Kiminas
| Sphagnum | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Vulfo kiminas (Sphagnum wulfianum) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
Kiminai, dar kitaip baltosios samanos, durpinės samanos (Sphagnum) – kiminiečių (Sphagnales) eilės monotipinės kimininių (Sphagnaceae) šeimos augalų gentis.
Stiebas (kauloidas) gausiai šakotas. Viršutinėje dalyje šakutės labai tankios ir sudaro galvutę. Filoidai (lapus primenančios struktūros) – begysliai, sudaryti iš dvejopų ląstelių: chlorofilinių (jos labai siauros, žalios spalvos) – pagal jų formą nustatomos kiminų rūšys, ir vandeninių (platesnės ir bespalvės, įsiterpusios tarp chlorofilinių). Sporogonai išauga stiebo viršūnėje, trumpai kotuoti. Sporinės, kuriose subręsta sporos, rutuliškos, atsidaro dangteliu ir neturi sporų išbyrėjimo reguliavimo aparato – peristomo.[1][2]
Kiminai auga įvairių tipų pelkėse, dažniausiai puriomis, šviesiomis, balzganomis ar rausvomis vejomis. Kiminai neturi nei šaknų, nei rizoidų. Atmosferinį vandenį sugeria visu kūno paviršiumi, todėl sukaupia 20-30 kartų daugiau vandens, negu patys sveria. Iš nunykusios apatinės dalies formuojasi durpės.
Kiminų sandara
redaguoti
Pagrindiniai ortotropiniai kauloidai yra 20-30 cm ilgio ar net ilgesni. Ant kauloidų išsidėsčiusios kuokštų pavidalo puokštelės sudaro nuo 2-6 iki 12-13 šoninių šakučių. Šakutėms būdingas horizontalios krypties augimas. Taip pat jos gali būti nulinkusios žemyn, svyruojančios.
Kiminų kauloidai vidinės apytakos organų neturi, tačiau pasižymi savybėmis, kurių pagalba gali absorbuoti 20-30 kartų daugiau vandens nei sveria patys būdami sausi. Kauloidus sudaro hialodermiu vadinamas epidermis, sklerodermis ir šerdis. Hialodermyje esančios hialininės (vandeningosios) ląstelės siurbia ir perneša vandenį, vandens judėjimas iš apatinių augalo dalių į viršutines. Sklerodermis daugiasluoksnis, jo ląstelės ištįsusios, storasienės. Šerdį sudaro plačios parenchiminės ląstelės, jose kaupiasi atsarginės maisto medžiagos. Tuo tarpu šoninių šakučių anatominė sandara labai panaši į kauloidų, tačiau pirmuoju atveju hialodermis paprastai būna vienasluoksnis. Šoninių šakučių hialodermyje susidaro retortinės ląstelės. Tokiose ląstelėse kaupiasi vanduo. Filoidai išsidėstę ant kauloido ir šoninių kiminų šakučių, smulkūs, 2-3 mm ilgio, be gyslų. Ant vienos šakutės gali būti iki 150 spirališkai išsidėsčiusių filoidų.[1]
Kimino gyva tik viršutinė auganti (4-5 cm ilgio) dalis, o kauloido apačia kasmet nunyksta ir virsta durpėmis.[1] Todėl suaugę kiminai rizoidų (šaknų) neturi. Vanduo ir maisto medžiagos pasisavinamos visu augalo paviršiumi.[3]
Vienas svarbiausių kiminų atpažinimo požymių yra stiebo ir šakučių lapų forma, chlorofilinių ląstelių forma ir padėtis šakučių filoidų skersiniame pjūvyje. Chlorofilinės ląstelės gali būti stačiakampio, statinaitės, trapecijos, trikampio ar verpstės formų. Jos įsiterpusios tarp hialinių ląstelių.[4][2]
Dauginimasis
redaguotiGyvenimo cikle vyrauja gametofitas. Sporofitas (sporogonas) yra priklausomas nuo gametofito. Sporogoną sudaro kotelis ir sporinė. Jie nėra savarankiški organizmai, nes koteliais visada įsitvirtina gametofitų audiniuose. Lietuvoje kiminai lytiškai dauginasi retai. Lytinio dauginimosi organai – anteridžiai ir archegonės susidaro pagrindinių ūglių viršūnėse. Anteridinės šakutės paparastai trumpos, ryškių spalvų, tankiai lapuotos. Apvalios ar ovalios formos anteridžiai pavieniui išsidėsto anteridinės šakelės lapo pažastyje. Archegonės susidaro trumpų šakučių viršūnėse. Lytinio dauginimosi organai subręsta rudenį, bet pats apvaisinimas dažniausiai įvyksta kitų metų pavasarį. Apvaisinimui reikalingos drėgnos sąlygos. Jam įvykus susidaro zigota, iš kurios išauga nelytinei kartai atstovaujantis sporogonas. Sporinėje susidaro sporos. Joms subrendus sporinės gaubtuvėlis plyšta, sporas išnešioja vėjas.[1]
Kiminams nebūdingos vegetatyvinio dauginimosi struktūros. Tačiau drėgnoje aplinkoje kiminai išauga iš atitrūkusių dalių, tokių kaip nedideli kauloidai ar šakučių viršutinės dalys.[1]
Paplitimas
redaguotiPasaulyje žinoma apie 300 rūšių kiminų, Europoje – 43 rūšys. Lietuvoje rastos 35 rūšys kiminų. Kiminai labiausiai paplitę aukštapelkėse.[4] Jų randama drėgnuose miškuose, vandens telkinių pakrantėse, kartais kupstuotose pievose.[1]
17 rūšių kiminų auga aukštapelkėse, tačiau dažnai aptinkamos tik 9 kiminų rūšys. Labai dažni yra Magelano kiminai (Sphagnum magellanicum) ir smailialapis kiminas (Sphagnum capillifolium), kurie pradeda augti dar tarpinio tipo pelkėse ir išlieka visų aukštapelkės zoreljefo formų bendrijose. Raudonasis (Sphagnum rubellum) ir rudasis (Sphagnum fuscum) kiminai yra dažni aukštapelkių plynėse, smailiašakis (Sphagnum cuspidatum), siauralapis (Sphagnum angustifolium) ir smailusis (Sphagnum fallax) kiminai dažni tik pačiose šlapiausiose plynių vietovėse, o dantytasis kiminas (Sphagnum denticulatum) – plynės ežerėliuose.[4]
Lietuvos raudonosios knygos kiminai
redaguotiLietuvoje natūraliai auga 35 kiminų rūšys, kurių 10 įrašyta Lietuvos raudonojoje knygoje ir jos yra saugomos:[5]
- Tankusis kiminas (Sphagnum compactum)
- Vandeninis kiminas (Sphagnum inundatum)
- Minkštasis kiminas (Sphagnum molle)
- Karpotasis kiminas (Sphagnum papillosum)
- Plačialapis kiminas (Sphagnum platyphyllum)
- Gražusis kiminas (Sphagnum pulchrum)
- Rusvasis kiminas (Sphagnum subfulvum)
- Žvilgantysis kiminas (Sphagnum subnitens)
- Penkiašakis kiminas (Sphagnum quinquefarium)
- Vulfo kiminas (Sphagnum wulfianum)
Todėl renkant kiminus natūraliose augavietėse, reikia būti atsargiems.
Kiminų savybės
redaguotiKiminams būdingos šios savybės: greitai auga, linkę kaupti drėgmę, skatina pelkėjimą. Jiems būdingos rūgščios pH ir mažamaistės aplinkos.[4]
Iš kiminų likučių susidaro durpės. Dėl didelio kiminų higroskopiškumo, išgarinimo mažėjimo bei drėgmės ima kauptis ir vis daugėja durpių. Storėjant durpių sluoksniui, pelkėje nebeauga medžiai, labai sumažėja induočių augalų rūšių įvairovė. Likus mažai konkurentų, kiminai įsivyrauja augavietėje.[4]
Remiantis mokslinės statistikos duomenimis, durpės pasaulyje užima apie 3 % dirvos paviršiaus, o jose kaupiasi 20–30 % pasaulio dirvožemyje esančios anglies.[3] Kiminai savyje geba sukaupti daugiau anglies nei bet kuris kitas augalas. Daugiausiai anglies kiminai sukaupia fotosintezės metu. Sukauptas anglies kiekis visą kiminų gyvavimo laikotarpį išlieka didelis, nes anglies nusėdimo greitis kiminuose yra didesnis nei kimino irimo greitis.[3]
Dėl šių priežasčių kiminai užima ypatingą vietą ekologinėje nišoje – jie fiksuoja anglį, transformuoja aplinką ir lemia kitų augalų gyvavimo sąlygas.
Pritaikymas
redaguoti- Buityje naudojami kaip drėgmės surinkėjai, neleidžiantys pelyti medienai, laikomiems vaisiams, daržovėms;[5]
- Atliekant bioindikacinius oro taršos vertinimus, kimai dažnai naudojami kaip biosorbentas;
- Naudojami kaip substrato sudėtinė dalis arba mulčas toms medžių rūšims, kurios mėgsta pastovią substrato drėgmę, pavyzdžiui azalijoms;[5]
- Gali būti naudojamas kaip tvarsliava žaizdoms gydyti;[5]
- Indikatorinis augalas, padedantis tyrėjams objektyviai įvertinti ekologinę situaciją.[3]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Naujalis, Jonas Remigijus, Meškauskaitė, Edita, Juzėnas, Sigitas, & Meldžiukienė, Audronė (2009). Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai: vadovėlis aukštųjų mokyklų biomedicinos mokslų studijų programų studentams (p. 315). Vilniaus universiteto leidykla.
- ↑ 2,0 2,1 Jukonienė I. Lietuvos kiminai ir žaliosios samanos. Vilnius, 2003. – 400 p.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Zhao, W., Li, Z., Hu, Y., Wang, M., Zheng, S., Li, Q., Wang, Y., Xu, L., Li, X., Zhu, R. and Reski, R., 2019. Development of a method for protonema proliferation of peat moss (Sphagnum squarrosum) through regeneration analysis. New Phytologist, 221(2), pp.1160-1171.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Tupčiauskaitė, J. J. (2012). Botanikos mokomoji lauko praktika: stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai: mokomoji knyga (p. 146). Vilniaus universitetas.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Banienė J. (2001). Samanos „Gamta šalia tavęs“. Vilinius: lututė (48p.).