Karaliaučius

Karaliaučius rus. Калининград vok. Königsberg
Karaliaučiaus panorama: viduryje matyti Karaliaučiaus katedra, toliau kairėje - Tarybų namas.
Karaliaučius 54°43′0″ š. pl. 20°31′0″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Įkūrimo data	1255 m.
Meras	Aleksandr Jarošuk
Gyventojų (2018)	475 056
Plotas	224,7 km²
Tankumas (2018)	2 114 žm./km²
Tinklalapis	www.klgd.ru
Vikiteka	KaraliaučiusVikiteka
Kirčiavimas	Karaliáučius (Kaliningrãdas)

Karaliaučius (vok. Königsberg, prūs. Kunnegsgarbs, Knigsberg), iki 1255 m. Tvanksta (prūs. Twangste, Tuwangste, Twānksta, vok. Twangste), 1946 m. liepos 4 d. vokiško pavadinimo buvo atsisakyta ir dabartinis miestas oficialiai perpavadintas Kaliningradu (rus. Калининград, vok. Kaliningrad), kuris vėliau visomis kalbomis oficialiai taip pradėtas vadinti.

Tai Baltijos jūros uostas, nuo 1945 m. TSRS okupuotos Rytprūsių šiaurinės dalies, performuotos į Kaliningrado sritį, centras.

Pavadinimas

Karaliaučiaus vietoje iki XIII a. buvo sembų gyvenvietė pavadinimu Tvanksta, prūsiškai – Twangste, Tuwangste ar Twānksta. 1255 m. kryžiuočių ordinas sugriovė gyvenvietę, ir pradėjo statyti pilį. Piliai suteikė Kionigsbergo (karalių kalvos) pavadinimą. Taip ji pavadinta Bohemijos karalystės karaliaus Otokaro II-ojo, dalyvavusio kryžiuočių ordino žygyje į Sembą, garbei. Aplinkui Karaliaučiaus pilį ėmė kurtis gyvenvietė, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui. Nuo to laiko iki 1946 m. pilis, o vėliau ir miestas oficialiai vadintas Königsberg arba Königsberg in Preußen.

1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. karą pralaimėjusios Vokietijos Potsdamo mieste vyko nugalėtojų – Tarybų Sąjungos, JAV, ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencija. Svarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimai. Numatyta, kad Vokietiją okupuos Tarybų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, o jų kariuomenės vadai sudarys atskirą administraciją, kuri demilitarizuos parklupdytąją Vokietiją. Numatyta nustatyti naują Vokietijos – Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę. Tarybų Sąjungai pavesta 50-čiai metų, iki 1995 m., administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi.

Dabartinis oficialus rusiškas pavadinimas suteiktas TSRS aneksavus šiaurinę Rytprūsių dalį, įamžinant 1946 m. mirusį TSRS partinį veikėją Michailą Kalininą. Oficialiai miestas Kaliningradu imtas vadinti nuo 1946 m. liepos 4 d., ir dabar taip vadinamas visomis kalbomis, įskaitant ir vokiškai.

Geografija

Miestas išsidėstęs Priegliaus žiotyse prie Aistmarių.

Kaliningradas dalinamas į tris dalis (kvartalus):

• Moskovskij
• Leningradskij
• Centralnyj

Istorija

Istorinių laikų Karaliaučius turi tris, labai skirtingus vystymosi etapus – sembiškąjį arba prūsiškąjį, teutoniškąjį arba vokiškąjį ir tarybinį arba rusiškąjį.

Sembiškasis laikotarpis

Sembiškasis arba prūsiškasis gyvenvietės laikotarpis tęsėsi iki 1255 m.

Dabartinio miesto teritorijoje stovėjo prūsų sembų genties pilaitė ir vietovė vadinosi Tvanksta ar Tvangstė. 1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, kuriems vadovavo Čekijos karalius Pršemislas II Otakaras, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį.

Vokiškasis laikotarpis

Karaliaučiaus pilies bokštas XIX–XX a. sandūroje.

Teutoniškasis arba vokiškasis miesto laikotarpis gyvavo tarp 1255 m. ir 1945 m. balandžio 10 d.

Vokiečių ordino pilis pastatyta 1255 m. buvusios sembų gyvenvietės Tvankstos (arba Tvangstė, Tvangystės) vietoje. Šalia pilies susikūrė trys miestai, turintys savivaldą – Altstadt (Senamiestis), Löbenicht (Liepininkai) ir Kneiphof (Knypava), kurie į vieną miestą sujungti tik 1724 m. Karaliaučius tapo Sembos vyskupystės, vienos iš keturių Prūsijos diecezijų, centru, atskiri miestai buvo įstoję į Hanzos miestų sąjungą. 1544 m. paskutinio Vokiečių ordino magistro ir pirmojo Prūsijos hercogo Albrechto įkurtas tuometinis Albertinos universitetas (nuo 2005 m. – Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas) yra pirmasis protestantiškas universitetas šiame Europos regione, kurio steigime didelį vaidmenį suvaidino lietuviai Stanislovas Rapalionis ir Abraomas Kulvietis. 1466 m. Lenkijai prisijungus žemes su Marienburgu ir Olštynu, Karaliaučiaus pilis tapo pagrindine Ordino rezidencija.

Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos 1525 m. miestas tapo Prūsijos hercogystės, kuri buvo Lenkijos karalystės lenas, sostine. 1701 m. Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III Karaliaučiuje karūnavosi Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Nuo 1773 m. buvo Rytų Prūsijos provincijos sostine.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas didžiausių regiono miestų 192,76 km² teritorijoje, kurioje 1939 m. buvo 372 164 gyventojai. Miestas pasižymėjo multikultūriškumu, nors jame absoliučią daugumą sudarė vokiečiai, bet gyveno ir prancūzai, škotai, olandai, lenkai, šiek tiek lietuvininkų. Prieš Raudonajai armijai užimant miestą, vietiniai gyventojai masiškai bėgo į Vokietijos gilumą.

Rusiškasis laikotarpis

1967 m. galutinai nugriovus Karaliaučiaus pilies dar išlikusias sienas, jos teritorijoje, 1970 m. buvo pradėtas statyti Tarybų namo administracinis pastatas, vėliau tapęs neoficialiu tarybinio ir rusiškojo Karaliaučiaus, dabar oficialiai vadinamo Kaliningradu, simboliu (2016 m. nuotrauka).

Tarybinis arba rusiškasis miesto laikotarpis prasidėjo nuo 1945 m. balandžio 10 d. ir tęsiasi šiol.

Kaliningradiečiai švenčiantys pergalės dieną prieš Vokietiją (2017 m. gegužės 9 d.)

Kaliningrado panorama (2011 m.)

2018 m. atstatyta sinagoga

Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, 1945 m. balandžio 6 d. TSRS pajėgos pradėjo Karaliaučiaus puolimą. Balandžio 9 d. ginančios nuo sovietų miestą vokiečių karinės pajėgos kapituliavo, o balandžio 10 d. TSRS kariuomenė likvidavo paskutinį pavienių vokiečių pasipriešinimą ir perėmė miesto kontrolę.

Vokietijai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus. Vietoj pabėgusių, išžudytų ir vėliau deportuotų vietinių gyventojų, į miestą pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių TSRS teritorijų, ypač rusai, ir gana daug gudų bei ukrainiečių.

Miestas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo miestas savo architektūra, kultūra ir gyventojais labai skyrėsi nuo vokiško miesto, koks buvo iki sovietų ekspansijos.

Gyventojai

Tautinė sudėtis

2010 m. Rusai – 87,4%; Ukrainiečiai – 4,0%; Baltarusiai – 3,8%; Armėnai – 0,7%; Totoriai – 0,5%; Lietuviai – 0,5%; Vokiečiai – 0,4%; Lenkai – 0,3%; Kiti – 2,4%.

1989 m.: Rusai – 78,5%; Baltarusiai – 8,7%; Ukrainiečiai – 8,3%; Kiti – 4,5%;

Ekonomika ir susisiekimas

Karaliaučius yra stambus geležinkelio ir automobilių kelių mazgas. Mieste yra upių ir neužšąlantis jūrų uostas. Iš Maskvos į Karaliaučių tranzitu per Lietuvos ir Gudijos teritoriją kursuoja keleivinis traukinys „Jantar“.

Už 24 km nuo miesto yra tarptautinis Chrabrovo oro uostas su reguliariomis susisiekimo linijomis į Rusiją, Lenkiją ir Šiaurės Europą. Yra reguliari keltų linija su Sankt Peterburgu.

2019 m. atidarytas naujas plaukiojantis suskystintų gamtinių dujų terminalas (panašus kaip ir Klaipėdos SGD) ir požeminių dujų saugykla.

Kultūra, turizmas

Yra Kaliningrado zoologijos sodas, Gintaro muziejus, Pasaulinio okeano muziejus, Istorijos ir meno muziejus, Meno galerija, Dramos teatras, Karaliaučiaus katedra.

Sportas

Mieste žaidžia FK Baltika Kaliningrad futbolo klubas.

2018 m. atidarytas Kaliningrado stadionas, mieste vyko XXI pasaulio futbolo čempionato varžybos.

Žymūs žmonės

• Liudmila Putina, filologė. Buvo susituokusi su Vladimiru Putinu, dabar išsiskyrusi.

Nuorodos

• enet.ru / Karaliaučiaus istorijos puslapiai ir istorinis žemėlapis Archyvuota kopija 2008-05-27 iš Wayback Machine projekto.