Karaliaučius
Karaliaučius (vok. Königsberg; arba Kaliningradas, rus. Калининград; iki 1255 m. Tvanksta, prūs. Twangste, Tuwangste, Twānksta) – miestas Rusijos vakaruose, Kaliningrado srites centras. Uostamiestis prie Baltijos jūros, išsidėstęs Priegliaus žiotyse prie Aistmarių. Karaliaučiaus geležinkelio stotis.
| Karaliaučius rus. Калининград vok. Königsberg | |
|---|---|
 
| |
 viduryje matyti Karaliaučiaus katedra, toliau kairėje – Tarybų namas. | |
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Kaliningrado sritis
|
| Įkūrimo data | 1255 m. |
| Gyventojų | 493 256 |
| Plotas | 224,7 km² |
| Tankumas | 2 195 žm./km² |
| Tinklalapis | www.klgd.ru |
 Vikiteka |
Karaliaučius |
| Kirčiavimas | Karaliáučius (Kaliningrãdas) |
Etimologija redaguoti
Karaliaučiaus vietoje iki XIII a. buvo sembų gyvenvietė pavadinimu Tvanksta, prūsiškai – Twangste, Tuwangste ar Twānksta.[1] 1255 m. kryžiuočių ordinas sugriovė gyvenvietę, ir pradėjo statyti pilį. Piliai suteikė Kionigsbergo (vok. Königsberg – „karaliaus kalva“) pavadinimą. Taip ji pavadinta Bohemijos karalystės karaliaus Otokaro II, dalyvavusio kryžiuočių ordino žygyje į Sembą, garbei. Aplinkui Karaliaučiaus pilį ėmė kurtis gyvenvietė, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui. Nuo to laiko iki 1946 m. pilis, o vėliau ir miestas oficialiai vadintas Königsberg arba Königsberg in Preußen.
1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. karą pralaimėjusios Vokietijos Potsdamo mieste vyko nugalėtojų – Tarybų Sąjungos, JAV, ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencija. Svarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimai. Numatyta, kad Vokietiją okupuos Tarybų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, o jų kariuomenės vadai sudarys atskirą administraciją, kuri demilitarizuos nugalėtąją Vokietiją. Numatyta nustatyti naują Vokietijos – Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę. Tarybų Sąjungai iki galutinės taikos sudarymo pavesta administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi.[2]
Dabartinis oficialus rusiškas pavadinimas Kaliningradas suteiktas TSRS aneksavus šiaurinę Rytprūsių dalį, įamžinant 1946 m. mirusį TSRS partinį veikėją Michailą Kalininą.[3]
Miesto dalys redaguoti
Kaliningradas dalijamas į tris dalis (administracinius rajonus):
- Moskovskij,
- Leningradskij,
- Centralnyj.
Istorija redaguoti
Istorinių laikų Karaliaučius turi tris, labai skirtingus vystymosi etapus – sembiškąjį arba prūsiškąjį, teutoniškąjį arba vokiškąjį ir tarybinį arba rusiškąjį.
Sembiškasis laikotarpis redaguoti
Sembiškasis arba prūsiškasis gyvenvietės laikotarpis tęsėsi iki 1255 m.
Dabartinio miesto teritorijoje stovėjo prūsų sembų genties pilaitė ir vietovė vadinosi Tvanksta ar Tvangstė. 1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, kuriems vadovavo Čekijos karalius Pšemislas Otokaras II, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį.
Vokiškasis laikotarpis redaguoti
Teutoniškasis arba vokiškasis miesto laikotarpis gyvavo tarp 1255 m. ir 1945 m. balandžio 10 d.
Vokiečių ordino pilis pastatyta 1255 m. buvusios sembų gyvenvietės Tvankstos (arba Tvangstė, Tvangystės) vietoje. Šalia pilies susikūrė trys miestai, turintys savivaldą – Altstadt (Senamiestis), Löbenicht (Liepininkai) ir Kneiphof (Knypava), kurie į vieną miestą sujungti tik 1724 m. Karaliaučius tapo Sembos vyskupystės, vienos iš keturių Prūsijos diecezijų, centru, atskiri miestai buvo įstoję į Hanzos miestų sąjungą. 1544 m. paskutinio Vokiečių ordino magistro ir pirmojo Prūsijos hercogo Albrechto įkurtas tuometinis Albertinos universitetas (nuo 2005 m. – Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas) yra pirmasis protestantiškas universitetas šiame Europos regione, kurio steigime didelį vaidmenį suvaidino lietuviai Stanislovas Rapolionis ir Abraomas Kulvietis. 1466 m. Lenkijai prisijungus žemes su Marienburgu ir Olštynu, Karaliaučiaus pilis tapo pagrindine Ordino rezidencija.
Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos 1525 m. miestas tapo Prūsijos hercogystės, kuri buvo Lenkijos karalystės lenas, sostine. 1701 m. Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III Karaliaučiuje karūnavosi Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Nuo 1773 m. buvo Rytų Prūsijos provincijos sostine.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas didžiausių regiono miestų 192,76 km² teritorijoje, kurioje 1939 m. buvo 372 164 gyventojai. Miestas pasižymėjo multikultūriškumu, nors jame absoliučią daugumą sudarė vokiečiai, bet gyveno ir prancūzai, škotai, olandai, lenkai, šiek tiek lietuvininkų. Prieš Raudonajai armijai užimant miestą, vietiniai gyventojai masiškai bėgo į Vokietijos gilumą.
Rusiškasis laikotarpis redaguoti
Tarybinis arba rusiškasis miesto laikotarpis prasidėjo nuo 1945 m. balandžio 10 d. ir tęsiasi iki šiol.
Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, 1945 m. balandžio 6 d. TSRS pajėgos pradėjo Karaliaučiaus puolimą. Balandžio 9 d. ginančios nuo sovietų miestą vokiečių karinės pajėgos kapituliavo, o balandžio 10 d. TSRS kariuomenė likvidavo paskutinį pavienių vokiečių pasipriešinimą ir perėmė miesto kontrolę.
Vokietijai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus.[4] Vietoj pabėgusių, išžudytų ir vėliau deportuotų vietinių gyventojų, į miestą pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių TSRS teritorijų, ypač rusai, ir gana daug gudų bei ukrainiečių.
Miestas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo miestas savo architektūra, kultūra ir gyventojais labai skyrėsi nuo vokiško miesto, koks buvo iki sovietų ekspansijos. Naikinant istorinį kultūrinį paveldą – sugriovus europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestį, Knypavą, Lyvenikę ir gretimus rajonus, Karaliaučiaus vietoje pastatytas naujas sovietinis miestas su naujomis gatvėmis, standartiniais gyvenamaisiais namais, paminklais V. Leninui, M, Kalininui, sovietiniams kariams ir kitiems.[5]
1946 m. buvo atstatytas tramvajų tinklas.
Gyventojai redaguoti
 | |||||||||
| 1897[6] | 1956[7] | 1959 m.sur. | 1962[8] | 1967[9] | 1970 m.sur. | 1975 m. | 1976 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 162 000 | 188 000 | 203 570 | 232 000 | 270 000 | 296 962 | 338 000 | 338 000 | ||
| 1979 m.sur. | 1982 m. | 1985 m. | 1986 m. | 1987 m. | 1989 m.sur. | 1990 m. | 1991 m. | ||
| 354 788 | 370 000 | 388 000 | 386 000 | 394 000 | 401 280 | 405 000 | 408 000 | ||
| 1992 m. | 1993 m. | 1994 m. | 1995 m. | 1996 m. | 1997 m. | 1998 m. | 1999 m. | ||
| 411 000 | 413 000 | 415 000 | 419 000 | 421 000 | 424 000 | 426 000 | 427 200 | ||
| 2000 m. | 2001 m. | 2002 m.sur. | 2003 m. | 2004 m. | 2005 m. | 2006 m. | 2007 m. | ||
| 424 400 | 421 000 | 430 003 | 430 000 | 427 800 | 425 600 | 423 700 | 422 300 | ||
| 2008 m. | 2009 m. | 2010 m.sur.[10] | 2011 m. | 2012 m. | 2013 m. | 2014 m. | 2015 m. | ||
| 421 700 | 420 480 | 431 902 | 431 500 | 433 532 | 441 376 | 448 548 | 453 461 | ||
| 2016 m. | 2017 m. | 2018 m. | 2019 m. | 2020 m. | 2021 m. | - | - | ||
| 459 560 | 467 289 | 475 056 | 482 443 | 489 359 | 493 256[11] | - | - | ||
| |||||||||
Tautinė sudėtis redaguoti
|
2010 m.
|
|
Ekonomika ir susisiekimas redaguoti
Karaliaučius yra stambus geležinkelio ir automobilių kelių mazgas. Mieste yra upių ir neužšąlantis jūrų uostas. Iš Maskvos į Karaliaučių tranzitu per Lietuvos ir Gudijos teritoriją kursuoja keleivinis traukinys „Jantar“.
Už 24 km nuo miesto yra tarptautinis Chrabrovo oro uostas su reguliariomis susisiekimo linijomis į Rusiją, Lenkiją ir Šiaurės Europą. Yra reguliari keltų linija su Sankt Peterburgu.
2019 m. atidarytas naujas plaukiojantis suskystintų gamtinių dujų terminalas (panašus kaip ir Klaipėdos SGD) ir požeminių dujų saugykla.
Kultūra, turizmas redaguoti
Yra Kaliningrado zoologijos sodas, Gintaro muziejus, Pasaulinio okeano muziejus, Istorijos ir meno muziejus, Meno galerija, Dramos teatras, Karaliaučiaus katedra.
Sportas redaguoti
Mieste žaidžia FK Baltika Kaliningrad futbolo klubas.
2018 m. atidarytas Kaliningrado stadionas, mieste vyko XXI pasaulio futbolo čempionato varžybos.
Žymūs žmonės redaguoti
- Liudmila Putina, filologė. Buvo susituokusi su Vladimiru Putinu, dabar išsiskyrusi.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Tvanksta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ Vytautas Šilas, Kaliningrado sritis, Mažosios Lietuvos enciklopediija. Nuoroda tikrinta 2022-02-01.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 186
- ↑ Bronislovas Kuzmickas, Kaimynas Vakaruose – iš Rytų. Prūsijos nebeliko, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, 2017-04-15. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
- ↑ Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas, Karaliaučiaus istorija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-09-27. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
- ↑ http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
- ↑ http://istmat.info/files/uploads/17165/narhoz_sssr_1956_svodnyy.pdf
- ↑ http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
- ↑ http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
- ↑ Предварительные итоги Всероссийской переписи населения 2010 года. Москва: ИИЦ «Статистика России», 2011.
- ↑ https://rosstat.gov.ru/storage/mediabank/MZmdFJyI/chisl_%D0%9C%D0%9E_Site_01-01-2021.xlsx
- ↑ http://demoscope.ru/weekly/2011/0489/analit05.php
Nuorodos redaguoti
- enet.ru / Karaliaučiaus istorijos puslapiai ir istorinis žemėlapis Archyvuota kopija 2008-05-27 iš Wayback Machine projekto.