Marcinkonys
{{#if:270
Miškininkų gatvė
Marcinkonys
Marcinkonys
54°03′14″š. pl. 24°24′29″r. ilg. / 54.054°š. pl. 24.408°r. ilg. / 54.054; 24.408 (Marcinkonys)Koordinatės: 54°03′14″š. pl. 24°24′29″r. ilg. / 54.054°š. pl. 24.408°r. ilg. / 54.054; 24.408 (Marcinkonys)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Varėnos rajono savivaldybės vėliava Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija Marcinkonių seniūnija
Gyventojų (2021) 493
Vietovardžio kirčiavimas
(3 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Marcinkónys
Kilmininkas: Marcinkonių̃
Naudininkas: Marcinkonìms
Galininkas: Marcinkónis
Įnagininkas: Marcinkonimìs
Vietininkas: Marcinkonysè
Istoriniai pavadinimai lenk. Marcinkańce

Marcinkonys – kaimas Varėnos rajono savivaldybės pietuose, 21 km į pietvakarius nuo Varėnos, prie Vilniaus–Marcinkonių geležinkelio, šalia Dorupio ir Grūdos upių, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Seniūnijos centras, seniūnaitija. Yra Marcinkonių geležinkelio stotis. Veikia ambulatorija, vaistinė, biblioteka, paštas (LT-65027), kultūros namai, girininkija, etnografinis muziejus (etnokultūrinio ir gamtosauginio švietimo centras). Kaime susibūrusi humoro grupelė „Spanguolė“, etnografinis ansamblis.

Marcinkonių geležinkelio stotis ir apylinkės iš paukščio skrydžio

Etimologija redaguoti

Marcinkonys – asmenvardinis vietovardis, kilęs iš asmenvardžio Marcinkónis (plg. pavardės Marcìnka, Marciñkus).[2] Tai suslavinto krikšto vardo Martynas formos (plg. lenk. Marcinko, Marcinek, blrs. Маpтынчык).[3]

Geografija redaguoti

 

Tai vienas didžiausių pagal užimamą plotą kaimas Lietuvoje (143 ha). Kaimas apsuptas didelių miškų, tai vienas gyventojų verslo šaltinių. Drevėtos pušys – gamtos paminklai. Geležinkeliu susisiekia su Varėna bei Vilniumi, asfaltuotais keliais – su Druskininkais, Merkine ir Varėna, yra geležinkelio stotis. Kaimo apylinkėse yra žemyninės kopos, Girinio sveikatingumo takas (3,6 km), už 4 km į pietus – pažintinis takas po Čepkelių raistą.

Marcinkonyse įsikūrusi Dzūkijos nacionalinio parko administracija ir informacinis centras (nuomoja dviračius, baidares), parko muziejus, Čepkelių gamtinio rezervato administracija (su rezervato gamtos ekspozicija-muziejumi), Etnografinis muziejus ir Tado Ivanausko zoologijos muziejaus filialas. Veikia užsienio ir šalies turistų pamėgti svečių namai „Ėglis“.

Istorija redaguoti

 
Įvažiavimas nuo Druskininkų (Nasvyčio g.)

Marcinkonys pirmą kartą minimi 1604 m. Merkinės parapijos metrikų knygose. 1637 m. minima miško žvalgų gyvenvietė. 1770 m. čia kaip Merkinės filija pastatyta pirmoji Marcinkonių bažnyčia. 1777 m. įkurta parapija, ji veikė trumpai, atkurta 1921 m. Kaimas pradėjo augti XIX a. antrojoje pusėje, kai pro jį buvo nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis ir pastatyta geležinkelio stotis, aplink Marcinkonių stotį išsiplėtė gyvenvietė, kuri XX a. antroje pusėje susijungė su kaimu. Dirbamos žemės buvo mažai, gyventojai vertėsi miško darbais, amatais, nuo XIX a. pabaigos rinko grybus ir spanguoles; surinktos gėrybės traukiniais buvo išvežamos ir į Sankt Peterburgą bei Varšuvą, dėl to Marcinkonyse apsigyveno žydų – prekybos tarpininkų. XIX a. pabaigoje Marcinkonys buvo kaimas Trakų apskrityje.[4]

 
Kaimo šventė

1912 m. įsteigta grybų džiovinimo įmonėlė. Nuo 1896 m. čia buvo platinama draudžiamoji spauda lietuvių kalba, dirbo daraktoriai. 1911 m. įkurtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. vokiečių okupacinės administracijos nurodymu medienai išvežti nuo Marcinkonių iki Katros upės nutiestas siaurasis geležinkelis, kuris veikė iki XX a. vidurio.

Po I pasaulinio karo, kai pateko Lenkijos valdžion, kuriai priklausė 19201939 m. Gyventojai buvo persekiojami už lietuvybės puoselėjimą ir gynimą, neapsieita ir be aukų – Lenkijos pasienio kariuomenė ir policija 1920 m. nukankino kun. P. Raštutį, 1923 m. – dar 2 gyventojus. Labiausiai marcinkoniškius išgarsino lietuviški kryžiai (kaip valstybės herbe), kuriuos lietuviai statė, o lenkai viešai (kartais ir slapčia) griovė ir naikino. Toks kryžius buvo pastatytas Marcinkonyse 1933 m. pabaigoje. Policijos komendantas įsakė jį nugriauti, bet neatsirado žmonių, kurie padarytų tai net už lenkų siūlomus pinigus. Todėl kryžius sunaikintas tik pasamdžius darbininkus iš kitur. Po šio incidento kilo dideli neramumai, iškelta byla net pasiekė Lenkijos seimą. Veikė 2 (lenkų ir lietuvių) kooperatyvai.

19391940 m. kaimas buvo Baltarusijos TSR sudėtyje, 1940 m. rugpjūčio 3 d. atiteko Lietuvos TSR. 1941 m. rugsėjo mėn. nacių okupacinės valdžios įsakymu Marcinkonių miške netoli kaimo nužudyta apie 600 Marcinkonių ir Varėnos žydų. 1942 m. pavasarį įkurtas Marcinkonių getas. Po Antrojo pasaulinio karo Marcinkonių apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Merkio rinktinės Marcinkonių batalionas; 1946 m. per jo kovotojų pasalą žuvo 3 Marcinkonių NKVD įgulos kareiviai ir 1 stribas. TSRS valdžia 19401941 m. ir 19441953 m. ištrėmė 103 Marcinkonių gyventojus.

1957 m. įkurtas Marcinkonių miškų ūkis, priklausęs Varėnos miškų ūkio gamybiniam susivienijimui, iki 1990 m. – Marcinkonių miškų ūkio centras. 1971 m. susikūrė Marcinkonių etnografinis ansamblis. 1991 m. įsteigus Dzūkijos nacionalini parką Marcinkonyse įsikūrė jo direkcija. Nuo XX a. pabaigos vėl suklestėjo miško gėrybių verslas. 2004 m. patvirtintas Marcinkonių herbas. XXI a. pradžioje pradėta plėtoti kaimo turizmą.[5]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. ? Trakų apskritis
1919 m. Marcinkonių valsčiaus centras Alytaus apskritis
19251940 m. Gardino apskritis
19401946 m. Alytaus apskritis
19461950 m. Varėnos apskritis
19501955 m. Marcinkonių apylinkės centras Druskininkų rajonas
19551995 m. Varėnos rajonas
1995 Marcinkonių seniūnijos centras Varėnos rajono savivaldybė

Architektūra redaguoti

 
Etnografijos muziejus
 
Marcinkonių muziejaus eksponatai

Pagal užimamą plotą vienas didžiausių kaimų Lietuvoje. Medinėje dvibokštėje neogotikinėje Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje, pastatytoje apie 1880 m., yra paveikslų („Šv. Rokas“, apie 1710 m., „Šv. Barbora“ , XVIII a., „Šv. Pranciškus“, XIX a. pradžia), medinė skulptūra „Nukryžiuotasis“, XIX a., žalvarinis varpas (1805 m., išliejo J. S. Vėneris), ant bažnyčios – geležinis kryžius (XX a. pirmoji pusė). Bažnyčios šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su 14 Kryžiaus kelio stočių (XX a. pradžia); šventoriuje – medinė varpinė, medinis kryžius su geležies elementais (1933 m.).[6]

  • Etnografijos muziejus, įkurtas 1994 m.
  • Čepkelių valstybinio rezervato gamtos muziejus, įkurtas 1996 m.
  • Hitlerizmo aukų kapinės.
  • Lietuvos partizanų kapinės.

Gyventojai redaguoti

1838 m. Marcinkonyse buvo 37 kiemai.

 
 
Demografinė raida tarp 1861 m. ir 2021 m.
1861 m. 1897 m.sur. 1905 m.[7] 1959 m.sur.[8] 1970 m.sur.[9] 1979 m.sur.[10] 1980 m.[11]
389 988 894 1 223 1 111 1 080 975
1986 m.[12] 1989 m.sur.[13] 2001 m.sur.[14] 2011 m.sur.[15] 2016 m. 2021 m.sur.[16] -
858 835 765 640 591 493 -


Žymūs žmonės redaguoti

Kaime gimė:

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
  3. Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 36–37.
  4. Marcinkańce. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 105 psl. (lenk.)
  5. Arvydas GaidysMarcinkonys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 253 psl.
  6. Jurgita RimkevičienėMarcinkonys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 253 psl.
  7. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  8. MarcinkonysMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 509 psl.
  9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. MarcinkonysLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 238 psl.
  12. Kazys Misius ir kt. Marcinkonys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 691
  13. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  14. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos redaguoti

Aplinkinės gyvenvietės

  MERKINĖ – 22 km
Puvočiai – 9 km
Kašetos – 6 km
VARĖNA – 23 km
Mančiagirė – 9 km
 
     
     
     
Lynežeris - 11 km
Margionys – 11 km