Priekulė

PriekulėSilnice141OdNáměstíKeKlajpedě.JPG

Miesto centras

Priekulė

55°33′20″ š. pl. 21°19′10″ r. ilg. / 55.55556°š. pl. 21.31944°r. ilg.Koordinatės: 55°33′20″ š. pl. 21°19′10″ r. ilg. / 55.55556°š. pl. 21.31944°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Klaipėdos apskritis

Savivaldybė

Klaipėdos rajono savivaldybė

Įkūrimo data

1540

Gyventojų

1 256

Plotas

2,450 km²

Tankumas

513 žm./km²

Altitudė

4 m

Pašto kodas

LT-96047

Vikiteka

PriekulėVikiteka

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)
Vardininkas:	Príekulė
Kilmininkas:	Príekulės
Naudininkas:	Príekulei
Galininkas:	Príekulę
Įnagininkas:	Príekule
Vietininkas:	Príekulėje

vok. Prökuls

Kitos reikšmės – Priekulė (reikšmės).

Priekulė – miestas Klaipėdos rajone, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , 20 km į pietus nuo Klaipėdos, prie Minijos upės. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos.

Mieste stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1938 m.), Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, yra Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, Priekulės specialioji mokykla, biblioteka (nuo 1950 m.), paštas, hipodromas „Vingio parkas“ (vyksta jojimo varžybos). Vingio parke stovi gamtos paminklas – Priekulės ąžuolas (1,5 m storio ir 25 m aukščio).

Turinys

1 Istorija
- 1.1 Pavadinimo kilmė
2 Gyventojai
- 2.1 Tautinė sudėtis
- 2.2 Žymūs žmonės
3 Transportas
4 Literatūra
5 Šaltiniai
6 Nuorodos

IstorijaKeisti

Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 metų. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Priekulės dvaras minimas XVIII a. XIX a. pabaigoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, plitusios po Lietuvą carinės priespaudos laikais.

1923 m. atiteko Lietuvai. 1938 m. pastatyta Priekulės bažnyčia. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu buvo TSRS 50-mečio paukštininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė sūrių, keramikos gamyklos.

2002 m. patvirtintas Priekulės herbas. ^[1]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII–1950 m.	Priekulės valsčiaus centras	Klaipėdos apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Priekulės rajono centras	Klaipėdos sritis
1953–1959 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Priekulės rajono centras
1959–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Priekulės apylinkės centras	Klaipėdos rajonas
1995–	Priekulės seniūnijos centras	Klaipėdos rajono savivaldybė	Klaipėdos apskritis

Pavadinimo kilmėKeisti

XVI a. 1-ojoje pusėje miesto vietoje buvo Paminijos (ar Paminijo) kaimas, viso 3 sodybos. Šito kaimo seniūnas buvo Lukas Priekulis (Lucas Precoll) ar Priekulė. Taigi, miesto vardas yra asmenvardinis, minimas nuo 1540 m. Pačios pavardės kilmė tikriausiai yra latviška (plg. Priekulės miestas Latvijoje).

Rašytoja Ieva Simonaitytė taip rašė apie etimologiją:

Priekulis buvo pirmas gyventojas ant Minijos kranto, gal net dabartiniame Priekulės Vingio parke. Spėju tai dėl to, kad esu mačiusi ten senų griuvėsių. Kur Priekulis dingo, greičiausiai tai buvo dvarponis, taip pat niekur nerandu. Bet iš jo išėjo kaimas Priekulė.

GyventojaiKeisti

1871 m.	1905 m.	1925 m.	1959 m.^sur.^[2]	1970 m.^sur.	1976 m.^[3]^[4]	1979 m.^sur.
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2018 m.
201	521	1 101	1 823	1 931	2 000	1 864
1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2010 m.	2011 m.^sur.	2017 m.	2018 m.	-
1 826	1 725	1 644	1 413	1 261	1 256	-

Tautinė sudėtisKeisti

2011 m. gyveno 1 413 žmonės:^[5]

Lietuviai - 95,05% (1343);
Rusai - 2,05% (29);
Vokiečiai - 0,78% (11);
Kiti - 2,12% (30).

2001 m. gyveno 1 725 žmonės:^[6]

Lietuviai - 95,13% (1641);
Rusai - 1,9% (32);
Vokiečiai - 1,62% (28);
Kiti - 1,4% (24).

Žymūs žmonėsKeisti

Robertas Gleichas (1859–1912) – pirmas žymesnis Klaipėdos krašto dailininkas
Friedrich Börschmann (1870-1941) - medikas, Vokietijos socialdemokratų partijos narys
Ernst Boerschmann (1873-1949) - architektas, sinologas
Erich Hippke (1888-1969) - karininkas, medikas
Ieva Simonaitytė (1897-1978) - rašytoja, kuri 1960–1978 m. Priekulėje praleisdavo vasaras, turėjusi čia vasarnamį, kuriame 1980 (ar 1984) m. įkurtas rašytojos sodyba-memorialinis muziejus prie Minijos kranto. 1997 m. rašytojai pastatytas paminklas. Savo kūrinyje „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.) I. Simonaitytė aprašė sunkų Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą. Romane minimas žiaurus Priekulės dvaro valdytojas Puserna (1729–1790), daug baudžiauninkų pakoręs ant ąžuolo. Pats dvarininkas palaidotas prie kelio į Dreverną.
Heinz Janert (1897-1973) - profesorius, dėstytojas, dirvotyrininkas
Egon Erzum (1904-1974) - Vokietijos politikas
Herbert Böttcher (1907-1950) - teisininkas, SS ir policijos vadas
Konrad Loerke (1909-1975) - Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas
Linas Julijonas Jankus (g. 1946-2014) - tapytojas, visuomenės veikėjas

TransportasKeisti

Per Priekulę iki 2013 metų ėjo kelias 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda . Kelias nukreiptas 2013 metais į rytųs nuo Priekulės pastačius aplinkkelį. Aplinkkelis tęsiasi nuo Dituvos iki kelio į Agluonėnus, vėliau ketinama pratesti iki Veiviržo upės. Taip pat eina kelias iš miestelio į Kintus. Aplinkkelis tęsis nuo Dituvos iki Veiviržo upės. Yra geležinkelio stotis, kuri šiuo metu nedirba.

**Geležinkelio ruožas**
Dituva Priekulė Vilkyčiai

LiteratūraKeisti

Priekulė (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2004 m. – 24 p.: iliustr. – ISBN 9955-544-22-8
Prisiminimai ir kūryba. Priekulė (sud. Edita Barauskienė, Janina Liškienė). - 2-asis papild. ir patais. leid. - Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 2007 m. - ISBN 978-9955-701-43-9
Priekulė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 666 psl.

ŠaltiniaiKeisti

↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=197599
↑ Priekulė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 917 psl.
↑ Priekulė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 199 psl.
↑ Algirdas Baliulis, Domas Kaunas ir kt. Priekulė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 443 psl.
↑ 2011 m. surašymo duomenys
↑ 2001 m. surašymo duomenys

NuorodosKeisti

v • a • r

Svarbiausios gyvenvietės Klaipėdos rajone

[1] ttp://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=197599

[MLTE-2] Priekulė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 917 psl.

[LTE-3] Priekulė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 199 psl.

[TLE-4] Algirdas Baliulis, Domas Kaunas ir kt. Priekulė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 443 psl.

[5] 2011 m. surašymo duomenys

[6] 2001 m. surašymo duomenys

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]