Vilniaus rotušė

Vilniaus rotušė – viena iš trijų Lietuvoje išlikusių istorinių miestų rotušių. Vilniaus Rotušės aikštės dominantė.

2023 m.

2021 m. Rotušės a.

2019 m.

2011 m. Rotušės a.

2008 m.

Istorija

XIV–XVIII a.

Suteikus savivaldos teises (1387 m. Jogailos privilegija Vilniui suteikė Magdeburgo teises), mieste turėjo būti pastatytas administracinis miesto pastatas. Pirmą kartą rotušė paminėta 1503 m. kunigaikščio Aleksandro privilegijoje (manoma, kad ji stovėjo dabartinėje vietoje). Rotušėje įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, pirklių bendruomenės kambarys, iždinė, raštinė, archyvas, patalpos svarstyklėms, grūdų atsargoms, ginklų sandėliui, rūsiuose – kalėjimas.

Pagal 1545 m. Vilniaus miesto planą rotušė – gotikinio stiliaus 2 aukštų statinys su bokštu (panašiai pavaizduota ir 1600 m. graviūrose). Bokšto balkone – galerijoje rengti šventiniai koncertai. XVII ir XVIII a. Rotušę ne kartą naikino tiek karai, tiek gaisrai (labiausiai nukentėjo bokštas). Iki šių dienų yra išlikę pirmosios rotušės pamatai.

XVII a. viduryje Rotušę sudarė keli pastatai. Jie naudoti kaip suolininkų (teismo), sargybos, vaitų būstinės, kalėjimai, krautuvės ir sandėliai. Visi pastatai supo dengtą, akmenimis grįstą kiemą. XVIII a. pirmajame aukšte dominavo erdvė su keturiais kvadratinio skerspjūvio stulpais. Tai buvo vidaus kiemo pobūdžio patalpa su įvažiavimais iš šonų ir trimis įėjimais iš pagrindinio fasado. Iš tos patalpos buvo patenkama į krautuves ir magistratatą. Antrojo aukšto patalpos skirtos miesto savivaldos ir pirklių reikalams. Ten buvo erdvus vestibiulis, reprezentacinė, pirklių, vaito ir magistrato salės.

1748 m. sudegė aplinkinės krautuvėlės, o 1749 m. medinis bokšto viršus su laikrodžiu. Jį atstatyti pavesta architektui J. K. Glaubicui. 1769 m. darbai baigti. Bokštas tapo aštuonkampis, trijų laipsnių, mūrinis, su skliautais dengtu stogu ir vėtrunge – Vyčiu viršūnėje. Antrajame tarpsnyje įmontuotas laikrodis, o viršutiniame kabojo keletas varpų. Varpais būdavo pranešama apie pavojus ar įvykius mieste, o mušamos valandos buvo svarbiu gyventojų laiko orientyru.

• 

  1763 m.

• 

  1785-1786 m. Lauryno Stuokos Gucevičiaus naujos rotušės projektas

• 

  1846 m. Martyno Zaleskio paveikslas

• 

  1877 m.

• 

  1882 m.

Vilniaus Rotušė po rekonstrukcijos (XVIII a.)

Po ~10 metų bokštas pradėjo svirti. Jį remontuoti L. Gucevičiui. Remontuojant bokštas griuvo; apgadinta dalis Rotušės. Atstatyti vėl patikėta L. Gucevičiui. Karaliaus (tokio masto projektui reikėjo šalies valdovo sutikimo) ir Magistrato vertinimui pateikta keletas projektų. Pasirinktas kukliausias, lengviausiai įgyvendinamas. Pagal projektą truputį pakeistas vidaus suplanavimas, nebeliko bokšto. Projektas skyrėsi nuo dabartinio pastato: jame visi portiko tarpkoloniniai numatyti lygūs, virš pagrindinio fasado pirmojo aukšto angų turėjo būti trikampiai, kaip Vilniaus katedroje.

1785–1799 m. vyko statybos. Atstatyta ant išlikusiųjų senųjų dalių ir rūsių. Naujojo pastato pagrindinis įėjimas, kaip dabar, buvo iš aikštės šiaurinės pusės. Trejos durys vedė į erdvią kvadratinę kiemo tipo patalpą, į kurią vedė įvažiavimai iš rytų ir vakarų pusių. Patalpos skliautus rėmė keturi keturkampiai pilioriai. Pirmajame pastato aukšte įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos ir raštininkų kambariai, įėjimai į krautuves ir kalėjimą. Antrajame aukšte – reprezentacinė vaito salė, teismo ir pirklių patalpos, lobynai bei didžioji salė su dviem kolonų eilėmis.

Dabar Vilniaus Rotušė – kompaktiško monumentalaus tūrio, dviaukštė, darnių proporcijų. Jaukūs, puošnūs Rotušės interjerai yra kontrastas santūriai ir griežtai išorės architektūros išraiškai. Lygiose fasadų sienose tolygiai išdėstyti langai, aprėminti kukliais klasicistiniais apvadais ir sandrikais. Plačios pastato perdangos (antablemento) karnizą puošia stambūs modiljonai (S formos karnizą remiančios gegnės). Pagrindinį fasadą akcentuoja šešių dorėninių kolonų portikas ir gana žemas trikampis frontonas.

L. Gucevičius realizavo kompromisinį paprastesnį Rotušės variantą, kuriame išorės formos ne visiškai atitiko pastato paskirtį (tai jam sekėsi geriau atlikti Vilniaus katedroje). Šiaurinę dalį užėmė didžioji salė, o pietinės dalies viduryje buvo vaito salė (kurioje posėdžiaudavo suolininkų teismas). Rytinėje pusėje nuo didžiosios salės buvo magistrato salė, o vakarinėje buvo Vilniaus pirklių bendrijos salė, kurioje posėdžiaudavo pirklių taryba. Jos pietvakariniame kampe buvo pirklių archyvas, o į rytus nuo jo – pirklių iždinė. Pastogėje buvo raštininkų ir pagalbinės patalpos. Autoriui nepamatė savo kūrinio baigto, Rotušė užbaigta po jo mirties.

Nuo 1811 m. (panaikinus savivaldą) Rotušėje veikė „Mažasis“ teatras, nuo 1845 m. įsikūrė nuolatinis miesto teatras. Tada pritaikant pastatą teatro reikmėms, suniokota nemažai Rotušės interjero – nugriautos kolonos, užmūryti ir sunaikinti židiniai su vertingais bareljefais bei daug kitų vertingų architektūros ir dekoro elementų. Teatras pastate veikė iki 1924 m., vėliau pastatas apleistas ir pradėjo nykti.

1936–1939 m. Rotušė restauruota pagal architekto S. Narembskio projektą. Restauruojant interjerą, stengtasi laikytis XVIII a. antrosios pusės stilistikos. Pastato centriniame fasade įrengti granito laiptai, konservuoti gotikiniai rūsiai. Pastatą norėta pritaikyti miesto reprezentacinėms reikmėms, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalis darbų liko neįgyvendinti.

1941–1996 m. pastate veikė Lietuvos dailės muziejus, 1996–1999 m. – Lietuvos menininkų rūmai, nuo 1999 m. – VMSA priklausanti viešoji įstaiga „Vilniaus rotušė“.

Rotušės a. panorama