Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai

(Nukreipta iš puslapio Žemutinė pilis)

54°41′10″ š. pl. 25°17′20″ r. ilg. / 54.68611°š. pl. 25.28889°r. ilg. / 54.68611; 25.28889

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai (Vilniaus žemutinė pilis)
Rūmų vaizdas 2023 m.
Rūmų vaizdas 2023 m.
Vieta Vilnius
Įkurtas 1530 m.
Rūmų stilius Renesansas, barokas
Bajorų giminės Gediminaičiai
Pastatų būklė Atstatyti, veikia muziejus
Savininkas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. Pastatas priklauso Vilniaus pilių kultūriniam rezervatui, jame įsikūręs Nacionalinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejus.

2009 m. liepos 6 d. dar nebaigtuose rūmuose atidarytas muziejus. 2018 m. liepos 6 d. Lietuvos valstybės šimtmečio proga iškilmingai atidaryti visiškai atstatyti rūmai.[1] Statybos atsiėjo per 100 mln. eurų. Prieš 200 metų nugriauti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai atkurti iš 1987–2001 m. atkastų rūmų liekanų.[2]

Istorija

redaguoti

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai XV–XIX a. pr.

redaguoti

XV a. pab. – XVI a. pr. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies greičiausiai perkėlė į Žemutinę, čia pastatydamas vėlyvosios gotikos rūmus.

Vienas iš Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorių – olandas Petras Nonhartas (ol. Peter Nonhart)

XVI a. profesionalūs vietiniai, taip pat italų, lenkų bei kitų šalių architektai, kiti menininkai ir meistrai Valdovų rūmus pavertė į renesanso stiliaus rezidenciją, kuri vėliau įgijo ankstyvojo baroko bruožų. Rūmuose rezidavo Abiejų Tautų Respublikos valstybės valdovai.

XVI a. ir XVII a. vadinami rūmų „aukso laikais“. Vilnius tuo metu buvo svarbus Vidurio Rytų Europos centras, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė (ATR), kurią valdė Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų monarchai – įtakinga šio regiono valstybė. Rūmuose vyko daugelis visai Europai svarbių istorinių įvykių. Buvo priimami užsienio šalių pasiuntiniai, vyko seimai, buvo prisiekiama Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, pasirašomos tarptautinės sutartys, vykdomi teismai, redaguojamas Lietuvos Statutas, saugomas valstybės iždas ir archyvas. Čia buvo sukaupta viena turtingiausių Europoje bibliotekų, saugomos neeilinės šarvų bei medžioklės trofėjų kolekcijos, gobelenai, paveikslai, kitos brangenybės.[3]

1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą; Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą Valdovų rūmai buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti.

XVIII a. rūmuose apsigyveno neturtingi miestiečiai ir čia įsikūrė įvairios dirbtuvės. XVIII a. pab. buvo nuspręsta rūmus rekonstruoti ir juos pritaikyti reprezentacijai, bet žlugus ATR šie planai nebuvo įgyvendinti.

XIX a. pradžioje rūmų griuvėsiai buvo visiškai nugriauti. 1801 m. griaunant rūmus, pirklys Abraomas Šliosbergas gavo teisę pastatyti savo namus virš rytų korpuso naudojant šio korpuso mūrus. Šio namo viduje išliko dalis pirmojo aukšto rūmų sienų ir rūsiai.

Šliosbergo namas ir rūmų atstatymas

redaguoti
 
2015 m. Šliosbergo namo fragmentai

1831 m. buvusių rūmų teritorijoje buvo įrengta Rusijos kariuomenės tvirtovė su grioviais ir pylimais, o A. Šliosbergo namas tapo kariuomenės štabu. 1840 m. pastatas įvardijamas kareivinėmis (lenk. koszary).[4] 1854 m. pastatas buvo rekonstruotas ir jame įsikūrė Vilniaus karinės apygardos Inžinerijos valdyba.[5] XIX a. antroje pusėje tvirtovė panaikinta, o jos vietoje įrengtas parkas. XX a. pradžioje A. Šliosbergo namas buvo rekonstruotas eklektiniu stiliumi. XX a. pirmojoje pusėje pastatas buvo naudotas karinei administracijai.

1941 m. ir 1944–1987 m. pastate veikė Pionierių rūmai. 1964 m. tiesiant šilumos trasą į A. Šliosbergo namą buvo atrasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rūsiai. 1976 m. namo rūsiuose atlikti pirmieji architektūriniai tyrimai. 1983 m. buvo pasiūlytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo projektas, siekiant pritaikyti juos Nacionalinei dailės galerijai.

1987 m. nusprendus A. Šliosbergo name įkurti „Tautų draugystės muziejų“, buvo pradėti archeologiniai tyrimai, kurie buvo tęsiami iki 2009 m. Jų metu rasta apie 0,5 milijono unikalių radinių, kurie tapo rūmų atkūrimo pagrindu.[3] 1988–2005 m. A. Šliosbergo name buvo įsikūręs Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“.[6] Atkuriant Valdovų rūmus, A. Šliosbergo namas buvo į juos įjungtas. Buvo paliktos dvi antro aukšto salės, dalis eksterjero, langų, frizų, detalių.

Idėją atstatyti Lietuvos valdovų rūmus 1988 m. pasiūlė Lietuvos kultūros fondas, jų atkūrimui lėšas rinko Valdovų rūmų paramos fondas. Vienas pagrindinių rūmų atkūrimo rėmėjų, lėšas skyręs per Valdovų rūmų paramos fondą – JAV lietuvis Juozas Kazickas.

2009 m. nebaigtuose rūmuose įkurtas Nacionalinis muziejus LDK Valdovų rūmai, įvyko LDK rūmų simbolinis atidarymas.

2013 m. liepos 6 d. atidarytas rūmų A korpusas, o 2018 m. liepos 6 d. – B korpusas.

Rūmai ir jų atstatymas

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Valdovų rūmai. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-07-15).
  2. „Penktadienį iškilmingai atidaromi pabaigti Valdovų rūmai“. 15min. BNS. Nuoroda tikrinta 2022-07-15.
  3. 3,0 3,1 „Valdovų rūmai“. Keliauk Lietuvoje. Suarchyvuota iš originalo 2018-09-25. Nuoroda tikrinta 2022-07-15.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  4. „Plan miasta Wilna“ (Žemėlapis) (lenkų). 1840. Nuoroda tikrinta 2022-07-15.
  5. Kitkauskas, Napaleonas. „Šliosbergo namo neliko jau XIX amžiuje“. Literatūra ir menas. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2022-07-15.
  6. Kauklys, Eduardas. „Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-07-15.

Nuorodos

redaguoti