Simnas
   Simnas COA.gif   
Simnas, 1.JPG
Simno centras
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Alytaus apskritis Alytaus apskritis
Savivaldybė Alytaus rajono savivaldybė Alytaus rajono savivaldybė
Gyventojų (2022) 1 208
Plotas 2,08 km²
Tankumas (2022) 581 žm./km²
Pašto kodas LT-64037
Commons-logo.svg Vikiteka Simnas
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Sim̃nas
Kilmininkas: Sim̃no
Naudininkas: Sim̃nui
Galininkas: Sim̃ną
Įnagininkas: Simnù
Vietininkas: Simnè

rus. Симно[1]

Simnas – miestas Alytaus rajono savivaldybėje, 24 km į vakarus nuo Alytaus, šalia kelio  131  AlytusSimnasKalvarija . Seniūnijos centras, dvi seniūnaitijos (Simno I ir Simno II). Urbanistikos paminklas. Miestas įsikūręs prie Simno (šiaurėje) ir Giluičio (vakaruose) ežerų, pietuose telkšo Spernios tvenkiniai.

Mieste stovi Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1520 m., seniausia Sūduvoje), yra Simno gimnazija, Simno žemės ūkio mokykla, biblioteka (nuo 1937 m.), vaikų darželis, slaugos ligoninė, vaistinė, poliklinika, kultūros namai, parduotuvės, paštas. UAB „Alytaus melioracija“, AB „Dainava“ filialas, gyventojai verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, gyventojų aptarnavimu, žuvivaisa, melioracija, statyba, siuvimu. Mieste veikia Simno specialioji mokykla.

GeografijaKeisti

Miestas įsikūręs prie Simno (šiaurėje) ir Giluičio (vakaruose) ežerų, pietuose telkšo Spernios tvenkiniai.

Geležinkelio ruožas

EtimologijaKeisti

Tačiau gali būti, kad jis yra vandenvardinis vietovardis – nuo Simno ežero,[2] telkšančio į šiaurę nuo miesto, nors yra sunku paaiškinti tokį ežero pavadinimą.[3] Tarus, kad miesto pavadinimas – asmenvardinis vietovardis, tektų imtis prielaidos, kad jis galbūt kilęs nuo krikščioniško vardo Simonas (Simas).

Liaudies etimologija pasakoja legendą, kad labai seniai gyveno du gerieji milžinai – Simas ir Sinas. Susiėjo jie draugėn ir nutarė pasirinktam miesteliui pastatyti labai gražią bažnyčią, tačiau apsidairę aplinkui nerado tinkamo kalnelio. Tada vienas puolė nešti žemių iš rytų, kitas – iš vakarų. Supylė jie kalnelį, o daubose, iš kur žemes sėmė, dabar tyvuoliuoja Simno ir Giluičio ežerai. Baigę darbus, milžinai vienas kitą pavaišino taboka, paspaudė rankas, po saują brangenybių pažėrė į ežerus ir išsiskirstė kas sau – vienas medžioti, kitas žvejoti. Gyventojai, atsidėkodami milžinams, jų vardus sujungė į vieną – Simnas. Taip ir pavadino vietovę, kur jie ant kalnelio pastatė bažnyčią.

IstorijaKeisti

 
Paminklas žuvusiems už sovietų valdžią

Gyvenvietė minima nuo 1382 m. Dabartinėje Simno vietoje pirmieji gyventojai pradėjo kurtis XV a. pradžioje, po Žalgirio mūšio. Nuo 1494 m. minimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės Simno dvaras, įėjęs į valstybinių dvarų kompleksą – Alytaus ekonomiją. Tai pirmasis Simno paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. XVI a. pradžioje ėmė augti miestelis, jame formavosi radialinė gatvių struktūra su netaisyklingos formos aikšte centre.

1520 m. Simno dvaro valdytojas Jonas Zabžezinskis pradėjo statydinti gynybinių elementų turinčią Simno bažnyčią. Statybos ir gausių rekonstrukcijų darbai truko kelis šimtmečius, tačiau ankstyvojo renesanso bruožai išliko. Vertinga bažnyčios interjeras, šoniniame altoriuje esantis Dievo Motinos paveikslas laikomas stebuklingu. Tai seniausias Sūduvoje architektūros paminklas.

1625 m. Lietuvos vicekancleris ir Simno seniūnas Povilas Sapiega ėmė rūpintis miestelio savivalda ir 1626 m. sausio 2 d. valdovas Zigmantas Vaza suteikė miesto teises, antspaudą ir herbą. 1776 m. savivaldos neteko, bet 1792 m. birželio 15 d. Stanislovas Augustas išdavė privilegiją, kuria sugrąžino prarastas miesto teises, tačiau per politinę suirutę miestas jas vėl prarado.

XVIII a. prie bažnyčios vikariato veikė parapinė mokykla. XIX a. viduryje Simne įsteigtas paštas ir vaistinė. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Simnas garsėjo prekymečiais. XX a. viduryje Simnas – valsčiaus centras su keliomis įmonėmis, malūnais, vilnų karšyklomis.

1941 m. birželio 22 d. rytą Simne bombarduotos 553 šaulių pulko kareivinės, vėliau – Simno centras. 1941 m. rugpjūčio 12 d. Kalesnykų miške sušaudyta ~700 miestelio gyventojų. Pokario metais apylinkėse veikė Dainavos apygardos, Dzūkų partizanų rinktinės partizanai.

1956 m. gruodžio 28 d. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu buvo „Garbės ženklo“ ordino Simno tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, prie kelio link Krosnos veikė melioratorių miestelis, Alytaus „Dainavos“ siuvimo fabriko cechas.

1999 m. patvirtintas dabartinis Simno herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a., XIX a. – 1919 m. Simno valsčiaus centras Kalvarijos apskritis
19191950 m. Alytaus apskritis
19501953 m. Simno apylinkės centras Simno rajono centras Kauno sritis
19531956 m.
19561959 m. rajoninio pavaldumo miestas
19591963 m. Alytaus rajonas
19631995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Simno apylinkės centras
1995 Simno seniūnijos centras Alytaus rajono savivaldybė Alytaus apskritis


GyventojaiKeisti

Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2021 m.
1888 m.[4] 1900 m.*[1] 1923 m.sur.[5] 1970 m.sur.[6] 1976 m.[7][8] 1979 m.sur.[9] 1989 m.sur.[10] 2001 m.sur.[11] 2011 m.sur.[12]
1 870 1 642 1 519 1 716 1 800 1 625 2 313 1 980 1 514
2020 m. 2021 m.sur. - - - - - - -
1 199 1 247 - - - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtisKeisti

2011 m. gyveno 1 514 žmonės:[13]

  • Lietuviai – 98,48% (1491);
  • Kiti – 1,51% (23).

2001 m. gyveno 1 980 žmonės:[14]

  • Lietuviai – 98,48% (1950);
  • Kiti – 1,51% (30).

Žymūs žmonėsKeisti

SportasKeisti

GalerijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Симно. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 29А (58) : Семь озер — Симфония. С.-Петербургъ, 1900., 931 psl. (rus.)
  2. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
  3. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 189–193
  4. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901.
  5. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  6. SimnasMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 198 psl.
  7. SimnasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 165 psl.
  8. Simnas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 670
  9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  10. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  11. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  13. 2011 m. surašymo duomenys
  14. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš Archive.is projekto

NuorodosKeisti

  • Simnas. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 566 psl.
  • Istorija ir herbas
  • Žvilgsnis praeitin: mokytojų ir moksleivių surinkta Simno bei Mergalaukio kaimo istorija. – Alytus: Alytaus spaustuvė, 2004. – 472 p.: iliustr. – ISBN 9986-472-87-3