Vikipedija

Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

(Nukreipta iš puslapio Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika)

54°41′09″š. pl. 25°17′15″r. ilg. / 54.6858°š. pl. 25.2875°r. ilg. / 54.6858; 25.2875

Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika
Vyskupija Vilniaus
Dekanatas Vilniaus I
Savivaldybė Vilniaus miestas
Gyvenvietė Vilnius
Adresas Katedros a. 1
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta) 1801 m.
Stilius klasicizmas

Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (arba tiesiog Vilniaus katedra)[1] – svarbiausia Lietuvos katalikų bažnyčia ir reikšmingiausias klasicizmo architektūros pavyzdys šalyje. Katalikiškos piligrimystės vieta Vilniaus arkivyskupijoje.[2]

Stovi Vilniaus senamiestyje, Katedros aikštėje, pilių teritorijoje. Žemutinės pilies dalis. Arkivyskupijos ir dekanato centras. Bažnyčioje yra Šv. Kazimiero ir 10 kitų šoninių koplyčių. Prie katedros stovi varpinės bokštas (57 m aukščio).

Istorija

redaguoti
 
Gotikinė Vilniaus katedra 1530 m., iš Teodoro Narbuto kolekcijos

Kai kurie šaltiniai mini, kad seniau katedros vietoje degusi šventoji ugnis, stovėjęs pagonių aukuras (Janas Dlugošas), ar net buvusi pagonių šventykla griaustinio dievui Perkūnui (Motiejus Strijkovskis).[3][4][5]

Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje. Kai 1251 m. karalius Mindaugas priėmė krikštą, popiežius Inocentas IV išleido bulę, kuria įpareigojo Lietuvos karalių skirti žemės sklypą katedrai statyti. Ji buvo pereinamojo iš romaninio į gotikinį stiliaus, kvadratinio plano, dengta paprastu dvišlaičiu stogu. Fasadą puošė gotikinis portalas, virš kurio buvo trys smailiaarkiai langai. Katedros frontone buvo graikiško kryžiaus formos langas. Katedra turėjo ilgą presbiteriją. Kvadratinio pastato pamato liekanų yra išlikusių katedros rūsiuose.[3][6] Grindys buvo išklotos keramikinėmis glazūruotomis tamsiai žalios spalvos plytelėmis. Po Mindaugo mirties (1263 m.) katedra galėjo būti paversta pagonių šventykla.[7][8]

1387 m. Jogailos rūpesčiu buvusios pagonių šventyklos vietoje pastatyta nauja bažnyčia su 5 koplyčiomis, pristatyta presbiterija. Ją 1388 m. konsekravo Gniezno arkivyskupas Bodzantas. Katedra buvo paskirta Švč. Trejybės, Švč. Marijos, šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo garbei. Prie katedros 1387 m. veikė mokykla (greičiausiai pirmoji Lietuvoje; minima ir 1452 m.). Šios Jogailos katedros liekanų yra išlikusių rūsiuose. 1419 m. katedra sudegė. Jos vietoje tuoj po gaisro LDK kunigaikštis Vytautas pastatė trijų navų naują didesnę halinę gotikinę katedrą, daug aukštesnę už šiandieninę. Iki šių dienų išlikę tos katedros keturkampiai stulpai, dalis sienų, kai kurių koplyčių sienų. Flamandų keliautojas Gilberas de Lanua XV a. buvo nurodęs, jog ši Vytauto katedra buvo pastatyta pagal Fromborko gotikinę katedrą.[3][6][7][8]

Fasadai buvo su kontraforsais, kai kurie koplyčių stogai paauksuoti. Buvo pastatytos koplyčios: 1423 m. – Mantvydų (dabartinė – Lojolos), 1436 m. – Goštautų, Švč. Trejybės (dabartinis pietinis prieangis), Kęsgailų, 1474 m. – Karališkoji (dabartinė – Valavičių), 1495 m. – Vyskupų (dabartinė – Švč. Marijos) bei zakristija. Po koplyčiomis buvo išmūrytos kriptos. Koplyčių stogai buvo dengti čerpėmis, vietomis – švino danga, kai kurie paauksuoti.[8]

1522 m. prie katedros veikė trijų klasių mokykla. Joje buvo dėstoma retorika, muzika, dialektika, lotynų kalba. 1522 m. katedra remontuota (italų architektas Anus), šalia buvusiame gynybos bokšte įrengta varpinė. Po 1530 m. gaisro katedra buvo atstatyta italų architekto Bernardino Džanočio bei jo pagalbininkų Džovanio Činio bei Bartolomėjaus Fiesolės pastangomis. Karalienė Bona Krokuvoje užsakė nukalti iš marmuro antkapinį Didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo paminklą.[6][7]

1529 m. katedroje iškilmingai vainikuotas LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. 1534–1557 m. katedroje pristatyta koplyčių, įrengta kriptų. Katedra įgijo renesanso bruožų. Ji buvo trinavė, turėjo šonines koplyčias. Katedros fasadas buvo papuoštas frontonu ir portalu, interjeras – freskomis, altoriais, antkapiniais paminklais.[7]

 
Vilniaus katedra 1632 m. (J. Knakfusas)

XVI a. ir vėliau pamokslai sakyti lietuviškai. 1530 m. katedra degė. 1534 m. buvo pastatyta nauja Karališkoji koplyčia. 1534 m. katedros atstatymo darbams vadovavo Romos architektas Bernardinas Džanotis. Po jo mirties katedrą restauravo Džiovanis Činis. Katedra dar kartą degė, jos remontas buvo baigtas tik 1557 m. Perstatytos kai kurios koplyčios, išmūryti skliautai, įrengtos naujos kriptos. Iš renesansinės katedros iki šių dienų išliko Valavičių koplyčios sienos, Vyskupų koplyčios sienų apatinės dalys, LDK kanclerio Alberto Goštauto bei vyskupo Povilo Alšėniškio antkapinės renesansinės plokštės.[3][6][7]

1610 m. katedra vėl degė. Jos remontui vadovavo architektas Vilhelmas Polis. 1623–1636 m. Zigmanto Vazos iniciatyva pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia (architektai Konstantinas Tenkala ir kt.). Konstantinas Tenkala sukūrė ir barokinį altorių. Per karą 1655 m. katedra smarkiai apgadinta ir apiplėšta; vietomis įgriuvo pastato skliautai. Rusijos kareiviai nuplėšė ir išsivežė varinį katedros stogą. Manoma, jog tuo metu buvo išplėštas ir tikriausiai sunaikintas Vytauto Didžiojo kapas.[7]

1636 m. į katedros šv. Kazimiero koplyčią buvo iškilmingai perkelti šv. Kazimiero palaikai. Katedros centrinėje navoje buvo įrengtas milžiniškas katafalkas. 1648 m. po šv. Kazimiero koplyčios altoriumi padėti du indai su Merkinėje mirusio karaliaus Vladislovo Vazos viduriais ir širdimi.[7]

1666 m. austrų architektas Johanas Vincentas Salvadoras pradėjo katedrą remontuoti. Buvo dekoruota šv. Kazimiero koplyčia (dailininkas Pjetras Pertis). Atvykęs italų dailininkas Mikelandželas Palonis katedrai nutapė freskas „Stebuklingas Uršulės atgijimas prie šv. Kazimiero karsto" ir „Šv. Kazimiero karsto atidengimas". 1730 m. katedra vėl remontuota, joje įdėtos marmuro plokščių grindys.[3]

1748–1754 m. katedrą restauravo architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Vakariniame fasade virš kampinių koplyčių buvo pastatyti du bokštai ir tarp jų įrengtas frontonas. 1769 m. lapkričio 2 d. audra nugriovė pietvakarių bokštą, kuris virsdamas perskėlė skliautus ir užmušė šešis Švč. Mergelės Marijos koplyčioje buvusius žmones, t. y. vieną kunigą ir penkis klierikus.[4][9].

1771 m. architektui Martynui Knakfusui sudarius defektinį planą, Vilniaus katedros kapitula pamaldas ir kitas katedros funkcijas perkėlė į Šv. Jonų bažnyčią.[4][6][7][10]

1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu katedra pradėta rekonstruoti pagal Lauryno Gucevičiaus 1781 m. parengtą projektą. Statybos ir rekonstrukcijos darbams Gucevičius pasikvietė italų architektą Pietrą de Rosį. 1785 m. statybos darbų metu buvo užmūrytas šv. Kazimiero koplyčios portalas, kad statybos dulkės neterštų koplyčios vidaus. Laurynas Gucevičius, nugriovęs vikariato namus, katedros pastatą išplėtė, pailgino, tačiau paliko autentišką aukštį ir halinę jos struktūrą. Priekinėje pastato dalyje suprojektavo dvi koplyčias, šiaurėje pristatė zakristiją su kupolu. Koplyčias suvienodino, sujungė galerijomis su kolonadomis. Katedros priekyje Laurynas Gucevičius pastatė šešių dorėninių kolonų portiką. Katedrai papuošti architektas sugalvojo skulptūras, kurių dalis pastatyta, L. Gucevičiui dar esant gyvam. Katedros evangelistų skulptūras kūrė italų skulptorius Tomazas Rigis. T. Rigis nulipdė ir visus katedros vakariniame fasade esančius horeljefus. Iš senojo katedros pastato liko pagrindinė trinavė dalis, šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios, kitų koplyčių sienos.[4][6][7][10]'

 
Vilniaus katedra (Laurynas Gucevičius, 1786 m. Varšuvos universiteto bibliotekos rinkiniai, Inw.zb.d. 8005.)

1786 m. buvo atnaujinta šv. Kazimiero koplyčia (italų architektas Karlas Spampanis), nutapyti paveikslai (dailininkas Pranciškus Smuglevičius), t. y. altoriaus paveikslas „Šv. Stanislovo mirtis“ ir 12 šventųjų apaštalų atvaizdai bei du paveikslai altoriaus sienai.[6][7]

1798 m. Lauryno Gucevičiaus mirus, katedros rekonstrukcijos darbus tęsė architektas Mykolas Angelas Šulcas, kuris juos užbaigė 1801 m. Po rekonstrukcijos katedra tapo klasicistine. Ant fasado frontono buvo pastatytos šv. Elenos, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros (skulptorius Karolis Jelskis, 1950 m. jos buvo nugriautos ir sunaikintos). Mykolas Šulcas sukūrė ir šias dienas pasiekusį dorėninio portiko vikarų altorių. Pagal Šulco projektą pastatyta sakykla, suolai presbiterijos šonuose, pakeistas vargonų choras, rekonstruota varpinė.[7]

1817 m. užmūrytos atviros šoninės katedros pastato kolonados dėl to, kad vilniečiai neterštų pasienių. Palikti tik vieni varteliai. XIX a. pradžioje nudažyti šv. Kazimiero koplyčios fasadai.[7]

1836 m. vyskupo Andriaus Benedikto Klongevičiaus iniciatyva sudarytas katedros remonto komitetas, į kurio sudėtį įėjo Karolis Podčašinskis, Kanutas Ruseckas, Mykolas Januškevičius, Pranciškus Andriolis. Šios rekonstrukcijos metu restauruotos Švč. Marijos ir Valavičių koplyčios, naujai dekoruotos Goštautų, Kęsgailų, Montvydų koplyčios. Šiaurinio įėjimo vietoje įrengta nauja Išganytojo karsto koplyčia. 1848 m. į katedrą atkeltas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas iš Ramintojos bažnyčios. 1897 m. sutvirtinti katedros skliautai, pastatas uždengtas vario skardos stogu, kuris buvo nuplėštas 1915 m. vokiečių kariuomenės. 1889 m. katedroje įrengti nauji vargonai (meistras Juozapas Radavičius).[7]

1922 m. Vilniaus katedrai suteiktas bazilikos titulas. 1925 m. katedra tapo arkikatedra. 1901 m. per jubiliejines iškilmes laikytos lietuviškos pamaldos, kurios vėliau buvo laikomos kiekvieno šventadienio rytą (1908–1923 m.). Vėliau lietuviškos pamaldos leistos tik per Sekmines, gegužės mėn. vakarais ir per Jono Basanavičiaus laidotuves 1927 m. vasario 21 d. Nuo 1940 m. lietuviams vėl leista šventadieniais laikyti pamaldas. Tuomet katedroje dirbo arkivyskupas Mečislovas Reinys.

 
Vilniaus katedra XIX a. (autorius Vasilijus Sadovnikas)

1931 m. per pavasario potvynį Neris užliejo katedros požemius, suskilo pastato sienos. Katedra buvo uždaryta, pažeisti katedros pamatai. Tuo pačiu kriptose buvo rasti kunigaikščių palaikai – Ldk Kazimieras Jogailaitis ir Ldk Žygimanto Augusto žmonos Barbora Radvilaitė bei Elžbieta Habsburgaitė.[11] Palaikai per restauraciją perkelti į specialiai įrengtą mauzoliejų po šv. Kazimiero koplyčia.

1932–1939 m. katedra restauruota. Mediniai sienų poliai pakeisti gelžbetoniniais. Suveržtos sienos, po šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus. Į mauzoliejų atkelti katedros rūsiuose rasti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo širdimi.

1949 m. katedra uždaryta, 1950 m. Kazio Preikšo iniciatyva nuo arkikatedros nuimtos ir susprogdintos šventųjų skulptūros.[7] 1950 ir 1951 m. kelis kartus į uždarytą katedrą įsilaužta. Išvogta didesnė dalis turto, kitas sugadintas. 1951 m. kapitulos archyvo likučiai (1320 aplankų, 130 ryšulių) ir daugiau kaip 4000 knygų perduota Knygų rūmų specialiajam fondui. 1953 m. karstas su šv. Kazimiero palaikais perkeltas į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią (grąžintas 1989 m.). 1953 m. rugsėjo 4 d. komisija apžiūrėjo katedrą ir nustatė, kad jos turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, kita dalis parduota. Rasti apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sugadinti vargonai, skulptūros, antkapiai. Po 1953 m. katedra perduota Dailės muziejui. 1955–1956 m. perdažyta, įvestas šildymas. 1956 m. katedroje įrengta Paveikslų galerija. Nuo 1968 m. tirta pastato konstrukcijų būklė, daryti architektūriniai tyrimai. Darbams vadovavo inžinierius Napaleonas Kitkauskas. 1969 m. Potsdamo H. Šukės firma restauravo vargonus. 1980 m. stogas uždengtas vario skarda, perdažyti fasadai, restauruotos jų skulptūros. Nuo 1981 m. restauruotas vidus. 1984–1986 m. atlikti papildomi archeologiniai ir architektūriniai tyrimai.[7]

1988 m. spalio 22 d. per „Sąjūdžio“ steigiamąjį suvažiavimą paskelbta apie katedros grąžinimą tikintiesiems.[7] Paremontuota arkikatedra 1989 m. vasario 5 d. iškilmingai pašventinta. 1989 m. kovo 4 d. į Katedrą buvo iškilmingai perneštas sidabrinis sarkofagas su Lietuvos globėjo šv. Kazimiero palaikais. Nuo 1989 m. spalio Katedroje vėl nuolat laikomos šventosios Mišios.[7]

1996 m. valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija atstatė skulptūras ant Katedros fasado (skulptorius Stanislovas Kuzma).[12] Nuo 1993 m. vasario (A. Brazauskui pradėjus eiti pareigas) tapo tradicija inauguracijos iškilmių dalimi laikyti šventąsias Mišias Katedroje, dalyvaujant išrinktajam prezidentui, ir Prezidento vėliavos pašventinimą bei organizuoti karinį paradą.

1993 m. rugsėjo 4 d. popiežius Jonas Paulius II malda Katedroje pradėjo apaštališkąjį vizitą Lietuvoje (1993 m. rugsėjo 4–8 d.).

Architektūra

redaguoti

Eksterjeras

redaguoti
 
Katedros fasado portiko skulptūros: šv. Stanislovo, šv. Elenos ir šv. Kazimiero
 
Vilniaus katedros varpinė

Vilniaus katedra yra simetriška, klasicistinio stiliaus, stačiakampio plano, halinė. Katedros eksterjerą puošia 18 apvaliųjų skulptūrų ir 6 reljefai. Bažnyčios fasado portike stovi didelės šešios kolonos per visą bažnyčios plotį ir aukštį. Ant portiko pastatytos trys statulos: viduryje šventosios Elenos, laikančios didelį kryžių ir vinis, kuriomis prie kryžiaus buvo prikaltas Jėzus, ant dešiniojo krašto – Krokuvos vyskupo, kankinio šv. Stanislovo, ant kairiojo – šv. Kazimiero. Šios skulptūros yra 1950 m. sunaikintų skulptūrų kopijos. 1997 m. jas sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma. Skulptūros stovi ant frontono, kurio centre yra horeljefas „Nojaus arka". Horeljefe vaizduojami aplink degantį aukurą klūpantys ir į dangų rankas tiesiantys vyrai ir moterys. Pastogę ir bažnyčią juosia tašyto akmens fryzas. Du katedros kupolai sukomponuoti jos šonuose – struktūriškai remia pagrindinę erdvę.[3][4][13][14]

Dešiniajame katedros šone yra Šv. Kazimiero koplyčia, kuri išsiskiria pilkšvo kalkakmenio spalva. Jos išorinėje sienoje yra koplyčios įkūrimo lenta. Įrašo plokštė yra iš marmuro, rėmai pagaminti iš smiltainio. Šioje koplyčioje ilsisi šv. Kazimieras.[13] Viso katedroje yra 11 koplyčių.[15]

Bažnyčios fasado kairėje nišoje yra Abraomo, laikančio peilį, skulptūra. Kraštutinėje dešinėje fasado nišoje pastatyta Mozės skulptūra. Mozė pavaizduotas su spinduliais, kyšančiais iš kaktos. Rankose jis laiko dvi akmens plokštes su Dievo įstatymu. Už kolonų pagrindinio fasado sienos nišose stovi keturių evangelistų – Mato, Morkaus, Luko ir Jono skulptūros. Evangelistai vaizduojami su simbolinėmis angelo, liūto, jaučio ir erelio figūromis. Skulptūros proporcingos nišų dydžiams. Skulptūrų autorius – Tomazas Rigis. Virš skulptūrų įtaisyti bareljefai, vaizduojantys apaštalų darbus. Centrinė didžiausia virš katedros durų esanti bareljefinė kompozicija skirta šventajam Petrui, kalbančiam miniai. Šoninių fasadų sienų keturiolikoje nišų kairėje pusėje stovi karalių, dešinėje pusėje – apaštalų ir Jėzaus bendrijos šventųjų statulos. Sienoje virš nišų yra šv. Petro ir šv. Pauliaus gyvenimo tematikos kompozicijos su daug figūrų. Pagrindinio fasado skulptūrų vieta ir dydžiai buvo nustatyti Lauryno Gucevičiaus parengtame katedros rekonstrukcijos projekte.[4][13]

  •  
    Peilį laikantis Abraomas
  •  
    Apaštalas Jonas su ereliu ir plunksna
  •  
    Apaštalas Lukas su jaučiu prie kojų
  •  
    Apaštalas Morkus su sparnuotu liūtu
  •  
    Apaštalo Mato skulptūra
  •  
    Mozės skulptūra

Priešais katedrą stovi 57 metrų aukščio varpinė – geriausiai išlikęs Vilniaus pilių gynybinės sienos bokštas, kuriame kabo dešimt žalvario varpų, nulietų XVI–XVIII a. olandų ir vokiečių meistrų. XIX a. pradžioje čia buvo įmontuotas laikrodis, kuris neturi minutinės rodyklės. Požeminė keturkampė varpinės dalis yra viena seniausių mūro liekanų Lietuvoje, išmūryta XIII a. Vilnios senvagės dugne.[16] Antžeminė varpinės dalis yra 52 m aukščio (su 2,8 m kryžiumi – 57 m). Pirmas varpinės aukštas apvalus, trys viršutiniai aukštai – aštuonių briaunų. Kupolas pasibaigia piramide.

Katedra turi šešis J. E. Kelno arkivyskupijos kardinolo Joachimo Meisnerio dovanotus varpus, kurių didžiausias yra 2600 kg svorio gavęs Joachimo vardą.[7] Seniausias varpas yra XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios, Renesanso bruožų. Jis naudojamas bokšto laikrodžiui. Kiti varpai – barokiniai. Jono Delamarso 1673 m. nulietas varpas papuoštas figūrų kompozicijomis ir ornamentų juostomis. Varpas muša valandas. Likusieji varpai taip pat nulieti žymių meistrų: Andriejaus Dorlingo, Karolio Gotlybo Šparo, Gustavo Miorko, Pilypo Jokūbo Ginterio.[3]

Istoriniuose šaltiniuose varpinė pirmą kartą paminėta 1522 m. Tuo metu ji buvo remontuojama. Rekonstrukcijos metu panaikintos šaudymo angos, varpinė nutinkuota. 1598 m. pastatytas varpinės trečiasis aukštas. 1610 m. bokštą nuniokojo gaisras. Varpinės atstatymo darbams vadovavo architektas Vilhelmas Polis.[16]

Interjeras

redaguoti
 
Arkikatedros interjeras
 
Arkikatedros interjeras

Bažnyčios vidaus chorą remia dvylika kolonų. Dviejose šoninėse sienose yra dvylika langų. Grindys iš akmens plokščių. Katedra trinavė: pagrindinė ir dvi šoninės navos atskirtos masyviais pilioriais, dengtos kryžminiais skliautais, kurie išdabinti lauro lapo girliandomis. Centrinė nava yra aukštesnė už šonines. Šviesa patenka ir per centrinės navos langus, kurie yra aukščiau šoninių navų langų. Statydamas katedrą Laurynas Gucevičius neišdrįso navų pakelti aukščiau, kad virš koplyčių būtų daugiau erdvės langams, todėl katedra per menkai apšviesta.[4][13][14][15]

Katedros skliautai yra kryžminiai, papuošti rozetėmis, remiasi į šešiolika piliorių. Prie vieno jų priglausta katedros sakykla. Katedros presbiterija nuo kitų patalpų atskirta tvorele.[4]

Katedroje tėra tik du altoriai. Pagrindinis didysis klasicistinio stiliaus kanaunininkų altorius turi kolonas ir frontoną su paauksuotu kryžiumi. Jo pagrindiniai elementai sukurti iš dirbtinio marmuro, dekoras iš stiuko. Iš abiejų altoriaus pusių yra laiptai su metaliniais varteliais. Altoriuje yra paveikslas „Šv. Stanislovo mirtis". Šis altorius suprojektuotas ir įrengtas Lauryno Gucevičiaus vietoj buvusių trijų altorių. Virš didžiojo altoriaus yra pusiau apvalus langas. Už didžiojo altoriaus prie bažnyčios sienos pakeltas nuo grindų įrengtas vikarų altorius. Šiame altoriuje kabo Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas, vaizduojantis kaip Boleslovas II Drąsusis 1079 m. nužudo Krokuvos vyskupą Stanislovą.[4][15][3]

Ant šoninių navų sienų kabo italų dailininko Konstantino Vilanio, ant galinės katedros sienos – Pranciškaus Smuglevičiaus nutapyti paveikslai. Dailininko P. Smuglevičiaus dvylikos apaštalų paveikslai iškabinti ant centrinės navos piliorių. Centrinės navos gale pro altoriaus kolonas matyti Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas, vaizduojantis šventąsias Mišias aukojantį šv. Stanislovą. Viso katedroje yra 12 Smuglevičiaus paveikslų. Taip pat katedroje pakabintas ir dailininko Slendzinskio nutapytas šv. Kazimiero paveikslas.[13][15]

Katedros vargonai yra baroko stiliaus, papuošti auksuotais ornamentais, dekoratyvinėmis vazomis. Viduryje vaizduojamas karalius Dovydas su arfa, iš šonų – muzikuojantys angelai.[3]

Pastato interjere gausu freskų, vertingų paveikslų, skulptūrų, antkapinių paminklų. Katedroje yra vienas vertingiausių ankstyvojo baroko pavyzdžių – Kazimiero koplyčia, kurioje saugomas karstas su šv. Kazimiero palaikais.

Katedros zakristija yra rotondinės formos, suprojektuota Lauryno Gucevičiaus. Ant zakristijos yra iždinė su karaliaus Aleksandro, karalienių Elžbietos ir Barboros Radvilaitės insignijomis.[15]

  •  
    Ištiesta Lietuvos valstybės vėliava prie Vilniaus katedros 2015 m. kovo 11 d.
  •  
    Vilniaus katedra iš oro
  •  
    Tikintieji Vilniaus katedroje

Epitafijos ir memorialinės lentos

redaguoti

Katedroje yra įrengtų paminklinių epitafijų ir memorialinių lentų.[3]

Samuelio Paco barokinė epitafija, kuri sukurta 1629–1633 m., pakabinta pietinėje navoje prie pietinės sienos piliastro. Ji yra sukomponuota iš rusvo ir juodo marmuro bei klinties. Epitafiją sudaro plokštė su memorialiniu įrašu. Ovalioje nišoje yra baltas portretas. Taip pat epitafiją puošia baltos spalvos herbinis skydas. Epitafija skirta LDK vėliavininkui Samueliui Pacui.[3][13]

Jurgio Tiškevičiaus epitafija pakabinta pietinėje navoje prie pietinės sienos piliastro. Ji sukomponuota iš bronzos ir marmuro, taip pat barokinė. Epitafijoje yra iškaltas vyskupo biustas, patalpintas nišoje, žemiau jo įkomponuota lenta su memorialiniu įrašu. Epitafija sukurta apie 1652 m.[3][13]

Eustachijaus Valavičiaus epitafija yra Valavičių koplyčioje prie rytinės sienos. Ji sukomponuota iš pilko ir rudo marmuro, smiltainio bei stiuko. Taip pat barokinė. Epitafiją sudaro stačiakampio formos įrašo plokštė bei įrėminta viršutinė epitafijos dalis. Epitafijos centre yra vyskupo Eustachijaus Valavičiaus portretas.[3][13]

Tomo Vavžeckio epitafija pakabinta šiaurinėje navoje prie sienos. Ji sudaryta iš ketaus, marmuro ir gipso. Epitafija pasidabruota ir paauksuota, klasicistinio stiliaus. Epitafijoje yra Tomo Vavževskio biustas, patalpintas į nišą ir plokštė su memorialiniu įrašu. Epitafijoje nurodyta, jog ją įrengė Tomo Vavževskio brolis.[3][13]

Mykolo Liubičiaus Zaleskio epitafija yra Kęsgailų koplyčios rytinėje sienoje. Ji pagaminta iš marmuro, klasicistinio stiliaus. Epitafiją puošia figūrų kompozicija ir memorialinis įrašas. Kompoziciją nuo plokštės skiria karnizas. Epitafijos įrašas nurodo, kad ji skirta LDK veikėjui Mykolui Liubičiui Zaleskiui (1744–1816 m.).[3]

Jono Nepomuko Kosakovskio epitafija pakabinta Švč. Marijos koplyčioje prie rytinės sienos. Ji sukurta iš granito, marmuro ir gipso, klaiscistinio stiliaus. Epitafiją sudaro plokštė su memorialiniu įrašu bei įkomponuoti vyskupo portretas, insignijos bei herbas.[3]

Vytauto memorialinė lenta yra pakabinta šiaurinėje navoje, prie rytinės sienos. Ją sudaro juodo marmuro plokštė su paauksuotu įrašu. Lentą puošia ornamentai. Šią lentą įrengė Eustachijus Tiškevičius. Joje pakartotas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus 1573 m. Vytautui įrengtos ir 1610 m. gaisre sudegusios antkapinės lentos įrašas. Vyskupo Andriaus Benedikto Klongevičiaus memorialinė lenta įrengta pietinėje navoje prie pietinės sienos piliastro. Ji yra iš gipso. Memorialinį įrašą juosia rėmai, papuošti dekoru. Lenta sukurta XIX a. Vincento Kliučinskio memorialinė lenta pakabinta Kęsgailų koplyčioje prie vakarinės sienos. Ji pagaminta iš bronzos. Lentoje yra įkomponuotas portretas, po juo – memorialinis įrašas. Lenta sukurta XX a. I pusėje.[3][13]

  •  
    Epitafija Samueliui Pacui
  •  
    Epitafija Jurgiui Tiškevičiui
  •  
    Epitafija Tomui Vavžeckiui
  •  
    Atminimo lenta Vytautui Didžiajam
  •  
    Atminimo lenta Vilniaus vyskupui Andriui Benediktui Klongevičiui
  •  
    Atminimo lenta Adomui Zablockiui

Katedros koplyčios

redaguoti
 
Tremtinių koplyčia
 
Šventojo Vladislovo koplyčia

Šiuo metu katedra turi vienuolika koplyčių. Koplyčias suvienodino Laurynas Gucevičius.[3][13]

Pirmoji koplyčia nuo pagrindinių katedros durų į kairę – šventojo Vladislovo koplyčia, kurią pastatė Laurynas Gucevičius. Iki 1530 m. gaisro šioje vietoje stovėjo Karališkosios koplyčios zakristija ir vienas katedros bokštų. Koplyčia ovali, turi kupolą. Šalia jos kabo Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos memorialinė plokštė.[3][4][13][17]

Taip pat katedroje yra Švč. Mergelės Marijos koplyčia, dar vadinama Valavičių koplyčia arba Senąja karališkąja koplyčia. Šią koplyčią fundavo Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis, Jogailos sūnus Kazimieras. 1473 m. koplyčios rūsyje kurį laiką buvo šv. Kazimiero, Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų palaikai. 1530 m. koplyčia degė. 1534 m. ją atstatė Žygimantas Senasis. 1547 m. šioje koplyčioje slapta tuokėsi Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė. Koplyčia vėliau buvo perstatyta Eustachijaus Valavičiaus iniciatyva. Ji stačiakampė, dengta kupolu, kuriame pavaizduoti keturi evangelistai. Koplyčios altorius įrengtas prie šiaurinės sienos, vėlyvojo baroko stiliaus. Altoriuje kabo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, virš kurio debesyse pavaizduota Šventoji Dvasia. Altorius padarytas XVII a.[3][4][13][17]

Šalia Valavičių koplyčios yra Kęsgailų koplyčia. Ji uždaryta, lankytojams neprieinama, pastatyta 1436 m. Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio Mykolo Kęsgailos. Koplyčios sienoje įmūryta paminklinė lenta, skirta pirmųjų Vilniuje nukankintų pranciškonų atminimui. Atminimo lenta į šią koplyčią perkelta iš Pranciškonų bažnyčios. Toliau yra Kristaus kapo koplyčia, taip pat uždaryta. „Kristaus kapą" sukūrė Vilniaus universiteto profesorius Karolis Podčašinskis. Toliau už šios koplyčios yra katedros šiaurinis įėjimas. Jis įrengtas vietoj senos koplyčios, vadintos antrąja Kęsgailų koplyčia. Už šoninio įėjimo yra dvi zakristijos.[3][13][4][17]

Kairiojoje navoje 2018 m. atidaryta Palaimintųjų relikvijų koplyčia, kurioje pagerbiamos dviejų Lietuvos palaimintųjų arkivyskupų – pal. Jurgio ir pal. Teofiliaus – relikvijos. Relikvijos perneštos nuo centrinio altoriaus į koplyčią, kurią puošia palaimintųjų Jurgio Matulaičio (1871–1927) ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) atvaizdai.[18]

Kairiosios navos pabaigoje yra katedros zakristija. Ji aštuoniakampė, su kupolu. Kupolą ištapė dailininkas Albertas Vaitiekus Žametas. Nuo katedros šoninės navos zakristiją skiria vartai.[3][13][4][17]

šv. Kazimiero koplyčią dešinės pusės navoje pradėjo statyti kunigaikštis Zigmantas Vaza, pabaigė statyti Vladislovas IV. Koplyčia pastatyta iš švediško smiltainio, jos vidus išklotas marmuru. Koplyčia kvadratinė, baroko stiliaus. Jos altoriuje yra šv. Kazimiero karstas.[3][13][4][17]

Už šv. Kazimiero koplyčios durų link yra Vyskupų koplyčia, pastatyta XVI a. pradžioje Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių. Nuo 1537 m. rūsyje po koplyčia buvo laidojami Vilniaus vyskupai. Vyskupų koplyčios sienų dekorą sukūrė dailininkas Jurgis Hopenas. Koplyčioje pakabinta paminklinė lenta vyskupui Antanui Pranciškui Audzevičiui. Koplyčios požemiuose palaidoti vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis ir arkivyskupas Julijonas Steponavičius.[3][13][17]

Toliau stovi koplyčia, kurios pavadinimas keitėsi. Jos požemiuose taip pat buvo laidojami Vilniaus vyskupai. Koplyčioje pakabinta paminklinė lenta vyskupui Jonui Civinskiui. Koplyčioje įrengta raštinė. Šalia šios koplyčios yra šoninis įėjimas, pro kurį į katedrą patenkama iš aikštės.[3][13][4][17] Už šios koplyčios yra Lauryno Gucevičiaus įrengta Montvydų koplyčia. Katedrą uždarius, koplyčios turtas buvo išgrobstytas.[3][13][17] Toliau esančią Goštautų koplyčią įkūrė Trakų vaivada Martynas Goštautas XV a. Goštautų koplyčios sienose įmontuoti du renesansiniai LDK kanclerio Alberto Goštauto ir vyskupo Povilo Alšėniškio antkapiai.[3][13][4][17]

 
Sibiro madona Tremtinių koplyčioje

Paskutinė prie durų esanti koplyčia pavadinta Tremtinių koplyčia ir paskirta sovietinio režimo aukoms atminti. Koplyčios požemiuose palaidotas Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kasakauskas. Jam sukurta atminimo lenta pakabinta ant koplyčios kairės sienos. Koplyčios nišose stovi šventųjų statulos. Virš koplyčios altoriaus pakabintas iš Valavičių koplyčios atkeltas Nukryžiuotasis.[3][13][4][17]

Katedros požemiai

redaguoti
 
Vilniaus katedros kriptos freska, datuojama XIV a. Autorius nežinomas. Freskoje pavaizduotas Jėzus Kristus su Švč. Marija ir šv. Jonu

Šiuo metu katedros požemiuose yra 27 rūsiai. Kai kurie sugrupuoti po kelis: iš vieno rūsio galima pereiti į kitą.[19] Arkikatedros požemiuose įrengta ekspozicija atspindi arkikatedros istoriją, jos statybos ir rekonstrukcijos etapus nuo XIII a. karaliaus Mindaugo statytos pirmosios Lietuvos katedros iki paskutinės jos rekonstrukcijos, atliktos pagal architekto Lauryno Gucevičiaus (1753–1798 m.) projektą.

Arkikatedros požemiuose buvo laidojami žymūs LDK žmonės: didikai, vyskupai, kunigaikščiai. Dažniausiai kunigaikščiai buvo laidojami po navų ar šoninių koplyčių grindimis įrengtose kriptose. Iš viso priskaičiuojama 20 kriptų. Kai kurios kriptos turi pavadinimus, kaip Karalių kripta, Kapitulos kripta, Vyskupų kripta.[19] Laurynas Gucevičius buvo užmūrijęs įėjimų angas į kriptas. 1930 m. tyrinėtojai galėjo patekti tik į Valavičių ir Goštautų koplyčių kriptas.[19]

Katedroje palaidoti: Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1430 m.), jo pirmoji žmona žmona Ona (1418 m.). Katedros požemiuose palaidoti Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (1392 m.), Karigaila (1390 m.), didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (1440 m.), Jogailos brolis didysis kunigaikštis Švitrigaila (1452 m.), Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (1452 m.), šv. Kazimieras (1484 m., kanonizuotas 1602 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (1506 m.), kunigaikščio Žygimanto Augusto pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė (1545) ir antroji žmona Barbora Radvilaitė (1551 m.), LDK kancleris Albertas Goštautas, vyskupas Valerijonas Protasevičius (1580 m.).[3] 1931 m. katedros rūsiuose surasta kripta su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos iš Habsburgų ir Barboros Radvilaitės palaikais mediniuose karstuose. Palaikams įrengtas mauzoliejus po šv. Kazimiero koplyčia.[7] 1986 m. tarp pirmosios katedros vakarinių sienų ir vidurinės kriptos nevienodame gylyje buvo rasta nemažai kapaviečių.[19]

Katedros požemiuose yra seniausia Lietuvoje freska (XIV a. pab.), kurioje vaizduojamas Kristaus nukryžiavimas.

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ „Kaip rašyti: „Vilniaus arkikatedra bazilika“ ar „Vilniaus Arkikatedra bazilika“?“. VLKK. Suarchyvuotas originalas 2020-08-14. Nuoroda tikrinta 2020-09-12.
  2. ↑ Vilniaus arkikatedra // piligrimai.lt
  3. ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 3,15 3,16 3,17 3,18 3,19 3,20 3,21 3,22 3,23 3,24 3,25 3,26 3,27 3,28 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  4. ↑ 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 4,13 4,14 4,15 4,16 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  5. ↑ N.Kitkauskas, A.Lisanka. Nauji duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą. Kultūros barai. 1986. Nr. 4-7.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  7. ↑ 7,00 7,01 7,02 7,03 7,04 7,05 7,06 7,07 7,08 7,09 7,10 7,11 7,12 7,13 7,14 7,15 7,16 7,17 7,18 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 V.Levandauskas, J.Minkevičius, J.Stasiulaitis. Vilniaus architektūra. Vilnius: Mokslas, 1985.
  9. ↑ Wilno. Przewodnik krajoznawczy Juljusza Kłosa Prof. Uniwersytetu St. Batorego. Wydanie trzecie poprawione, Wydawnictwo Wileńskiego Oddziału Polskiego Towarzystwa Turystyczno-Krajoznawczego, Wilno 1937, s. 112
  10. ↑ 10,0 10,1 Vl. Drėma. Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais. Vilnius: Mokslas. 1991.
  11. ↑ Vilniuje lyg Venecijoje: pamatykite, kaip atrodė Vilnius per didįjį 1931-ųjų potvynį. 15min.lt (tikrinta 2022-11-27).
  12. ↑ Vytautas Ališauskas, Mindaugas Paknys. Šv. Kazimiero koplyčia. Vadovas. Vilnius: Aidai. 2004. ISBN 9955-445-96-3.
  13. ↑ 13,00 13,01 13,02 13,03 13,04 13,05 13,06 13,07 13,08 13,09 13,10 13,11 13,12 13,13 13,14 13,15 13,16 13,17 13,18 13,19 13,20 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  14. ↑ 14,0 14,1 Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros. Vilnius: Tyto alba, 2017. ISBN 978-609-466-146-4.
  15. ↑ 15,0 15,1 15,2 15,3 15,4 dr. Jonas Grinius. Vilniaus meno paminklai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1994.
  16. ↑ 16,0 16,1 Varpinės istorija Vilniaus arkikatedros interneto svetainėje. [1]
  17. ↑ 17,00 17,01 17,02 17,03 17,04 17,05 17,06 17,07 17,08 17,09 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  18. ↑ Vilniaus arkikatedroje atveriama palaimintųjų relikvijų koplyčia. 2018. [2][neveikianti nuoroda]
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 Napalys Kitkauskas. Vilniaus arkikatedros požymiai. Vilnius: Kultūra, 1994. ISBN 9986-435-00-5.

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika – vaizdinė ir garsinė medžiaga
 
Wikisource
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilniaus_šv._Stanislovo_ir_šv._Vladislovo_arkikatedra_bazilika&oldid=7433476"