Prūsijos kunigaikštystė
Prūsijos kunigaikštystė (arba Prūsija, Kunigaikštiškieji Prūsai; vok. Herzogtum Preußen) – vokiečių valstybė pietryčių Pabaltijyje 1525–1701 m. Plotas apie 31 000 km².[1] Sostinė – Karaliaučius, kiti žymesni miestai – Klaipėda ir Tilžė. Gyveno lietuviai (lietuvninkai), lenkai (mozūrai), prūsai, vokiečiai (dauguma bajorai, miestiečiai, laisvieji valstiečiai, kitos tautybės – daugiausia baudžiauninkai).
| Herzogtum Preußen Prūsijos kunigaikštystė | |||||
| Lenkijos karalystės vasalė | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Karaliaučius | ||||
| Kalbos | vokiečių | ||||
| Valdymo forma | monarchija | ||||
| Istorija | |||||
| - Sekuliarizuota | 1525 m., 1525 | ||||
| - Susijungė su Brandenburgu | 1618 m. | ||||
IstorijaKeisti
1525 m. balandžio 10 d. Krokuvos sutartimi su Žygimantu Senuoju paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis teokratinę Vokiečių ordino valstybę reorganizavo į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, pats tapo hercogu. Prūsija tapo pirmąja Europoje protestantiška šalimi. Iki 1657 m. buvo Lenkijos karalystės vasalė, 1618–1701 m. sujungta personaline unija su Brandenburgu ir valdyta iš Berlyno. Nuo XVII a. vidurio faktiškai jungtinės Brandenburgo ir Prūsijos valstybės autonominė dalis. Nuo 1525 m. įvesta valstybinė religija – liuteronybė.
1530 m. kunigaikščio Albrechto pavedimu lietuviškos pamaldos buvo įvestos Tilžėje, 1531 m. Karaliaučiuje, 1536 m. Įsrutyje. 1544 m. rugpjūčio 17 d. įkurtas Karaliaučiaus universitetas, vienas svarbiausių protestantizmo židinių Europos rytuose bei itin žymus lietuvių evangelikų liuteronų dvasininkų, kartu ir lietuvių raštijos darbuotojų rengimo centras. 1544–1829 m. Karaliaučiaus universitete mokėsi jaunuoliai iš maždaug 400 Mažosios Lietuvos vietovių, iš viso apie 13 370 studentų.[2] 1547 m. Karaliaučiuje, Hanso Veinreicho spaustuvėje išleista M. Mažvydo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmo prasti žodžiai“.
1701 m. kunigaikštystė tapo Prūsijos karalystės provincija. XVI a. kunigaikštystėje baigė susidaryti Mažosios Lietuvos ir XVII a. – Mozūrijos sritys.
ValdymasKeisti
1525 m. Prūsijos kunigaikštystėje buvo sudaryti nauji administraciniai teritoriniai vienetai: didieji valsčiai (vok. Hauptamt), į kuriuos įėjo mažesni valsčiai (vok. Amt). Visa valstybė buvo suskirstyta į 3 dideles sritis, kurios susidėjo iš didžiųjų valsčių:
- Sembos sritis (vad. Žemutinė Prūsija) susidėjo iš 10 valsčių: Žiokų, Žuvininkų, Tepliuvos, Noihauseno, Labguvos, Toplaukio, Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos.
- Notangos srityje buvo 13 valsčių: Balgos, Brandenburgo, Ylavos, Barštyno, Bartų, Unguros, Leko, Alėckos, Lėciaus, Johanisburgo, Reino, Rastenburgo ir Zeehesteno.
- Oberlando srityje (vad. Aukštutinė Prūsija) buvo 8 valsčiai: Prūsų Olandijos, Morungo, Osterodės, Lybštadto, Lybemiulės, Hohenšteino, Ryzenburgo ir Marienverderio.
Valsčiaus viršininkas vadinosi hauptmanu (vok. Hauptmann). Jis buvo teisėjas, policijos viršininkas, tvarkė ir ūkinius reikalus. Tepliuvos, Žiokų, Žuvininkų ir Brandenburgo hauptmanai sudarė Prūsijos kunigaikščio Tarybą, arba keturių kolegiją. Klaipėdos apskritis, sudaryta po Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo, 1525 m. vadinta vok. Hauptamt Memel.[3]
Prūsijos valdovai savo raštinėje Berlyne laikė mažiausiai du tarnautojus susirašinėjimui su lietuviškąja provincija lietuvių kalba vesti.
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Algirdas Matulevičius. Prūsijos kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-09-09.
- ↑ Mažosios Lietuvos enciklopedija, I t., Vilnius, 2000. 731 p.
- ↑ Mažosios Lietuvos enciklopedija, I t., Vilnius, 2000. 31 p.
- Prūsijos kunigaikštystė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987.