Šiaurės karas

Šiaurės karas
Great Northern War.jpg
Šiaurės karo mūšiai
Data 17001721 m.
Vieta
Rezultatas Švedija pralaimėjo, Rusija paskelbta imperija.
Priežastis Švedijos ir kitų Baltijos šalių įtakų konfliktas
Konflikto šalys
Švedija Švedija
Jungtinė Karalystė Jungtinė Karalystė
Flag of Russia.svg Rusijos carystė
Flaga Rzeczypospolitej Obojga Narodow ogolna.svg Abiejų Tautų Respublika
Danija Danija
Vadovai ir kariniai vadai
Švedija Karolis XII
Anglija Viljamas III Oranietis
Flaga Rzeczypospolitej Obojga Narodow ogolna.svgStanislovas Leščinskis
Rusija Petras I
Flaga Rzeczypospolitej Obojga Narodow ogolna.svg Augustas II
DanijaFrederikas IV


Šiaurės karas įvyko tarp Rusijos, Danijos-Norvegijos ir Saksonijos-Abiejų Tautų Respublikos unijos koalicijos (nuo 1715 m. prie jos prisijungė Prūsija ir Hanoveris) ir Švedijos nuo 1700 iki 1721 m.

Karo veiksmai 1700–1709 m. – iki Poltavos mūšio
Karo veiksmai 1709–1721 m. – nuo Poltavos mūšio

Karo pasekmės – Švedijos įtaka Baltijos jūroje smarkiai sumažėjo, švedams praradus teritorijas jūros pakrantėje (Livonijoje, Estijoje, Vokietijoje), o Rusija tapo viena iš didžiųjų Europos valstybių.

IštakosKeisti

Tarp 1560 ir 1660 m. Švedija sukūrė „Baltijos imperiją“, į kurią be pačios Švedijos įėjo Karelija, Ingrija, Estija ir Livonija. Trisdešimtmečio karo metu jai atiteko teritorijos Šiaurės Vokietijoje – Pomeranija, Vismaras, Brėmenas ir Verdenas. Per šį laikotarpį Švedija sukūrė stiprią ir gerai paruoštą kariuomenę. 1700 m. Švedija buvo vyraujanti valstybė Baltijos jūros regione ir viena iš didžiųjų Europos valstybių.

Visos prieš Švediją susikūrusios koalicijos valstybės turėjo savo tikslų. Danija tikėjosi teritorijų Vokietijoje, Abiejų Tautų Respublika – susigrąžinti Livoniją su Ryga. Rusijos svarbiausias užsienio politikos ir ekonominis tikslas buvo įgyti priėjimą prie Baltijos jūros. Pagal 1617 m. Stolbovo taikos sutartį Rusija buvo priversta atiduoti Švedijai teritorijas nuo Ivangorodo iki Ladogos ežero ir taip visiškai prarado priėjimą prie Baltijos jūros.

Karo eigaKeisti

Karo pradžioje Danijos karalius Frederikas IV-asis įsiveržė į Šlėzvigą-Holšteiną. Švedijos karaliui rugpjūčio 8 d. Karoliui XII-ajam pavyko sumušti danus prie Kopenhagos, o lapkričio 30 d. rusai pralaimėjo Narvos mūšį.

Tuomet Karolis pradėjo kampaniją prieš Saksoniją ir Abiejų Tautų Respubliką ir 1706–1707 m. nuvertė karalių Augustą II-ąjį priversdamas bajorus išsirinkti jam palankų karalių.

1708 m. jis pradėjo žygį prieš Rusiją, persikėlęs per Bereziną prie Holovčino sumušė Petrą I-ajį, bei jį persekiodamas nužygiavo į Ukrainą, kur labai sunkiai peržiemojo. Čia jis pralaimėjo Poltavos mūšį, po kurio kariuomenėje smukus kovos dvasiai, paliko ją prie Perevolochnos ir pasitraukė į Osmanų imperiją, kur penkerius metus gyveno turkų sultono globoje, valdydamas Švediją per žygūnus.

Šiuo pralaimėjimu karas nesibaigė. Petras I-asis Ingrijos miestelio Nymeno vietoje įkūrė Sankt Peterburgą. Karolis grįžo iš Turkijos, tačiau 1718 m. žuvo mūšyje Norvegijoje. Per kelis tolimesnius metus švedai patyrė pralaimėjimų nuo į karą įsijungusių Prūsijos ir Hanoverio. 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti taiką, kuria neteko visų savo valdų už Baltijos jūros, jos tarptautinis vaidmuo sumenko.

LiteratūraKeisti

  • David Kirby Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. V., 2000.


 

Vikiteka