Priekulė

Kitos reikšmės – Priekulė (reikšmės).

Priekulė

PriekulėSilnice141OdNáměstíKeKlajpedě.JPG

Miesto centras

Priekulė

55°33′18″š. pl. 21°19′05″r. ilg. / 55.555°š. pl. 21.318°r. ilg.Koordinatės: 55°33′18″š. pl. 21°19′05″r. ilg. / 55.555°š. pl. 21.318°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Klaipėdos apskritis

Savivaldybė

Klaipėdos rajono savivaldybė

Įkūrimo data

1540

Gyventojų

1 219

Plotas

2,450 km²

Tankumas

498 žm./km²

Pašto kodas

LT-96047

Vikiteka

Priekulė

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)
Vardininkas:	Príekulė
Kilmininkas:	Príekulės
Naudininkas:	Príekulei
Galininkas:	Príekulę
Įnagininkas:	Príekule
Vietininkas:	Príekulėje

vok. Prökuls

Priekulė – miestas Klaipėdos rajone, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , šalia geležinkelio Šilutė – Klaipėda, apie 20 km į pietus nuo Klaipėdos, apie 7 km į rytus nuo Kuršių Marių, Minijos upės vingyje. Miestas yra seniūnijos centras, yra 2 seniūnaitijos.

Mieste stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1938 m.), Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, yra Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, Priekulės specialioji mokykla, vaikų darželis, I. Simonaitytės memorialinis muziejus, biblioteka (nuo 1950 m.), paštas, hipodromas „Vingio parkas“ (vyksta jojimo varžybos). Vingio parke stovi gamtos paminklas – Priekulės ąžuolas (1,5 m storio ir 25 m aukščio). Priekulės mieste vyrauja pamario kraštui būdinga architektūra, nedidelio aukštingumo daugiabučiai, individualūs gyvenamieji namai. Šalia miesto yra keli nedideli priemiesčiai (Priekulės I k., Priekulės II k., Gropiškio, Pangesų k.).

IstorijaKeisti

Ikikarinis kvartalas (apie 1992 m.)

Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 metų. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Priekulės dvaras minimas XVIII a. XIX a. pabaigoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, plitusios po Lietuvą carinės priespaudos laikais. Spaustuvė veikė nuo 1865 m. iki 1918 m. Per šį laikotarpį buvo išspausdintos 257 knygos, leisti 9 periodiniai spausdiniai, daug smulkių leidinių.^[1]

1923 m. atiteko Lietuvai. 1938 m. pastatyta Priekulės bažnyčia. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu buvo TSRS 50-mečio paukštininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė sūrių, keramikos gamyklos.

2002 m. patvirtintas Priekulės herbas. ^[2]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII–1950 m.	Priekulės valsčiaus centras	Klaipėdos apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Priekulės rajono centras	Klaipėdos sritis
1953–1959 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Priekulės rajono centras
1959–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Priekulės apylinkės centras	Klaipėdos rajonas
1995–	Priekulės seniūnijos centras	Klaipėdos rajono savivaldybė	Klaipėdos apskritis

Pavadinimo kilmėKeisti

XVI a. 1-ojoje pusėje miesto vietoje buvo Paminijos (ar Paminijo) kaimas, viso 3 sodybos. Šito kaimo seniūnas buvo Lukas Priekulis (Lucas Precoll) ar Priekulė. Taigi, miesto vardas yra asmenvardinis, minimas nuo 1540 m. Pačios pavardės kilmė tikriausiai yra latviška (plg. Priekulės miestas Latvijoje).

Rašytoja Ieva Simonaitytė taip rašė apie etimologiją:

Priekulis buvo pirmas gyventojas ant Minijos kranto, gal net dabartiniame Priekulės Vingio parke. Spėju tai dėl to, kad esu mačiusi ten senų griuvėsių. Kur Priekulis dingo, greičiausiai tai buvo dvarponis, taip pat niekur nerandu. Bet iš jo išėjo kaimas Priekulė.

GyventojaiKeisti

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.

1871 m.^[3]

1905 m.^[4]

1925 m.

1959 m.^sur.^[5]

1970 m.^sur.^[6]

1976 m.^[7]^[8]

1979 m.^sur.^[9]

201

521

1 101

1 823

1 931

2 000

1 864

1989 m.^sur.^[10]

2001 m.^sur.^[11]

2010 m.

2011 m.^sur.^[12]

2017 m.

2018 m.

2021 m.^sur.^[13]

1 826

1 725

1 644

1 413

1 261

1 256

1 245

Tautinė sudėtisKeisti

2011 m. gyveno 1 413 žmonės:^[14]

Lietuviai – 95,05% (1343);
Rusai – 2,05% (29);
Vokiečiai – 0,78% (11);
Kiti – 2,12% (30).

2001 m. gyveno 1 725 žmonės:^[15]

Lietuviai – 95,13% (1641);
Rusai – 1,9% (32);
Vokiečiai – 1,62% (28);
Kiti – 1,4% (24).

Žymūs žmonėsKeisti

Robertas Gleichas (1859–1912) – pirmas žymesnis Klaipėdos krašto dailininkas
Friedrich Börschmann (1870–1941) – medikas, Vokietijos socialdemokratų partijos narys
Ernst Boerschmann (1873–1949) – architektas, sinologas
Erich Hippke (1888–1969) – karininkas, medikas
Ieva Simonaitytė (1897–1978) – rašytoja, kuri 1960–1978 m. Priekulėje praleisdavo vasaras, turėjusi čia vasarnamį, kuriame 1980 (ar 1984) m. įkurtas rašytojos sodyba-memorialinis muziejus prie Minijos kranto. 1997 m. rašytojai pastatytas paminklas. Savo kūrinyje „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.) I. Simonaitytė aprašė sunkų Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą. Romane minimas žiaurus Priekulės dvaro valdytojas Puserna (1729–1790), daug baudžiauninkų pakoręs ant ąžuolo. Pats dvarininkas palaidotas prie kelio į Dreverną.
Heinz Janert (1897–1973) – profesorius, dėstytojas, dirvotyrininkas
Egon Erzum (1904–1974) – Vokietijos politikas
Herbert Böttcher (1907–1950) – teisininkas, SS ir policijos vadas
Konrad Loerke (1909–1975) – Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas
Linas Julijonas Jankus (g. 1946–2014) – tapytojas, visuomenės veikėjas

TransportasKeisti

Per Priekulę iki 2013 metų ėjo kelias 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda . Kelias nukreiptas 2013 metais į rytųs nuo Priekulės pastačius aplinkkelį. Aplinkkelis tęsiasi nuo Dituvos iki kelio į Agluonėnus, vėliau ketinama pratesti iki Veiviržo upės. Iš Priekulės galima pasiekti Dreverną 2206 Priekulė–Dreverna–Svencelė . Taip pat eina kelias į Kintus 2201 Priekulė–Sakūčiai–Ventė . Aplinkkelis tęsis nuo Dituvos iki Veiviržo upės. Yra veikianti geležinkelio stotis.

**Geležinkelio ruožas**
Dituva Priekulė Vilkyčiai

Gamtos vertybėsKeisti

Vingio parkas
Vingio parko ąžuolas, dar vadinamas Priekulės ąžuolu
Šperberių ąžuolas
Ievos Simonaitytės bukas
Kliošų parko bukas
Kliošų parko kėnis

LiteratūraKeisti

Priekulė (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2004 m. – 24 p.: iliustr. – ISBN 9955-544-22-8
Prisiminimai ir kūryba. Priekulė (sud. Edita Barauskienė, Janina Liškienė). - 2-asis papild. ir patais. leid. - Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 2007 m. - ISBN 978-9955-701-43-9
Priekulė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 666 psl.

ŠaltiniaiKeisti

↑ Kristina Abromavičiūtė (2018-09-10). „Istorijos pėdsakai Priekulės periodinės spaudos puslapiuose“. Mano Gargždai. Nuoroda tikrinta 2021-09-27.
↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=197599
↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
↑ Priekulė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 917 psl.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Priekulė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 199 psl.
↑ Algirdas Baliulis, Domas Kaunas ir kt. Priekulė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 443
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

NuorodosKeisti

Priekulės istorija
I. Simonaitytės muziejus
Priekulės liuteronų parapija Archyvuota kopija 2007-10-27 iš Wayback Machine projekto.

[1] Kristina Abromavičiūtė (2018-09-10). „Istorijos pėdsakai Priekulės periodinės spaudos puslapiuose“. Mano Gargždai. Nuoroda tikrinta 2021-09-27.

[2] ttp://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=197599

[3] Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.

[4] Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.

[MLTE-5] Priekulė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 917 psl.

[6] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[LTE-7] Priekulė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 199 psl.

[TLE-8] Algirdas Baliulis, Domas Kaunas ir kt. Priekulė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 443

[9] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[10] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[11] Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[12] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.

[13] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

[14] 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.

[15] 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]