Pelkinė uolaskėlė
| Saxifraga hirculus Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis |
|---|
 Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Saxifraga hirculus L. |
Pelkinė uolaskėlė (lot. Saxifraga hirculus, angl. Marsh saxifrage, Bog saxifrage, vok. Moor-Steinbrech) – uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimos uolaskėlių (Saxifraga) genties augalas. Išnykstanti rūšis, įrašyta į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos bei Lietuvos raudonąsias knygas.
Paplitimas ir augavietės redaguoti
Natūraliai paplitęs beveik visoje Europoje, išskyrus pietinę dalį, Šiaurės Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje dabar žinoma apie trisdešimt populiacijų. XX a. savaime sunyko arba buvo sunaikinta dvidešimt šios rūšies populiacijų Lietuvoje. Gausiausios populiacijos žinomos Ignalinos, Varėnos, Trakų, Zarasų rajonuose.
Randamas žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, užpelkėjusiose ežerų pakrantėse, durpinėse pievose. Auga retomis grupelėmis. Svarbiausi aplinkos veiksniai yra drėkinimo sàlygos, buveinės būklė ir apšviestumas. Augalas silpnai konkurencingas. Lietuvoje dauguma populiacijų aptinkamos dirvožemyje, kurio terpė yra neutrali (pH 6,7–7,3). Geriausai auga šaltiniuotose pelkėse.
Biologija redaguoti
Tai daugiametis, 5-30 cm aukščio augalas su pavieniais raudonos spalvos stiebais. Lapai 15-20 mm ilgio, išsidėstę skrotele. Vainiklapiai penki, geltonos spalvos, dažnai su raudonais taškeliais, 10-15 mm ilgio. Taurėlapiai penki, apaugę raudonais plaukeliais, 3-6 mm ilgio, užlenkti atgal. Žiede yra dešimt kuokelių. Žiedas skleidžia nemalonų kvapą.
Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Žiedus apdulkina vabzdžiai. Dauginasi smulkiomis sėklomis. Jas platina vėjas, vanduo ir gyvūnai. Vaisius – dėžutė. Vaisiai bręsta nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pabaigos.
Apsauga redaguoti
Pelkinė uolaskėlė įrašyta į saugomų augalų rūšių sąrašą 1962 m. Auga Aukštaitijos nacionaliniame parke, Aukštadvario, Dusetų, Gražutės, Raigardo, Skroblaus, Smalvo-Smalvykščio, Žaliųjų ežerų draustiniuose. Būtina išsaugoti biotopų hidrologinį režimą. Augalas sparčiai nyksta kartu su biotopais, sausinant pelkes, keičiant ežerų vandens lygį, kultūrinant pievas. Grėsmę kelia bebrų veikla, vandens lygio mažėjimas, krūmų skverbimasis. Svarbi nykimo priežastis yra kryžminimosi stoka ir maža genetinė įvairovė.
Porūšiai redaguoti
Žinomi keturi Pelkinės uolaskėlės porūšiai. Pateikiamas lotyniškas pavadinimas, chromosomų skaičius ir paplitimas:
- Saxifraga hirculus L. subsp. hirculus (2n = 32)
- Saxifraga hirculus subsp. coloradoensis Hedberg (2n = 16). Tik Kolorado valstijoje
- Saxifraga hirculus subsp. compacta Hedberg (Sin.: Saxifraga hirculus subsp. alpina (Engl.) Á.Löve) (2n = 32). Arktinė Eurazija, Šiaurės Atlanto salos, rytinė Grenlandija, Aliaska
- Saxifraga hirculus subsp. propinqua (R.Br.) Á.Löve & D.Löve (2n = 16, 24). Šiaurės vakarų Labradoras, Grenlandija, Aliaska
Nuorodos redaguoti
- Pelkinės uolaskėlės mokslinis lotynų kalba pavadinimas ir sinonimai per theplantlist.org Archyvuota kopija 2019-05-31 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
- Saxifraga hirculus svalbardflora.net (anglų k.)
Literatūra redaguoti
- Lietuvos raudonoji knyga. Red Data Book of Lithuania, Vilnius, 2007, 451 p.