Evangelikai reformatai

Evangelikai reformatai priklauso grupei krikščionių protestantų bažnyčių, istoriškai susijusių su Cvinglio ir J. Kalvino doktrinomis, tačiau organizuotų nepriklausomai viena nuo kitos. Yra trys šios protestantizmo krypties formos: reformatai, presbiterionai, kongregacionistai.

Jonas Kalvinas

Istorija

redaguoti

Pirmos Reformatų bažnyčios atsirado Europoje 16-ame amžiuje, paskui vystėsi kartu su protestantizmu. Vėliau paplito Prancūzijoje, Vengrijoje, Abiejų Tautų Respublikoje, Olandijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, JAV. 1875 m. įkurta Pasaulinė reformatų bažnyčių sąjunga, kuri 1970 m. vienijo 70 šalių, 112 reformatų ir presbiterionų bažnyčių. Būstinė Ženevoje.

Lietuvoje atsirado XVI a. (vadinti reformatais). Prie pirmųjų, be kitų, priskiriama Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčia.[1] Žymūs veikėjai buvo M. Radvila Juodasis, M. Radvila Rudasis, Simonas Budnas, Martynas Čechovicas, Jonas Licinijus, Samuelis Minvydas, Jokūbas Morkūnas, Merkelis Petkevičius, Stanislovas Sudrovskis, M. Vendrigovskis, Simonas Zacijus. Daug metų vyko evangelikų reformatų ir katalikų kova.

Evangelikų reformatų tikėjimo pagrindai išdėstyti J. Kalvino knygoje „Krikščionių tikėjimo pamokymas“ (1536 m.), svarbiausiu laikomas „Heidelbergo katekizmas“ (1563 m.) bei Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1566 m.)

Evangelikų reformatų bendruomenėms vadovauja konsistorijos, sudarytos iš presbiterių, kurie renkami iš pasauliečių, ir pamokslininkų (vadinamų ministrais).[2]

 
Reformatų bažnyčia Biržuose

Lietuvoje reformatų parapijos ir bažnyčios:

Šaltiniai

redaguoti


Nuorodos

redaguoti