Kalvarija – miestas pietvakarių Lietuvoje, Marijampolės apskrityje, 18 km į pietus nuo Marijampolės. Kalvarijos savivaldybės, seniūnijos ir seniūnaitijos centras, Marijampolės miškų urėdijos Kalvarijos girininkijos būstinė. Urbanistikos paminklas. Stovi Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia (pastatyta 1840 m.), sinagogų kompleksas, Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčia, veikia Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka, paštas (LT-69030). Stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas (Laisvės paminklas, pastatytas 1928 m. (projektavo M. Balčiūnas), sovietinės okupacijos metais nugriautas, 1989 m. atstatytas), paminklas Lietuvei Motinai, pastatytas 1935 m. jaunalietuvių, nugriautas sovietmečiu, 1989 m. atstatytas.

Kalvarija
      
Kalvarijos Žieminė sinagoga
Kalvarija
Kalvarija
54°24′50″š. pl. 23°13′37″r. ilg. / 54.414°š. pl. 23.227°r. ilg. / 54.414; 23.227 (Kalvarija)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Marijampolės apskritis Marijampolės apskritis
Savivaldybė Kalvarijos savivaldybė Kalvarijos savivaldybė
Gyventojų (2023) 4 025
Plotas 5,62 km²
Tankumas (2023) 716 žm./km²
Pašto kodas LT-69030
Vikiteka Kalvarija
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Kalvarijà
Kilmininkas: Kalvarìjos
Naudininkas: Kalvarìjai
Galininkas: Kalvarìją
Įnagininkas: Kalvarijà
Vietininkas: Kalvarìjoje

lenk. Kalwarya, Kalwarja,[2] rus. Кальварiя[3]

Miesto parkas

Etimologija

redaguoti

Spėjama, kad apie 1655 m. į šias vietas atsikėlęs pabėgėlis Trobius su šeima ir įkūręs sodybą. Vėliau atsirado daugiau gyventojų, todėl kaimas ir pavadintas Trobiais arba Triobiais (asmenvardinis vietovardis). Iš jų XVIII a. pradžioje išaugo Triobių-Kalvarijos miestelis.[4]. Vėliau nusistovėjo Kalvarijos pavadinimas – tikriausiai nuo Kalvarijos dvaro, kuris įsikūrė XVII a. 2-ojoje pusėje prie nedidelio Šešupės vingio, dešiniajame upės krante. Kalvarijos vardas yra kilęs iš kalvos, esančios Jeruzalėje, vardo. Toje kalvoje buvo šventosios katalikų vietos, kryžiaus keliai su kulto pastatais, koplyčiomis. Vėliau panašių vietų atsirado daug kur Europoje, taip pat ir Lietuvoje[5] (Žemaičių Kalvarija), nors kodėl Trobiai pavadinti Kalvarija, nėra aišku.

Geografija

redaguoti

Miestas įsikūręs Kalvarijos kalvagūbryje, altitudė 115–123 m virš jūros lygio, Šešupės slėnyje ir terasose. Vakariniu miesto pakraščiu eina magistralė „Via Baltica“. Per Šešupę nutiesti 6 tiltai ir tilteliai. Yra molio telkinys. Kalvarijos geležinkelio stotis yra Jungėnuose, 4 km link Marijampolės. Kalvarijos vakarinėje dalyje, prie Šešupės užtvankos, yra poilsiavietė su poilsio parku, paplūdimiu ir žaidimų aikštelėmis. Už 2 km į pietus telkšo Orija. Kalvarijos pagrindiniai keliai  200  KalvarijaGražiškiaiVištytis  ir  131  AlytusSimnasKalvarija , taip pat aplinkkelis  A5  KaunasMarijampolėSuvalkai , kuris yra dalis europinio kelio E67 Helsinkis-Talinas-Ryga-Panevėžys-Kaunas-Varšuva-Vroclavas-Praha . Kalvarijos vakarinėje dalyje, prie Šešupės užtvankos, yra poilsiavietė su poilsio parku, paplūdimiu ir žaidimų aikštelėmis. Šalia miesto veikė Kalvarijos-Budzisko pasienio punktas.

Istorija

redaguoti
 
Miestelis pažymėtas (Kalwari) Alvin Jewett Johnson 1864 m. išleistame žemėlapyje

Gyvenvietė nuo 1640 m. kūrėsi Alytaus girios vakariniame pakraštyje. 1660 m. minimas Trobių (ar Triobių) kaimas. XVII a. šios žemės priklausė Pacams, Sapiegoms. 1700 m. jau minimas Triobių-Kalvarijos miestelis. 1705 m. didikas Mykolas Juozapas Sapiega išrūpino gyvenvietei miesto teises ir herbą. 1715 m. Kalvarija gavo savivaldos teisę, o 1791 m. – miesto teises. Prieš 1782 m. pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, prie jos veikė parapinė mokykla.

1821 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1883 m. – Kalvarijos cerkvė. 1841 m. atidaryta amatų mokykla, 1863 m. – ligoninė. XIX a. pradžioje pro Kalvariją nutiestas plentas Sankt Peterburgas–Varšuva, prie jo apie 1820–1825 m. pastatyta pašto stotis (arch. Vaclovas Ričelis), išlikusi iki šių dienų. Caro laikais svarbi politinių kalinimo vieta buvo Kalvarijos kalėjimas. Būdama prie Peterburgo–Varšuvos kelio Kalvarija XIX a. sparčiai plėtėsi. 1880 m. įkurtas šerių valymo fabrikas, vilnų karšykla su verpykla ir milo vėlykla (sudegė 1911 m.). XIX a. pabaigoje Kalvarija – Suvalkų gubernijos miestas, apskrities centras.[6]

Ano meto bažnytkaimyje gyveno ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą Pietų Lietuvoje organizavo kun. Adomas Grinevičius, knygnešiai Juozas Kancleris, Agota Zigmantaitė ir kiti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kalvarijos parapijos vikaru dirbo SSRS okupacijos metais NKVD suimtas ir sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius.

XX a. pradžioje veikė 9 pramonės įmonėlės, pašto ir telegrafo stotis. 1906 m. įkurtas Žiburio draugijos skyrius, nuo 1908 m. prie jo veikė pradžios mokykla, 1910 m. – biblioteka-skaitykla. 1912–1914 m. veikė muzikos, literatūros ir dramos draugijos „Gabija“ skyrius. I pasaulinio karo metais kaizerinės Vokietijos kariuomenė iš Žydkiemio į Šeštokus per Kalvariją tiesė siaurąjį geležinkelį, jis turėjo sujungti platųjį Rytprūsių geležinkelį GumbinėTolminkiemisŽydkiemis su plačiuoju Užnemunės geležinkeliu. Šis karinis lauko (vok. Heeresfeldbahn) bėgių kelias liko nebaigtas statyti. 1915 m. Kalvarija sudegė.

Pokaryje veikė malūnas, pieninė, vyno darykla, papirosų fabrikas, 1926 m. iš Tauragės atkelta psichiatrijos ligoninė. 1920 m. rugsėjo 16 d. miestelyje prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl teritorinių klausimų, tačiau greitai nutrūkusios dėl to, kad Lietuvos delegacija nesutiko pripažinti Suvalkų apskrities ir Augustavo apskrities užgrobimo.

Miestelis labai nukentėjo per II pasaulinį karą – sudegė apie 70 proc. pastatų,[7] vokiečių okupacijos valdžia čia įsteigė karo belaisvių stovyklą. Po karo Kalvarijos apylinkėse veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė vilnos verpimo fabrikas „Orija“ (nuo 1956 m.), pieno miltelių fabrikai, žemės ūkio technikos remonto dirbtuvės, maisto pramonės technikumas.[8]

1991 m. patvirtintas dabartinis Kalvarijos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17951919 m. Kalvarijos valsčiaus centras Kalvarijos apskrities centras
19191948 m. Marijampolės apskritis
19481950 m. Kalvarijos apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Kalvarijos apylinkės centras Kalvarijos rajono centras Kauno sritis
19531962 m.
19621989 m. Kapsuko rajonas
19891995 m. Marijampolės rajonas
19952000 m. Kalvarijos seniūnijos centras Marijampolės rajono savivaldybė Marijampolės apskritis
2000 Kalvarijos savivaldybės centras
 
Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia
 
Kalvarijos Vasarinė sinagoga
 
Kalvarijos evangelikų liuteronų maldos namai, pastatyti 1858 m. pagal A. Majerskio projektą
 
Laisvės gatvė, 2024 m.

Architektūra

redaguoti

Senamiestis išsidėstęs prie upės, pietryčiuose, naujoji miesto dalis – šiaurės vakaruose. Kalvarijos senamiesčio spindulinis planas susiklostė iki XIX a. vidurio. Centras, sutvarkytas pagal 1892 m. planą, yra urbanistikos paminklas (75 ha). Prie aikštės yra:

Švietimas ir kultūra

redaguoti

Sekmadieniais Kalvarijoje vyksta didžiausias Suvalkijos sendaikčių turgus, dar vadinamas „blusų turgumi“.

Ekonomika

redaguoti

Pramonės svarbiausios šakos – maisto, medienos apdirbimo pramonė, statybos paslaugos. Didžiausios bendrovės – „Rimedis“, „Kalvarijos statyba“, „Šaltekšnis“, „Extra užkandžiai“, bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ Kalvarijos cechas.

Miestų partnerystė

redaguoti

Gyventojai

redaguoti
 
 
Demografinė raida tarp 1827 m. ir 2021 m.
1827 m. 1861 m. 1880 m. 1895 m.*[3] 1897 m.sur. 1923 m.sur.[10] 1942 m.sur. 1959 m.sur.[11] 1970 m.sur.[12]
5 438 8 432 8 936 11 049 9 378 4 529 3 014 4 698 5 622
1974 m.[13] 1976 m.[14] 1979 m.sur.[15] 1989 m.sur.[16] 2001 m.sur.[17] 2011 m.sur.[18] 2018 m. 2021 m.sur.[19] -
5 800 5 700 5 879 5 701 5 090 4 457 3 942 3 982 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus.

Tautinė sudėtis

redaguoti

2011 m. gyveno 4 457 žmonės:[20]

  • Lietuviai – 97,84% (4361);
  • Rusai – 0,98% (44);
  • Kiti – 1,16% (52).

2001 m. gyveno 5 090 žmonės:[21]

1923 m. gyveno 4 529 žmonės:[22]

1897 m. gyveno 9 378 žmonės:[23]

Žymūs žmonės

redaguoti

Kalvarijoje gimė:

Kalvarijos kapinėse palaidoti:

Šaltiniai

redaguoti
  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Lenkų okupuoto Seinų krašto žemėlapis tarpukaryje 1929 m. Archyvuota kopija 2014-10-22 iš Wayback Machine projekto.
  3. 3,0 3,1 Кальварiя. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 14 (27) : Калака — Кардам. С.-Петербургъ, 1895., 99 psl. (rus.)
  4. „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 196 p.
  5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 81–82
  6. Kalwarya. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 711 psl. (lenk.)
  7. „Kalvarijos savivaldybės administracija - Geografinė padėtis, gyventojai, istorija“. kalvarija.lt. 2015-11-30. Suarchyvuota iš originalo 2014-03-28. Nuoroda tikrinta 2016-05-07.
  8. Vincas Brazauskas, Kazys MisiusKalvarija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 239 psl.
  9. Bendradarbiavimas, kalvarija.lt
  10. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  11. KalvarijaMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 32 psl.
  12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  13. KalvarijaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 225 psl.
  14. Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kalvarija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 191
  15. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  16. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  17. Marijampolės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  18. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  20. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2009-06-01 iš Wayback Machine projekto.
  21. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš archive.today
  22. 1923 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.
  23. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)

Literatūra

redaguoti
  • J. Reitelaitis. Kalvarija. Roma, 1968 m.
  • Kalvarijos krašto senieji amatai: račiai, rimoriai, kalviai (sud. Asta Jankeliūnienė). – Marijampolė: Piko valanda, 2008. – 64 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-642-81-7
  • Kalvarija. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 169 psl.

Nuorodos

redaguoti