Troškūnai

Kitos reikšmės – Troškūnai (reikšmės).

Troškūnai – miestas Anykščių rajono savivaldybėje, už 18 km į vakarus nuo Anykščių, prie kelio 121 Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys . Seniūnijos centras, Troškūnų seniūnaitija. Stovi Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1787 m.; kartu su varpine yra architektūros paminklas), atkurtas Troškūnų bernardinų vienuolynas, pastatytas XVIII a., vyksta rekolekcijos. Veikia paštas, biblioteka, Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinė mokykla yra Žiedoniuose, Troškūnų dvaras yra pietrytiniame miesto pakraštyje, gretimame Smėlynės kaime. Troškūnų geležinkelio stotis prie Aukštaitijos siaurojo geležinkelio.

Troškūnai

Dariaus ir Girėno gatvėje

Troškūnai

55°35′13″š. pl. 24°52′16″r. ilg. / 55.587°š. pl. 24.871°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Utenos apskritis

Savivaldybė

Anykščių rajono savivaldybė

Gyventojų

407

Pašto kodas

LT-29033

Vikiteka

Troškūnai

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Troškū́nai
Kilmininkas:	Troškū́nų
Naudininkas:	Troškū́nams
Galininkas:	Troškū́nus
Įnagininkas:	Troškū́nais
Vietininkas:	Troškū́nuose

lenk. Traszkuny, rus. Трашкуны^[2], Владиславовъ^[3]

Miestas garsėja Šv. Antano atlaidais birželį ir Šv. Marijos atlaidais rugpjūtį. Paplūdimys prie Juostino ežero.

Etimologija

Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis oficialiai vadinosi Vladislavovu (XVII a. miestelis priklausė dvarininkui Vladislovui Sakalauskui), bet liaudyje nuo seno vartotas Troškūnų vardas, kuris veikiausiai irgi yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo pavardės Troškūnas. Nors ji dabar nėra aptinkama, tačiau yra pavardės Troška, Troškauskas, o Troškūnas galėjo būti patroniminės priesagos -ūnas vedinys iš pavardės Troška.^[4] XX a. tarpukariu norminė lytis buvo Traškūnai ^[5] – ši vietovardžio forma su a šaknyje aptinkama nuo XVI a.

Liaudies etimologija byloja, kad pavadinimą galėjo nulemti ir miestelio kraštovaizdis – labai jau „troškioje“ vietoje jie gyvenę, tarp klampių pelkių ir gūdžių miškų. Vieną sausą vasarą žaibo kirstas miškas net užsidegęs, bet dėl didelės drėgmės ne tiek degęs, kiek rūkęs, o nuo dūmų visi trokšte troškę.^[6]

Geografija

Pro miestą teka Juosta (upė), jis apsuptas didelių miškų. Už 6 km į pietryčius nuo Troškūnų yra Nevėžio ištakos. Miestas išsidėstęs Nevėžio lygumos pakraštyje, Viešintų kalvagūbrio vakarinėje papėdėje. Yra paplūdimys prie Juostino ežero.

Hidrologija

Troškūnai yra Nemuno upių baseino rajone, Nevėžio ir Šventosios upynų takoskyroje. Nedidelė upė tekanti ties Troškūnais – tai Juosta. Troškūnų apylinkėse yra ir keletas nedidelių ežerų. 4 km į pietryčius nuo Troškūnų rininės kilmės duburyje telkšo 0,38 km² ploto ežeras Juostinas. Troškūnų seniūnijos teritorijoje yra dar du, žymiai mažesni, Meiluškių ir Vašuokėnų ežerai.

Dirvožemiai

Troškūnai pagal dirvožemių rajonavimą, priskiriami Vidurio srities Centriniam rajonui. Šis rajonas yra ganėtinai gerai drenuojamas Nevėžio ir kitų upių tinklo. Dėl to šiame rajone dirvožemių pelkejimo procesai netokie ryškūs (išskyrus tik Šventosios ir Nevėžio vandenskyrą, kur ir yra Troškūnų apylinkės, todėl čia galima rasti ir glėjinių dirvožemių). Rajone vyrauja vidutinio sunkumo dugninės morenos priemolio dirvodarinės uolienos. Tačiau nemažus plotus užima ir sunkūs priemoliai, vietomis padengti iki 1-1,5 m smėlio sluoksnio. Dirvožemių dangoje didžiausius plotus sudaro velėniniai glėjiniai, velėniniai jauriniai silpnai sujaurėję, o iš dalies ir velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai.

Augalija

Nemažą Troškūnų miškų dalį sudaro eglynai. Būtent Troškūnų miškuose ir dunkso vieni iš didžiausių Lietuvos eglynų (Paprastoji eglė- (lot. Picea abies).

Istorija

Troškūnai minimi nuo 1506 m., XVI a. minimas Troškūnų dvaras (arba Smėlynės dvaras). Miesteliu tapo XVII–XVIII a., kai 1696 m. buvo pastatytas vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis pagal architekto Martyno Knakfuso projektą. 1698 m. gauta turgaus ir kelių prekymečių privilegija. Vienuolynas buvo svarbus kultūrinio gyvenimo objektas. Vienuoliai daug prisidėjo prie gyventojų mokymo, pasipriešinimo caro valdžiai.

1773 m. įsteigta mokykla, kurioje mokėsi ne tik bajorų, bet ir valstiečių vaikai – 1781 m. joje mokėsi 20 valstiečių, 4 miestelėnų ir 8 bajorų vaikai. Išlikęs mokyklos pastatas (1796 m.). XIX a. Troškūnai – miestelis, Vilkmergės apskritis Troškūnų valsčiaus centras.^[7]

1920 m. lapkričio 22 d. kovoje su okupacinėmis lenkų pajėgomis (kavalerija) Troškūnuose žuvo šauliai Jonas Budrevičius (1900–1920), Petras Liktoras (1903–1920), Antanas Miškeliūnas (1901–1920), Petras Tunkevičius (1902–1920), Antanas Žarskus (1895–1920). 1941 m. įkurta biblioteka.

Troškūnų siuvėjos, XX a. pradžia

Po karo, Sovietų okupacijos metu Troškūnų apylinkėse veikė Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai.^[8]

1956 m. gruodžio 28 d. Troškūnai gavo miesto teises. Sovietmečiu veikė Troškūnų profesinė technikos mokykla, buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, netoliese veikė ir K. Štaro kolūkis.^[9]

2003 m. patvirtintas Troškūnų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1512 m.	Troškūnų valsčiaus centras	?
XIX a. – 1915 m.		Vilkmergės apskritis
1919–1946 m.		Panevėžio apskritis
1947–1950 m.		Anykščių apskritis
1950–1953 m.	Troškūnų apylinkės centras	Troškūnų rajono centras	Šiaulių sritis
1953–1956 m.	Troškūnų apylinkės centras
1956–1959 m.	rajoninio pavaldumo miestas
1959–1995 m.	Troškūnų apylinkės centras	Anykščių rajonas
1995–	Troškūnų seniūnijos centras	Anykščių rajono savivaldybė	Utenos apskritis

Gyventojai

Troškūnų bažnyčia

Demografinė raida tarp 1885 m. ir 2021 m.

1885 m.*^[3]

1901 m.*^[2]

1902 m.^[10]

1923 m.^sur.^[11]

1959 m.^sur.^[12]

1970 m.^sur.^[13]

1976 m.^[14]^[15]

1979 m.^sur.^[16]

204

1 001

1 029

877

1 495

1 417

1 400

1 174

1986 m.

1989 m.^sur.^[17]

2001 m.^sur.^[18]

2011 m.^sur.^[19]

2021 m.^sur.^[20]

-

1 400

672

525

451

389

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tarmė

Priklauso aukštaitiškai tarmei, rytų patarmei, anykštietiškai šnektai.

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 451 žmonės:^[21]

Lietuviai – 94,01 % (424);
Čigonai – 2,66 % (12);
Kiti – 3,33 % (15).

2001 m. gyveno 525 žmonės:^[22]

Lietuviai – 93,52 % (491);
Čigonai – 4,38 % (23);
Kiti – 2,1 % (11).

Galerija

Įvažiuojant nuo Traupio
Įvažiuojant nuo Vaidlonių
Kultūros centras
Tvenkinys už bažnyčios
Vienuolynas

Žymūs žmonės

Troškūnuose klebonavo žymiausias to meto pamokslininkas Kiprijonas Lukauskas (1757-1815)
Troškūnuose gyveno humoristas ir video turinio kūrėjas Vaidotas Grincevičius, geriau žinomas savo sceniniu vardu „Whydotas”.

Šaltiniai

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ ^2,0 ^2,1 Трашкуны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 33А (66) : Томбигби — Трульский собор. С.-Петербургъ, 1901., 743 psl. (rus.)
↑ ^3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 204 psl.
↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 228–229
↑ Vytautas Doniela (2010-07-19). „Troškūnai (also Traškūnai) 1919-1920“. Lithuanian Philately. Suarchyvuota iš originalo 2016-05-07. Nuoroda tikrinta 2016-09-02.
↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 100
↑ Traszkuny (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 446 psl. (lenk.)
↑ Partizanų gretose
↑ Boleslavas Požerskis. „35 maršrutai autoturistams“. – Vilnius, Mintis, 1975. // psl. 74.
↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Troškūnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 577 psl.
↑ Troškūnai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 414 psl.
↑ Troškūnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 346
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

Troškūnai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 640 psl.
Anykščių krašto vietovių žinynas

Literatūra

Troškūnai senose 1920–1943 m. fotografijose (sud. Raimondas Guobis). – Utena: Utenos spaustuvė, 2006. – 54 p.: iliustr. – ISBN 9955-626-65-8

Nuorodos

Žemėlapiai ir istorija Archyvuota kopija 2006-04-28 iš Wayback Machine projekto.
Troškūnų istorija

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[ESBE-2] 2,0 ^2,1 Трашкуны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 33А (66) : Томбигби — Трульский собор. С.-Петербургъ, 1901., 743 psl. (rus.)

[GSSRI-3] 3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 204 psl.

[4] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 228–229

[5] Vytautas Doniela (2010-07-19). „Troškūnai (also Traškūnai) 1919-1920“. Lithuanian Philately. Suarchyvuota iš originalo 2016-05-07. Nuoroda tikrinta 2016-09-02.

[6] 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 100

[7] Traszkuny (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 446 psl. (lenk.)

[8] Partizanų gretose

[9] Boleslavas Požerskis. „35 maršrutai autoturistams“. – Vilnius, Mintis, 1975. // psl. 74.

[10] Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.

[11] Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

[1959-70sur-12] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[MLTE-13] Troškūnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 577 psl.

[LTE-14] Troškūnai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 414 psl.

[TLE-15] Troškūnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 346

[16] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[17] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[18] Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[19] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

[20] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

[21] 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.

[22] 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]

[16]

[17]

[18]

[19]

[20]

[21]

[22]