Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia

 Work outdated.svg  Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Koordinatės: 54°40′30″ š. pl. 25°17′22.50″ r. ilg. / 54.67500°š. pl. 25.2895833°r. ilg. / 54.67500; 25.2895833

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia.jpg
Vyskupija Vilniaus
Dekanatas Vilniaus I
Savivaldybė Vilniaus miestas
Gyvenvietė Vilnius
Adresas Aušros Vartų g. 14
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta 1650 m.
Stilius barokas

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia – bažnyčia, stovinti Vilniaus senamiesčio pietinėje dalyje prie Aušros Vartų. Priešais bažnyčią yra netaisyklingo keturkampio aikštelė, iš šiaurės ir šiaurės rytų riboja Šv Dvasios stačiatikių vienuolyno pastatai ir tvora. Bažnyčia vėlyvojo renesanso, baroko ir vėlyvojo klasicizmo stiliaus.[1]

Pamaldos laikomos lietuvių ir lenkų kalbomis.

IstorijaKeisti

 
Vilniaus šv. Teresės bažnyčia ir Karmelitų vienuolynas (1860 m., nežinomo dailininko piešinys)

1621 m. atvykę iš Liublino basieji karmelitai prie Medininkų vartų Vilniaus burmistro Ignoto Dubavičiaus ir jo brolio Stepono Dubavičiaus remiami pradėjo statytis vienuolyną. Pradžioje pastatyti nedideli vienuolyno namai, kurie apie 1633 m. išplėsti: padidinti gyvenamieji korpusai. Tuo metu šie namai buvo su aukštais dvišlaičiais stogais, turėjo kryžminius arba cilindrinius skliautus. 1627 m. buvo suręsta ir medinė bažnyčia. 1644 m. pastatyti vienuolyno ūkiniai pastatai.[1][2][3]

Už miesto gynybinės sienos XVII a. veikė basųjų karmelitų plytinė. Basieji karmelitai 1633 m. gavo paramą iš Pacų giminės. Būtent LDK kanclerio Stepono Kristupo Paco lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė Šv. Teresės bažnyčia, kurios iki šių dienų išsaugotas beveik nepakeistas fasadas.[1][2][3]

Bažnyčią projektavo ir statybas prižiūrėjo Radvilų dvaro architektas Jonas Ulrichas. Pagrindinį fasadą projektavo Konstantinas Tenkala. Jis buvo pastatytas iš marmuro, granito ir smiltainio. Statyba buvo užbaigta 1650 metais. O jau 1652 m. (pagal kitus šaltinius 1654 m.) šv. Teresės bažnyčią konsekravo Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius.[2][4][5]

1760 m. bažnyčia sudegė ir buvo atstatyta pagal J.K. Glaubico projektą. Po gaisro sumūrytas arkinis stogas, pastatyta varpinė. 1763–1765 m. vidus papuoštas skulptūromis ir freskomis, dekoruotas rokoko stiliumi. Iš to laikotarpio išsaugoti 9 altoriai. 1763–1765 m. bažnyčios vidus ištapytas Vilniaus dailininko Motiejaus Sluščianskio.[2]

1783 m. pastatyta mauzoliejinė Viešpaties jėzaus koplyčia (vadinama Pociejų koplyčia) su skliautuotu kupolu. Ją rėmė Rogačevo seniūnas Mykolas Pociejus. Po šia koplyčia buvo įrengta Pociejų šeimos laidojimo kripta.[2][3][4]

Prancūzijos kareiviai per 1812 m. karą nuniokojo bažnyčios vidų, sudaužė dalį interjero ir altorių dekoro, kai kurias skulptūras.[1] Po karo bažnyčia restauruota. 1844 m. caro valdžia uždarė vienuolyną. Basieji karmelitai į Vilnių buvo sugrįžę beveik po šimto metų, tačiau po II-ojo pasaulinio karo vienuolyną vėl uždarius, karmelitų veikla Vilniuje nutrūko.[2][3][4][6]

1844 m. įkurta parapija. 1857 ir 1895 m. bažnyčia iš dalies restauruota.[4] 1861–1915 m. joje veikė mergaičių mokykla, 1918–1931 m. – Lietuvių Labdarybės draugijos išlaikomas mergaičių bendrabutis. Tuo metu čia gyveno moksleivės, amatininkės ir veikė amatų dirbtuvės.[6] 1912 m. per Dievo Motinos globos atlaidus lietuviams rytais leistos pridėtinės pamaldos ir pamokslai lietuvių kalba.

1927–1929 m. bažnyčios restauravimui vadovavo architektas Juliusas Klosas.[1] 1971–1976 m. bažnyčia perdažyta, restauruotas vidus (vadovas architektas Vidmantas Vitkauskas).[1]

ArchitektūraKeisti

Bažnyčia ankstyvojo baroko stiliaus, asimetrinio plano, bazilikinė, su prišlieta koplyčia ir varpine. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais, dengtų cilindriniais skliautais. Mūrinė dviaukštė galerija jungia bažnyčią su Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia.

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  5. Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  6. 6,0 6,1 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.


 

Vikiteka