Priekulė
Priekulė | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
![]() ![]() | ||||||||||||||||
Miesto centras | ||||||||||||||||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||||||||||||||||
Valstybė | ![]() | |||||||||||||||
Apskritis | ![]() | |||||||||||||||
Savivaldybė | ![]() | |||||||||||||||
Įkūrimo data | 1540 | |||||||||||||||
Gyventojų | 1 231 | |||||||||||||||
Plotas | 2,450 km² | |||||||||||||||
Tankumas | 502 žm./km² | |||||||||||||||
Altitudė | 4 m | |||||||||||||||
Pašto kodas | LT-96047 | |||||||||||||||
![]() |
PriekulėVikiteka | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
vok. Prökuls |
Priekulė – miestas Klaipėdos rajone, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , šalia geležinkelio Šilutė – Klaipėda, apie 20 km į pietus nuo Klaipėdos, apie 7 km į rytus nuo Kuršių Marių, Minijos upės vingyje. Miestas yra seniūnijos centras, yra 2 seniūnaitijos.
Kitos reikšmės – Priekulė (reikšmės).
Mieste stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1938 m.), Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, yra Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, Priekulės specialioji mokykla, vaikų darželis, I. Simonaitytės memorialinis muziejus, biblioteka (nuo 1950 m.), paštas, hipodromas „Vingio parkas“ (vyksta jojimo varžybos). Vingio parke stovi gamtos paminklas – Priekulės ąžuolas (1,5 m storio ir 25 m aukščio). Priekulės mieste vyrauja pamario kraštui būdinga architektūra, nedidelio aukštingumo daugiabučiai, individualūs gyvenamieji namai. Šalia miesto yra keli nedideli priemiesčiai (Priekulės I k., Priekulės II k., Gropiškio, Pangesų k.).
IstorijaKeisti
Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 metų. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Priekulės dvaras minimas XVIII a. XIX a. pabaigoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, plitusios po Lietuvą carinės priespaudos laikais.
1923 m. atiteko Lietuvai. 1938 m. pastatyta Priekulės bažnyčia. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu buvo TSRS 50-mečio paukštininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė sūrių, keramikos gamyklos.
2002 m. patvirtintas Priekulės herbas. [1]
Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
---|---|---|---|
XVIII–1950 m. | Priekulės valsčiaus centras | Klaipėdos apskritis | |
1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Priekulės rajono centras | Klaipėdos sritis |
1953–1959 m. | |||
1959–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Priekulės apylinkės centras | Klaipėdos rajonas | |
1995– | Priekulės seniūnijos centras | Klaipėdos rajono savivaldybė | Klaipėdos apskritis |
Pavadinimo kilmėKeisti
XVI a. 1-ojoje pusėje miesto vietoje buvo Paminijos (ar Paminijo) kaimas, viso 3 sodybos. Šito kaimo seniūnas buvo Lukas Priekulis (Lucas Precoll) ar Priekulė. Taigi, miesto vardas yra asmenvardinis, minimas nuo 1540 m. Pačios pavardės kilmė tikriausiai yra latviška (plg. Priekulės miestas Latvijoje).
Rašytoja Ieva Simonaitytė taip rašė apie etimologiją:
GyventojaiKeisti
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2018 m. | ||||||||
1871 m.[2] | 1905 m.[3] | 1925 m. | 1959 m.sur.[4] | 1970 m.sur.[5] | 1976 m.[6][7] | 1979 m.sur.[8] | ||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|
201 | 521 | 1 101 | 1 823 | 1 931 | 2 000 | 1 864 | ||
1989 m.sur.[9] | 2001 m.sur.[10] | 2010 m. | 2011 m.sur.[11] | 2017 m. | 2018 m. | - | ||
1 826 | 1 725 | 1 644 | 1 413 | 1 261 | 1 256 | - | ||
|
Tautinė sudėtisKeisti
Žymūs žmonėsKeisti
- Robertas Gleichas (1859–1912) – pirmas žymesnis Klaipėdos krašto dailininkas
- Friedrich Börschmann (1870-1941) - medikas, Vokietijos socialdemokratų partijos narys
- Ernst Boerschmann (1873-1949) - architektas, sinologas
- Erich Hippke (1888-1969) - karininkas, medikas
- Ieva Simonaitytė (1897-1978) - rašytoja, kuri 1960–1978 m. Priekulėje praleisdavo vasaras, turėjusi čia vasarnamį, kuriame 1980 (ar 1984) m. įkurtas rašytojos sodyba-memorialinis muziejus prie Minijos kranto. 1997 m. rašytojai pastatytas paminklas. Savo kūrinyje „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.) I. Simonaitytė aprašė sunkų Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą. Romane minimas žiaurus Priekulės dvaro valdytojas Puserna (1729–1790), daug baudžiauninkų pakoręs ant ąžuolo. Pats dvarininkas palaidotas prie kelio į Dreverną.
- Heinz Janert (1897-1973) - profesorius, dėstytojas, dirvotyrininkas
- Egon Erzum (1904-1974) - Vokietijos politikas
- Herbert Böttcher (1907-1950) - teisininkas, SS ir policijos vadas
- Konrad Loerke (1909-1975) - Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas
- Linas Julijonas Jankus (g. 1946-2014) - tapytojas, visuomenės veikėjas
TransportasKeisti
Per Priekulę iki 2013 metų ėjo kelias 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda . Kelias nukreiptas 2013 metais į rytųs nuo Priekulės pastačius aplinkkelį. Aplinkkelis tęsiasi nuo Dituvos iki kelio į Agluonėnus, vėliau ketinama pratesti iki Veiviržo upės. Iš Priekulės galima pasiekti Dreverną 2206 Priekulė–Dreverna–Svencelė . Taip pat eina kelias į Kintus 2201 Priekulė–Sakūčiai–Ventė . Aplinkkelis tęsis nuo Dituvos iki Veiviržo upės. Yra veikianti geležinkelio stotis.
LiteratūraKeisti
- Priekulė (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2004 m. – 24 p.: iliustr. – ISBN 9955-544-22-8
- Prisiminimai ir kūryba. Priekulė (sud. Edita Barauskienė, Janina Liškienė). - 2-asis papild. ir patais. leid. - Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 2007 m. - ISBN 978-9955-701-43-9
- Priekulė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 666 psl.
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=197599
- ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871; I. Die Provinz Preussen, Berlin 1874, S. 2-15.
- ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen; Heft I. Ostpreußen, Berlin 1907, S. 152-163.
- ↑ Priekulė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 917 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Priekulė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 199 psl.
- ↑ Algirdas Baliulis, Domas Kaunas ir kt. Priekulė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 443 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys
NuorodosKeisti
- Priekulės istorija
- I. Simonaitytės muziejus
- Priekulės liuteronų parapija Archyvuota kopija 2007-10-27 iš Wayback Machine projekto.
Agluonėnai | Dovilai | Endriejavas | Gargždai | Judrėnai | Kretingalė | Plikiai | Priekulė | Slengiai | Veiviržėnai | Vėžaičiai