Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia

 Work outdated.svg  Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Koordinatės: 54°40′41.70″ š. pl. 25°16′58.30″ r. ilg. / 54.6782500°š. pl. 25.2828611°r. ilg. / 54.6782500; 25.2828611

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia
Mikalojus Church.jpg
Vyskupija Vilniaus
Dekanatas Vilniaus I
Savivaldybė Vilniaus miestas
Gyvenvietė Vilnius
Adresas Šv. Mikalojaus g. 4
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta iki 1387 m.
Stilius gotika

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia – bažnyčia, stovinti Vilniaus senamiestyje, Šv. Mikalojaus gatvėje. tai seniausia Romos katalikų mūrinė bažnyčia Lietuvoje.

IstorijaKeisti

Šv. Mikalojaus bažnyčia minima jau 1320 metais, taip pat ji paminėta 1387 m. Jogailos privilegijoje.[1] Jau tuomet bažnyčia buvo mūrinė, iš raudonų plytų. Manoma, jog bažnyčia pastatyta LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais, dabartinis jos pastatas sumūrytas XV amžiuje. Bažnyčia nuo to laiko buvo daug kartų restauruota, tačiau išlaikė gotikinį pavidalą. Manoma, jog šioje bažnyčioje melsdavosi į Vilnių atvykę pirkliai bei amatininkai.[2][3]

XVI a. vietoj medinių lubų sumūryti stulpai ir skliautai. Bažnyčia įgavo vėlyvosios gotikos bruožų. Po 1749 m. gaisro bažnyčia ilgai stovėjo be stogo, šalo jos skliautai ir sienos. Atstatant bažnyčią po minėto gaisro, sumanyta daug išorės architektūros ir interjero pakeitimų - pažemintas stogo kraigo aukštis, suformuotas trikampis frontonas, performuotas galinis frontonas, vėlyvojo baroko stiliumi permūryti langai, užmūryti trys langai apsidėje, viduje pastatyti trys vėlyvojo baroko altoriai, rokoko stiliaus vargonų choras.1812 m. bažnyčią apnaikino prancūzų kariuomenė, bažnyčia buvo paversta sandėliu. Po Napoleonmečio ji vėl buvo remontuota. Buvo pastatyta dviaukštė zakristija, kuri pastatyta prie jau stovėjusios 1808 m. keturkampio baroko formų varpinės.[1][4]

1864 m. uždarius Vilniaus pranciškonų vienuolyną, Šv. Mikalojaus bažnyčia priskirta prie Šv. Jono parapijos, nuolatinio kunigo neturėjo. Bažnyčioje atitinkamomis dienomis buvo laikomos pamaldos. XIX a. dalis bažnyčios fasadų buvo nudažyti.[1]

Dar iki 1897 m. lietuviai rūpinosi turėti savo bendruomenės bažnyčią. Lietuviai nuo 1900 m. rinkdavosi apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir giedodavo. Paprašius Peterburgo dvasinės akademijos kunigams ir paraginus Mogiliovo arkivyskupui B. Klopatovskiui, 1901 m. gruodžio 31 d. S. A. Žvėravičius atidavė bažnyčią lietuvių bendruomenei ir paskyrė kunigą Juozapą Kuktą. Pagrindiniai Šv. Mikalojaus bažnyčios perėmimo lietuvių žinion iniciatoriai buvo Donatas Malinauskas, miškininkas Povilas Matulionis ir gydytojas Andrius Domaševičius. Buvo sukurta taip vadinama „12 Vilniaus apaštalų kuopa", kuri rūpinosi bažnyčios atgavimu. Leidimas oficialiai naudoti bažnyčią lietuviškoms pamaldoms buvo gautas 1901 m. gruodžio 8 d. Atgauta bažnyčia buvo apleista, be langų, grindų. Buvo suremontuoti langai, sudėtos iki šiol išlikusios keraminių plytelių grindys, nutinkuotos ir perdažytos sienos, sutvarkyti altoriai, padaryti bažnyčios suolai.[2][1][5]

Po 1902 m. bažnyčia buvo suremontuota, suaukojus lėšų (inž. Juozas Skripkus). Joje imta giedoti ir pamokslus sakyti lietuviškai. Bažnyčioje buvo suburtas choras, prie jos įsteigta mokykla, tarpusavio pagalbos draugija, prieglauda. Prie bažnyčios būrėsi lietuviai kunigai, tarp jų 1907–1911 m. ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Pamaldos lietuvių kalba išliko ir tarpukario metais.[1][5]

1921 m. Šv. Mikalojaus bažnyčia gavo parapijos teises ir tapo nepriklausoma nuo kitų parapijų. Jai galėjo priklausyti visi Vilniaus lietuviai. Tuo laikotarpiu įrengti didesni vargonai (autorius V. Bernackis).[2][5]

1930 m. Vilniaus miesto lietuvių pastangomis Šv. Mikalojaus bažnyčioje 500-ųjų mirties metinių proga pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam, 1930 m. spalio 27 d. Ųv. Mikalojaus bažnyčioje buvo laikomos iškilmingos pamaldos, paminklą Vytautui Didžiajam pašventino Trakų dekanas kanauninkas Klemensas Maliukevičius, paminklą atidengė Laikinojo Komiteto pirmininkas K.Stašys. Paminklo autorius skulptorius Rapolas Jakimavičius. Paminklas padarytas iš marmuro ir bronzos. Stiuke įkomponuota balta juosta, kuri rodo Vytauto Didžiojo valdomų žemių ribas.[2][5] Paminkle Vytautas Didysis pavaizduotas su karališkąja karūna.[3] 1936 m. minėtas paminklas aptvertas baliustrada. Joje matomi du kardai. Marmuro postamente išrašyti Lietuvos himno žodžiai.[2][5]

Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo remontuota 1933 metais jos klebono Krištupo Čibiro pastangomis. Tuo laikotarpiu atsirado penkios altorių statulos (šventųjų Juozapo, Kristupo, Teresės, Pranciškaus ir Klaros), kurias sukūrė Rapolas Jakimavičius. Lietuvių Labdarybės draugijos audykloje buvo nuausta 25 metrų ilgio Šv. Mikalojaus vėliava, skirta bažnyčios atgavimo sukaktuvėms pažymėti.[5]

1942 m. rusų lėktuvams bombarduojant Vilnių, buvo sunaikintas Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos namas su garsiąja šv. Mikalojaus sale, kurioje įvyko daug lietuvių renginių, žuvo klebonas Krištupas Čibiras. Vokiečių okupacijos metais iš bažnyčios buvo atimti du paminkliniai varpai.Po II pasaulinio karo bažnyčia suremontuota.[1][4]

Sovietiniais metais, nusavinus arkivyskupijos rūmus, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje įsikūrė lietuviškosios Vilniaus arkivyskupijos dalies valdytojo kanceliarija. 1959 m. skulptorius Antanas Kmieliauskas bažnyčios šventoriuje iškalė Šv. Kristoforo skulptūrą. Šv. Kristoforas pavaizduotas per vandenį nešantis kūdikėlį Jėzų. Dėl šios skulptūros dailininkas ir skulptorius Antanas Kmieliauskas buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Tais pačiais metais pagal architekto Brunono Bakaičio projektą buvo pastatytas klebonijos namas. 1974 m. Šv. Mikalojaus bažnyčios interjere atidengti keli nedideli gotikinio mūro fragmentai.[2][3]

Šv. Mikalojaus bažnyčia remontuota 1988 metais. Buvo pakeista bažnyčios išorė, atkurti frontono stulpeliai, kurie pakeitė bažnyčios fasadą. 1989 m. atstatytas laiptuotasis frontonas, atkurtos gotikinės sienų nišos, išryškintos užmūrytos angos, jas nutinkuojant baltai.[2]

Nuo 1901 m. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje rektoravo Juozapas Kukta, 1901-1906 m. ir 1907-1909 m. dirbo kunigas Antanas Viskantas, 1906 -1907 m. dirbo kunigas Jurgis Januškevičius, 1909-1911 m. - kunigas Petras Kraujelis, 1914– 1924 m. rektoriavo Vladas Jezukevičius, 1924–1942 m. – Kristupas Čibiras.[5]

ArchitektūraKeisti

Bažnyčia gotikinė, stačiakampio plano, vienabokštė, su trisiene apside ir zakristija prie jos. Vidus 3 navų, su tinkliniais ir žvaigždiniais skliautais. Navas skiria stulpai. Šventoriaus tvora plytų mūro, tinkuota.


ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Viktoras Petkus. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. Vilnius: Petro ofsetas, 2004. ISBN 9955-534-83-4.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  3. 3,0 3,1 3,2 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  4. 4,0 4,1 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.

NuorodosKeisti