Panevėžys

apskrities miestas Lietuvoje

Panevėžys – šiaurės Lietuvos miestas. Išsidėstęs abipus Nevėžio, dešiniajame krante – Panevėžio senamiestis, kairiajame – Naujamiestis, dabartinis miesto centras.

Panevėžys
            
2023 m.
Panevėžys
Panevėžys
55°44′02″š. pl. 24°21′29″r. ilg. / 55.734°š. pl. 24.358°r. ilg. / 55.734; 24.358 (Panevėžys)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Panevėžio apskritis Panevėžio apskritis
Savivaldybė Panevėžio miesto savivaldybė Panevėžio miesto savivaldybė
Įkūrimo data 1503
Meras Rytis Mykolas Račkauskas
Gyventojų (2023) 87 913
Plotas 54 km²
Tankumas (2023) 1 628 žm./km²
Pašto kodas centrinis LT-35001
Vikiteka Panevėžys
Vietovardžio kirčiavimas
(34b kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Panevėžỹs
Kilmininkas: Pãnevėžio
Naudininkas: Pãnevėžiui
Galininkas: Pãnevėžį
Įnagininkas: Pãnevėžiu
Vietininkas: Panevėžyjè

lenk. Poniewież, vok. Ponewiesch, rus. Поневѣжъ[2][3]

2023 m.
2006 m.
2008 m.
Panevėžio katedra
J. Balčikonio gimnazija

Yra Vidurio Lietuvos žemumoje. 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Penktas pagal dydį Lietuvos miestas.

7 pašto skyriai (centrinis LT-35001). Panevėžio rajono savivaldybės ir Panevėžio seniūnijų centras. Galinė Siauruko stotis Panevėžys–Anykščiai. Yra Panevėžio vyskupija, įvairių tikėjimų bažnyčių, cerkvių.

Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiamas rugsėjo 7 d.

Etimologija

redaguoti

Miestas kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas.[4] Vandenvardinis vietovardis, toks toponimas lietuvių kalbai būdingas, pvz. Pagėgiai, Pakruojis, Pasvalys ir kt.[5]

Geografija

redaguoti

Yra patogioje geografinėje padėtyje. Susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, „Via Baltica“ jungianti su dviem Baltijos jūros sostinėmis – Varšuva ir Ryga. Iki Klaipėdos uosto – 240 km. Miestą kerta geležinkelio ruožas (didžioji miesto dalis yra į pietus nuo geležinkelio), veikia trys vietinėms reikmėms veikiantys oro uostai (vienas jų privatus). ~6 km į rytus nuo miesto centro yra Pajuosčio aerodromas.

1969 m. vasario 11 d. mieste siautė ilgiausia Lietuvoje stichinė pūga (78 val. 25 min.).

 
Nevėžio senvagė – viena populiariausių Panevėžio miesto vietų

Miesto dalys

redaguoti

Istorija

redaguoti
 
Panevėžys, pavaizduotas 1573 m. žemėlapyje, šalia pažymėta Ramygala
 
Seniausias Panevėžio namas – buvęs Upytės pavieto žemės ir pilies teismo archyvas, pastatytas 1614 m.

1414 m., pasak legendos, Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, rado čia senosios lietuvių tikybos šventyklą. 1503 m. rugsėjo 7 d. paminėtas Panevėžio vardas, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžė (Panevėžio dvaro žemės, buvusios dešiniajame Nevėžio krante, perduodamos Ramygalos parapijai). 1507 m. sklype dešiniajame Nevėžio krante pastatyta bažnyčia, o šalia, kaip bažnytinė valda – smuklė, spirito varykla, pirtis. Taip kūrėsi Senasis Panevėžys (dabartinis Senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte, Nevėžio kairiajame krante jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis Naujamiestis). Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį.

Miestas pamažu įgavo didesnę reikšmę. 1565–1566 m., Lietuvoje vykstant administracinei reformai, Panevėžio dvaras tapo Upytės pavieto centru. 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeltas pavieto teismas. 1661 m. Senasis Panevėžys gavo turgaus privilegiją. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis, ėmė kurtis Mikolajavas – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką M. Tiškevičių. 1791–1792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos).

XIX a. 1-ojoje pusėje Senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais (1915 m. prijungti prie miesto). XIX a., tapo palankiu Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 metų sukilimų metu miestas patyrė sukrėtimus, jų pasekmės greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didelio gaisro. XIX a. pab. miesto raidą paspartino nutiestas geležinkelis Radviliškis–Daugpilis, o 1899 m. ir siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys. Tada mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai. Tai buvo Kauno gubernijos miestas, apskrities centras.[6]

 
Ūkininkų smulkaus kredito bankas Panevėžio Laisvės aikštės pietinėje pusėje. 4-ojo dešimtmečio pabaiga.
 
Miesto gatvės grindinį vandeniu plauna Panevėžio savivaldybės ugniagesių komandos automobilinė dvejopos paskirties cisterna Faun M5. 1940 m.
 
Karinė technika Laisvės aikštėje, vykstant Antrajam pasauliniam karui

Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, cukraus ir muilo fabrikai. 1927 m. įsteigta Panevėžio vyskupija. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė. Panevėžys garsėjo savo gamyklomis ir fabrikais.

Po 1945 m. miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 19551965 m. pastatytos autokompresorių, „Ekrano“, kabelių, tiksliosios mechanikos gamyklos, stiklo fabrikas. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė. Vakarinėje miesto dalyje pastatyti nauji mikrorajonai – Klaipėda (architektės I. Daujotytė, I. Mumšienė, G. Bimbienė), Pilėnai (architektė G. Bilubienė), Kniaudiškiai (architektai V. Andriuška, M. Steponavičius ir kt.), Tulpės (architektai S. Katilius ir N. Garbaliauskienė). Miestas plėtotas pagal 1947, 1962 m. (architektė I. Daujotaitė), 1973 m. (architektas V. Bugailiškis) bendruosius planus.

Pramonė – panevėžiečiams svarbus dalykas, kelis dešimtmečius formavęs savivoką. Miesto augimas, gyventojų daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo nekuriančiu, tik gaminančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje neįkurta jokia svarbi mokslo įstaiga, švietimo sistema per ~300 m. nepažengė nuo mokyklų. Tik Panevėžio dramos teatras ~20 metų pasiekė aukštesnį nei nacionalinis teatro lygį. Mieste nesuformuotas intelektualinis potencialas.

1993 m. patvirtintas dabartinis Panevėžio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
15541556 m. Upytės valsčius ?
15661793 m. ? Upytės apskrities centras Trakų vaivadija
17931795 m. ? Upytės vaivadijos centras
17951797 m. ? Vilniaus gubernija
17971801 m. ? Lietuvos gubernija
18011831 m. ? Vilniaus gubernija
18311843 m. ? Panevėžio apskrities centras
18431915 m. ? Kauno gubernija
19151918 m. ? Lietuvos sritis, Oberostas
19191946 m. Panevėžio valsčiaus centras
19461950 m. respublikinio pavaldumo miestas,
Panevėžio apskrities centras
19501953 m. ? srities pavaldumo miestas,
Panevėžio rajono centras
Šiaulių sritis
19531995 m. Panevėžio apylinkės centras respublikinio pavaldumo miestas,
Panevėžio rajono centras
1995 Panevėžio seniūnijos centras,
Velžio seniūnijos centras
Panevėžio miesto savivaldybė,
Panevėžio rajono savivaldybės centras
Panevėžio apskrities centras

Ekonomika

redaguoti
 
Malūnas Panevėžyje

Stambus pramonės centras. 2003 m. pagaminta 5,1% Lietuvos prekių.

Išvystyta maisto (miltų, cukraus, pieno, mėsos, aliejaus), tekstilės (linų) pramonė. Stambios įmonės:

  • ABPanevėžio statybos trestas“ – viena didžiausių statybų bendrovių šalyje. Apie 1400 darbuotojų;
  • AB „Panevėžio keliai“ – viena didžiausių Panevėžio įmonių. Apie 800 darbuotojų.
  • Kalnapilis“ – alaus darykla. Viena seniausių (1902 m.) miesto įmonių;
  • UAB „Viking Malt“ – salyklo gamykla;
  • AB „Linas“ (nuo 2005 m. veikia su antrine UAB „Linas Nordic“) – lininių tekstilės gaminių gamyba;
  • AB „Lietkabelis“ – vienintelė instaliacinių laidų ir kabelių gamykla Baltijos šalyse;
  • UAB „Schmitz Cargobull“ – Sunkvežimių priekabų gamykla
  • AB „Linas Agro“- žemės ūkio produktų gamyba
  • AB „Amilina“ (anksčiau „Malsena“) – krakmolo ir glitimo gamyba
  • AB „Panevėžio energija“ – energijos tiekimas
  • UAB „Devold“ – trikotažo gamyba
  • UAB „Jaukurai“ – Šildymo, santechnikos, inžinerinių tinklų įranga
  • UAB „Naftėnas“ – Naftos produktų didmeninė prekyba
  • UAB „TETAS“ – Statyba (elektros ir telekomunikacijos tinklų)

Ekranas“ (~4 tūkst. darbuotojų) buvo didžiausia kineskopų gamykla Baltijos šalyse, buvo svarbi Panevėžio ūkiui. 2006 m. bankrotas kilstelėjo miesto socialinę įtampą, ~dvigubai pakilo nedarbas).

Yra sporto salė Kalnapilio arena, plečiamas PC „Babilonas[reikalingas šaltinis], prie miesto sukurtas logistikos centras[reikalingas šaltinis].

Yra Panevėžio LEZ pramonės parkas, veikia Panevėžio mokslo ir technologijų parkas.

Gyventojai

redaguoti

Demografinė raida

redaguoti

1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno 6503 vyrai ir 6465 moterys, iš viso 12 968 gyventojai. Apie pusę gyventojų tuo metu sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste jau gyveno apie 14 000 gyventojų.

Po Antrojo pasaulinio karo miesto natūrali raida buvo sutrikdyta. Kaip ir kitur Lietuvoje vyko urbanizacijos procesas, žmonės iš mažesnių miestelių perkelti dirbti į miestuose susitelkusią pramonę.

Panevėžyje formuotas stambus pramonės centras, jame 6-8 dešimtmečiais pastatyta daug stambių pramonės įmonių, todėl čia gyventojų skaičius didėjo itin sparčiai. 1959–1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 100 iki 101 500, tai yra, per 20 metų jų padaugėjo 2,4 karto. Populiacijos augimo tempai išliko aukšti ir 1979–1990 m., kai gyventojų padaugėjo dar 1,28 karto, jų skaičius pasiekė 130 000. Vėliau dėl emigracijos gyventojų skaičius sumažėjo.

 
 
Demografinė raida tarp 1804 m. ir 2022 m.
1804 m. 1823 m. 1833 m. 1857 m. 1865 m.[3] 1897 m.sur. 1898 m.* 1908 m. 1913 m. 1923 m.sur.[7]
800 2 000 3 700 5 908 8 071 12 968 13 044 15 028 13 894 19 197
1931 m. 1939 m. 1945 m. 1959 m.sur.[8] 1967 m. 1970 m.sur.[8] 1979 m.sur.[9] 1981 m.[10] 1986 m.[11] 1989 m.sur.[12]
20 562 26 653 12 000 41 100 64 700 74 497 102 303 106 500 118 900 126 483
1991 m. 2001 m.sur.[13] 2006 m. 2008 m. 2011 m.sur.[14] 2014 m. 2018 m. 2021 m.sur.[15] 2022 m. -
131 200 119 749 115 315 113 653 99 690 96 328 98 258 89 100 88 380 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis

redaguoti

2011 m. gyveno 99 690 žmonių:[16]

2001 m. gyveno 119 749 žmonės:[17]

1923 m. gyveno 19 197 žmonės:[18]

1897 m. gyveno 12 968 žmonės:[19]

Pagal tikybą

redaguoti

Žymūs žmonės

redaguoti
  • Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), rašytoja, visuomenės, politikos veikėja.
  • Šachnelis Abraomas Meras (1865–1930), gydytojas, Panevėžio žydų visuomenės veikėjas
  • Juozas Balčikonis (1885–1969), kalbininkas, vertėjas.
  • Josifas Šleimė Kahanemanas (1886–1969), Panevėžio ješivos rabinas, Talmudo mokytojas.
  • Elžbieta Jodinskaitė (1877–1951), pirmoji miesto knygininkė.
  • Mykolas Karka (1892–1984), chorvedys, kompozitorius, pedagogas.
  • Matas Grigonis (1889–1971), poetas, vertėjas, pedagogas.
  • Salomėja Nėris (1904–1945), poetė.
  • Juozas Miltinis (1907–1994), teatro režisierius, aktorius.
  • Vilhelmas Martynas Variakojis (1912–1988), stalo tenisininkas, krepšininkas, treneris.
  • Antanas Belazaras (1913–1976), kompozitorius, pedagogas.
  • Steponas Kosmauskas (1918–1985), teatro ir kino aktorius.
  • Vaclovas Blėdis (1920–1999), teatro ir kino aktorius, teatro režisierius.
  • Bronius Babkauskas (1921–1975), teatro ir kino aktorius.
  • Jonas Juodelis (1921–2006), kunigas, teologijos daktaras, visuomenės veikėjas, poliglotas.
  • Gediminas Karka (1922–1991), teatro ir kino aktorius.
  • Eugenija Šulgaitė-Karkienė (1923–2014), teatro ir kino aktorė.
  • Donatas Banionis (1924–2014), teatro, kino, televizijos aktorius ir režisierius.
  • Mykolas Sluckis (1928–2013), rašytojas.
  • Algimantas Masiulis (1931–2008), teatro ir kino aktorius.
  • Stasys Petronaitis (1932–2016), teatro ir kino aktorius.
  • Stanislovas Algis Kavaliauskas (1938–2020), dviratininkas.
  • Donatas Pečiūra (1938–2023), kino operatorius.
  • Algirdas Alionis (1940–2021), poetas, prozininkas.
  • Vidmantas Bačiulis (1940–2022), kino ir televizijos režisierius, scenaristas.
  • Stasys Kropas (g. 1953 m.), ekonomistas, signataras, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.
  • Albinas Kėleris (g. 1957 m.), teatro ir kino aktorius, režisierius.
  • Algimantas Aleksandravičius (g. 1960 m.), fotomenininkas.
  • Daiva Rudokaitė (1969–2023), aktorė, psichologė.
  • Jurgis Elisonas (1889–1946), Zoologas, pedagogas, kraštotyrininkas.
  • Jonas Variakojis (1892–1963) Lietuvos karinis ir politinis veikėjas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas, pulkininkas leitenantas.

Architektūra ir kultūra

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Panevėžio architektūra.

Panevėžio centre, kairiajame Nevėžio krante yra Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra (pastatyta 1929 m.), Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia (pastatyta 1803 m.; buvęs pijorų, o vėliau – marijonų vienuolynas), Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia (1939 m.), stačiatikių cerkvė (šalia – stačiatikių kapinės), Panevėžio sentikių cerkvė, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1854 m.), Panevėžio evangelikų reformatų bažnyčia. Dešiniajame krante – Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1885 m.) ir senosios miesto kapinės. 2001 m. pastatyta Panevėžio Naujoji apaštalų bažnyčia, šalia veikia Panevėžio laisvųjų krikščionių bažnyčia. Kairiajame Nevėžio krante yra pramonės zona, susiklosčiusi XIX a.

Mieste veikia keli teatrai, žymiausias – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, taip pat vienintelis Lietuvoje Lėlių vežimo teatras, teatras „Menas“, muzikinis teatras, dailės, fotografijų galerijos. 2024 m. atidarytas meno centras „Stasys Museum“, kuriame pristatyta Stasio Eidrigevičiaus darbų kolekcija.

Rengiami simpoziumai: tarptautinis keramikos simpoziumas, tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“.[20][21]

Nuo 2002 m. kasmet vyksta tarptautinis vaikų ir jaunimo džiazo muzikos festivalis-konkursas „Jazz fontanas“.

Prie Nevėžio senvagės yra Senvagės dekoratyvinių skulptūrų skveras. Yra kraštotyros, pasipriešinimo sovietinei okupacijai muziejai. Išlikę tarpukario Lietuvos banko rūmai (architektas Mykolas Songaila, skulptorius Juozas Zikaras).

Mieste yra Respublikinė Panevėžio ligoninė, integruotų sveikatos paslaugų centras, miesto centre – infekcinių ligų ligoninė.

Iki 1970 m. mieste stovėjo Panevėžio kenesa, tarpukariu buvo leidžiamas karaimų žurnalas Onarmach. Panevėžio ješiva buvo įkurta Panevėžyje, bet buvo perkelta ir yra Bnei Brako mieste Izraelyje.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

redaguoti

Bibliotekos:

Bendrojo lavinimo mokyklos žr. Kategorija:Panevėžio miesto savivaldybės mokyklos. Profesinio mokymo įstaigos:

Kitos mokyklos:

  • Panevėžio pradinė mokykla
  • „Linelio“ specialioji mokykla-darželis

Aukštosios mokyklos:

Istorinės mokyklos:

Dviračių sportas

redaguoti

2012 m. Panevėžyje vyko Europos treko čempionatas.

Futbolas

redaguoti

Miestų partnerystė

redaguoti

Panevėžio miestai-partneriai:[22]

Miestas Šalis
Liunenas   Vokietija
Kalmaras   Švedija
Liublinas   Lenkija
Koldingas   Danija
Daugpilis   Latvija
Gabrovas   Bulgarija
Rakverė   Estija
Vinycia   Ukraina
Maramurešas   Rumunija
Rustavis   Gruzija
Tojohašis   Japonija


Susisiekimas

redaguoti
 
Pažagieniai ir Panevėžys nuo Pažagienių bokšto

Tarpukaryje per Panevėžį nutiestas Aukštaičių plentas.

Panevėžys yra patogioje geografinėje dalyje, todėl yra svarbių kelių. Per Panevėžį eina magistralės:

Krašto keliai:

Panevėžys turi vakarinį aplinkkelį  A17  Panevėžio aplinkkelis 

Viešasis transportas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Panevėžio autobusų parkas.

Panevėžio viešąjį transportą sudaro autobusai bei jų maršrutų tinklas mieste ir už jo ribų.

Miesto maršrutai. Mieste yra 19 autobusų maršrutų, kuriuos aptarnauja UAB „Panevėžio autobusų parkas“.

Tarpmiestiniai ir tarptautiniai maršrutai. Mieste jie kertasi Panevėžio autobusų stotyje, įkurtoje Savanorių aikštėje, šalia centro. Maršrutai aptarnaujami UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir kitų vežėjų.

Geležinkeliai

redaguoti

Panevėžys, buvęs žymus geležinkelio mazgas XX a., dalį svarbos prarado – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sumažėjo traukinių maršrutų, kertančių miestą. Panevėžio geležinkelio stotis veikia S. Kerbedžio gatvėje. Panevėžyje – Aukštaitijos siaurojo geležinkelio pradžia. Stoties prieigose stovi Siaurojo geležinkelio viadukas.

Pirmoji plačiojo geležinkelio linija Panevėžį pasiekė 1873 m. – buvo nutiestas Radviliškio–Daugpilio geležinkelis. Pirmoji siaurojo geležinkelio juosta nutiesta 1899 m. iš Panevėžio į Švenčionėlius. XXI a. 3-ajame dešimtmetyje pro Panevėžį planuojama nutiesti „Rail Baltica“ geležinkelį.

Per miestą pratekantį Nevėžį nutiesti automobilių transporto ir pėsčiųjų tiltai, tarp kurių (pasroviui):

Literatūra

redaguoti
  • Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. (sud. Algis Kasperavičius, Kęstutis Gudas). – Panevėžys: Nevėžio spaustuvė, 2003. – 735 p.: iliustr. – ISBN 9955-450-54-1
  • Panevėžys: miestas, kuriame gyvenu (tekstas Virginijos Januševičienės). – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-118-7
  • Panevėžio miesto elektrinei – 80 (sud. Joana Viga Čiplytė, Gražvydas Jonas Gudynas). – Vilnius: Homo liber, 2004. – 93 p.: iliustr. – ISBN 9955-449-68-3
  • Panevėžio menininkų portretas: Panevėžio miesto fotografų fotografijų albumas (sud. Marija Čičirkienė). – Panevėžys: Panevėžio fotografijos galerija, 2004. – 83 p.: iliustr. – ISBN 9955-9745-0-8
  • Panevėžys – mažasis didmiestis: albumas (nuotraukos Evaldo Ivanausko, Alvydo Ivoškaus, Aido Markevičiaus, Astos Radvenskienės). – Panevėžys: Amalkeros leidyba, 2006. – 48 p.: iliustr. – ISBN 9955-659-17-3
  • Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija (sud. Liudvika Knizikevičienė). – Panevėžys: Panevėžio bendruomenė „Senamiestietis“, 2007. – 318 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9992-0-1
  • Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijai – 60 (sud. Joana Viga Čiplytė). – Kaunas: Lututė, 2009. – 291 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-083-3
  • Panevėžio medicinos istorija (sud. Liudvika Knizikevičienė). – Panevėžys: ARG ofsetas, 2010. – 256 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-741-28-2

Šaltiniai

redaguoti
  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Поневѣжъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 24А (48) : Полярные сияния — Прая. С.-Петербургъ, 1898., 525 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 182 psl.
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 155–156
  5. Algirdas Sabaliauskas. „Iš kur jie?“ – Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. // psl. 249.
  6. Poniewież. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 771 psl. (lenk.)
  7. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  8. 8,0 8,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  10. PanevėžysLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 441 psl.
  11. Panevėžys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 295
  12. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  13. Panevėžio apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  16. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  17. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  18. 1923 m. surašymo duomenys
  19. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  20. „Simpoziume Panevėžyje – stiklo ir džiazo sintezė“. Bernardinai.lt. 2014-09-02. Suarchyvuota iš originalo 2016-09-02. Nuoroda tikrinta 2016-09-02.
  21. https://www.youtube.com/watch?v=-7aQ79_keWs
  22. Miestai partneriai Archyvuota kopija 2021-04-30 iš Wayback Machine projekto., Panevėžio miesto savivaldybė, 2022-03-04. Nuoroda tikrinta 2022-06-06.

Nuorodos

redaguoti

Religija

redaguoti