Karaliaučius
Karaliaučius (vok. Königsberg, nuo 1946 m. Kaliningradas, rus. Калининград) – miestas Rusijos vakaruose, uostamiestis prie Baltijos jūros, išsidėstęs Priegliaus žiotyse prie Aistmarių. Kaliningrado srites centras. Karaliaučiaus geležinkelio stotis, geležinkelio mazgas. Išvystyta transporto pramonė (laivų statyba, vagonų ir automobilių gamyba), naftos pramonė, turizmas. Yra Kaliningrado zoologijos sodas, Kaliningrado gintaro muziejus, Pasaulinio vandenyno muziejus, istorijos ir meno muziejus, meno galerija, dramos teatras, Karaliaučiaus katedra.
| Karaliaučius rus. Калининград vok. Königsberg | |
|---|---|
 
| |
 viduryje matyti Karaliaučiaus katedra, toliau kairėje – Tarybų namas. | |
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Kaliningrado sritis
|
| Įkūrimo data | 1255 m. |
| Gyventojų | 493 256 |
| Plotas | 224,7 km² |
| Tankumas | 2 195 žm./km² |
| Tinklalapis | www.klgd.ru |
 Vikiteka |
Karaliaučius |
| Kirčiavimas | Karaliáučius,[1] Kaliningrãdas,[2] Tvankstà,[3] Tvañgystė[4] |
Etimologija
redaguotiKaraliaučiaus vietoje iki XIII a. buvo sembų gyvenvietė pavadinimu Tvanksta, Tvankstė, Tvangystė (prūs. Twangste, Tuwangste, Twānksta).[5] Ši sembų gyvenvietė pirmąkart paminėta I amžiuje Tacito. Kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis rašė, kad Tuwangste pavadinta nuo ten buvusio Tvangystės miško. Mikalojus iš Jerošino, P. Dusburgiečio kronikos vertėjas iš lotynų į vokiečių kalbą, rašė Twangste. Kalbininkas Antanas Salys manė, kad sembai šį vardą bus tarę Tvanksta. Etimologiškai jis sietinas su lietuvišku žodžiu tvanka („tvenkinys“).[6]
1254 m. sausį Kryžiuočių ordinas sugriovė gyvenvietę ir 1255 m. pastatė pilį,[3] kuriai suteikė pavadinimą Königsberg („karaliaus kalva“, lot. Mons Regius). Taip ji pavadinta Bohemijos (Čekijos) karalystės karaliaus Otokaro II, dalyvavusio Kryžiuočių ordino žygyje į Sembą, garbei. Aplinkui Karaliaučiaus pilį ėmė kurtis gyvenvietė, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui. Nuo to laiko iki 1946 m. pilis, o vėliau ir miestas oficialiai vadintas Königsberg arba Königsberg in Preußen. Nuo XVI a. lietuviška miesto vardo forma Karaliaučia, Karaliaučiai, Karaliaučius buvo vartojama Didžiosios ir Mažosios Lietuvos raštijoje,[7] XIX–XX a. nusistovėjo Karaliaučius.
1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. karą pralaimėjusios Vokietijos mieste Potsdame vyko nugalėtojų – Tarybų Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Didžiosios Britanijos vadovų Potsdamo konferencija. Svarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimai. Numatyta, kad Vokietiją užims Tarybų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, o jų kariuomenės vadai sudarys atskirą administraciją, kuri demilitarizuos nugalėtąją Vokietiją. Numatyta nustatyti naują Vokietijos–Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę. Tarybų Sąjungai iki galutinės taikos sudarymo pavesta administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi.[8]
Dabartinis oficialus rusiškas pavadinimas Kaliningradas suteiktas TSRS aneksavus šiaurinę Rytų Prūsijos dalį. Jis suteiktas 1946 m. liepos 4 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku – taip buvo įamžintas prieš mėnesį (birželio 3 d.) miręs TSRS valstybės veikėją Michailas Kalininas (1875–1946).[9]
Miesto dalys
redaguoti
Kaliningradas dalijamas į tris dalis (administracinius rajonus):
- Centrinis rajonas (rus. Центральный район),
- Leningrado rajonas (rus. Ленинградский район),
- Maskvos rajonas (rus. Московский район).
Iki užeinant sovietams pagrindiniai miesto rajonai buvo Karaliaučiaus senamiestis (tarp pilies tvenkinio ir Priegliaus upės), Šteindamas (į šiaurės vakarus nuo senamiesčio), Tragheimas (į šiaurę nuo senamiesčio), Lyvenikė (arba Lėbenichtas, į rytus nuo senamiesčio), Zakheimas (į pietryčius nuo senamiesčio, už Lyvenikės), Knypava (į pietus nuo senamiesčio esanti sala), Karaliaučiaus priemiestis (į pietus nuo Knypavos).[4]
Istorija
redaguotiIstorinių laikų Karaliaučius turi tris labai skirtingus vystymosi etapus – sembiškąjį (prūsiškąjį), teutoniškąjį (vokiškąjį) ir tarybinį (rusiškąjį).
Sembiškasis laikotarpis
redaguotiSembiškasis arba prūsiškasis gyvenvietės laikotarpis tęsėsi iki 1254 m. Dabartinio miesto teritorijoje stovėjo prūsų genties sembų pilaitė ir vietovė vadinosi Tvanksta (Tvangstė, Tvangystė). 1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, kuriems vadovavo Bohemijos karalius Pšemislas Otokaras II, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį.
Vokiškasis laikotarpis
redaguoti
Teutoniškasis, arba vokiškasis, miesto laikotarpis tęsėsi tarp 1255 m. ir 1945 m. balandžio 10 d.
Vokiečių ordino pilis pastatyta 1255 m. buvusios sembų gyvenvietės Tvankstos vietoje. Šalia pilies susikūrė trys miestai, turintys savivaldą – Altstadt (Senamiestis), Löbenicht (Lyvenikė) ir Kneiphof (Knypava), kurie į vieną miestą sujungti tik 1724 m. Frydricho Vilhelmo I aktu – iki to laiko Karaliaučiumi vadinta tik Karaliaučiaus pilis ir gretima teritorija.[10] Karaliaučius tapo Sembos vyskupystės, vienos iš keturių Prūsijos diecezijų, centru, atskiri miestai buvo įstoję į Hanzos miestų sąjungą. 1544 m. paskutinio Vokiečių ordino magistro ir pirmojo Prūsijos hercogo Albrechto įkurtas tuometinis Albertinos universitetas (nuo 2011 m. – Baltijos federalinis Imanuelio Kanto universitetas) yra pirmasis protestantiškas universitetas šiame Europos regione, kurio steigime didelį vaidmenį suvaidino lietuviai Stanislovas Rapolionis ir Abraomas Kulvietis. 1466 m. Lenkijai prisijungus žemes su Marienburgu (Malborku) ir Olštynu, Karaliaučiaus pilis tapo pagrindine ordino rezidencija.
Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos 1525 m. miestas tapo Prūsijos hercogystės, kuri buvo Lenkijos karalystės lenas, sostine. 1534 m. visuomenės ir valstybės reikalams įkurta pilies biblioteka, vėliau sujungta su karališkąja Albrechto biblioteka (pirmąja Mažojoje Lietuvoje), 1827 m. sujungta su universiteto biblioteka. 1701 m. Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III Karaliaučiuje karūnavosi Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Nuo 1773 m. buvo Rytų Prūsijos provincijos sostine.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas didžiausių regiono miestų 192,76 km² teritorijoje, kurioje 1939 m. buvo 372 164 gyventojai. Miestas pasižymėjo multikultūriškumu, nors jame absoliučią daugumą sudarė vokiečiai, bet gyveno ir prancūzai, škotai, olandai, lenkai, šiek tiek lietuvininkų. Prieš Raudonajai armijai užimant miestą, vietiniai gyventojai masiškai bėgo į Vokietijos gilumą. 1944 m. rugpjūčio 20 ir rugsėjo 2 d. miestą smarkiai subombardavo anglų ir amerikiečių aviacija, sugriauta 70 proc. pastatų. 1945 m. sausio 15 d. prie Karaliaučiaus priartėjo sovietų armija, jos artilerija sugriovė dar 20 proc. pastatų. Balandžio 6 d. prasidėjo Karaliaučiaus šturmas, kurio metu 4 paras kovėsi 130 tūkst. vokiečių ir 137 tūkst. sovietų karių. Balandžio 9 d. vakare miestas kapituliavo.[11]
Rusiškasis laikotarpis
redaguoti
Tarybinis arba rusiškasis miesto laikotarpis prasidėjo nuo 1945 m. balandžio 10 d. ir tęsiasi iki šiol.
Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, 1945 m. balandžio 6 d. TSRS pajėgos pradėjo Karaliaučiaus puolimą. Balandžio 9 d. ginančios nuo sovietų miestą vokiečių karinės pajėgos kapituliavo, o balandžio 10 d. TSRS kariuomenė likvidavo paskutinį pavienių vokiečių pasipriešinimą ir perėmė miesto kontrolę.
Vokietijai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus.[12] Vietoj pabėgusių, išžudytų ir vėliau deportuotų vietinių gyventojų, į miestą pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių TSRS teritorijų, ypač rusai, ir gana daug gudų bei ukrainiečių.
Miestas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo miestas savo architektūra, kultūra ir gyventojais labai skyrėsi nuo vokiško miesto, koks buvo iki sovietų ekspansijos. Naikinant istorinį kultūrinį paveldą, – sugriovus europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestį, Knypavą, Lyvenikę ir gretimus rajonus, – Karaliaučiaus vietoje pastatytas naujas sovietinis miestas su naujomis gatvėmis, standartiniais gyvenamaisiais namais, paminklais Vladimirui Leninui, Michailui Kalininui (jo garbei pervadintas miestas), sovietiniams kariams ir kitiems.[13]
1946 m. buvo atstatytas tramvajų tinklas.
Gyventojai
redaguoti | |||||||||
| 1897[14] | 1956[15] | 1959 m.sur. | 1962[16] | 1967[17] | 1970 m.sur. | 1975 m. | 1976 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 162 000 | 188 000 | 203 570 | 232 000 | 270 000 | 296 962 | 338 000 | 338 000 | ||
| 1979 m.sur. | 1982 m. | 1985 m. | 1986 m. | 1987 m. | 1989 m.sur. | 1990 m. | 1991 m. | ||
| 354 788 | 370 000 | 388 000 | 386 000 | 394 000 | 401 280 | 405 000 | 408 000 | ||
| 1992 m. | 1993 m. | 1994 m. | 1995 m. | 1996 m. | 1997 m. | 1998 m. | 1999 m. | ||
| 411 000 | 413 000 | 415 000 | 419 000 | 421 000 | 424 000 | 426 000 | 427 200 | ||
| 2000 m. | 2001 m. | 2002 m.sur. | 2003 m. | 2004 m. | 2005 m. | 2006 m. | 2007 m. | ||
| 424 400 | 421 000 | 430 003 | 430 000 | 427 800 | 425 600 | 423 700 | 422 300 | ||
| 2008 m. | 2009 m. | 2010 m.sur.[18] | 2011 m. | 2012 m. | 2013 m. | 2014 m. | 2015 m. | ||
| 421 700 | 420 480 | 431 902 | 431 500 | 433 532 | 441 376 | 448 548 | 453 461 | ||
| 2016 m. | 2017 m. | 2018 m. | 2019 m. | 2020 m. | 2021 m. | - | - | ||
| 459 560 | 467 289 | 475 056 | 482 443 | 489 359 | 493 256[19] | - | - | ||
| |||||||||
Tautinė sudėtis
redaguoti|
2010 m.
|
|
Žymūs žmonės
redaguoti- Liudmila Putina (1958–), filologė, buvusi Vladimiro Putino žmona.
Ekonomika ir susisiekimas
redaguotiKaraliaučius yra stambus geležinkelio ir automobilių kelių mazgas. Mieste yra upių ir neužšąlantis jūrų uostas. Iš Maskvos į Karaliaučių tranzitu per Lietuvos ir Gudijos teritoriją kursuoja keleivinis traukinys „Jantar“.
Už 24 km nuo miesto yra tarptautinis Chrabrovo oro uostas su reguliariomis susisiekimo linijomis į Rusiją, Lenkiją ir Šiaurės Europą. Yra reguliari keltų linija su Sankt Peterburgu.
2019 m. atidarytas naujas plaukiojantis suskystintų gamtinių dujų terminalas (panašus kaip ir Klaipėdos SGD) ir požeminių dujų saugykla.
Sportas
redaguotiMieste žaidžia „FK Baltika Kaliningrad“ futbolo klubas. 2018 m. atidarytas Kaliningrado stadionas, mieste vyko XXI pasaulio futbolo čempionato varžybos.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ 3,0 3,1 Karaliaučius. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1047
- ↑ 4,0 4,1 Tvangystė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 101
- ↑ Tvanksta. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-10-24).
- ↑ Tvangystė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 104
- ↑ Karaliaučius. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 732
- ↑ Vytautas Šilas, Kaliningrado sritis, Mažosios Lietuvos enciklopediija. Nuoroda tikrinta 2022-02-01.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 186
- ↑ Knypava. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 858
- ↑ Tvangystė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 149–150
- ↑ Bronislovas Kuzmickas, Kaimynas Vakaruose – iš Rytų. Prūsijos nebeliko, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, 2017-04-15. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
- ↑ Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas, Karaliaučiaus istorija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-09-27. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
- ↑ http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
- ↑ http://istmat.info/files/uploads/17165/narhoz_sssr_1956_svodnyy.pdf
- ↑ http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
- ↑ http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
- ↑ Предварительные итоги Всероссийской переписи населения 2010 года. Москва: ИИЦ «Статистика России», 2011.
- ↑ https://rosstat.gov.ru/storage/mediabank/MZmdFJyI/chisl_%D0%9C%D0%9E_Site_01-01-2021.xlsx
- ↑ http://demoscope.ru/weekly/2011/0489/analit05.php
Nuorodos
redaguoti- Tvangystė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 101–150
- Karaliaučiaus istorijos puslapiai ir istorinis žemėlapis Archyvuota kopija 2008-05-27 iš Wayback Machine projekto. (Enet.ru)
- Калининград. (Prussia39.ru)