Olivos taika

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius
(pažymėtas nuo 2020 m. lapkričio).

Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Olivos taika (taip pat: Olivos sutartis) sudaryta 1660 m. gegužės 3 d. tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Leopoldo I-ojo, Brandenburgo kurfiursto ir Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo, Švedijos karaliaus Karolio XI-ojo ir Abiejų Tautų respublikos karaliaus Jono Kazimiero Vazos Olivoje, netoli Gdansko Lenkijoje.

Olivos taikos tekstas
Kambarys Olivos vienuolyne, kuriame buvo pasirašyta sutartis

Šia sutartimi karalius Jonas Kazimieras atsisakė savo pretenzijų į Švedijos sostą, kurį 1599 m. prarado jo tėvas Zigmantas Vaza. Taip pat jis pripažino Švedijos valdžią Livonijoje ir Rygoje bei Hohencolernams priklausiusios Prūsijos hercogystės suverenitetą.

Daugiausia tarpininkaujant Prancūzijai sudaryta sutartis užbaigė dar Zigmanto Vazos laikais prasidėjusį konfliktą, kuris perėjo į keletą Švedijos – Abiejų Tautų Respublikos karų (15981599, 16001629 ir 16551660).

Tai, kad Švedijai buvo pripažinta jos užimta Livonijos dalis, tik patvirtino jau susiklosčiusį status quo Baltijos jūros regione.

Olivos sutartis ir tais pačiais metais sudaryta Kopenhagos taika buvo Švedijos, kaip didžiosios valstybės klestėjimo aukščiausias taškas.