Antika
Antika (pranc. antique < lot. antiquus – senovinis) – senovės istorijos laikotarpis, trukęs apytikriai nuo 1250 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. Geografiškai apima Viduržemio jūros kraštus: senovės Graikiją, Romos imperiją. Šiuo laikotarpiu klestėjo graikų ir romėnų visuomenės, kurios darė didžiulę įtaką didžiojoje Europos, Šiaurės Afrikos ir Vakarų Azijos dalyje.[1][2]
Kai kurie istorikai antikos pabaiga laiko Platono akademijos Atėnuose uždarymą 529 m. Antikos terminą XVIII a. pasiūlė vokiečių scholastas Kristopas Keleris.
Senovės graikų kultūra kartu su kai kuriomis senovės Artimųjų Rytų įtakomis buvo Europos meno,[3] filosofijos, visuomenės ir švietimo pagrindas iki pat Romos imperijos laikotarpio. Romėnai šią kultūrą išsaugojo, mėgdžiojo ir skleidė Europoje, kol patys galėjo su ja konkuruoti, o klasikinis pasaulis ėmė kalbėti ne tik graikiškai, bet ir lotyniškai.[4][5]
Šis graikų-romėnų kultūros pamatas turėjo didžiulę įtaką šiuolaikinio pasaulio kalbai, politikai, teisei, švietimo sistemoms, filosofijai, mokslui, karybai, poezijai, istoriografijai, etikai, retorikai, menui ir architektūrai. Išlikę klasikinės kultūros fragmentai lėmė XIV a. prasidėjusį atgimimą, kuris vėliau imtas vadinti Renesansu, o XVIII ir XIX a. vyko įvairūs neoklasicizmo atgimimai.
Romos imperija (I a. pr. m. e.–V a.)Keisti
Šiuolaikiniai istorikai ginčijasi dėl tikslios Romos respublikos pabaigos.[a] Tuometiniai Romos piliečiai nepripažino, kad Respublika nustojo egzistuoti. Ankstyvieji Julijų-Klaudijų imperatoriai tvirtino, kad res publica vis dar egzistuoja, nors ir saugoma jų nepaprastųjų galių, ir galiausiai sugrįš į savo visiškai respublikonišką formą. Romos valstybė ir toliau vadinosi res publica, kol joje kaip valstybinė kalba buvo vartojama lotynų kalba.
Roma de facto tapo imperija 130 m. pr. m. e., kuomet užkariavo Cizalpinę Galiją, Ilyriją, Graikiją ir Ispaniją, o I a. pr. m. e. – Judėją, Mažąją Aziją ir Galiją. Didžiausio imperijos išsiplėtimo metu, valdant Trajanui (117 m.), Roma kontroliavo visą Viduržemio jūrą, taip pat Galiją, dalį Germanijos ir Britanijos, Balkanus, Dakiją, Mažąją Aziją, Kaukazą ir Mesopotamiją.
Romos imperija buvo gerokai helenizuota, tačiau joje taip pat klestėjo sinkretinės „Rytų“ tradicijos, tokios kaip mitraizmas, gnosticizmas ir ypač krikščionybė.
III amžiaus krizės metu imperija pradėjo nykti.
Nors kartais lyginama su klasikine Graikija, klasikinės Romos šeimyninis gyvenimas labai skyrėsi. Tėvai turėjo didelę įtaką vaikams, o vyrai – žmonoms. Tiesą sakant, žodis „šeima“, lotyniškai familia, iš tikrųjų reiškė tuos, kurie buvo pavaldūs vyriškos lyties šeimos galvai. Tai apėmė ir giminystės ryšiais nesusijusius narius, pavyzdžiui, vergus ir tarnus. Santuokoje tiek vyrai, tiek moterys buvo lojalūs vienas kitam ir dalijosi turtu. Pirmą kartą skyrybos buvo leistos nuo I a. pr. m. e. ir jas galėjo atlikti tiek vyras, tiek moteris.[6]
Vėlyvoji antika (IV–VI a.)Keisti
Vėlyvosios antikos metu, valdant Konstantinui I, iškilo krikščionybė, kuri 393 m. Teodosijaus dekretais galutinai išstūmė Romos imperijos kultą. Nuoseklūs germanų genčių įsiveržimai į Vakarų Romos imperiją V a. galutinai ją sužlugdė. Tuo tarpu Rytų Romos imperija, jos piliečių vadinta Romos imperija, o vėlesnių istorikų – Bizantijos imperija, išliko per visus viduramžius. Helenistinę filosofiją pakeitė platonizmas ir epikūrizmas, o neoplatonizmas ilgainiui padarė įtaką Bažnyčios tėvų teologijai.
Daugelis istorikų bandė nustatyti konkrečią simbolinę antikos „pabaigos“ datą. Dažniausiai yra minimos paskutiniojo Vakarų Romos imperatoriaus nuvertimo data 476 m.,[7][8] Rytų Romos imperatoriaus Justiniano I paskutinės Platono akademijos Atėnuose uždarymo data 529 m.[9] ir naujojo musulmonų tikėjimo pergalė didžiojoje Viduržemio jūros regiono dalyje nuo 634 iki 718 m.[10] Šie musulmonų užkariavimai: Sirija (637 m.), Egiptas (639 m.), Kipras (654 m.), Šiaurės Afrika (665 m.), Ispanija (718 m.), Pietų Galija (720 m.), Kreta (820 m.) ir Sicilija (827 m.), Malta (870 m.) (ir Rytų Romos sostinės apgultis, Pirmoji arabų Konstantinopolio apgultis (674–678 m.) ir Antroji arabų Konstantinopolio apgultis (717–718 m.)), nutraukė ekonominius, kultūrinius ir politinius ryšius, kurie tradiciškai vienijo klasikines kultūras aplink Viduržemio jūrą, ir taip užbaigė antiką.[10]
Pradinis Romos senatas dekretus skelbė ir VI a. pabaigoje, o paskutinis Rytų Romos imperatorius, Konstantinopolyje naudojęs lotynų kalbą kaip savo dvaro kalbą, buvo imperatorius Maurikijus, valdęs iki 602 m. Maurikijaus nuvertimas, kurį įvykdė sukilusi Dunojaus kariuomenė, vadovaujama Foko, lėmė slavų invaziją į Balkanus ir Balkanų bei graikų miestų kultūros nuosmukį (tai lėmė Balkanuose lotyniškai kalbančių žmonių pabėgimą į kalnus), taip pat išprovokavo 602–628 m. Bizantijos-Sasanijos karą, per kurį buvo prarasti visi didieji Rytų miestai, išskyrus Konstantinopolį. Kilusi sumaištis nesibaigė tol, kol VII a. musulmonų užkariavimai galutinai užbaigė negrįžtamą visų didžiųjų Rytų Romos imperijos miestų, išskyrus pačią sostinę, praradimą. Šiuo laikotarpiu Konstantinopolyje iškilęs imperatorius Heraklėjas savo dvarui vadovavo graikų, o ne lotynų kalba, nors graikų kalba visada buvo administracinė Rytų Romos regionų kalba. Rytų ir Vakarų ryšiai susilpnėjo pasibaigus Bizantijos popiežystei.
Rytų Romos imperijos sostinė Konstantinopolis liko vienintelis neužkariautas didelis miestų centras iš pirminės Romos imperijos ir didžiausias miestas Europoje. Tačiau daug klasikinių knygų, skulptūrų ir technologijų, kartu su klasikine romėnų virtuve ir mokslo tradicijomis ten išliko iki pat viduramžių, kai didžiąją jų dalį „iš naujo atrado“ atvykę Vakarų kryžiuočiai. Iš tiesų Konstantinopolio gyventojai ir toliau save vadino romėnais, kaip ir 1453 m. juos užkariavę osmanai. Klasikinį mokslą ir kultūrą, kurie vis dar buvo išlikę Konstantinopolyje, išsivežė pabėgėliai, bėgę nuo jo 1453 m. užkariavimo, ir taip padėjo Europoje įžiebti Renesansą.
Galiausiai tai buvo lėtas, sudėtingas ir laipsniškas socialinės ir ekonominės struktūros pokytis Europos istorijoje, lėmęs klasikinės antikos ir viduramžių visuomenės perėjimą, ir jokia konkreti data negali būti tikras to pavyzdys.
Antikos atstovaiKeisti
Žymiausi atstovai: Senovės Graikija – Homeras, Sokratas, Aristotelis, Aischilas, Sofoklis, Ezopas, Hesiodas, Euripidas, Aristofanas, Lukianas; Senovės Roma – Vergilijus, Horacijus, Ovidijus, Titas Livijus.
Taip pat skaitykiteKeisti
PastabosKeisti
- ↑ Tikslus įvykis, kuris reiškė Romos respublikos perėjimą į Romos imperiją, yra interpretacijos klausimas. Istorikai kaip lemiamus įvykius siūlo Julijaus Cezario paskyrimą amžinuoju diktatoriumi (44 m. pr. m. e.), Akcijaus mūšį (31 m. pr. m. e. rugsėjo 2 d.) arba Romos senato suteiktus ypatingus įgaliojimus Oktavianui pagal pirmąjį susitarimą (27 m. pr. m. e. sausio 16 d.).
NuorodosKeisti
- Karatajienė D. Antika: grožis, menas, ugdymas (mokomasis metodinis leidinys), Vilnius, 2004 Archyvuota kopija 2007-03-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ McLaughlin, Raoul (2014-09-11). The Roman Empire and the Indian Ocean: The Ancient World Economy and the Kingdoms of Africa, Arabia and India. Pen & Sword. ISBN 9781473840959.
- ↑ McLaughlin, Raoul (2016-11-11). The Roman Empire and the Silk Routes: The Ancient World Economy & the Empires of Parthia, Central Asia & Han China. Pen & Sword. ISBN 9781473889811.
- ↑ Heintze, Helga von (1960). „Römische Kunst (Romėnų menas)“. In Schuchhardt. Bildende Kunst I (Archäologie) (Vaizduojamieji menai I - archeologija) (vokiečių).
- ↑ Eberhard Brockhaus, ed (1953). Brokhauzo enciklopedija. 1. Wiesbaden. p. 315.
- ↑ Weltgeschichte – Völker, Männer, Ideen (Pasaulio istorija - tautos, žmonės, idėjos) (vokiečių). Amsterdam. 1939. p. 113.
- ↑ Wiesner-Hanks, Merry E. (2010-07-06). Gender in History Global Perspectives (2nd ed.). Wiley-Blackwell. ISBN 978-1-4051-8995-8.
- ↑ Clare, I. S. (1906). Library of universal history: containing a record of the human race from the earliest historical period to the present time; embracing a general survey of the progress of mankind in national and social life, civil government, religion, literature, science and art. New York: Union Book. p. 1519.
- ↑ United Center for Research and Training in History (1973). Bulgarian historical review. Sofia: House of the Bulgarian Academy of Sciences. p. 43.
- ↑ Hadas, Moses (1950). A History of Greek Literature. Columbia University Press. p. 273. ISBN 0-231-01767-7.
- ↑ 10,0 10,1 Pirenne, Henri (1937). „Mohammed and Charlemagne“. Translated by Miall, Bernard. Suarchyvuota iš originalo 2015-04-08.