Atverti pagrindinį meniu
Mišrus eglynas Žemaitijoje
Kiškiakopūstinio eglyno paklotė (Josvainių miškai)

Eglynas – medynas, kuriame vyrauja eglių genties rūšys. Dideli eglynų plotai driekiasi taigoje, įvairių platumų kalnuose.

LietuvojeKeisti

Lietuvoje eglynus sudaro savaime augančios arba sodintos paprastosios eglės. Eglynai užima ~19 % visų Lietuvos medynų. Auga įvairiuose dirvožemiuose, bet labiausiai mėgsta derlingus, apydrėgnius, gana nuotakius priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Šlapiose vietose dažnai kenčia nuo šakninio puvinio, todėl ten lengvai lūžta audrų metu. Nemažai yra grynų eglynų, bet dažniau auga pramaišiui su drebulėmis, beržais, baltalksniais, taip pat pušimis, juodalksniais, ąžuolais. Pagal savo paklotės pobūdį eglynai skirstomi į mėlyninius, kiškiakopūstinius, mėlyninius-kiškiakopūstinius, kiškiakopūstinius-plačialapius (dar kitokio pobūdžio – ~15 %).

Didžiausi Lietuvoje eglynai veši Žemaičių aukštumoje, Šušvės baseine, Biržų girioje. Taip pat dideli eglynai dunkso apie Troškūnus, Balbieriškį, Raguvą, Daugus, Šešupės baseine. Pietų ir Rytų Lietuvoje eglynų reta. Didelių ištisų eglynų nebelikę, nuo XIX a. vid. daug jų iškirsta dėl medienos ir plečiant žemės ūkio naudmenas. Eglynus daug kur pakeitė menkaverčiai drebulynai ir beržynai.

Eglynų vidutinis tūris – 196 m³/ha, vidutinis prieaugis – 3,91 m³/ha, vidutinis bonitetas – II,2, vidutinis skalsumas – 0,63. Kertamos 18–120 metų eglės. Mediena plačiai naudojama statyboje, yra celiuliozės žaliava[1].

ŠaltiniaiKeisti