Liubeko teisėmiestų teisės atmaina, susiformavusi XIIXIII a. Liubeke po to, kai jis 1226 m. tapo laisvuoju miestu. Liubeko teisė reiškia savivaldos suteikimą miestui. Liubeko teisė keitė asmeninį monarchų valdymą ar vietinių kunigaikščių valdymą atsiradusį dar Karolio Didžiojo laikais.

Liubeko teisė buvo perimta dar apie 100 miestų Baltijos jūros regione. Privilegijos sudarė vokiečių pirkliams ir amatininkams feodaliniuose teisiniuose santykiuose išimtinį statusą, palankų prekybos ir amatų plėtotei. XIII a. Liubeko teises turėję miestai sudarė galingą prekybos bendriją – Hanzos Lygą, kurios centras buvo Liubeke. Oficialaus Liubeko teisės kodekso nebuvo iki 1586 m., kai jis buvo išspausdintas leidėjo Johann Balthorn. Nepaisant to, Liubeko teisė buvo pavyzdys ir kitiems Vokietijos miestams, kurie siekė atsikratyti aristokratų valdymo. Liubeko teisė buvo pagrindas Dortmundo kodeksui Vestfalijoje, Goslaro kodeksui Saksonijoje ir Magdeburgo teisėms Rytų Europos miestuose. Nuo kitų miestų teisių Liubeko teisė šiek tiek skyrėsi šeimos ir turto reikalus reguliuojančių normų ypatybėmis.

Lietuvoje Liubeko teisė buvo įvesta Livonijos ordino įkurtoje Klaipėdoje 1258 m.[1]

Pagrindiniai principai

redaguoti

Pagal Liubeko teisę miestas turėjo būti valdomas tarybos (vok. Rat), kurią sudarė 20 tarybos narių (vok. Ratherrn). Jie nebuvo renkami miestiečių, tačiau naujus narius skyrė iš miesto prekybos gildijų, stengdamiesi, kad gildijos būtų tinkamai atstovaujamos taryboje. Tarybos nariai paprastai tarnavo 2 metus, tačiau taryba galėjo prašyti tarybos nario pasilikti tarnyboje ilgiau. Kadangi dažniausiai taip ir buvo daroma, tai faktiškai tarybos nariai tarnaudavo iki gyvos galvos. Taryba iš savo tarpo rinko iki keturių burmistrų (vok. Bürgermeister), kurie dalinosi vykdomąją valdžią. Pirmasis burmistras, paprastai vyriausiasis, veikė kaip primus inter pares.

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Liubeko teisė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008