Musteika
{{#if:270px
Centrinė Musteikos kaimo dalis
Musteika
Musteika
53°57′22″š. pl. 24°21′54″r. ilg. / 53.956°š. pl. 24.365°r. ilg. / 53.956; 24.365 (Musteika)Koordinatės: 53°57′22″š. pl. 24°21′54″r. ilg. / 53.956°š. pl. 24.365°r. ilg. / 53.956; 24.365 (Musteika)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Varėnos rajono savivaldybės vėliava Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija Marcinkonių seniūnija
Gyventojų (2021) 36
Vikiteka Musteika
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Musteikà
Kilmininkas: Musteĩkos
Naudininkas: Musteĩkai
Galininkas: Musteĩką
Įnagininkas: Musteikà
Vietininkas: Musteĩkoje
Istoriniai pavadinimai lenk. Mostejki, Mustejki[2][3][4], rus. Мостейки

Musteika – etnografinis kaimas Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos rajono savivaldybėje, už 12 km į pietus nuo Marcinkonių ir už 5 km į rytus nuo Kabelių.

Etimologija redaguoti

Kaimo pavadinimas kilęs nuo tokios pačios formos pavardės (asmenvardinis vietovardis). Nors Lietuvoje ir negausu vietovardžių, kurie remiasi pavardės vienaskaita, tačiau tokių pasitaiko (Kavarskas, Sudargas, galbūt Birštonas).[5] Pavardės Musteikà, Mustei̇̃kis yra neaiškios kilmės: jos siejamos su žodžiais musti (munta) („tirštėti verdant, suvirti į košę; patižti; susidrumsti; labai sušilti, sukaisti“) arba musti (munda) („apsvaigti“), arba su latviškomis pavardėmis Muste, Mustis, Musts, kurios laikomos finų kilmės (est. must, lyv. mustā – „juodas“).[6] Kitur teigiama, kad pavardės Musteikà, Mustei̇̃kis yra bendros kilmės kaip ir Mosteika bei Masteika, ir kilusios iš žodžio mąstyti (plg. iš to paties veiksmažodžio kildinamus asmenvardžius Mastvilà, Mostvila ir Mustvila).[7]

 
Girininkija
 
Kapinaitės

Geografija redaguoti

Musteika yra viena iš labiausiai į pietus nutolusių Lietuvos gyvenviečių [8] (jai priklauso miškuose esantis piečiausias šalies taškas, nors toliausiai į pietus nutolusios sodybos yra Ašašninkuose). Per kaimą teka pavasariais ištvinstantis Musteikos upelis. Į šiaurę nuo Musteikos nuo 1975 iki 2003 metų telkšojo Grybaulios žuvininkystės tvenkiniai, nusidriekę iki geležinkelio Vilnius-Gardinas, apylinkėse yra žemyninės kopos. Už 5 km į šiaurės rytus nuo Musteikos prasideda drevinės bitininkystės pažintinis takas, į šiaurės rytus ir pietryčius nuo kaimo yra keletas saugomų drevėtų pušų – drevinės bitininkystės reliktų. Į rytus nuo kaimo, prie Musteikos upelio įsteigtas Musteikos rezervatas, kuriame saugomos retų rūšių buveinės.[9]

Musteiką iš visų pusių supa Dainavos giria. Apie kaimą esantys miškai bendrai vadinami Gudų giria. Šie miškai gerokai skiriasi nuo pamerkių, paūlių skaistšilių – pelkėti, gausu tamsių eglynų, vietomis – mišrių miškų (juodalksnynų, drebulynų).[10] Už 6 km į rytus prasideda Čepkelių raistas, arčiau plyti Pastalikės, Pogarendos pelkės. Seniau pelkės skyrė Musteiką ir nuo Kabelių bei Grybaulios, bet XX a. antroje pusėje jos nusausintos.

Apie kaimo gatves nemažai želdinių – Ąžuolo ir Tilto gatvių dvi alėjos (liepų, alksnių) einančios per Musteikos upelį, Gandrų, Musteikos, Ąžuolo gatvių apželdinimas pavieniais medžiais, grupėmis, eilėmis, jų pobūdis: vyrauja liepos, klevai, beržai, pušys, ąžuolai.[11] Prie Ąžuolo gatvės auga senas Musteikos ąžuolas.

1883 m. Musteikos apylinkėse nušautas paskutinis Lietuvoje gyvenęs lokys.[10] Musteikos apylinkėse yra vilkų, lūšių buveinės.[12]

Kaimo dalys redaguoti

 
Musteikos žemėlapis su pažymėtomis kaimo dalimis ir aplinkiniais mikrotoponimais
  • Miškiniai – šiaurinė dalis, prie kelio į Grybaulią; yra bitininkystės muziejus;
  • Kazabuliai – prie Gandrų g. vakarinio galo (link Kabelių);
  • Barabonai – prie Ąžuolo gatvės; yra buvusi kaimo mokykla;
  • Gaidžiai – centrinė kaimo dalis (Gandrų g.); yra 3 kryžiai;
  • Steponai – Averkų gale, rytinis kaimo galas (dab. Tilto gatvė); yra paminklinis kryžius sušaudytiems gyventojams;
  • Augusteliai (Danilai) – Averkų gale, pačiuose pietryčiuose, miškų apsuptyje, prie keliukų į Ašašninkus ir Pogarendą; yra kapinaitės.

Susisiekimas redaguoti

Iki XX a. vid. svarbiausi vieškeliai į Musteiką ėjo iš Margionių ir Ašašninkų, taip pat keliukas pro girias link Pogarendos. Margionyse buvo artimiausia geležinkelio stotis.

Dabar į kaimą veda vieškeliai iš Kabelių ( 5013  ŠklėriaiKabeliaiMusteika  pro nusausintas Grūdos aukštupio pelkes) ir iš Darželių pro Grybaulią. Keliai į Margionis, Pogarendą, taip pat į Marcinkonis Čepkelių pakraščiais likę kaip miškų keliukai.

Į Musteiką užsuka Varėnos autobusų parko mikroautobusai Varėna-Musteika-Druskininkai ir Varėna-Marcinkonys-Musteika.

 
Kaimo kryžiai
 
Musteika ir apylinkės XX a. pr. žemėlapyje

Architektūra redaguoti

Musteika – išretėjusio užstatymo kaimas. Yra XIX a. vid.–XX a. pr. tradicinės dzūkiškos architektūros sodybų (1986 m. – 62). Kaimo šiaurėje ir rytuose sodybos išdėstytos padrikai, kitur – pagal gatves. Gausūs sodybų želdiniai daug kur persilieja su miškais. Pirkios viengalės arba dvigalės, saikingai puoštos, klėtis sudaro viena patalpa, tvartus – dažniausiai kelios, kluonai su durimis iš galo, iš šono, kai kurie – pravažiuojami. Visi trobesiai mediniai, maži.[13] Ūkiniai pastatai – svirnai, kluonai, tvartai – kompaktinio tūrio, pailgo stačiakampio arba kvadrato formos plano, medinių rąstų sienų, su dvišlaičiais ar pusvalminiais stogais, plačiomis pastogėmis. Būdingas sodybų ribojimas, kelių aptvėrimas medinėmis tvoromis, rentiniai šuliniai su svirtimis ir ūkinėse dalyse esantys šienui, linams džiovinti žardai.[11]

Musteikoje yra 4 gatvės (ūlyčios): Gandrų, Musteikos, Ąžuolo ir Tilto. Pastarosiose dviejose per Musteikos upelį įrengti mediniai tiltai. Prie daugelio sodybų stovi mediniai kryžiai, kaimo centre – trys aukšti kryžiai (Gaidžių giminės kryžius, „Beliaušavas“ ir dvigubas Šv. Kazimiero draugijos kryžius), ties Gandrų ir Tilto g. sankryža – kryžius 1944 m. sušaudytiems kaimo vyrams (aut. Antanas Česnulis). Prie kelio Grybaulion (Miškiniuose) stovi Algirdo Vaištaro statytas kryžius. Kryžių yra ir aplinkiniuose miškuose (ten žuvusiems partizanams, 1944 m. nukankintam kaimo seniūnui Jokūbui Gaidžiui, nelaiminguose atsitikimuose žuvusiems musteikiškiams).[14]

Kaime yra nebeveikiančios kapinės (XIX a. pab. – XX a. pr. antkapiai, daugiausia Averkų giminės)[15], Alfonso Šestavicko etnoarchitektūrinė sodyba,[16] bitininkystės muziejus, daug kelminių avilių, greta kaimo – drevėtų pušų, o už 4 km į šiaurės rytus nuo kaimo – 5 km ilgio senovinės bitininkystės takas.

Kadangi kaime gruntinis vanduo yra negiliai, o pavasariais Musteikos upelis ištvinsta, žmonės bulvių rūsius įrengdavo miškuose arba statydavosi antžeminius rūsius. Šalia Miškinių Ažarėlio raisto būta daug tokių bulvių duobių, kurių gylis siekė 2 m, o vidus būdavo perdengiamas skaldytais rąsteliais, šiaudais ir smėliu. Vienoje duobėje tilpdavo iki 40 bulvių maišų. Antžeminiai rūsiai būna su krosnimis arba šaltomis dienomis šildomi atneštomis žarijomis.[14]

 
Senovinis Prano Averkos medinis svirnas Steponų gale[14]

Kaimas pasižymi tvorų gausa, masyviomis baslių tvoromis – tujinais (iš šerdingos pušies arba ąžuolo). Tokios tvoros neleisdavo vilkams išsivilkti naminius gyvulius. Kaime yra ir vytelių, statinių („štankietų“) tvorų.[14] Musteikoje yra ir dūminių pirčių, kūrenamų žarijose kaitinant akmenis, o paskui juos įleidžiant į kibirą su vandeniu. Pirtys bendruomeninės – keletas ūkių naudojasi viena pirtimi.[14]

Istorija redaguoti

 
Bitininkystės muziejus
 
Vakaras Musteikos dalyje Kazabuliuose
 
Kaimo sodyba (Miškiniai)
 
Medinis tiltas per Musteikos upelį Tilto gatvėje

Mišraus plano kaimo struktūra susiklostė XVIII a. antroje pusėje–XX a. pradžioje: pirmosios sodybos kūrėsi aplink Musteikos upelį, pietinė dalis vėlyvesnė. Pirmą kartą Musteikos kaimas paminėtas 1785 m. inventoriuje, sudarytame perduodant Varėnos seniūniją Mykolo Bžostovskio (1722–1784) valdomam Varėnos dvarui. Šiame dokumente nurodoma, kad kaimas priklausė Margionių seniūnijai, jame buvo 4 baudžiauninkų sodybos (Gaidžių, Tamulevičių, Akulevičių ir Miškinių). 1795 m. Margionių palivarkui priklausiusiame Musteikos kaime buvo 5 sodybos su 41 gyventoju, 1823 m. – 5 sodybos ir smuklė.

XVIII a. pab. išeiviai iš Beržtų Averkos ir Ilkevičiai įkūrė Musteikos apyrubę (урочище) – dabartinį Averkų galą, kuris priklausė Gardino gubernijai.[17]

XIX a. per kaimą ėjo Vilniaus gubernijos (Trakų pavieto Varėnos seniūnija) ir Gardino gubernijos (Beržtų seniūnijos) riba. Gardino gubernijai priklausė rytinis kaimo galas (Averkų galas: Steponai ir Augustėliai). Musteika ir jos apylinkės Marcinkonių krašto gyventojų buvo vadinamos Gudo šalimi, nors visi šių vietų gyventojai buvo lietuviai.[10]

1855 m. Vilniaus gubernijos Musteikoje buvo 10 sodybų. ~1866 m. kaime (Merkinės valsčiaus dalyje) užrašyti 135 katalikai ir 7 žydai.[4] XX a. pradžioje kaimas išsiplėtė (pradėti perstatinėti pastatai, padaugėjo mažažemių). Pagal lenkų valdžios 1921 m. atliktą surašymą kaime (Beržtų valsčiaus dalyje) gyveno 63 žmonės, iš kurių visi užsirašė lietuviais.[18] Iki I pasaulinio karo kaime veikė dervos varykla.[10]

1918 m. Musteikoje lietuvišką mokyklą įkūrė Tadas Ivanauskas su žmona. Vėliau mokyklą valdė „Ryto“ draugija. Tarpukariu mokyklą lankė ~50 vaikų. 1934 m. lenkai mokyklą uždarė, o 1936 m. uždarė ir skaityklą. Kaime veikė Šv. Kazimiero draugijos skyrius, ūkininkų ratelis.[19]

1940 m., trumpą laiką, Musteika priklausė Baltarusijos TSR. 1944 m. birželio 24 d., per Jonines, iš Gudijos atėję TSRS armijos būriai žiauriai susidorojo su Musteikos kaimo gyventojais. Buvo sušaudyta 14 vyrų, apiplėštos ir sudegintos sodybos (šio įvykio aukoms atminti pastatytas kryžius). 1952 m. Musteikoje įkurtas Juliaus Janonio kolūkis, kuris vėliau buvo prijungtas prie netoliese esančio Kabelių kaimo „Raudonosios vėliavos“ kolūkio. Dėl skurdžių žemių ir prastų kelių kolūkis pasirodė neperspektyvus, 1956 m. Musteikos kaimo teritorija atiduota Marcinkonių miškų ūkiui, įsteigta Musteikos miškų urėdija. 1970 m. kaimas išsiplėtė, tuo metu jame buvo 75 sodybos.[11] Iki 1970 m. kaime veikė pradinė mokykla.[20] XX a. 9-ajame dešimtmetyje į pietus nuo kaimo driekėsi karinis poligonas.[12]

2006 m. kaime įsteigtas Senovinės dzūkų bitininkystės muziejus,[21] jam pastatyta klėtelė iš tašytų rąstų. 2017 m. į Musteikos kaimo kadastrinę teritoriją įjungtas panaikintas Pogarendos kaimas. 2018 m., minint Musteikos mokyklos įkūrimo šimtmetį, kaime surengta šventė ir vadinimas apie Tadą ir Honoratą Ivanauskus.[20]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII a.
XIX a.
1919-1925 Beržtų valsčius, Gardino apskritis, Balstogės vaivadija
1925-1940 Marcinkonių valsčius, Gardino apskritis, Balstogės vaivadija
1940 Beržtų apylinkė, Pariečės rajonas, Balstogės sritis, BTSR
1940-1950 Marcinkonių apylinkė, Druskininkų raj., Alytaus apskritis
1950-1995 Marcinkonių apylinkė, Varėnos rajonas
nuo 1995 m. Marcinkonių seniūnija, Varėnos rajonas

Kultūra redaguoti

Musteikoje nuo seno gyvena Averkų, Valungevičių, Miškinių, Gaidžių giminės.

Kaimo gyventojai nuo seno vertėsi drevine bitininkyste, medžiokle, gyvulininkyste, uogavimu, grybavimu, tarp miškų išsibarsčiusiuose daržuose augino žemės ūkio kultūras (bulves, grikius, rugius).

Seniau musteikiškiai laikė ~70 karvių, kurias nuo ankstyvo pavasario ganydavo po miškus ir raistus. 2000 m. kaime buvo ~50 karvių, 2006 m. – mažiau kaip 20. Tuo metu jos vis dar buvo ganomos bendrai – piemuo jas surinkdavo iš šeimininkų ir varydavo iki laukų, plytinčių tarp Kabelių ir Musteikos.[14]

Kaimas garsėja tradiciniais amatais. Iki pat XX a. pr. čia buvo žmonių, mokėjusių tradicinius pynimo, verpimo, audimo, drevinės bitininkystės amatus. Šias tradicijas tęsia kasmet rengiama pynimo stovykla.[14]

Musteikos medžiotojas Vladas Averka praktikavo senovinį vilkų medžioklės būdą – vilbinimą („vobinimą“), t. y., prisiviliodavo vilką mėgdžiodamas jo kaukimą.[10][14]

Musteikoje užrašyta Vinco Gaidžio legenda apie tai, kodėl kaimo apylinkėse nėra akmenų:

  Taigi šit kaip viskas nutiko: nusileido iš dangaus Straublys – vienas jo galas iš Čepkelų ežero vandenį išsiurbė, o kitas galas visus akmenis iš dirvų ir miškų ištraukė. Kad vaivorykštė siurbia į dangų mūsų žemelės vandenį, tai visi žinom, bet ne visi suprantam, iš kur ima Perkūnas ir ten aukštai pasidaro sau akmeninius kirvius, su kuriais baisius žaibus skelia. Žaibas yra kibirkštis, kuri gali atsirasti tik tada, kai akmuo į akmenį susidaužia. Va, kodėl ištraukė straublys iš mūsų žemės visus akmenaičius ir atidavė Perkūnui! O kodėl taip atsitiko prie Musteikos, niekas nežino. Gal čia akmenys kokie buvo ne kaip kitur.[10]

Vincas Gaidys

 


 
Prano Averkos rūsys su krosnimi Steponų gale[14]
 
Paminklinis kryžius 1944 m. Joninių žudynių aukoms atminti

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1795 m. ir 2021 m.
1795 m. 1858 m. 1866 m.[4] 1905 m.[22] 1921 m.[23] 1959 m.sur.[24] 1970 m.sur.[25] 1979 m.sur.[26] 1986 m.[13]
41 71 142 235 63 241 224 163 123
1989 m.sur.[27] 2001 m.sur.[28] 2011 m.sur.[29] 2021 m.sur.[30] - - - - -
109 95 61 36 - - - - -
  • 1921 m. priskaičiuoti tik Gardino apskrities dalyje gyvenę gyventojai


Žymūs žmonės redaguoti

  • Musteikoje 19181919 m. gyveno profesorius Tadas Ivanauskas su žmona Honorata. Jie čia įsteigė lietuvišką mokyklą, kurios pastatas išlikęs ir dabar.
  • Onutė Grigaitė (1962–), Čepkelių rezervato vyr. ekologė, gamtos mokslų daktarė;[31]
  • Romas Norkūnas (1968–), tradicinių amatų puoselėtojas, bitininkas-drevininkas.[32]

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Lenkų okupuoto Vilniaus krašto žemėlapis tarpukaryje 1926 m. Archyvuota kopija 2015-05-23 iš Wayback Machine projekto.
  3. Mostejki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 711 psl. (lenk.)
  4. 4,0 4,1 4,2 Mustejki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 815 psl. (lenk.)
  5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 87
  6. Lietuvių pavardžių žodynas, (ats. red. A. Vanagas, autoriai A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė). Vilnius: Mokslas, 1985, T. 1; 1989, T. 2.
  7. Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 41–42.
  8. Geografinė padėtis. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 7 psl.
  9. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų kadastras Archyvuota kopija 2021-01-26 iš Wayback Machine projekto.
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 10,5 Musteika, sudarė Henrikas Gudavičius. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinis parkas, 1997.
  11. 11,0 11,1 11,2 „Objekto Nr. 10338 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  12. 12,0 12,1 Algimantas Černiauskas, Mindaugas Lapelė. Didžiųjų girių apsupty. Vilnius: Gamtos pasaulis, 2012.
  13. 13,0 13,1 Kazys Šešelgis ir kt. Musteika. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 159
  14. 14,0 14,1 14,2 14,3 14,4 14,5 14,6 14,7 14,8 Senoji Musteika, sudarė Romas Norkūnas. Vilnius: Gamtos pasaulis, 2006.
  15. „Objekto Nr. 42642 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  16. „Objekto Nr. 36388 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  17. Сяргей Токць. „Этнаканфесійнае памежжа ў святле мікрагістарычнага аналізу (метадычныя пытанні вывучэння берштаўскай пушчы)“, Народы, культуры и социальные процессы на пограничье: материалы Междунар. науч.-практ. конф. (22-23 февр., Гродно). p.225.
  18. 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)
  19. Gudų giria. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 360–361 psl.
  20. 20,0 20,1 „Musteikos kaimo šimtmetis įamžintas unikaliu spektakliu“, Vai toli girdėc, 2018 m. rugpjūtis, nr. 8 (28), p. 1–4.
  21. Jurgita RimkevičienėMusteika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 621 psl.
  22. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  23. Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej: opracowany na podstawie wyników pierwszego powszechnego spisu ludności z dn. 30 września 1921 r. i innych źródeł urzędowych, tomy I–VII. – Warszawa, 1923.
  24. MusteikaMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 646 psl.
  25. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  26. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  27. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  28. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  29. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  30. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  31. Onutė Grigaitė Archyvuota kopija 2020-07-04 iš Wayback Machine projekto., Varėnos rajono savivaldybės biblioteka.
  32. Romas Norkūnas Archyvuota kopija 2020-07-02 iš Wayback Machine projekto., Varėnos rajono savivaldybės biblioteka.

Nuorodos redaguoti

Aplinkinės gyvenvietės

  Margionys – 6 km Grybaulia – 5 km MARCINKONYS – 11 km  
Kabeliai – 5 km
     
     
     
Ašašninkai – 5 km Pogarenda – 7 km


  Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.