti pilietinius neramumus rytų Ukrainoje ir sureguliuoti santykius su Rusija.

2014 m. vasario mėn. žlugus Janukovičiaus vyriausybei ir įvykus revoliucijai, Kryme, kuriame gyvena daug rusakalbių, prasidėjo krizė. 2014 m. vasario 28 d. ginkluoti Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų įsiveržė į Krymą.

2014 m. kovo 6 d. Krymo parlamentas balsavo už tai, kad pusiasalis būtų prisijungtas prie Rusijos, kaip federacinis subjektas ir, kad būtų surengtas referendumas šiuo klausimu. Nesant jokių užsienio stebėtojų, referendumas susilaukė tarptautinio priešiškumo. 2014 m. kovo 18 d. Rusija ir Krymas pasirašė sutartį, kuria oficialiai buvo patvirtinta aneksija. Šiuos veiksmus pasmerkė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.

Tuo metu rytų ir pietų Ukrainoje prasidėjo neramumai. Donecko ir Luhansko regionuose ginkluoti asmenys užėmė administracinius pastatus. Ten jie paskelbė Donecko ir Luhansko liaudies respublikas.

2022 m. vasario 24 d. ankstyvą rytą pasirodžiusiame įraše Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad jo šalis esą neturi kitos išeities, tik pradėti karinę invaziją prieš Ukrainą. Tuo pat metu buvo suduoti kariniai smūgiai įvairiems Ukrainos kariniams objektams, Rusijos karinės pajėgos įžengė į šalies teritoriją.[11]

Politinė sistemaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos politinė sistema.

Valdymo forma – pusiauprezidentinė respublika. [12] Šalies valdovas yra prezidentas. Jis renkamas visuotiniu balsavimu, penkeriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Prezidentas skiria premjerą, kurį tvirtina parlamentas. Prezidentas kartu su ministru pirmininku formuoja ministrų kabinetą, taip pat visų centrinių agentūrų ir regioninių bei sričių administracijų vadovus. Dabartinis prezidentas yra Volodymyras Zelenskis.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Aukščiausiąja Rada. 449 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams remiantis proporcine rinkimų sistema. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2019 m. liepos 21 d. Juose daugiausiai vietų parlamente laimėjo Liaudies tarnas (254 iš 424). Opozicinė platforma/Už gyvenimą (43), Batkivščina (26).[13][14]

Administracinis suskirstymasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos administracinis suskirstymas.

Ukraina suskirstyta į 24 sritis (ukr. області), 1 autonominę respubliką (ukr. автономна республіка) ir 2 miestus turinčius specialų statusą (ukr. Міста зі спеціалним статусом).

Pagal 2005 m. duomenis, Ukrainoje buvo 490 rajonų, 457 miestų (iš jų 178 – su valstybinio, respublikinio ar srities pavaldumo statusu ir 279 su rajoninio pavaldumo statusu), 885 miesto tipo gyvenviečių, 10281 kaimo tarybų, 783 didesnių kaimo tarybų, 28562 kaimo gyvenviečių. Miestai turintys rajonus (seniūnijos atitikmuo) – 26 turintys 118 rajonus. [15]

GeografijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos geografija.

Didžioji Ukrainos dalis išsidėsčiusi Rytų Europos lygumoje. Didžiausi šalies kalnai yra Karpatų kalnai šalies vakaruose, kurių aukščiausias taškas yra Hoverlos kalnas (2061 m), bei kalnai Krymo pusiasalio pietuose.

Ukrainos kraštovaizdį daugiausia sudaro derlingos lygumos arba stepės ir plynaukštės, vagojamos didelių upių – Dniepro, Doneco, Dniestro ir Pietinio Bugo, kurios teka į Juodąją ir Azovo jūras. Pietvakarinė Dunojaus delta sudaro sieną su Rumunija.

KlimatasKeisti

Klimatas vidutinių platumų; kontinentinis, tik Krymo pietuose pastebimi subtropinio klimato požymiai.

Vidutinė sausio temperatūra nuo –8 °C šalies šiaurės rytuose iki 4°С prie Krymo pietinių krantų; liepos – nuo 24 °C iki 28°С.

EkonomikaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos ekonomika.
 
Dirbamieji laukai, Ivano Frankivsko sritis

Anksčiau buvusi svarbiu Sovietų Sąjungos žemės ūkio ir pramoniniu regionu, šiuo metu Ukraina, kaip ir kitos buvusios SSRS respublikos, yra priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių tiekimo, ypatingai gamtinių dujų, nors pastaruoju metu bando diversifikuoti šių išteklių tiekimą.

1994 m. šalyje hiperinfliacija pasiekė 10 650 %. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996–7 m., tačiau 1998 m. šalį ypač palietė Rusijoje kilusi finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m.

 
Ukrainoje gaminamas An-148
    Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi.
Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą.

Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. buvo rekordiškai didelės ir sudarė 7,3 mlrd. JAV dolerių, tai 4,3 karto daugiau nei 2004 m.

Lietuvos investicijos Ukrainoje 2006 m. buvo 265 mln. lt (Vakarų medienos grupė, Hanner, Snaigė/Hermis Capital, Čilija).

Labiausiai išsivysčiusios Ukrainos pramonės šakos – sunkioji pramonė, transportas bei energetika.

Labiausiai išsivystę ekonominiai regionai – Donbasas (Donecko ir Luhansko sritys), Padnieprė (Dniepropetrovsko bei Zaporožės sritys), taip pat Kijevo, Charkovo, Odesos bei Lvovo miestai.

Žemės ūkisKeisti

Beveik tris ketvirtadalius Ukrainos užima stepės – derlingos lygumos. Jose daugiausia auginami javai. Čia prikuliama milijonai tonų kviečių, kukurūzų, miežių, avižų, rugių ir grikių. Ukrainiečiai kepa įvairaus rupumo ir visokios formos duoną.

Gamtos turtaiKeisti

Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje. Donbase iškasama 90 proc. Ukrainos akmens anglių.

Pramoninė sritisKeisti

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

GyventojaiKeisti

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos demografija.
Etninės grupės
ukrainiečių
  
77.8 %
rusų
  
17.3 %
moldavų ir rumunų
  
0.8 %
baltarusių
  
0.6 %
Krymo totorių
  
0.5 %
bulgarų
  
0.4 %
vengrų
  
0.3 %
lenkų
  
0.3 %
žydų
  
0.2 %
armėnų
  
0.2 %
Šaltinis: Etniniai ukrainiečiai pagal regionus. 2001
 
Etniniai ukrainiečiai pagal regionus. 2001

Pagal 2008 m. kovo 1 d. duomenis valstybėje gyveno 46 314 736 žmonės. Iš jų:

  • 31 643 316 arba 68,32 % miesto gyventojų;
  • 14 671 420 arba 32,78 % kaimo gyventojų.

Tautinė sudėtis pagal 2001 m. visuotinį gyventojų surašymą: ukrainiečių – 77,8 %, rusų – 17,3 %, baltarusių – 0,6 %, Krymo totorių – 0,5 %, moldavų – 0,5 %, bulgarų – 0,4 %, vengrų – 0,3 %, rumunų – 0,3 %, lenkų – 0,3 %, žydų – 0,2 %, graikai (0,2 %), armėnų – 0,2 %, totorių – 0,2 %.

Dauguma tikinčiųjų ukrainiečių – stačiatikiai, priklausantys trims bažnyčioms:

  • Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Maskvos patriarchatas)
  • Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Kijevo patriarchatas)
  • Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia

Dalis ukrainiečių (dauguma Vakarų Ukrainoje bei išeiviai iš šio regiono kituose pasaulio šalyse) – graikų apeigų katalikai, dar vadinami unitais (iš viso Ukrainoje katalikų – 5,5 mln. žmonių). Svarbiausios religinės šventės – Šv. Kalėdos ir Velykos.

 
Gyventojų skaičiaus kitimas Ukrainoje.

Pirmaisiais Ukrainos nepriklausomynės metais vyko didžiulė migracija. 1991–1992 m. daugiau kaip milijonas žmonių imigravo į Ukrainą (daugiausiai iš kitų buvusių sovietinių respublikų). 1991–2004 m. periode iš viso 2,2 milijonai (iš kurių 2 milijonai emigravo iš buvusių sovietinių respublikų) imigravo į Ukrainą ir 2,5 milijonų iš jos meigravo (tarp emigravusių 1,9 mln. išvyko į kitas SSRS priklausiusias respublikas). [16] Šiuo metu imigrantai sudaro 14,7 procentų viso Ukrainos gyventojų skaičiaus, kitaip sakant, šalyje gyvena 6,9 mln. imigrantų; tai 4-a pagal imigrantų skaičių valstybė. [17] 2008 m. 45 873 žmonės tapo Ukrainos piliečiais, 5 456 žmonės pilietybės neteko. [18]

Nr. Miestas Administracinis
vienetas
Gyv. [Nr. Miestas Administracinis
vienetas
Gyv.

 
Kijevas
 
Charkovas

1 Kijevas Kijevas 2,611,327 11 Luhanskas Luhansko sritis 463,097
2 Charkovas Charkovo sritis 1,470,902 12 Makijivka Donecko sritis 389,589
3 Dniepras Dniepropetrovsko sritis 1,065,008 13 Simferopolis Krymo AR 358,108
4 Odesa Odesos sritis 1,029,049 14 Vinycia Vinycios sritis 356,665
5 Doneckas Donecko sritis 1,016,194 15 Sevastopolis Sevastopolis 342,451
6 Zaporožė Zaporožės sritis 815,256 16 Chersonas Chersono sritis 328,360
7 Lvovas Lvovo sritis 732,818 17 Poltava Poltavos sritis 317,998
8 Kryvyj Rihas Dniepropetrovsko sritis 668,980[h] 18 Černigovas Černigovo sritis 304,994
9 Mykolajivas Mykolajivo sritis 514,136 19 Čerkasai Čerkasų sritis 295,414
10 Mariupolis Donecko sritis 492,176 20 Sumai Sumų sritis 293,141
2001 m. visuotinis Ukrainos gyventojų surašymas[19]



KalbaKeisti

 
Ukrainiečių kalbos paplitimas skirtinguose šalies regionuose
Pagrindinis straipsnis – Ukrainiečių kalba.

Vienintelė valstybinė kalba Ukrainoje yra ukrainiečių kalba. Ją kaip gimtąją vartoja apie 75 % šalies gyventojų. Antra pagal paplitimą šalyje kalba – rusų, ją kaip gimtąją vartoja didžioji dalis Krymo autonominės respublikos (77 %), Luhansko (69 %) ir Donecko (75 %) regionų gyventojų. Statistiniais duomenimis sovietmečiu ukrainiečių kalba šalyje sparčiai nyko, tačiau nuo 1985 m. ėmė pastebimai atsigauti ir populiarėti tarp jaunimo. Nuo nepriklausomybės atgavimo šalies valdžia vykdo ukrainizacijos politiką, skatindama platesnį valstybinės kalbos vartojimą oficialiojoje erdvėje, švietimo įstaigose regionų kur kalba mažiau paplitusi.

Pagal Ukrainos švietimo ir mokslo ministeriją, 2006-aisias šalyje dirbo mokyklų su nevalstybine pagrindine mokymo kalba:

Taip pat 2242 mokyklos su dviem ir daugiau dėstymo kalbomis.

KultūraKeisti

 
Ansamblis šoka tradicinius ukrainiečių šokius
 
Kijevo soboras
Pagrindinis straipsnis – Ukrainos kultūra.

Šiuolaikinės ukrainiečių kultūros šaknys siekia Kijevo Rusios laikus. Būtent laikymasis tradicijų išgelbėjo tautą nuo lenkėjimo (Vakarų Ukrainoje) bei vėliau nuo rusinimo.

Šiomis dienomis leidžiami (2006-metų duomenimis) 169 leidiniai tautinių mažumų kalbomis. Ukrainoje dirba apie 800 visuotinų tautinių mažumų asociacijų, iš jų 30 turi bendravalstybinių statusą.

Veikia Ukrainos prodiuserių asociacija, užsiimanti nacionalinės kinostrudijos plėtra.

SportasKeisti

Futbolas yra populiariausia šalyje sporto šaka. Ukrainos futbolo mokykla išaugino tokius futbolininkus kaip Andrejus Ševčenska, Anatolijus Tymoščiukas, Oleksandras Lobonosovas ir kt. Ukraina, kartu su Lenkija išsikovojo teisę rengti XIV Europos futbolo čempionatą 2012-aisias metais.

Ukrainos Olimpinėse žaidynėse debiutavo 1994 m. žiemos olimpinės žaidynėse. Iš viso Ukrainos sportininkai laimėjo 100 Olimpinių medalių – 96 vasaros žaidynėse ir 4 žiemos. Ukraina yra pareiškusi norą rengti 2018 m. žiemos olimpinės varžybas Bukovelyje, Ivano Frankivsko srityje. Galutinis sprendimas dėl šių varžybų pravedimo vietos Tarptautinis olimpinis komitetas nuspręs 2011 m., 123 TOK sesijoje, Durbane, Pietų Afrikos Respublikoje.

2013 m. Europos krepšinio čempionate Ukrainos rinktinė pasirodė itin gerai ir nugalėjusi Italijos rinktinę pateko į pasaulio čempionatą.

Tarptautiniai santykiaiKeisti

Vienas svarbiausių Ukrainos užsienio politikos prioritetų – euroatlantinė integracija, t. y., narystė Europos Sąjungoje ir NATO ateityje. Pagal Ukrainos užsienio politikos prioritetus, dvišaliai santykiai labiausiai bei sparčiausiai plėtojami su kaimynine Lenkija bei JAV.

Moderniosios Lietuvos ir Ukrainos valstybės diplomatinius santykius užmezgė 1991 m. gruodžio 12 dieną. Nuo to laiko dažniausiai palaikyti draugiški ir artimi santykiai tarp dviejų valstybių. Lietuva yra ne kartą išreiškusi paramą Ukrainos euroatlantinei integracijai. 2022 m. Rusijos invazijos metu Lietuvos valdžia ir visuomenė aktyviai remia Ukrainą.

Kita informacijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. „Ukraine“. Pasaulio faktų knyga (anglų). Centrinė žvalgybos agentūra. 2022-03-23. 
  2. Jhariya, M.K.; Meena, R.S.; Banerjee, A. (2021). Ecological Intensification of Natural Resources for Sustainable Agriculture. Springer Singapore. p. 40. ISBN 978-981-334-203-3. Nuoroda tikrinta 2022-03-31. 
  3. „Population (by estimate) as of 1 January 2022.“. ukrcensus.gov.ua. Suarchyvuotas originalas 2021-03-06. Nuoroda tikrinta 2022-02-20. 
  4. 4,0 4,1 „WORLD ECONOMIC OUTLOOK (OCTOBER 2021)“. IMF.org. Tarptautinis valiutos fondas. 
  5. „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. 
  6. „List of Member States“. United Nations. Nuoroda tikrinta 2007-12-16. 
  7. „Macroeconomic Indicators“. Ukrainos valstybinis bankas. Suarchyvuotas originalas 2007-10-21. Nuoroda tikrinta 2007-12-16. 
  8. Пономарьов А. П. Етнічність та етнічна історія України: Курс лекцій.—К.: Либідь, 1996.— 272 с.: іл. І8ВМ 5-325-00615-0.
  9. Украина // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.
  10. Миллер А. И. Дуализм идентичностей на Украине Archived 2013-07-30 at the Wayback Machine // Отечественные записки. – № 34 (1) 2007. С. 84-96
  11. Rusija užpuolė Ukrainą – kariuomenė džiaugiasi dėl įvykdytų užduočių, V.Putinas: „Neturėjome kito pasirinkimo“
  12. (Angliškai) CIA pasaulio faktų knyga: Ukraina Archyvuota kopija 2016-07-09 iš Wayback Machine projekto.
  13. (Ukrainietiškai) Депутати у Верховній Раді 9 скликання: склад за фракціями і мажоритаркою. Факти ICTV
  14. Kastytis Stalioraitis. Lietuva, atsargiai, Ukraina! SLAPTAI
  15. „Regions of Ukraine and their divisions“. Верховна Рада України Official Web-site (Ukrainian). Suarchyvuotas originalas 2007-12-31. Nuoroda tikrinta 2007-24-12. 
  16. Malynovska, Olena, Caught Between East and West, Ukraine Struggles with Its Migration Policy, National Institute for International Security Problems, Kiev, January 2006. Retrieved on 2008-07-03.
  17. „International migration 2006“. United Nations Department of Economic and Social Affairs. Nuoroda tikrinta 2008-07-05. 
  18. Almost 46 thousand people became citizens of Ukraine, UNIAN (2009 m. vasario 4 d.)
  19. „Ukrainian census of 2001“. State Statistics Committee of Ukraine. Nuoroda tikrinta 2008-01-16. 
  1. Su faktiškai nekontroliuojamomis teritorijomis. Plotas be Krymo, Sevastopolio, Lugansko ir Donecko LR – 576 604 km²
  2. Be Krymo.

NuorodosKeisti

 
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Ukraina

Valdžia:

Istorija ir kultūra:

Žemėlapiai:

Laikas:


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.