Panevėžio dvaras
- Panevėžio dvaru vadintas ir Sirutiškio dvaras.
| Panevėžio dvaras | |
|---|---|
| Vieta | Panevėžys |
| Įkurtas | XVI a. pr. |
| Parkas | Skaistakalnio parkas, įrengtas 1880 m. |
| Pastatų būklė | Išlikę du architektūrinės ir istorinės vertės nebeturintys pastatai |
| Savininkas | Iki XIX a. pab. – valstybinis |
Panevėžio dvaras (vėliau vadintas ir Skaistakalnio arba Jasnagurkos dvaru) – dvaras, buvęs Panevėžyje, kairiajame Nevėžio krante. Manoma, kad dvaras Skaistakalnio vietoje buvo jau nuo XVI a. pr., kai minimas valstybinis Panevėžio dvaras, kurio žemėse kūrėsi Panevėžys, tačiau 2009 m. atlikti žvalgybiniai archeologiniai tyrimai to nepatvirtina.[1] Dvaras gyvavo iki 1922 m.[2]
Panevėžyje būta dar dviejų dvarų: Senojo Panevėžio arba Senamiesčio dvaro, stovėjusio dešiniajame Nevėžio krante, dabartinės ligoninės teritorijoje, ir Navadolio dvaro. Apie šiuos dvarus istorinių šaltinių išlikę nedaug.[3]
Istorija redaguoti
Valstybinis Panevėžio dvaras minimas XVI a. pr., kai nuo jo Nevėžio dešiniajame krante atskirtos žemės Ramygalos parapijai. Kairiajame Nevėžio krante, dvaro teritorijoje, XVI a. pr. ėmė kurtis Naujasis Panevėžys, po valakų reformos atsiskyręs nuo dvaro ir tapęs atskiru teritoriniu vienetu. Dvaras niekada neturėjo turtingų ar įtakingų mecenatų, jo nuomininkai, urėdai, valdytojai dažnai keisdavosi, todėl nebūdavo, kas pasirūpina dvaro ir miesto plėtra.[2] 1568 m., kai į Naująjį Panevėžį iš Krekenavos perkeltos Upytės pavieto administracinės įstaigos, dvaro pastate šioms įstaigoms patalpų neatsirado, pavieto teismams tekdavo rinktis miesto smuklėse ir privačiuose namuose.[4] 1614 m. tuometinis dvaro nuomininkas Jeronimas Valavičius pastatė mieste teismo rūmus dėl to, kad dvare nebuvo pakankamai pastatų.[3]
1636 m. minimas Senojo Panevėžio dvaras, kurį karalius Vladislovas Vaza paskyręs prie Vilniaus katedros įrengtai Šv. Kazimiero koplyčiai. 1765 m. Upytės pavieto liustracijoje dvaras neminimas. Pirma užuomina apie Skaistakalnio dvarą randama 1775 m. inventoriuje: minimas Panevėžio dvaras, dar vadinamas Jasnogurka, kuriame padūmės mokestį mokančių buvo vienas akalicos bajoras ir trys valstiečiai. 1789 m. liustracija mini Senamiesčio dvarą, priklausiusį Senamiesčio bažnyčiai.[1]
Dvaro teritorija mažėjo: XVIII a. atskirtos žemės augančiam Naujojo Panevėžio miestui, dvarui liko Staniūnų ir kiti kaimai. 1882 m. dvaras valdė tik 50 ha žemės. XIX a. devintajame dešimtmetyje dvaras jau buvo privatizuotas.[5] Paskutinieji dvaro savininkai buvo bajorai Karpiai,[2] po jų paskutiniojo palikuonio žūties dvaras atiteko prižiūrėtojams Aleksui Kraniauskui ir Vandai Vainauskienei. 1903 m. Jasnogurkos dvare gyveno 35, dvaro malūne – 16 žmonių, 1923 m. dvare buvo 4 ūkiniai kiemai ir 57 gyventojai.[3]
Po 1922 m. žemės reformos dvaras išparceliuotas, jo teritorija 1925 m. perėjo Panevėžio savivaldybės žinion. Dalį dvaro žemės nusipirko poetas, advokatas Juozas Čerkesas-Besparnis. Jo šalia dvaro 1926 m. pastatytame moderniame raudonų plytų name tarpukariu rinkdavosi miesto inteligentija.[6] 1927–1933 m. dvaro patalpose veikė savivaldybės išlaikoma Stalių amato mokykla. 1935 m. dvaro teritorijos dalis su trobesiais perduota krašto apsaugos ministerijai – nuo spalio mėnesio čia dislokuotas Pirmojo artilerijos pulko štabas ir antroji artilerijos grupė.[7] Po Antrojo pasaulinio karo buvusio dvaro teritorijoje įsikūrė sovietų kariškiai: ūkiniuose pastatuose įrengtos lėktuvų remonto dirbtuvės, dvaro gyvenamajame pastate – butai kariškiams. Pastatai neremontuoti, apleisti:[8] iš 1925 m. buvusių 9 dvaro pastatų, 1982 m. liko tik du. Dvaro žemė skirta tarybiniam ūkiui.[3]
Architektūra ir kultūros vertybės redaguoti
Į dvarą iš Turgaus (dabar Laisvės) aikštės vedė Dvaro (dabar Ukmergės) gatvė. Prie dvaro 1880 m. įrengtas Skaistakalnio parkas (seniausias mieste). Pagrindinis dvaro pastatas neišlikęs, sudegė 1960 m. Neišlikę ir pastato nuotraukų. Pasak panevėžiečių prisiminimų, dvaro rūmai buvę dviejų aukštų, mediniai, su kolonomis, pagrindinis fasadas buvęs atsuktas į pietų pusę.[2] Išlikę du dvaro pastatai: vieno aukšto mūrinis sandėlis ir tinkuotas dviaukštis gyvenamas namas. Abu pastatai kaip nebeturintys istorinės ir architektūrinės vertės 1996 m. išbraukti iš istorijos ir kultūros paminklų sąrašų ir neįrašyti į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą.[3]
Dvare būta dailės kūrinių. Dailininkai Vincas Dilka ir Povilas Puzinas aprašė XIX a. paveikslą, vaizduojantį nusižudžiusio Poniatovskio iškilimą, bei spintelės formos laikrodį su muzikiniu įrenginiu „galinčiu groti septynis dalykus”, papuoštą rožių piešiniais ir Napoleono atvaizdu. Šių meno vertybių likimas nežinomas.[3]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Vilnius Morkūnas, Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaro sodybos (LA211; Panevėžio m.) 2009 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2009 m. Lietuvos archeologijos draugija. Nuoroda tikrinta 2022-08-18.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Jūratė Gaidelienė, Dovanotame paveiksle Panevėžio dvaro istorijos fragmentai, Panevėžio kraštotyros muziejus, 2015-09-30. Nuoroda tikrinta 2022-08-18.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaras, „Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Karpiai”, Konferencijos, įvykusios 2003 m. vasario 28 d., pranešimų tezės. Archyvuota 2012-09-07. Nuoroda tikrinta 2022-08-19.
- ↑ Algimantas Miškinis, Panevėžio urbanistinė raida iki 1871–1872 m., p. 23. Nuoroda tikrinta 2022-08-18.
- ↑ Inga Kontrimavičiūtė, Seniausias parkas slepia kraują stingdančias paslaptis, Sekundė, 2011-06-10. Nuoroda tikrinta 2022-08-19.
- ↑ Emilija Juškienė, Panevėžio Skaistakalnio parkas XX a. 6–7 deš., Panevėžio istorijos puslapiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2019-03-18. Nuoroda tikrinta 2022-08-19.
- ↑ Donatas Pilkauskas, Artilerijos pulko kūrimasis ir jo veikla Panevėžyje, Panevėžio istorijos puslapiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2018-03-05. Nuoroda tikrinta 2022-08-19.
- ↑ Panevėžio eksperimentinės kūrybinės dirbtuvės: 2015–2016 m., p. 9, 10. Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyrius, 2016 m.