Pabaltijo geležinkelis
Pabaltijo geležinkelis (rus. Прибалтийская железная дорога; nuo 1971 m. Pabaltijo Spalio Revoliucijos ordino geležinkelis, rus. Прибалтийская ордена Октябрьской Революции железная дорога) – geležinkelių bendrovė, 1963–1991 m. veikusi Lietuvos TSR, Latvijos TSR, Estijos TSR ir Rusijos TFSR (Kaliningrado sritis) teritorijose. Valdyba veikė Rygoje, N. Gogolio g. 3 (dabar Emīlijas Benjamiņas iela 3).[1] Bendrovės prižiūrimų geležinkelių ribos nevisiškai sutapo su TSRS administracinių vienetų ribomis, todėl Pabaltijo geležinkeliui priklausė ir trumpi ruožai Baltarusijos TSR bei Rusijos TFSR Pskovo srityje. Kita vertus, keli trumpi Lietuvoje ir Latvijoje esančių geležinkelių ruožai priklausė Baltarusijos bei Spalio geležinkeliams.
_%D0%9E%D1%84%D0%B8%D1%81_%D0%9B%D0%B0%D1%82%D0%B2%D0%B8%D0%B9%D1%81%D0%BA%D0%B8%D1%85_%D0%B6%D0%B5%D0%BB%D0%B5%D0%B7%D0%BD%D1%8B%D1%85_%D0%B4%D0%BE%D1%80%D0%BE%D0%B3_-_panoramio.jpg)
Bendras geležinkelių ilgis siekė 9000 km, iš jų apie 600 km elektrifikuota.
Istorija
redaguoti
1953 m. gegužės 15 d. TSRS Susisiekimo kelių ministerijos įsakymu įkurtas Baltijos geležinkelis,[2] sujungęs Estijos, Latvijos ir Lietuvos geležinkelius, bet 1956 m. balandžio 26 d. išformuotas, vėl paliekant respublikinius geležinkelius. 1963 m. vasario 16 d. įkurtas Pabaltijo geležinkelis, apjungiantis keliose kaimyninėse TSRS respublikose veikusius geležinkelius pagal TSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 174, išleistą 1963 m. vasario 14 d.[3] 1971 m. geležinkeliui suteiktas Spalio Revoliucijos ordinas,[4] nors kai kur nurodoma, kad 1973 m.[5]
Šis TSRS susisiekimo ministerijai priklausęs geležinkelis nustojo gyvuoti 1992 m. sausio 1 d., iki tol jam priklausiusios geležinkelio linijos perduotos naujoms valstybėms – Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Rusijai.
Struktūra
redaguoti
Pabaltijo geležinkeliai ribojosi su Spalio geležinkeliu (rus. Октябрьская железная дорога), Baltarusijos ir Lenkijos Liaudies Respublikos geležinkeliais. 1990 m. duomenimis, Pabaltijo geležinkelis jungė 9000 km eksploatuojamų kelių, iš kurių 596,4 km buvo elektrifikuoti, 211 km – siaurieji geležinkeliai (750 mm vėžės). Į geležinkelio sudėtį įėjo 7 apygardos:
- Rygos apygarda,
- Daugpilio apygarda,
- Jelgavos apygarda,
- Estijos apygarda,
- Vilniaus apygarda,
- Šiaulių apygarda,
- Kaliningrado apygarda.
1986 m. šiame geležinkelyje pradėjo veikti geležinkelio keltų linija Klaipėda–Mukranas. Geležinkelis aptarnavo 5 neužšąlančius jūrų prekybos uostus, 6 žvejybos uostus, 2 naftos perpylimo bazes. Eksporto ir importo kroviniai buvo formuojami šalia uostų buvusiose stotyse Rygoje, Ventspilyje, Taline, Karaliaučiuje, Klaipėdoje (Draugystės geležinkelio stotyje).
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Здание бывшего управления Риго-Орловской железной дороги. Russkije.lv (tikrinta 2025-03-31).
- ↑ Прибалтийская железная дорога. Rzda.ru (tikrinta 2025-02-28).
- ↑ Постановление Совета Министров СССР № 174 от 14.02.1963 г.
- ↑ Прибалтийская железная дорога. Booksite.ru (tikrinbta 2025-03-31).
- ↑ Прибалтийская железная дорога. Allrailways.ru (tikrinta 2013-08-11).