Priekulė

Priekulė
   Priekule-COA.svg      Flag of Priekule (Lithuania).gif   
PriekulėSilnice141OdNáměstíKeKlajpedě.JPG
Miesto centras
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Klaipėdos apskritis Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Klaipėdos rajono savivaldybė Klaipėdos rajono savivaldybė
Įkūrimo data 1540
Gyventojų (2022) 1 219
Plotas 2,450 km²
Tankumas (2022) 498 žm./km²
Pašto kodas LT-96047
Commons-logo.svg Vikiteka Priekulė
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Príekulė
Kilmininkas: Príekulės
Naudininkas: Príekulei
Galininkas: Príekulę
Įnagininkas: Príekule
Vietininkas: Príekulėje

vok. Prökuls

Priekulė – miestas Klaipėdos rajono savivaldybėje, 20 km į pietus nuo Klaipėdos, prie kelio  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda . Seniūnijos centras, yra 2 seniūnaitijos.

Mieste stovi Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1938 m.), Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, yra Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, Priekulės specialioji mokykla, vaikų darželis, I. Simonaitytės memorialinis muziejus, biblioteka (nuo 1950 m.), paštas, hipodromas „Vingio parkas“ (vyksta jojimo varžybos), buvęs Priekulės dvaras.

EtimologijaKeisti

XVI a. 1-ojoje pusėje miesto vietoje buvo Paminijos (ar Paminijo) kaimas (vandenvardinis vietovardis) – viso 3 sodybos. 1540 m. šito kaimo seniūnas buvo Lukas Priekulis (Lucas Precoll) ar Priekulė. Taigi, Priekulė yra asmenvardinis vietovardis. Pačios pavardės kilmė tikriausiai yra latviška (plg. Priekulės miestas Latvijoje).[1]

Kita versija miesto vardą sieja su geografine padėtimi: Priekulė įsikūrusi Pajūrio žemumoje, prie Minijos upės kilpos, kuri senovėje vadinta kule. Pagal šią versiją, Priekulės vardas gali būti kildinamas iš žemaitiško posakio „prie kūlio“, nors pastebėtina, kad Priekulė istoriniuose šaltiniuose visada buvo rašoma su trumpąja u, o ne ilgąja ū.[2]

Rašytoja Ieva Simonaitytė taip rašė apie etimologiją:

  Priekulis buvo pirmas gyventojas ant Minijos kranto, gal net dabartiniame Priekulės Vingio parke. Spėju tai dėl to, kad esu mačiusi ten senų griuvėsių. Kur Priekulis dingo, greičiausiai tai buvo dvarponis, taip pat niekur nerandu. Bet iš jo išėjo kaimas Priekulė.
 


GeografijaKeisti

 
Minija ties Priekule

Miestas susiformavęs penkių kelių kryžkelėje: be pagrindinio kelio  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda , kelias ėjo į Dreverną, Lankupius, Ventę ir Agluonėnus. Didžioji miesto dalis yra dešiniajame Minijos krante, upės vingyje. Miestas įsikūręs šalia geležinkelio Šilutė–Klaipėda, 7 km į rytus nuo Kuršių marių. Vingio parke stovi gamtos paminklas – Priekulės ąžuolas (1,5 m storio ir 25 m aukščio). Priekulės mieste vyrauja pamario kraštui būdinga architektūra, nedidelio aukštingumo daugiabučiai, individualūs gyvenamieji namai. Šalia miesto yra keli nedideli priemiesčiai (Priekulės I k., Priekulės II k., Gropiškio, Pangesų k.).

Per Priekulę iki 2013 metų ėjo kelias  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda . Kelias nukreiptas 2013 metais į rytųs nuo Priekulės pastačius aplinkkelį. Aplinkkelis tęsiasi nuo Dituvos iki kelio į Agluonėnus, vėliau ketinama pratesti iki Veiviržo upės. Iš Priekulės galima pasiekti Dreverną  2206  PriekulėDrevernaSvencelė . Taip pat eina kelias į Kintus  2201  PriekulėSakūčiaiVentė . Aplinkkelis tęsis nuo Dituvos iki Veiviržo upės. Yra veikianti geležinkelio stotis.

Geležinkelio ruožas

 

Priekulė


Gamtos vertybės:

IstorijaKeisti

 
Ikikarinis kvartalas (apie 1992 m.)

Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 m. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. 1614 m. čia jau veikė krautuvė. XVIII a. pradžioje įkurta privilegijuota karčiama, iš kurios vėliau išaugo kulminis Priekulės dvaras. 1713 m. minimas ir valstybinis Domėnų dvaras. 1770 m. įsteigtas teismas.

XIX a. pabaigoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, plitusios po Lietuvą carinės priespaudos laikais. Spaustuvė veikė 18651918 m. Per šį laikotarpį buvo išspausdintos 257 knygos, leisti 9 periodiniai spausdiniai, daug smulkių leidinių.[3] 1898 m. įrengtas dujinis gatvių apšvietimas, 1902 m. įvestas telefonas.

1923 m. Priekulė atiteko Lietuvai. 1938 m. pastatyta Priekulės bažnyčia. 1945 m. įkurtas Priekulės tarybinis ūkis. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu buvo TSRS 50-mečio paukštininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė sūrių, keramikos gamyklos.

2002 m. patvirtintas Priekulės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII–1950 m. Priekulės valsčiaus centras Klaipėdos apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Priekulės rajono centras Klaipėdos sritis
19531959 m.
19591995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Priekulės apylinkės centras Klaipėdos rajonas
1995 Priekulės seniūnijos centras Klaipėdos rajono savivaldybė Klaipėdos apskritis

GyventojaiKeisti

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.[4] 1905 m.[5] 1925 m. 1959 m.sur.[6] 1970 m.sur.[7] 1976 m.[8][9] 1979 m.sur.[10]
201 521 1 101 1 823 1 931 2 000 1 864
1989 m.sur.[11] 2001 m.sur.[12] 2010 m. 2011 m.sur.[13] 2017 m. 2018 m. 2021 m.sur.[14]
1 826 1 725 1 644 1 413 1 261 1 256 1 245


Tautinė sudėtisKeisti

2011 m. gyveno 1 413 žmonės:[15]

2001 m. gyveno 1 725 žmonės:[16]

Žymūs žmonėsKeisti

LiteratūraKeisti

  • Priekulė (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2004 m. – 24 p.: iliustr. – ISBN 9955-544-22-8
  • Prisiminimai ir kūryba. Priekulė (sud. Edita Barauskienė, Janina Liškienė). - 2-asis papild. ir patais. leid. - Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 2007 m. - ISBN 978-9955-701-43-9
  • Priekulė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 666 psl.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 161–164
  2. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 310
  3. Kristina Abromavičiūtė (2018-09-10). „Istorijos pėdsakai Priekulės periodinės spaudos puslapiuose“. Mano Gargždai. Nuoroda tikrinta 2021-09-27. 
  4. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
  5. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
  6. PriekulėMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 917 psl.
  7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  8. PriekulėLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 199 psl.
  9. Algirdas Baliulis, Domas Kaunas ir kt. Priekulė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 443
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  12. Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  15. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  16. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

NuorodosKeisti