Europos bendrijos svarbos natūralios buveinės Lietuvoje – Lietuvos teritorijoje išskiriamos Europos Bendrijos svarbos gamtinės buveinės.
Lietuvoje nustatytos 53 tipų buveinės, įrašytos į Gamtos buveinių, laukinės augalijos ir gyvūnijos direktyvą, dar vadinamą Buveinių direktyva. Dalis išskirtos į prioritetines buveines.[1]
Spygliuočių bei mišrūs miškai drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis aukštas. Vyrauja pušynai, eglynai, pomiškyje – bruknės, mėlynės, vaivorai, gailiai. Atitikmenys miškų tipologijoje: balašilis, raistašilis, tyrašilis, eglynams taip pat paraistis ir palieknis.
Upių slėniuose ir šaltiniuotuose plotuose įsikūrę plačialapių, dažniausiai uosių ir juodalksnių arba gluosnių miškai, užliejami kasmetinių pavasario potvynių, tačiau besiformuojantys laidžiuose vandeniui ir geros aeracijos dirvožemiuose.
Ayga įvairių ežerų, natūralių pelkėtų upelių pakrantėse.
91F0
Paupių guobynai
Kietųjų lapuočių miškai, įsikuriantys upių slėniuose, periodiškai užliejami potvynių arba pakilusio gruntinio vandens. Šie miškai dažniausiai auga ant aliuvinių ir deliuvinių sąnašų. Pagal augavietės drėkinimo sąlygas medžių arde vyrauja uosiai, guobos, vinkšnos ir skirpstai arba ąžuolai. Pomiškis, trakas ir žolių danga labai įvairūs ir gerai išsivystę.
Šių buveinių fragmentų pasitaiko didžiųjų Lietuvos upių (Nemuno, Neries, Minijos ir kt.) slėniuose.
91T0
Kerpiniai pušynai
Smėlingose zandrinėse lygumose ir kontinentinėse kopose susiformavę pušynai su gausia arba vyraujančia kerpių danga. Kerpiniai pušynai auga ypač sausose ir nederlingose augavietėse.
Plačialapių ir mišrūs miškai su skroblais, įsikuriantys ant vidutinio drėgnumo priesmėlio ir žvyro ar higromorfinių molio ir priemolio dirvožemių. Šios buveinės gali užimti įvairaus trofiškumo augavietes: nuo mezotrofinių iki eutrofinių.
Lietuvoje šios buveinės susitelkusios vakarinėje ir pietinėje dalyse, kurias apima skroblo arealas. Labai retai aptinkamos ir už skroblo ištisinio arealo ribos.
9080
Pelkėti lapuočių miškai
Perteklinio drėkinimo plačialapių medžių miškai ant nerūgščios ir rūgščios durpės. Pelkėtus lapuočių miškus nuolat veikia paviršiuje telkšantis vanduo ir kasmet užlieja polaidžio vandenys. Šiam tipui priklauso šlapi juodalksnynai.
Natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, taip pat gaisravietėse besiformuojantys pakaitiniai spygliuočių ir lapuočių medžių jaunuolynai. Vakarų taigos medynuose vyrauja pušys, eglės, įsiterpia karpotųjų beržų ir drebulių, rečiau kitų rūšių lapuočių medžių. Dauguma vakarų taigos buveinių išsiskiria rūšių neturtinga žoline augalija ir gausia samanų danga. Daug negyvos ir pūvančios medienos, pavieniai seni medžiai, gaisrų pažaidos
Seni plačialapių ir mišrūs miškai derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augavietėse. Pagal vyraujančius medžius tai paprastai būna ąžuolynai ar liepynai. Krūmų mažai.
Mišrūs miškai, kurių medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia lapuočių medžių, ypač drebulės, alksnio ar ąžuolo, dalimi. Buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų ir žolių ardai.
Augalijos kompleksas, kurio įvairus medžių ardas – nuo pavienių medžių ir reto miško iki nedidelių medžių ir krūmų guotų – išsidėsto tarp didesnių ar mažesnių atvirų ganyklų plotų. Medžių ardą dažniausiai sudaro lapuočiai.
Upių, upelių gilių slėnių ir ežerų stačiuose šlaituose bei griovose aptinkami rūšių turtingi klevų, guobų, liepų, uosių miškai, įsikuriantys vidutinio drėgnumo trąšiose ir vidutiniškai derlingose augavietėse ant karbonatingų, drėgmei laidžių priemolio ar molio, kartais žvyro dirvožemių. Šie miškai pasižymi vešliu žolynu.
Sausų, bazinių, labai karbonatingų dirvožemių, šiltų ir atvirų augaviečių pievos. Šio tipo buveinės formuojasi sausų kalvų šlaituose, upių slėnių sausose terasose ir šlaituose, saulėtose pamiškėse.
Rūšių turtingos ganyklos ir ganomos pievos (rūšių turtingi smilgynai)
Sausos bei vidutinio drėgnumo, skurdžios, paprastai rūgštingos augavietės su žemaūgiais žolynais, kurie išsivystė degraduojant kultūrinėms netręšiamoms pievoms, paveiktoms ilgalaikio ganymo ir šienavimo.
Melvenių pievos formuojasi labiau ar mažiau drėgnuose, azoto ir fosforo neturtinguose (oligotrofiniuose), rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose. Augavietėms paprastai būdingas įvairaus storio durpingas dirvožemio sluoksnis ir negilus gruntinis vanduo
Bent retkarčiais šienaujamos pievos, kurios susidarė upių slėnių salpose ir yra užliejamos sezoninių potvynių metu. Būdingi pašiaušėlynai, dryžutynai, šluotsmilgynai, eraičinynai, didieji viksvynai, vingiorykštynai.
Žemyninės vidutinio drėgnumo, trąšios pievos, paprastai kalvotose vietovėse. Mažai tręšiamos, šienaujamos pagrindiniams varpiniams augalams pražydus, atolas kartais taip pat nupjaunamas arba nuganomas.
Augalijos kompleksas, kurį sudaro nedideli lapuočių medžių guotai ir krūmai, atvirų pievų plotai. Dažniausi šiose buveinėse baltalksniai, juodalksniai, beržai, liepos, uosiai. Kartu su lazdynų, šaltekšnių, ievų, šermukšnių krūmais jie susiburia į nedideles grupes, tarp kurių netaisyklingais kontūrais įsiterpia šienaujamų pievų plotai.
Aukštapelkės, kuriose dėl antropogeninio poveikio pažeistas natūralus hidrologinis režimas. Dėl to pelkės paviršius išdžiūsta, pakinta rūšių sudėtis arba jos išnyksta. Šių pelkių augalų bendrijas paprastai sudaro aktyvioms aukštapelkėms būdingų rūšių augalai, tačiau pakinta santykinis jų gausumas.
Vyrauja pelkių augalų bendrijos, susiformavusios oligotrofinių ar mezotrofinių vandenų, dažniausiai labai pakilusių aukščiau substrato, paviršiuje. Dideliuose pelkių plotuose šios buveinės išsiskiria kaip linguojančios vejos, plaukiojančios kinys ar klampūs liūnai, sudaryti iš mažų ar vidutinio aukščio viksvų bendrijų su kiminais, žaliosiomis samanomis, gana dažnos vandens ir būdmainių augalų bendrijos.
Pionierinės drėgnų plikų durpių bendrijos, susiformuojančios nukastuose (nuardytuose) aukštapelkių plotuose ir natūraliai vandens arba šalčio pažeistose pelkių vietose, pelkių praplaišose, kartais mažai maisto medžiagų turinčių vandens telkinių fliuktuacijos zonos smėlyje su labai plonu durpių sluoksniu.
Buveinės su smulkiųjų viksvų ir žaliųjų samanų bendrijomis, susiformavusiomis įmirkusiose dirvose, nuolatos maitinamose soligeninių (gruntinių) ir topogeninių (iš apypelkio atitekančių), bazių turtingų, dažniausiai kalkingų vandenų.
Mažai mineralizuoti ežerai su būdmainių augalų bendrijomis
Žemaūgių vienamečių ir daugiamečių vandens ir būdmainių augalų bendrijos, susiformuojančios skaidrių oligomezotrofinių arba mezotrofinių ežerų nuolatos apsemtose vietose, seklumose arba periodiškai išnyrančiose pakrantėse.
Skaidrūs, švarūs, vidutiniškai maisto medžiagų turintys (mezotrofiniai) ežerai, kurių vandenyje palyginti daug ištirpusių bazių (pH 6–7), arba kalkingi, mažai maisto medžiagų turintys, melsvi arba žalsvi ežerai (pH>7,5). Šių mažų ir didelių ežerų visą dugną arba jo dalį dengia vešlūs maurabragių, menturdumlių sąžalynai.
Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis
. Natūraliai turtingi maisto medžiagų, pilkšvi, melsvai žali, labiau ar mažiau drumsti ežerai ar kiti stovinčio vandens telkiniai, kurių vandenyje daug ištirpusių bazių (pH>7).
Dažniausiai pelkėse esantys ežerai, kurių vanduo rudas dėl durpių ir humusinių rūgščių, jo pH 3–6. Dažnai šiuose ežeruose augalų nėra, kartais jie auga pavieniui arba sudaro nedidelius sąžalynus.
Gipso karsto regiono smegduobės arba jų sistemos su nuolatos telkšančiu vandeniu. Šie vandens telkiniai pasižymi dideliu vandens lygio svyravimu (iki 2,4 m), kuris priklauso nuo gruntinių vandenų lygio ir kritulių kiekio.
Dažniausiai greitos tėkmės šaltinių maitinamos upės ir upeliai arba jų atkarpos su būdingomis prie srovės prisitaikiusių įsišaknijančių augalų bendrijomis arba vandeninėmis samanomis.
Lėkštos didelių upių pakrantės ir išnyrančios salos, kuriose po pavasario potvynių arba vasarą nusekus vandeniui lieka dumblo sluoksnis. Šiose dumblo sąnašose formuojasi pionierinės drėgmę ir azotą mėgstančių augalų bendrijos, optimalų išsivystymą pasiekiančios antroje vasaros pusėje.
žemutinės upių slėnių dalys, kuriose būna potvynių ir atoslūgių, susidaro sūrokas vanduo, bet didžiausią įtaką turi gėlas vanduo. Besimaišantis gėlas ir sūrus vanduo, sulėtėjusi tėkmė sudaro sąlygas kauptis nuosėdoms, dėl to dažnai susidaro didelės smėlio ir dumblo lygumos.
Paplūdimio kopoms priskiriamos eolinės formos, natūraliai (be žmogaus įtakos) susidariusios jūros paplūdimio paviršiuje, ir kopų ruožai įkrantinėje paplūdimio dalyje. Tiki pavieniai augalų guotai
Biraus, maisto medžiagų neturtingo, nuolat pustomo balto smėlio, kuriame įsitvirtina tik stambūs, retakeriai, užpustymą ir nupustymą pakeliantys varpiniai augalai
Nuo jūros nutolusio kopagūbrio buveinės, kuriose vėjo ardomasis poveikis labai mažas, todėl čia lengvai įsikuria psamofitai, formuojasi stabilios, gausios rūšių smėlynų bendrijos, ant smėlio paviršiaus kaupiasi negyvos augalų dalys, dirvožemyje randasi humusingo sluoksnio požymių.
Nesusivėrę žemyninių nekarbonatingų smėlių žolynai, kuriais užauga žemyninės kopos, fliuvioglacialiniai ir senoviniai aliuviniai smėlynai, nedideli akumuliacinio smėlio ploteliai dabartinių upių salpose. Paprastai susidaro kerpšilių kirtavietėse, gaisravietėse, buvusiuose kariniuose poligonuose.
Bendrijos su vyraujančiais viržinių šeimos augalais. Jos susiformuoja kontinentiniuose, paprastai rūgščiuose ir sausuose smėlynuose, ten, kur buvę kirtimai, poligonai, kaimavietės.
Bendrijos su vyraujančiais kadagiais formuojasi karbonatinguose dirvožemiuose dažniausiai upių, ežerų šlaituose ir paežerėse, kur dirvožemiai susidarę ant ežerinės kilmės kalkinių tufų, arba susijusios su istorinių vandens telkinių kalkingais dariniais. Kadagių projekcinis padengimas >10 %.