Vikipedija

Alytus

Kitos reikšmės – Alytus (reikšmės).

Alytus – didžiausias pietų Lietuvos, šeštas pagal dydį šalies miestas. Apskrities, rajono savivaldybės, miesto savivaldybės, seniūnijos ir katalikų dekanato centras.[5]

Alytus
            
Alytus (2006 m.)
Alytus
Alytus
54°23′46″š. pl. 24°02′46″r. ilg. / 54.396°š. pl. 24.046°r. ilg. / 54.396; 24.046 (Alytus)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Alytaus apskritis Alytaus apskritis
Savivaldybė Alytaus miesto savivaldybė Alytaus miesto savivaldybė
Įkūrimo data 1377 m.[1]
Meras Nerijus Cesiulis
Gyventojų (2023) 51 856
Plotas 48 km²
Tankumas (2023) 1 080 žm./km²
Pašto kodas LT-62001 (centrinis)
Tinklalapis www.alytus.lt
Vikiteka Alytus
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė) [2]
Vardininkas: Alytùs
Kilmininkas: Alytaũs
Naudininkas: Alỹtui
Galininkas: Alỹtų
Įnagininkas: Alytumì
Vietininkas: Alytujè

lenk. Olita, rus. Олита [3][4]

Alytuje stovi 4 bažnyčios (Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia, Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčia, Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčia, Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia), stačiatikių Alytaus Dievo Motinos Globėjos cerkvė, buvusi Alytaus sinagoga, pastatyta XX a. pradžioje, dabar nebeveikianti.

Veikia Alytaus kraštotyros muziejus (įkurtas 1928 m.),[6] 4 gimnazijos, Stasio Kudirkos rajono centrinė ligoninė, Alytaus tuberkuliozės ligoninė,[7] Alytaus miesto šeimos centras[8], Alytaus pataisos namai[9], Sporto rūmai (architektas A. Kulvietis).

Mieste stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas – „Laisvės angelas“, pastatytas 1929 m. (skulptorius Antanas Aleksandravičius). 1934 m. skulptūra subyrėjo trenkus į ją žaibui, 1937 m. buvo atstatyta. 1952 m. paminklą nugriovė sovietai, bet jis buvo atstatytas 1991 m. (skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė skulptūrą, Jonas Blažaitis – paminklo bareljefus). Paminklas yra 13 m aukščio (9 m postamentas ir 4 m angelas). Pasakojama, kad pozuoti skulptorius prikalbinęs jauną gimnazijos mokytoją.

Geležinkelio stotis yra vakaruose, Likiškiuose. Ant išlikusių senojo geležinkelio tilto per Nemuną (1899 m.) taurų pastatytas pėsčiųjų ir dviračių Baltosios rožės tiltas.[10] Dešiniajame Nemuno krante stūkso Alytaus piliakalnis, kairiajame – Radžiūnų piliakalnis.

Etimologija redaguoti

Spėjama, kad Alytus yra vandenvardinis vietovardis, mat pro miestą į Nemuną įteka Alytupis, kuris anksčiau galėjęs vadintis tiesiog Alytus.[11] Pietų Lietuvoje vandenvardžiai su galūne -us yra sutinkami neretai: ežerai Guostus, Niedus, Švenčius ir kt., upės Kriaušius, Skroblus, Vardžius ir kt.

Kita versija teigia, kad miesto vardas galėjo kilti nuo pilies, kuri stovėjo čia jau XIV a., dažnai pastodavo kryžiuočiams kelią ir jie šią pilį vadino Aliten.

Liaudies etimologija byloja vieną iš legendų apie meilę – kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolus kryžiuočiams kovoje krito daug karių ir Alyta, matydamas, kad mūšis bus pralaimėtas, nujojo į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kurstė šventąją ugnį, ir ją paslėpė, o pats grįžo kovon. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet jis žuvo. Tai sužinojusi Mirgrausėlė graudžiai ir ilgai verkė, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti Nemunan. Upelis žynių buvęs pavadintas Alytupiu, o greta piliakalnio įsikūręs miestas – Alytumi. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis.[12]

Geografija redaguoti

 
Mažosios Dailidės ežeras miesto parke

Alytus įsikūręs šalia Nemuno, 65 km į pietus nuo Kauno ir 108 km į pietvakarius nuo Vilniaus. Alytus yra didžiausias Dzūkijos miestas, laikomas neformalia šio etnografinio regiono sostine.[13]

Per Alytų iš pietryčių šiaurės vakarų link teka Nemunas. Nuo seno miestas dalijamas į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante yra Alytus I, kairiajame – Alytus II (didžioji dabartinio miesto dalis išsidėsčiusi kairiajame upės krante):

Mieste įkurtas kraštovaizdžio istorinis draustinis, stūkso akmuo Klebonas. Geležinkelio stotis įsikūrusi miesto vakaruose, Likiškiuose.

Miesto dalys redaguoti

Istorija redaguoti

 
Alytaus pilies vieta

Miesto apylinkėse gyventa jau neolite. Viduramžiais Alytaus apylinkės buvo gyvenamos mišriai jotvingių ir lietuvių genčių, nes Alytus buvo paribyje tarp šių genčių. Vėliau, dėl istorinių aplinkybių, jotvingius asimiliavo lietuvių gentis. Nemuno kairiajame krante yra dvi dešimtys VI–IX a. pilkapių, XIII–XIV a. Nemuno dešiniajame krante, santakoje su Alytupiu čia stovėjo medinė Alytaus pilis. 2010 m. kasinėjimai miesto centre parodė, kad istorinės Alytaus ištakos buvo dabartinio miesto centre, nuo XIV a. čia stovėjo rotušė ir bažnyčia.

Alytus – vienas seniausių Lietuvos miestų. Pirmą kartą minimas 1377 m. kaip Alytaus pilis Vygando Marburgiečio kronikoje. Per Alytų į šalies gilumą ėjo kryžiuočių puolimų keliai. 1387 m. LDK dokumentuose minimas kaip miestelis. Po Žalgirio mūšio dešiniajame Nemuno krante ėmė augti gyvenvietė, kuri vadinosi Alytus I, nuo XV a. pabaigos kairiajame krante, Užnemunėje auganti gyvenvietė ėmė vadintis Alytus II. 1466 m. minimas Alytaus valsčius. 1524 m. pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapija. 1549 m. Ldk Žygimantas Augustas Alytų užrašė Barborai Radvilaitei.[14]

1581 m. birželio 15 d. Ldk Steponas Batoras suteikė Alytui Magdeburgo teises ir herbą. Ši data yra minima kaip Alytaus miesto diena. Praeityje Alytus daug kartų nukentėjo nuo svetimų kariaunų. Ne kartą jį naikino gaisrai (1622 m., 1733 m.), maro epidemijos ir kitos nelaimės. 1586 m. pastatyta cerkvė. Miestas priklausė Trakų vaivadijai.

 
Mieste 1899 m. buvo statomas Užnemunės geležinkelio tiltas per Nemuną (dabartinis Baltosios rožės tiltas).

XVII a. karų su Rusija ir Švedija metu, miestas neteko daug gyventojų. 1775 m. iš Trakų ir Merkinės Alytun perkelti pavieto teismai. XVIII a. pabaigoje abiejuose Nemuno krantuose gyveno beveik po vienodai gyventojų, tačiau prekyba ir amatais pirmavo dešiniakrantis Alytus. 1795 m. miestas padalintas: rytinė dalis (Alytus I) atiteko Rusijos imperijai, o vakarinė (Alytus II) – Prūsijos karalystei. 1807 m. Alytus II atiteko Napoleono sukurtai Varšuvos kunigaikštystei, po Vienos kongreso atiteko Lenkijos karalystei (priklausė 1815–1915 m.). Alytus I buvo miestelis Trakų apskrities Alovės valsčiuje, Alytus II – miestelis Kalvarijos apskrities Alytaus valsčiuje.[15] Dėl geresnių ūkio sąlygų kairysis krantas ėmė sparčiai plėtotis, o dešinysis nusilpo, ir nuo to laiko Alytus II tapo stipresniu miestu. 1863 m. buvo užimtas sukilėlių.[16] XIX a. pabaigoje Rusijos imperija ėmėsi statyti strategiškai svarbioje išsidėsčiusio miesto fortifikacijas. 1890 m. Alytus tapo trečiosios klasės Rusijos imperijos tvirtove.

1915 m., kai Lietuvoje ir Suvalkų gubernijoje įsitvirtino vokiečių karinė administracija, Alytus I ir Alytus II buvo sujungti į vieną administracinį vienetą. 1919 m. vasarį mieste vyko Alytaus kautynės, kuriose Lietuvos kariuomenė kovėsi su bolševikais, ant tilto žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. Lietuvos kovose su lenkais pastarieji reiškė pretenzijas į Lietuvos teritoriją iki pat Alytaus. Lenkų delegacija Paryžiaus taikos konferencijos metu, Antantei įteikė reikalavimą demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatyti nuo Vištyčio iki Alytaus. 1919 m. miestas gavo valsčiaus teises, 1931 m. – I eilės miesto, 1932 m. – vasarvietės teises.

1939 m. prie Alytaus buvo įkurta Lietuvoje internuotų lenkų karių stovykla. 1941 m. birželio 22-23 d. šalia miesto įvyko Alytaus mūšis, kuriame dalyvavo apie 800 tankų. 1941 m. išžudyti beveik visi Alytaus žydai (apie 10 000).[17] Nuo 1941 m. liepos iki 1943 m. balandžio kareivinių teritorijoje veikė karo belaisvių koncentracijos stovykla Stalag-343. Nuo 1943 m. gegužės iki 1944 m. liepos ten pat veikė daugiausia iš vakarinių Rusijos sričių perkeltųjų asmenų stovykla. Joje žuvo apie 2 tūkst. karo belaisvių ir civilių.

1944 m. liepos 15 d. miestą užėmė sovietai (III Baltarusijos fronto kariai). Pokario pasipriešinimo judėjime miestas priklausė Dainavos krašto apygardai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono centru.

Po karo miestas planingai plėstas, ypač po 1963 m., kaip pramonės centras. Pastatytas didžiausias Pabaltijo respublikose Alytaus medvilnės kombinatas (vėliau - Alytaus tekstilė), kuriame 1980 m. dirbo 6000 darbuotojų, didelė šaldytuvų „Snaigė“ gamykla (1972 m. čia dirbo 1900 darbuotojų), eksperimentinis namų statybos kombinatas, mėsos kombinatas, „Dainavos“ siuvimo fabrikas, kombinuotųjų pašarų gamykla. 1977 m. kovo 30 d. Alytui suteiktos respublikinio pavaldumo miesto teisės. 1989 m. čia veikė 12 vidurinių mokyklų.

1995 m. patvirtintas dabartinis Alytaus herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIV a. ? Trakų kunigaikštystė
1413–1565 m. Alytaus valsčius (1466 m.) Trakų vaivadija
1565–1775 m. Alytaus valsčiaus centras (Alytus I),
Alovės valsčius (Alytus II) 		Alytaus apskrities centras
1795–1801 m. Trakų apskritis
1801 m. Alytaus apskrities centras
1801–1915 m. Trakų apskritis (Alytus I),
Kalvarijos apskritis (Alytus II) 		Vilniaus gubernija (Alytus I),
1867–1915 m. Suvalkų gubernija (Alytus II)
1915–1917 m. Alytaus apskrities centras (Alytus II),
Alytaus-Merkinės apskrities centras (Alytus I)
1917–1919 m. Alytaus apskrities centras
1919–1950 m. Alytaus miestas (valsčiaus statusas), Alytaus valsčiaus centras
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Alytaus apylinkės centras Alytaus rajono centras Kauno sritis
1953–1977 m.
1977–1995 m. Alytaus apylinkės centras respublikinio pavaldumo miestas, Alytaus rajono centras
1995–2009 m. Alytaus seniūnijos centras Alytaus miesto savivaldybė, Alytaus rajono savivaldybės centras Alytaus apskrities centras
2009– –

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2021 m.
1823 m. 1827 m. 1867 m.*[4] 1886 m. 1896 m.**[3] 1897 m.sur. 1923 m.sur.[18] 1931 m. 1939 m.[19] 1959 m.sur.[20]
600 289
(Alytus I) 		554 1 769
926 (Alytus I)
843 (Alytus II) 		822 3 445
1 435 (Alytus I)
2 010 (Alytus II) 		6 322 7 124 9 200 12 300
1964 m. 1970 m.sur.[20] 1976 m.[21] 1979 m.sur.[22] 1983 m. 1988 m.[21] 1989 m.sur.[23] 1991 m. 2001 m.sur.[24] 2002 m.
15 600 28 165 47 800 55 509 64 000 72 400 73 100 76 500 71 460 71 261
2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.sur.[25] 2021 m.sur.
71 012 70 053 68 838 67 443 66 749 65 856 64 770 63 630 60 302 52 727
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
  • ** pagal enciklopedijos išleidimo metus (1897). Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. (Alytus II)


Tautinė sudėtis redaguoti

1923 m. gyveno 6322 žmonės:

2001 m. gyveno 71 491 žmonės:

2011 m. gyveno 59 964 žmonės:

Pagal tikybą redaguoti

Garbės piliečiai redaguoti

Žymūs žmonės redaguoti

Ekonomika redaguoti

Perdirbamosios pramonės centras, pagamina 4,6 % Lietuvos pramonės produkcijos[reikalingas šaltinis].

Mieste daug pramonės: šaldytuvų (AB „Snaigė“) ir mašinų gamyklos, maisto pramonė (mėsos, pieno, gėrimų), siuvimo fabrikas. Išvystyta medienos, statybų, chemijos, tekstilės pramonė.

Alytaus šiaurės vakarinėje dalyje yra pramonės rajonas, kuriame susitelkę daug įmonių – šaldytuvų gamykla, „Alytaus gelžbetonis“, „Alkesta“ (kelių tiesimo ir tiltų statybos bendrovė), Alytaus šilumos tinklai, elektros tinklai, „Lietuvos žaliava“, UAB „Lanksti linija“, UAB „Traidenis“, AB „Kauno grūdai“, UAB „Daisotra“, UAB „Lisiplast“, UAB „Svenheim“, UAB „Sofa Brands“, UAB „Stora Enso Timber“, UAB „Graanul Invest“, UAB „Litalka Elektronik“, UAB „Koslita“ ir kt. Rytiniame pramonės rajone įsikūrusios AB „Alita“, AB „Alytaus chemija“. Pietiniame pramonės rajone – AB „Astra“ ir „Alytaus tekstilė“. Veikia per 100 įmonių jungiantis VšĮ „Verslo kaimelis“, įkurtas per 50 ha ploto pramonės parkas, kuriame veiklą pradėjo du investuotojai – UAB „Premium oils“, UAB „Hansa Flex Hidraulinės Jungtys“, UAB „Saukesta“, UAB „GLASS LT“. Jau pasirašytos sutartys su žvėrienos, vaisvandenių gamintojais, ketinančiais čia investuoti.

2019 m. spalį Šiauriniame pramonės rajono padangų perdirbimo įmonėje Ekologistika kilo didelis gaisras.

Susisiekimas redaguoti

 
Alytaus viešojo transporto schema (2017 m.)
 
Lietuvos tūkstantmečio tiltas

Alytaus plėtrą lėmė Nemunas. Per jį, ties Alytumi, buvo nutiesti du tiltai: vadinamasis Kaniūkų tiltas (1892 m.) ir Antano Juozapavičiaus tiltas (pirmasis medinis tiltas šioje vietoje pastatytas 1909 m.). 2011 m. baigtas statyti trečiasis – Lietuvos tūkstantmečio tiltas, kartu su naujai nutiesta kelio atkarpa tapęs šiaurinio Alytaus aplinkelio dalimi.

XIX a. pradžioje nutiestas kelias per Kruonį ir Rumšiškes iš Alytaus į Kauną. Caro valdymo metais jis turėjo strateginę-karinę reikšmę, tarpukario Lietuvoje suteiktas plento statusas. Dovainonyse ir Kapitoniškėse (Kaišiadorių raj.) išlikęs 1 km ilgio istorinis ruožas, kuris baigiasi prie Kauno marių kranto.[26]

XIX a. pabaigoje Alytus buvo sujungtas geležinkelio linija su Suvalkais ir Varėna. Įkurta geležinkelio stotis. Per Nemuną ties Alytumi buvo nutiestas 33 metrus virš vandens paviršiaus iškilęs geležinkelio tiltas, kurį Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. besitraukdama Rusijos kariuomenė susprogdino. Tiltas netrukus buvo atstatytas (laikinas medinis), tačiau 1926 m. nugriautas, o visa geležinkelio vėžė nuo Alytaus iki Varėnos demontuota. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sumažėjo traukinių, kertančių miestą, skaičius. 1997 m. kovo 14 d. iš senosios Alytaus geležinkelio stoties išvyko paskutinis sąstatas. Nusprendus, kad traukinių keliamas triukšmas trukdo gyventojų ramybei, automobilių eismui, teršia orą, geležinkelio bėgiai per miestą buvo išardyti, o vakarinėje Alytaus dalyje dar 1984 m buvo atidaryta naujoji geležinkelio stotis.[27] Buvusio geležinkelio tilto vietoje panaudojant senąsias išlikusias mūrines atramas 2013 m. pradėtas ir 2015 m. pabaigtas naujas pėsčiųjų ir dviračių tiltas, kuriam vėliau, miesto gyventojų balsavimu, suteiktas Baltosios rožės pavadinimas (Baltosios rožės tiltas).

1939 m. dešiniajame Nemuno krante įkurtas Alytaus aerodromas. Tarpukaryje Alytus turėjo susisiekimą tarpmiestiniais autobusais su Kaunu, Prienais, Varėna, Marijampole, Lazdijais. Tarybiniais metais buvo plėtojamas autobusų susisiekimas. Mieste keleivius imta vežti miesto autobusais. Miesto autobusų kursavimui smūgį sudavė chaotiška ir nevaldoma mikroautobusų plėtra 1998 m., autobusų vegetacija tęsėsi iki 2004 m. Dabar viešąjį transportą sudaro miesto maršrutiniai mikroautobusai (nuo 2004 m.) bei priemiestiniai ir tarpmiestiniai autobusai.

Keliai redaguoti

Alytaus pagrindiniai keliai yra krašto keliai:

Alytaus rytuose kelius  220  su  128  kerta kelias  129  Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė .

Kultūra redaguoti

 
Alytus žiemą
 
Alytaus arena
 
Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia

Miesto centre teatras, A. Matučio muziejus, prie tilto per Nemuną – paminklas A. Juozapavičiui. Alytaus miške yra Dainų slėnis ir paminklas Alytaus 400-ųjų metinių jubiliejui. Šalia yra Tautos istorinės atminties muziejus, Antano Jonyno muziejus. Alytuje yra vienintelis Lietuvoje cirkas – „Dzūkijos“ cirkas (nuo 1982 m.). Miesto parkas savitas metalo skulptūromis (autoriai K. Valaitis, Naglis Nasvytis, Kęstutis Musteikis ir kiti). Senamiesčio skvere pastatyta Voverytės su knyga skulptūra.

Miesto garbei yra pavadintas vienas krateris Marse.[28]

Religinės paskirties pastatai redaguoti

Alytuje yra keturios bažnyčios:

  • Šv. Angelų Sargų (centre), pastatyta 1830 m. Medinė, su neobarokiniais altoriais.
  • Šv. Kazimiero (miesto pietryčiuose, prie kareivinių). XIX a. pabaigoje šioje vietoje įrengus kareivines, įgulos reikmėms pagal tipinį projektą buvo pastatyta „plytų stiliaus“ cerkvė (pašventina 1904 m.). Bažnyčia atidaryta po I pasaulinio karo, iki 1940 m. buvo Lietuvos kariuomenės maldos namai. Po karo uždaryta, paversta Mašinų gamyklos kultūros namais. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, 1996 m. pagal architekto Vytauto Jakučio ir konstruktoriaus Sauliaus Stulpino projektą bažnyčia rekonstruota.
  • Šv. Liudviko (Alytus I dešiniajame Nemuno krante), apie 1520 m. pirmoji medinė pastatyta, 1818 m. pastatyta dabartinė bažnyčia[29]. Varpinėje tebeskamba XVII a. nuliedintas varpas.
  • Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos (šalia Vidzgirio mikrorajono). Tai naujausia miesto bažnyčia, kuri buvo pradėta statyti 1991 m., pagal Vilniaus architektų K. Kisieliaus, K. Pempės ir G. Ramunio projektą. Bažnyčia vienbokštė, trinavė, pseudobazilikinė.

Mieste yra Šv. Brunono koplyčia, Alytaus Dievo Motinos Globėjos cerkvė, priklausanti stačiatikiams.

Paminklai redaguoti

Muziejai redaguoti

  • Kraštotyros muziejus (įkurtas 1928 m.) (ir jo archeologinė ekspozicija)
  • Antano Jonyno memorialinis muziejus
  • Anzelmo Matučio memorialinis muziejus
  • Julijos Baranauskienės keramikos muziejus
  • Kovų už laisvę ekspozicijoje „Mūsų tautos istorinė atmintis“
  • Afganistano karo veteranų klubo muziejus
  • A. Ramanausko-Vanago gimnazijos muziejus ir sporto informacijos centras

Sveikatos apsauga redaguoti

Švietimo ir ugdymo įstaigos redaguoti

Profesinės mokyklos ir kolegija redaguoti

 
Profesinio rengimo centras

Gimnazijos redaguoti

Progimnazijos redaguoti

Kitos mokyklos ir bibliotekos redaguoti

  • 2 pradinės mokyklos: „Sakalėlio“, Senamiesčio
  • 2 darželiai-mokyklos: „Drevinukas“, „Viltis“
  • 15 lopšelių-darželių: „Ąžuoliukas“, „Boružėlė“, „Du gaideliai“, „Gintarėlis“, „Girinukas“, „Linelis“, „Nykštukas“, „Obelėlė“, „Pasaka“, „Pušynėlis“, „Putinėlis“, „Saulutė“, „Šaltinėlis“, „Vyturėlis“, „Volungėlė“
  • J. Kunčino biblioteka
  • Rajono biblioteka

Sportas redaguoti

    Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – perrašyti logišku, nuosekliu tekstu
Jei galite, sutvarkykite.

Veikia krepšinio klubas Alytaus „Dzūkija“, žaidžiantis LKL pirmenybėse, taip pat futbolo klubas DFK „Dainava“, žaidžiantis A lygos futbolo pirmenybėse. Šiuo metu klubas neegzistuoja

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ https://www.alytus.lt/lt/apie-alytu/miesto-istorija-2 Archyvuota kopija 2022-10-12 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  3. ↑ 3,0 3,1 Олита. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 21А (42) : Нэшвилль — Опацкий. С.-Петербургъ, 1897., 885 psl. (rus.)
  4. ↑ 4,0 4,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 619 psl.
  5. ↑ Alytus(parengė Vidmantas Daugirdas). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-01-23).
  6. ↑ Audronė Jakunskienė. Alytaus kraštotyros muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-10-15.
  7. ↑ Alytaus tuberkuliozės ligoninė
  8. ↑ Alytaus miesto šeimos centras
  9. ↑ Alytaus pataisos namai
  10. ↑ Baltosios Rožės tiltas Archyvuota kopija 2022-11-06 iš Wayback Machine projekto.. Alytus.lt. Nuoroda tikrinta 2022-11-06.
  11. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 17
  12. ↑ Alytaus piliakalnis. Alytusinfo.lt (tikrinta 2022-01-23).
  13. ↑ Dzūkija (Dainava) Archyvuota kopija 2020-03-21 iš Wayback Machine projekto., Etninės kultūros globos taryba.
  14. ↑ Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 123
  15. ↑ Olita. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 483 psl. (lenk.)
  16. ↑ Gediminas Isokas. Kapčiamiesčio - Leipalingio giria.//Mokslas ir gyvenimas. 1977 m. Nr.9. P. 13.
  17. ↑ Žydai Lietuvoje. Alytus[neveikianti nuoroda] zydai.lt
  18. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  19. ↑ Elena Stankūnaitė, Algirdas Stanaitis. Lietuvos miestų gyventojai.//Mokslas ir gyvenimas. 1971 m. Nr.1. P.6
  20. ↑ 20,0 20,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  21. ↑ 21,0 21,1 Metų pradžioje. Pgl. Saulė Pinkevičienė Alytus per metus susitraukė 1 023 gyventojais, Alytaus naujienos, Nr. 3 (13233), 2019 Sausis 8
  22. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  23. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  24. ↑ Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  25. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  26. ↑ „Senojo Alytaus-Kauno kelio atkarpa“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  27. ↑ Geležinkelis – Alytaus istorijos dalis, 2009-02-10 Archyvuota kopija 2009-05-07 iš Wayback Machine projekto.
  28. ↑ Alytus. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-10-15.
  29. ↑ https://www.panoramas.lt/panoramata/005c1fa7a931de3b8fac

Literatūra redaguoti

  • Alytus. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 373 psl.
  • Alytaus miesto istorijos fragmentai / Audronė Jakunskienė. – Alytus: Alytaus sp., 2001. – 227 p.: iliustr. – ISBN 9986-472-74-1
  • Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai: monografija / Eugenijus Svetikas. – Vilnius: Diemedis, 2003. – 443 p.: iliustr. – ISBN 9986-23-112-4
  • Alytaus istorinė raida: nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX a. pabaigoje / Regina Žepkaitė. – Vilnius: Eugrimas, 2004. – 187 p.: iliustr. – ISBN 9955-501-66-9
  • Panemunės sielininkai / Joana Vaikšnoraitė. – Alytus: Albagrafija, 2004. – 59 p.: iliustr. – ISBN 9955-639-00-8
  • Alytaus sportas / Marytė Marcinkevičiūtė. – Vilnius: Homo liber, 2005. – 380 p.: iliustr. – ISBN 9955-449-86-1
  • Alytaus šviesuolių portretai: konferencijos pranešimų medžiaga / Audronė Jakunskienė. – Kaunas: Spalvų kraitė, 2007. – 111 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-411-49-9
  • Alytaus krašto mokslininkai / Juozas Jakutis, Alfonsas Peckus ir kt. – Alytus: Alytaus naujienos, 2008. – 104 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-610-14-4
  • Alytus. Sporto istorija / Marytė Marcinkevičiūtė. – Vilnius: Homo liber, 2009. – 478 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-716-65-5
  • Alytaus regiono keliai: istorija ir dabartis / Romualdas Snarskis. – Vilnius: Ex Arte, 2009. – 155 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8010-05-3
  • Dingusio laiko atspindžiai: Pirmojo pasaulinio karo Alytaus atvirukų katalogas, 1914–1918 / Virginija Buškevičiūtė. – Vilnius: Petro ofsetas, 2010. – 56 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-109-7
  • Alytaus švietimo arimuose: nuo užuomazgų iki 2010 m. / Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė. – Alytus: Alytaus kolegija, 2010. – 501 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8020-11-3

Nuorodos redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Alytus&oldid=7254500"