Vilniaus rotušės aikštė

Koordinatės: 54°40′43″š. pl. 25°17′14″r. ilg. / 54.6787°š. pl. 25.2873°r. ilg. / 54.6787; 25.2873

Vilniaus Rotušės aikštė, priekyje Rotušė (vaizdas iš viršaus)

Rotušės aikštė – viena iš seniausių Vilniaus senamiesčio aikščių. Didžioji gatvė platėja ties Pacų rūmais ir suformuoja trikampę aikštę. Į šią aikštę vedė didžiosios Vokiečių, Aušros Vartų, Savičiaus, Subačiaus ir Rūdninkų gatvės.[1][2]

Rotušės, arba Turgaus, aikštė iki XIX a. vidurio buvo pagrindinė miesto turgavietė, susiformavusi svarbiausių prekybinių kelių kryžkelėje. Joje stovėjo svarbiausias miesto savivaldos pastatas – Rotušė.[2]

IstorijaKeisti

 
Vilniaus Rotušės aikštė (1882)
 
Vilniaus Rotuįs aikštė (Jonas Bulhakas, 1920–1928 m.)

Viduramžiais Rotušės aikštė buvo svarbi susirinkimų, bausmių vykdymo ir pramogų vieta. Aikštėje buvo skelbiami svarbūs dokumentai. Aikštėje buvo sutinkami didieji kunigaikščiai, svarbūs bažnyčios pareigūnai. Ginkluotų amatininkų paradus priimdavo magistratų vadovai. Rotušės aikštėje vykdydavo ir mirties bausmes: pasmerktajam nukirsdavo galvą, plakdavo prasikaltusius. Priešais Rotušę stovėjo gėdos stulpas, prie kurio rišdavo nusikaltėlius. 1580 m. Rotušės aikštėje buvo nukirsdintas netoliese gyvenęs ir rūmus turėjęs Grigalius Astikas. [1][3][4]

Vilniaus prekyba telkėsi turgavietėje prie Rotušės. Aplink ją stovėjusiuose namuose stengėsi įsikurti pirkliai. Stambesnieji pirkliai turėjo krautuves su sandėliais. Didžioji pirklių gildija buvo įsikūrusi Didžioji g. 28, o Mažoji pirklių gildija – Didžioji g. 26. Aikštės viduryje magistrato lėšomis pastatytose stoginėse vyko prekyba. Siauriausioje aikštės dalyje, kuri vadinta žuvų galu, žvejai prekiavo žuvimi. Žygimanto Augusto privilegija nuo 1547 m. Rotušės aikštėje rinkdavosi norintys parsisamdyti padieniam darbui. Prekiautojai žuvimi dar buvo išlikę XVII amžiuje, o mėsininkai iškelti 1536 m. į gretimą Mėsinių gatvę (dabartinė Antokolskio gatvė). Kiti nešvarūs prekybininkai iškelti už miesto.[1][2]

 
Vilniaus rotušė ir aikštė prieš ją (J.Peška, 1797 m.)
 
Vilniaus rotušė ir aikštė prieš ją (J.Peška, 1808 m.), Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas

1604 m. gegužės 10 d. Rotušės aikštėje įvyko puošnios iškilmės karalaičio Šv. Kazimiero kanonizacijos proga.[2]

Turgaus aikštėje aplink Rotušę magistratas statė mūrines krautuvėles, palaipsniui jų daugėjo. krautuvėlės buvo nuomojamos pirkliams. XVII a. viduryje Rotušės aikštėje stovėjo apie 800 krautuvėlių. Tvarką turguje prižiūrėjo vižų (stebėtojų) komisija.[1] Aikštė pasikeitė po XVIII a. vidurio. Magistrato nutarimu buvo pašalintos nedidelės krautuvėlės. Jų vietoje pastatytos mūrinės.[2]

1792 m. birželio 25 d. Rotušės aikštėje prorusiški Targovicos konfederantai Vilniaus užėmimo proga iškėlė šventę miestiečiams.[1] 1794 m. balandžio 24 d. Rotušės aikštėje paskelbtas Kosciuškos sukilimo aktas. Šios aikštės prieigose sukilėliai atrėmė Rusijos kariuomenės pulkus.[2] 1794 m. aikštėje pastatytos kartuvės Targovicos konfederacijos etmonui Simonui Kosakovskiui.[1] 1812 m. gruodžio mėn. per Rotušės aikštę traukėsi sutriuškinta Napoleono kariuomenė. 1919 m. balandžio 19 d. aikštėje vyko mūšis tarp bolševikų ir lenkų legionierių.[2]

DabartisKeisti

 
Vilniaus Rotušės aikštė, priekyje Rotušė

Rotušės aikštė žinoma kaip renginių vieta.

Kasmet Rotušės aikštėje vyksta Kaziuko mugė. Vizito Lietuvoje metu JAV prezidentas Džordžas Bušas istoriniame susitikime su Lietuvos žmonėmis 2002 m. lapkričio 23 d. pasakė savo įžymiąją kalbą, kurioje pažymėjo, kad „…bet kas, kas pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu.“[5]

 

Vikiteka

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. Vilniaus gatvių istorija. Vilnius: Charibdė, 2011. ISBN 978-9955-379-38-8.
  3. J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  4. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  5. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021127/liet_01.html