Paupinis jonpapartis
| Matteuccia struthiopteris |
|---|
 Paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Matteuccia struthiopteris (L.) Tod., 1866 |
| Sinonimai |
|
Paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris) – šertvūnų (Polypodiophyta) augalas. Graikiškai stroytos, struthion – varnėnas, strutis, kadangi sporifikuojantieji lapai panašūs į stručio plunksnas. Lietuvoje apyretis papartis, sudarantis nemenkus sąžalynus miško upelių pakraščiuose ir jų slėniuose, šaltiniuotuose miškuose, daubose. Taip pat yra įveistas parkuose, soduose, kapinėse.[1] Labai aukšti paupiniai jonpaparčiai auga Švenčionėlių miško urėdijos Švenčionių girininkijoje - prie miško upelių auga iki 2 m aukščio[2].
PožymiaiKeisti
Augalas nuo 30 cm iki 1-2 m aukščio. Stiebas trumpas, status, juodas, beveik požeminis, leidžia požemines atžalas. Vegetatyviniai lapai trumpakočiai; lakštas šviesiai žalias, pailgas, staigiai nusmailėjusia viršūne ir palaipsniui siaurėjančiu pagrindu, plunksniškas, su 30-70 porų šoninių segmentų. Šie lapai išsidėstę ratu ir sudaro piltuvo pavidalo puokštę. Rugpjūčio mėnesį formuoja sporifikuojančius lapus, kurie subrendę paruduoja.[1]
DauginimasisKeisti
Pavasarį paupinis jonpapartis išbarsto chlorofilines haploidines sporas, iš kurių pradeda augti gametofitai, kuriems subrendus juose esantys anteridžiai ir archegonės suformuoja spermatozoidus bei kiaušialąstes ir įvyksta apvaisinimas, po kurio susidaro diploidinė zigota, iš kurios išauga naujas sporofitas, kuris vėl gali formuoti sporas ir ciklas kartojasi.
Matteuccia struthiopteris brandinamos sporos gali sudygti per kelias dienas po subrendimo, tačiau augalas turi prisitaikymų, kurie padeda apsaugoti sporas nuo išsisklaidymo tik subrendus: sporofilai formuojasi vėlai vasarą, specifinė lapkočio pakraščių forma neleidžia sporangėms lengvai atsiverti. Tai reiškia, jog paupinis jonpapartis sporifikuoja birželio mėnesį, o sporas barsto tik sekantį pavasarį.[3]
PaplitimasKeisti
Rūšis mėgsta gerai aeruojamus miško dirvožemius, kuriuose yra daug nuolatinės drėgmės, susijusios su aukštu gruntinio vandens lygiu. Plačiai paplitęs beveik visoje Europoje, drėgnuose Pietų Sibiro regionuose, taip pat auga Žemės šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato regionuose - Rytų ir Šiaurės Europoje, Šiaurės Azijoje (Sibiras ir Rusijos Tolimieji Rytai) ir Šiaurės Amerikos žemyno šiaurinėje dalyje.[1]
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Minkevičius. A. LTSR flora, 1 t., Vilnius, 1959.
- ↑ [1] Žurnalo „Miškai“ priedas „Gamtos lobiai“, 2012 birželis, 26 psl.
- ↑ [2] https://peerj.com/preprints/27302.pdf Archyvuota kopija 2021-06-02 iš Wayback Machine projekto.
GalerijaKeisti
Paupinių jonpaparčių sąžalynai pietų Suomijos Vidurio Hemės provincijos miškuose
Paupinių jonpaparčių sąžalynai pietų Norvegijos Biuskeriudo grafystės miškuose
Paupinių jonpaparčių sąžalynai Pietų Čekijos krašto Vlásenický potok vietovės miškuose (Čekija)
.JPG)
