Kulmo teisė (vok. Kulmer Recht) – Vokiečių ordino teisė, galiojusi viduramžiais beveik visose Vokiečių ordino valdomose srityse. Kulmo teisė suvaidino didelį vaidmenį Vokiečių ordino vykdytoje kolonizacijoje. Atsirado su Ordino įsikūrimu Prūsijoje[1].

Kulmo rotušė

Neskaitant kelių didesnių miestų Vokiečių ordino valdomose srityse, pvz., Braunsbergas, Elbingas, Klaipėda, kurie turėjo Liubeko teisę, ji galiojo didžiojoje ordino dalyje. 1616 m. Kulmo teisė suteikta Nidai, 1697 m. – Juodkrantei.[2][3]

Teisės šaltiniai redaguoti

Pagrindiniai teisės šaltiniai (dokumentai):

1233 m. pabaigoje Ordinas suteikė Kulmo ir Torunės miestams teisių dokumentą (dar kitaip vad. Culmische Handfeste) (savivaldos privilegijas), įtvirtinusį kolonizaciją prūsų Kulmo žemėse[4].

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. „Iškalbingas Mažosios Lietuvos dokumentas“ Juozas Jakštas
  2. Kulmo teisė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
  3. Kulmo teisė. Mažosios Lietuvos enciklopedija, T. II (Kas–Maž). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  4. „Mažosios Lietuvos įvykių chronologija XIII- XVI amžius “ Archyvuota kopija 2007-08-20 iš Wayback Machine projekto.