Vikipedija

Trečiasis Reichas

(Nukreipta iš puslapio Nacistinė Vokietija)
Kitos reikšmės – Reichas (reikšmės).

Nacistinė Vokietija (vok. NS-Staat),[d] 1933–1943 m. oficialiai žinoma kaip Vokietijos Reichas (vok. Deutsches Reich), 1943–1945 m. – Didysis Vokietijos Reichas (vok. Großdeutsches Reich) – valstybė, gyvavusi 1933–1945 m., kai Adolfas Hitleris ir Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP) valdė šalį, kurią jie pavertė diktatūra.[1] Hitlerinė propaganda vartojo terminą Trečiasis Reichas (vok. Drittes Reich),[e] siekdama sudaryti Vokietijos imperijos tęstinumo įspūdį. Terminas buvo siejamas su dviem ankstesnėmis vokiečių imperijomis (reichais) – Šventąja Romos imperija (962–1806) ir Vokietijos imperija (1871–1918). Trečiasis Reichas, kurį A. Hitleris ir naciai vadino „Tūkstantmečiu Reichu“ (vok. Tausendjähriges Reich), baigė gyvuoti 1945 m. gegužę, kai Sąjungininkai nugalėjo Vokietiją, Europoje užbaigdami Antrąjį pasaulinį karą.

Vokietijos Reichas
(1933–1943)
Deutsches Reich

Didysis Vokietijos Reichas
(1943–1945)
Großdeutsches Reich

↓ 1933 – 1945 ↓
Flag herbas
Vėliava
(1935–1945) 		Herbas
(1935–1945)
Devizas
Ein Volk, ein Reich, ein Führer
„Viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris“
Himnas
Das Lied der Deutschen
(„Vokiečių daina“)
Horst-Wessel-Lied
(„Horsto Veselio daina“)
Location of Trečiasis Reichas
Location of Trečiasis Reichas
Vokietijos kontroliuojamos teritorijos, didžiausio išsiplėtimo Antrojo pasaulinio karo metu (1942 m.)
      Trečiasis Reichas[a]
      Civilių administruojamos okupuotos teritorijos
      Kariuomenės administruojamos okupuotos teritorijos
Sostinė Berlynas
Kalbos Vokiečių
Valdymo forma Nacistinė totalitarinė vienpartinė diktatūra
Prezidentas / fiureris
 1933–1934 Paul von Hindenburg (prezidentas)
 1934–1945 Adolfas Hitleris (fiureris ir reichskancleris)
 1945 Karl Dönitz (prezidentas)
Kancleris
 1933–1945 Adolfas Hitleris
 1945[b] Joseph Goebbels
 1945[c] Lutz von Krosigk
Parlamentas Reichstagas
Era Tarpukaris · Antrasis pasaulinis karas
 - Machtergraifungas 1933 m. sausio 30 d.
 - Anšliusas 1938 m. kovo 12 d.
 - Antrojo pasaulinio karo pradžia 1939 m. rugsėjo 1 d.
 - Vokietijos kapituliacija 1945 m. gegužės 8 d.
Valiuta Reichsmarkė (ℛℳ)
Prieš		 Po
Veimaro Respublika
Saras (šalių lyga)
Pirmoji Austrijos Respublika
Čekoslovakijos respublika
Klaipėdos kraštas
Laisvasis Dancigo miestas
Antroji Lenkijos Respublika
Italijos Socialinė Respublika
Rytų Kantonai
Liuksemburgas
Elzasas-Lotaringija
Drava Banovina
Flensburgo vyriausybė
Sąjungininkų okupuota Vokietija
Sąjungininkų valdoma Austrija
Trečioji Čekoslovakijos respublika
Lenkijos Liaudies Respublika
Elzasas-Lotaringija
Rytų Kantonai
Liuksemburgas
Italijos karalystė
Kaliningrado sritis
Saro protektoratas
Jugoslavija

1933 m. sausio 30 d. Veimaro Respublikos prezidentas Paulius fon Hindenburgas paskyrė A. Hitlerį Vokietijos kancleriu. 1933 m. kovo 23 d. priimtas Įgalinimo aktas suteikė A. Hitlerio vyriausybei teisę leisti įstatymus be Reichstago ar prezidento pritarimo. Nacių partija ėmė naikinti visą politinę opoziciją ir įtvirtinti savo valdžią. 1934 m. rugpjūčio 2 d. P. fon Hindenburgui mirus A. Hitleris kaip kancleris perėmė prezidento įgaliojimus ir pasiskelbė vokiečių tautos vadu – fiureriu. Visa valdžia buvo sutelkta A. Hitlerio rankose ir jo žodis tapo aukščiausiu įstatymu. Naciai Didžiosios depresijos įkarštyje, plėtodami karo pramonę ir mišrią ekonomiką, atkūrė ekonominį stabilumą ir panaikino didelį nedarbą. Nacių režimas, pasinaudojęs biudžeto deficitu, ėmėsi didžiulės slaptos perginklavimo programos, suformavo Vermachtą ir vykdė didelius viešųjų darbų projektus, pvz., greitkelių tiesimas. Ekonominio stabilumo grąžinimas padidino režimo populiarumą.

Rasizmas, nacių eugenika ir ypač antisemitizmas buvo pagrindiniai ideologiniai režimo bruožai. Germanų tautas naciai laikė „pranašesniąja rase“ – gryniausia arijų rasės šaka. Žydų ir romų diskriminacija bei persekiojimas prasidėjo iškart po atėjimo į valdžią. Pirmosios koncentracijos stovyklos įkurtos 1933 m. kovo mėn. Žydai, liberalai, socialistai, komunistai ir kiti politiniai oponentai bei nepageidaujami asmenys buvo įkalinti, ištremti arba nužudyti. Krikščionių bažnyčios ir piliečiai, priešinęsi A. Hitlerio valdžiai, buvo engiami, o daugelis lyderių – įkalinti. Švietimas buvo orientuotas į rasinę biologiją, gyventojų politiką ir pasirengimą karinei tarnybai. Moterų karjeros ir mokymosi galimybės buvo apribotos. Poilsis ir turizmas buvo organizuojami pagal programą „Stiprybė per džiaugsmą“, o 1936 m. vasaros olimpinės žaidynės pademonstravo Vokietiją tarptautinėje arenoje. Propagandos ministras Jozefas Gebelsas, pasitelkdamas spaudą, radiją, kiną, sportą, masinius renginius bei A. Hitlerio oratorinius gabumus, diegė visuomenei nacizmo idėjas. Vyriausybė kontroliavo meninę raišką: vienas meno formas skatino, o kitas uždraudė.

Nuo 4-ojo dešimtmečio antros pusės nacistinė Vokietija, grasindama karu, kėlė vis agresyvesnius teritorinius reikalavimus. 1935 m. Saro kraštas plebiscitu nubalsavo už prisijungimą prie Vokietijos, o 1936 m. A. Hitleris įvedė kariuomenę į Reino kraštą, kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo demilitarizuotas. 1938 m. Vokietija prisijungė Austriją, vėliau tais pačiais metais – Čekoslovakijos Sudetų kraštą. 1939 m. kovo mėn. Slovakija paskelbta Vokietijai pavaldžia valstybe. Tuo tarpu likusioje Čekoslovakijoje įkurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas. Netrukus po to, Vokietija privertė Lietuvą atiduoti Klaipėdos kraštą. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija su Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį. 1939 m. rugsėjo 1 d. įsiveržė į Lenkiją, Europoje pradėdama Antrąjį pasaulinį karą. Iki 1942 m. pabaigos Vokietija ir jos Ašies sąjungininkės kontroliavo didžiąją dalį Europos ir Šiaurės Afrikos. Reichskomisariatai, civiliniai administraciniai vienetai, perėmė nacių užimtų teritorijų kontrolę, o likusioje Lenkijos dalyje įkurta Generalgubernija. Vokietija išnaudojo tiek savo okupuotų teritorijų, tiek sąjungininkų žaliavas ir darbo jėgą.

Genocidas, masinės žudynės ir didelio masto priverstinis darbas tapo esmine režimo dalimi. Nuo 1939 m. šimtai tūkstančių vokiečių, turinčių psichinę ar fizinę negalią, buvo nužudyti. Operatyvinės grupės – specialūs žudymo būriai – sekė paskui Vermachtą okupuotose teritorijose ir vykdė milijonų žydų bei kitų aukų genocidą – Holokaustą. Nuo 1941 m. nacių koncentracijos ir naikinimo stovyklose buvo įkalinti arba nužudyti milijonai žmonių.

Nors Vokietijos invazija į Sovietų Sąjungą 1941 m. iš pradžių buvo sėkminga, sovietų atsigavimas ir JAV įsitraukimas į karą lėmė, kad 1943 m. Vermachtas prarado iniciatyvą Rytų fronte ir jau 1944 m. pabaigoje buvo nustumtas iki prieškarinių sienų. 1944 m. išaugo Vokietijos miestų bombardavimas iš oro. Po išsilaipinimo Normandijoje Vokietiją iš rytų spaudė Sovietų Sąjunga, o iš vakarų – kiti Sąjungininkai. 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija kapituliavo. A. Hitlerio atsisakymas pripažinti pralaimėjimą kare lėmė dar šimtų tūkstančių žmonių mirtis paskutiniais karo mėnesiais. Sąjungininkai pradėjo Vokietijos denacifikacijos procesą, o Niurnbergo teisme už karo nusikaltimus nuteisė išgyvenusią nacių vadovybę.

Priešistorė

redaguoti
 
Vokietijos istorija
Germanija
Frankų imperija, Vakarų slavai
Rytų Frankų karalystė
Šventoji Romos imperija (Vokietijos karalystė)
Reino konfederacija
Vokiečių konfederacija
Šiaurės Vokietijos sąjunga
Vokietijos imperija
Veimaro respublika
Trečiasis Reichas
VDR, VFR
Suvienytoji Vokietija
Vokietijos istoriniai regionai:
Austrija, Bavarija, Švabija, Burgundija, Frankonija, Reino Frankonija, Lotaringija, Žemutinės Provincijos, Žemutinis Reinas, Žemutinė Saksonija, Aukštutinė Saksonija, Prūsija

1919–1933 m. Vokietija buvo vadinama Veimaro Respublika. Tai buvo respublika su pusiau prezidentine sistema. Veimaro Respublika susidūrė su daugybe problemų. Šalį kamavo hiperinfliacija, politiniai nesutarimai bei prieštaringi santykiai su Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojais – Sąjungininkais.[2] Po karo prasidėjo dideli Vokietijos ekonomikos sunkumai, daugiausia dėl karo reparacijų, kurias turėjo sumokėti pagal 1919 m. Versalio sutartį. Vyriausybė spausdino pinigus, kad galėtų sumokėti reparacijas, tačiau didėjanti hiperinfliacija paskatino neregėtą kainų šuolį ir ekonomikos griūtį.[3] Dėl kilusios ekonominės krizės Vokietija nebuvo pajėgi išmokėti reparacijas Prancūzijai. Atsakydama į tai, 1923 m. Prancūzija užėmė Rūro sritį, o tai dar labiau pagilino krizę.[4]

1920 m. įkurta Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, geriau žinoma nacių partijos pavadinimu. Partija pakeitė prieš metus įkurtą Vokiečių darbininkų partiją.[5] Nacių partijos programa apėmė Veimaro Respublikos nuvertimą, Versalio sutarties atšaukimą, radikalų antisemitizmą ir antibolševizmą.[6] Buvo žadama suteikti „gyvybinės erdvės“ vokiečiams, suformuoti visuomenę rasės pagrindu ir „išvalyti“ šalį nuo žydų, iš kurių bus atimta pilietybė ir pilietinės teisės.[7] Naciai siūlė tautinį ir kultūrinį atgimimą, pagrįstą Liaudies judėjimu.[8] Partija, ypač jos sukarinta organizacija SA, arba rudmarškiniai, naudojo fizinį smurtą, siekdama sustiprinti savo politinę įtaką, žlugdydama opozicinių organizacijų susirinkimus ir gatvėse užpuldama jų narius bei žydus.[9] Tokios dešiniosios ekstremistinės grupuotės buvo paplitusios Bavarijoje, o jas toleravo dešiniesiems prijaučianti Gustavo fon Karo valdžia.[10]

1929 m. spalio 24 d. žlugusi JAV akcijų rinka stipriai paveikė Vokietiją.[11] Milijonai neteko darbo, o keli didieji bankai žlugo. A. Hitleris ir naciai ruošėsi pasinaudoti susidariusia padėtimi, kad įgautų politinės galios. Jie žadėjo stiprinti ekonomiką ir suteikti darbo vietų.[12] Daugelis rinkėjų nusprendė, kad nacių partija gali atkurti tvarką, numalšinti pilietinius neramumus ir sugrąžinti Vokietijos didybę. 1932 m. parlamento rinkimuose partija surinko 37,4 % balsų ir tapo didžiausia Reichstage.[13]

Istorija

redaguoti
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vokietijos istorija.
 
1934 m. Adolfas Hitleris tapo Vokietijos valstybės vadovu, gavęs fiurerio ir reichskanclerio titulą.

Nacių atėjimas į valdžią

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Machtergraifungas.

Nors per dvejus 1932 m. Reichstago rinkimus naciai gavo daugiausia vietų, jie neįgijo absoliučios daugumos. Todėl A. Hitleris vadovavo trumpalaikei koalicinei vyriausybei, sudarytai su Vokietijos nacionaline liaudies partija.[14] Spaudžiamas politikų, pramonininkų ir verslininkų, prezidentas Paulius fon Hindenburgas 1933 m. sausio 30 d. paskyrė A. Hitlerį Vokietijos kancleriu. Šis įvykis vadinamas machtergraifungu – valdžios užgrobimu.[15]

1933 m. vasario 27 d. naktį padegtas Reichstago pastatas. Olandų komunistas Marinus van der Lubbe pripažintas kaltu dėl gaisro sukėlimo. A. Hitleris paskelbė, kad padegimas reiškia komunistų sukilimo pradžią. 1933 m. vasario 28 d. išleistas Reichstago gaisro dekretas atšaukė daugumą pilietinių laisvių, įskaitant susirinkimų teisę ir spaudos laisvę. Dekretas taip pat leido policijai neribotam laikui sulaikyti žmones be pagrindo. Įstatymą lydėjo propagandos kampanija, paskatinusi visuomenės pritarimą šiai priemonei. SA ėmėsi smurtinio komunistų slopinimo, visoje šalyje areštuodama 4 000 Vokietijos komunistų partijos narių.[16]

1933 m. kovo 23 d. Reichstage priimta Veimaro Konstitucijos pataisa – Įgalinimo aktas, suteikęs A. Hitlerio vyriausybei labai didelius įgaliojimus.[17] Ši pataisa leido A. Hitleriui ir jo kabinetui priimti įstatymus, net pažeidžiančius konstituciją, be prezidento ar Reichstago sutikimo.[18] Kadangi įstatymo projektui priimti reikėjo dviejų trečdalių daugumos, naciai pasitelkė bauginimą ir Reichstago gaisro dekreto nuostatas, kad neleistų dalyvauti socialdemokratams.[19][20] Gegužės 10 d. vyriausybė areštavo socialdemokratų partijos turtą, o birželio 22 d. ji uždrausta.[21] Birželio 21 d. SA surengė kratą Vokietijos nacionalinės liaudies partijos (buvusių koalicijos partnerių) biuruose, o birželio 29 d. privertė nutraukti veiklą. 1933 m. liepos 14 d. priėmus įstatymą, nurodantį, kad nacių partija yra vienintelė teisėta partija, Vokietija tapo vienpartine valstybe. Naujų partijų steigimas pripažintas neteisėtu, o visos dar likusios politinės partijos uždraustos.[22] Įgalinimo aktas vėliau tapo teisiniu nacių sukurtos diktatūros pagrindu.[23] Kiti rinkimai 1933, 1936 ir 1938 m. buvo kontroliuojami nacių, juose išrinkti tik partijos nariai.[24]

Vokietijos nacifikacija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Glaichšaltungas.
 
Veimaro Respublikos žemės. 1933–1934 m. panaikinta jų savivalda.

A. Hitlerio ministrų kabinetas, naudodamasis Reichstago gaisro dekretu ir Įgalinimo aktu, pradėjo vadinamojo glaichšaltungo (vok. Gleichschaltung – ‘suvienodinimas’) procesą, dėl kurio visi gyvenimo aspektai tapo kontroliuojami partijos.[25] Atskiros žemės, kurių nekontroliavo išrinktos nacių vyriausybės ar nacių vadovaujamos koalicijos, buvo priverstos sutikti su reichskomisarų paskyrimu, kad žemės atitiktų centrinės valdžios politiką. Komisarai turėjo teisę skirti ir paleisti vietos vyriausybes, žemių parlamentus, pareigūnus ir teisėjus. Vokietija tapo de facto unitarine valstybe, kurios visas žemių vyriausybes kontroliavo nacių valdoma centrinė valdžia.[26][27] 1934 m. sausio mėn. žemių parlamentai ir Reichsratas (federaliniai aukštieji rūmai) panaikinti, o visos valstybinės galios perduotos centrinei valdžiai.[27]

Visų pilietinių organizacijų, įskaitant žemės ūkio grupes, savanorių organizacijas ir sporto klubus, vadovybę pakeitė nacių rėmėjai arba partijos nariai. Šios organizacijos arba susijungė su nacių partija, arba nutraukė veiklą.[28] 1933 m. nacių vyriausybė gegužės 1 d. paskelbė „Nacionaline darbo diena“ ir pakvietė profesinių sąjungų atstovus į Berlyną švęsti. Kitą dieną SA nugriovė profesinių sąjungų biurus visoje šalyje, jos priverstos nutraukti veiklą, o jų vadovai suimti.[29] 1933 m. balandžio mėn. priimtas Profesinių civilinių paslaugų atkūrimo įstatymas iš pareigų pašalino visus mokytojus, dėstytojus, teisėjus ir valdžios pareigūnus, kurie buvo žydai arba kurių įsipareigojimas partijai buvo įtariamas.[30] Tai reiškė, kad vienintelės nepolitinės institucijos, kurių nekontroliavo naciai, buvo bažnyčios.[31]

Nacių režimas panaikino Veimaro Respublikos simbolius, įskaitant juodos, raudonos ir auksinės spalvos vėliavą, ir priėmė perdarytą simboliką. Ankstesnė imperatoriškoji juodos, baltos ir raudonos spalvos trispalvė atkurta kaip viena iš dviejų oficialių Vokietijos vėliavų. Antroji buvo nacių partijos vėliava su svastika, kuri 1935 m. tapo vienintele valstybine vėliava. Partijos himnas „Horsto Veselio daina“ tapo antruoju šalies himnu.[32]

Vokietija vis dar buvo sunkioje ekonominėje padėtyje, nes 6 mln. žmonių buvo bedarbiai, o prekybos balansas kėlė nerimą.[33] Naudojant biudžeto deficitą, viešųjų darbų projektai pradėti 1934 m., vien iki tų metų pabaigos sukurta 1,7 mln. naujų darbo vietų.[33] Pradėjo kilti vidutinis darbo užmokestis.[34]

Diktatūros įtvirtinimas

redaguoti

SA vadovybė ir toliau darė spaudimą didinti politinę ir karinę galią. Reaguodamas į tai, A. Hitleris nurodė SS ir gestapui pradėti visos SA vadovybės „valymą“.[35] A. Hitleris nusitaikė į SA štabo viršininką Ernstą Remą ir kitus SA lyderius, kurie kartu su daugeliu A. Hitlerio politinių oponentų (tokių kaip Gregoras Štraseris ir buvęs kancleris Kurtas fon Šleicheris) buvo areštuoti ir sušaudyti.[36] Iš viso iki ryto nužudyta apie 200 žmonių. Šis įvykis pramintas Ilgųjų peilių naktimi.[37]

1934 m. rugpjūčio 2 d. mirė prezidentas P. fon Hindenburgas. Dieną prieš ministrų kabinetas priėmė „Įstatymą dėl aukščiausių Reicho valstybinių pareigų“, kuriame teigiama, kad mirus P. fon Hindenburgui prezidento pareigos bus panaikintos, o jo įgaliojimus perims kancleris.[38] A. Hitleris, tapęs valstybės ir vyriausybės vadovu, pasiskelbė vokiečių tautos „vadu ir kancleriu“ (Führer und Reichskanzler).[39] Vokietija tapo totalitarine valstybe su A. Hitleriu priešakyje.[40] Būdamas valstybės vadovu, A. Hitleris tapo vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. Naujasis įstatymas numatė pakeistą karių ištikimybės priesaiką, kad jie patvirtintų ištikimybę ne vyriausiojo vado pareigybei ar valstybei, o asmeniškai A. Hitleriui.[41] Rugpjūčio 19 d. prezidento ir kanclerio pareigų sujungimui plebiscite pritarė 90 % žmonių.[42]

 
Propagandos ministras Jozefas Gebelsas

Daugumai vokiečių palengvėjo, kad Veimaro eros konfliktai ir gatvių susirėmimai baigėsi. Žmones užliejo propaganda, kuriai vadovavo visuomenės švietimo ir propagandos ministras Jozefas Gebelsas, žadėjęs visiems taiką ir gerovę vieningoje šalyje, be marksizmo ir Versalio sutarties suvaržymų.[43] Nacių partija valdžią įgijo ir įteisino per savo pradinę revoliucinę veiklą, vėliau manipuliuodama teisiniais mechanizmais, naudodama policijos galias ir perimdama valstybės bei federalines institucijas.[44][45] Pirmoji didelė nacių koncentracijos stovykla, iš pradžių skirta politiniams kaliniams, atidaryta Dachau 1933 m.[46] Iki karo pabaigos sukurta šimtai įvairaus dydžio ir paskirties stovyklų.[47]

Nuo 1933 m. balandžio mėn. buvo priimta daugybė priemonių, apibrėžiančių žydų statusą ir jų teises.[48] 1935 m. priimti Niurnbergo įstatymai atėmė iš žydų pagrindines teises.[49] Naciai atimdavo iš žydų jų turtą, teisę tuoktis su ne žydais ir teisę užimti daugybę darbo sričių (pvz., teisės, medicinos ar švietimo). Galiausiai naciai paskelbė žydus nepageidaujamais tarp Vokietijos piliečių ir visuomenės.[50]

Rengimasis karui

redaguoti
Daugiau informacijos apie šią temą rasite Reino srities remilitarizacija.

Pirmaisiais nacių režimo metais Vokietija neturėjo sąjungininkų, o jos kariuomenę smarkiai susilpnino Versalio sutartis. Prancūzija, Lenkija, Italija ir Sovietų Sąjunga turėjo priežasčių prieštarauti A. Hitlerio atėjimui į valdžią. 1933 m. kovo mėn. Lenkija pasiūlė Prancūzijai įsitraukti į prevencinį karą prieš Vokietiją. Fašistinė Italija prieštaravo vokiečių pretenzijoms į Balkanus ir Austriją, kuriuos Benitas Musolinis laikė Italijos įtakos sferoje.[51]

1933 m. vasario mėn. A. Hitleris paskelbė, kad turi būti pradėtas perginklavimas (iš pradžių slaptai, nes tai pažeidė Versalio sutartį). 1933 m. gegužės 17 d. A. Hitleris pasakė kalbą Reichstage, kurioje išdėstė savo troškimą siekti taikos pasaulyje, ir priėmė JAV prezidento Franklino Ruzvelto pasiūlymą dėl karinio nusiginklavimo, su sąlyga, kad kitos Europos valstybės padarys tą patį.[52] Kitoms Europos valstybėms nepriėmus šio pasiūlymo, A. Hitleris spalį išvedė Vokietiją iš Pasaulinės nusiginklavimo konferencijos ir Tautų Sąjungos, teigdamas, kad jos nusiginklavimo sąlygos yra nesąžiningos, jei jos taikomos tik Vokietijai.[53] Lapkritį vykusiame referendume 95 % žmonių palaikė Vokietijos pasitraukimą.[54]

1934 m. A. Hitleris savo karo vadams pasakė, kad karas rytuose turėtų prasidėti 1942 m.[55] Saro kraštas, kuris po Pirmojo pasaulinio karo 15 metų perduotas valdyti Tautų Sąjungai, 1935 m. sausio mėn. nubalsavo, kad taptų Vokietijos dalimi.[56] 1935 m. kovo mėn. A. Hitleris paskelbė apie oro pajėgų kūrimą ir kad reichsveras bus padidintas iki 550 000 karių.[57] 1935 m. birželio 18 d. Didžioji Britanija pasirašė su Vokietija susitarimą, pagal kurį šiai buvo leista sukurti didžiulį karo laivyną.[58]

Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai dėl Italijos invazijos į Etiopiją iš esmės nesiimant jokių priemonių, 1936 m. kovo 7 d. A. Hitleris, pasinaudojęs Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi, įsakė kariuomenei žygiuoti į demilitarizuotą Reino zoną ir ją užimti. Tai buvo šiurkštus Versalio sutarties pažeidimas.[59] Kadangi teritorija priklausė Vokietijai, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės manė, kad bandymas priversti Vokietiją vykdyti sutartį nėra vertas karo rizikos.[60] Kovo 29 d. vykusiuose vienpartiniuose rinkimuose naciai sulaukė 98,9 % palaikymo.[60] 1936 m. A. Hitleris pasirašė Antikominterno paktą su Japonija ir nepuolimo sutartį su B. Musoliniu, kuri netrukus imta vadinti „Romos-Berlyno ašimi“.[61]

A. Hitleris siuntė ginkluotę ir paramą generolo Fransisko Franko nacionalistinėms pajėgoms Ispanijos pilietiniame kare, kuris prasidėjo 1936 m. liepos mėn. Vokiečių „Condor“ legionas turėjo daugybę orlaivių, taip pat tankų kontingentą. 1937 m. legiono oro pajėgos sunaikino Gernikos miestą.[62] 1939 m. laimėjo nacionalistai ir tapo neformaliais nacistinės Vokietijos sąjungininkais.[63]

Austrija ir Čekoslovakija

redaguoti
Pagrindiniai straipsniai – Anšliusas, Čekoslovakijos okupacija (1938–1945) ir Bohemijos ir Moravijos protektoratas.
 
 
Viršuje: A. Hitleris skelbia Austrijos anšliusą Vienoje. 1938 m. kovo 15 d.
Apačioje: Vokiečiai nacistiniu pasveikinimu priima į Žatecą įžengiančius vokiečių karius, 1938 m.

1938 m. vasario mėn. A. Hitleris Austrijos kancleriui Kurtui fon Šušnigui akcentavo Vokietijos būtinybę apsaugoti savo sienas. K. fon Šušnigas bandė gelbėti Austrijos nepriklausomybę ketindamas kovo 13 d. surengti plebiscitą. Šiems planams užbėgo už akių A. Hitleris, kai kovo 11 d. nusiuntė K. fon Šušnigui ultimatumą, reikalaudamas perleisti valdžią Austrijos nacių partijai, antraip įsiverš į šalį. Kitą dieną vokiečių kariuomenė įžengė į Austriją, kurią entuziastingai pasitiko gyventojai.[64]

Čekoslovakijoje gyveno žymi vokiečių mažuma, daugiausia Sudetų krašte. Spaudžiama Sudetų vokiečių partijos sukarintų būrių, Čekoslovakijos vyriausybė pasiūlė regionui ekonomines nuolaidas.[65] A. Hitleris nusprendė ne tik prijungti Sudetų kraštą, bet ir visiškai sunaikinti Čekoslovakiją.[66] Naciai ėmėsi propagandos kampanijos, siekdami gauti paramą įsiveržimui.[67] Aukščiausi Vokietijos kariuomenės lyderiai priešinosi planui, nes Vokietija dar nebuvo pasirengusi karui.[68]

Dėl krizės Didžioji Britanija, Čekoslovakija ir Prancūzija ruošėsi karui. Siekdamas išvengti karo, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Nevilis Čemberlenas inicijavo Miuncheno susitarimą, pasirašytą 1938 m. rugsėjo 29 d. Čekoslovakijos vyriausybė buvo priversta pripažinti Sudetų krašto prijungimą prie Vokietijos. Londone su džiaugsmu sutiktas N. Čemberlenas sakė, kad susitarimas atnešė „taiką mūsų laikams“.[69] Pagal Miuncheno susitarimą, spalio 2 d. Lenkija okupavo Silezijos Cešyno sritį, lapkričio 2 d. Vengrija – Slovakijos ir Užkarpatės Ukrainos pietinius rajonus (Pirmasis Vienos arbitražas).[70] 1939 m. kovo 15 d. Čekoslovakijos prezidentas Emilis Hacha, spaudžiamas Vokietijos vyriausybės, sutiko, kad Vokietijos kariuomenė okupuotų Čekiją. Jos vietoje įkurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas. Dieną prieš tai slovakiškoje dalyje paskelbta Vokietijai pavaldi Slovakijos respublika.[71] Kovo 15 d. Vengrija okupavo ir aneksavo dalį Rytų Slovakijos ir visą Užkarpatės Ukrainą.[72][73]

Naciai perėmė Austrijos ir Čekijos užsienio valiutos atsargas, žaliavų atsargas, ryšių priemones, kurie buvo išsiųsti į Vokietiją. „Reichswerke Hermann Göring“ pramonės konglomeratas perėmė plieno ir anglies gamybos įrenginių kontrolę abiejose šalyse.[74]

Lenkija

redaguoti

1934 m. sausio mėn. Vokietija su Lenkija pasirašė nepuolimo sutartį.[75] 1939 m. kovo mėn. A. Hitleris pareikalavo grąžinti Laisvąjį Dancigo miestą ir Dancigo koridorių – žemės juostą, skyrusią Rytų Prūsiją nuo likusios Vokietijos. Didžioji Britanija paskelbė, kad ateitų į pagalbą Lenkijai, jei ji būtų užpulta. A. Hitleris, manydamas, kad Didžioji Britanija iš tikrųjų nesiims veiksmų, įsakė parengti invazijos planą 1939 m. rugsėjui.[76] Gegužės 23 d. A. Hitleris išdėstė generolams planą ne tik užimti Dancigo koridorių, bet ir išplėsti Vokietijos teritoriją į rytus. Jis tikėjosi, kad šį kartą jie bus sutikti su pasipriešinimu.[77]

Vokiečiai dar kartą užtikrino savo sąjungą su Italija ir pasirašė nepuolimo sutartis su Danija, Estija ir Latvija, o prekybiniai ryšiai buvo įforminti su Rumunija, Norvegija ir Švedija.[78] 1939 m. rugpjūčio 23 d. užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas su Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį – Molotovo–Ribentropo paktą.[79] Sutartyje taip pat buvo slaptųjų protokolų, padalijusių Lenkiją ir Baltijos šalis į Vokietijos ir Sovietų Sąjungos įtakos zonas.[80]

Antrasis pasaulinis karas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Antrasis pasaulinis karas.
 
 
Viršuje: Įvykių seka Europoje per Antrąjį pasaulinį karą.
Apačioje: Vokietija ir jos sąjungininkai Ašies zenito metu, 1942 m.

Užsienio politika

redaguoti

Vokietijos karo meto užsienio politika buvo susijusi su sąjungininkų vyriausybių, tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamų iš Berlyno, kūrimu. Buvo ketinama gauti karių iš sąjungininkų, tokių kaip Italija ir Vengrija, ir darbininkų bei maisto atsargų iš sąjungininkų, tokių kaip Viši Prancūzija.[81] Vengrija, 1940 m. rugsėjo 27 d. pasirašiusi Trišalį paktą, tapo ketvirtąja šalimi, prisijungusia prie Ašies. Bulgarija paktą pasirašė lapkričio 17 d. Vokietija, siekdama užsitikrinti naftos tiekimą, derėjosi su savo naująja sąjungininke Rumunija, kuri kartu su Slovakija pasirašė paktą lapkričio 23 d.[82][83][84] Iki 1942 m. pabaigos Rytų fronte iš Rumunijos buvo 24, iš Italijos ir Vengrijos – po 10 divizijų.[85] Vokietija visiškai kontroliavo Prancūziją 1942, Italiją – 1943, Vengriją – 1944 m. Nors Japonija buvo galinga sąjungininkė, santykiai tarp šalių buvo tolimi, stokojo veiksmų koordinavimo ir bendradarbiavimo.[86]

Karo pradžia

redaguoti

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir užėmė Laisvąjį Dancigo miestą, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą.[87] Laikydamosi įsipareigojimų Lenkijai, Didžioji Britanija ir Prancūzija rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai.[88] 1939 m. rugsėjo 17 d. į Lenkijos rytinę dalį įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė.[89] Saugumo policijos ir saugumo tarnybos viršininkas Reinhardas Heidrichas rugsėjo 21 d. įsakė surinkti Lenkijos žydus ir telkti juos miestuose, kuriuose yra geras susisiekimas geležinkeliais. Iš pradžių ketinta juos deportuoti toliau į rytus arba Madagaskarą.[90] Remiantis iš anksto parengtais sąrašais, iki 1939 m. pabaigos nužudyta apie 65 000 lenkų inteligentijos, didikų, dvasininkų ir mokytojų, bandant sunaikinti lenkų tautinę tapatybę.[91][92] 1939 m. lapkričio 30 d. sovietų pajėgos įsiveržė į Suomiją, pradėdamos Žiemos karą. Vokietija vykdė karo veiksmus jūroje. Tačiau iki 1940 m. gegužės 10 d. aktyvių sausumos kariuomenės veiksmų nebuvo, todėl šis laikotarpis vadinamas „keistuoju karu“.[93]

Nuo pat karo pradžios britų taikyta blokada siuntoms į Vokietiją paveikė jos ekonomiką. Vokietija buvo ypač priklausoma nuo užsienio naftos, anglies ir grūdų tiekimo.[94] Dėl prekybos embargo ir blokados importas į Vokietiją sumažėjo 80 %.[95] 1940 m. balandžio 9 d. A. Hitleris, siekdamas apsaugoti švediškos geležies rūdos siuntas į Vokietiją, įsakė įsiveržti į Daniją ir Norvegiją. Danija krito mažiau nei po dienos, o didžioji dalis Norvegijos – mėnesio pabaigoje.[96][97] Birželio pradžioje Vokietija okupavo visą Norvegiją.[98]

Europos užkariavimas

redaguoti

1940 m. gegužės 10 d. A. Hitleris, nepaisydamas daugelio karo vadų patarimų, įsakė pulti Prancūziją ir žemutines šalis.[99][100] Vokietija greitai okupavo Liuksemburgą ir Nyderlandus bei apsupo Sąjungininkų kariuomenę Belgijoje, priversdama Diunkerke evakuoti daugybę britų ir prancūzų karių.[101] 1940 m. birželio 22 d. kapituliavo Prancūzija.[102] Pergalė Prancūzijoje padidino A. Hitlerio populiarumą ir išaugino karo karštligę Vokietijoje.[103] Pažeidžiant Hagos konvencijos nuostatas, Nyderlandų, Prancūzijos ir Belgijos pramonės įmonės pasitelktos gaminti karo reikmenis Vokietijai.[104]

 
Vokiečių kariai žygiuoja prie Triumfo arkos Paryžiuje. 1940 m. birželio 14 d.

Naciai atėmė iš Prancūzijos tūkstančius lokomotyvų ir riedmenų, ginklų atsargas ir žaliavas, tokias kaip varis, alavas, nafta ir nikelis.[105] Okupacijos išlaidas apmokėjo Prancūzija, Belgija ir Norvegija.[106] Prekybos kliūtys paskatino kaupimą, juodąją rinką ir nerimą dėl ateities.[107] Maisto tiekimas buvo neužtikrintas, gamyba sumažėjo didžiojoje Europos dalyje.[108] Badą patyrė daugelis okupuotų šalių.[108]

A. Hitlerio taikos pasiūlymai naujajam Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Vinstonui Čerčiliui buvo atmesti 1940 m. liepos mėn. Grosadmirolas Ėrichas Rėderis birželį įspėjo A. Hitlerį, kad oro pranašumas yra reikalingas sėkmingai invazijai į Didžiąją Britaniją. A. Hitleris įsakė bombarduoti Karališkųjų oro pajėgų (RAF) oro bazes ir radiolokacines stotis, taip pat rengti naktinius oro antskrydžius prieš Didžiosios Britanijos pramonės centrus – Londoną, Plimutą, Koventrį. Vokiečių Liuftvafė nesugebėjo nugalėti RAF per Britanijos mūšį, o spalio pabaigoje A. Hitleris suprato, kad pranašumo ore pasiekti nepavyks. Jis operaciją „Jūros liūtas“ atidėjo iki 1941 m. pavasario ir vasaros, o vėliau – neapibrėžtam laikui.[109][110]

1941 m. vasarį Vokietijos Afrikos korpusas atvyko į Libiją padėti Italijai Šiaurės Afrikos kampanijoje.[111] 1941 m. balandžio 6 d. Vokietija įsiveržė į Jugoslaviją ir Graikiją.[112][113] Visa Jugoslavija ir dalis Graikijos vėliau padalinta Vokietijai, Vengrijai, Italijai ir Bulgarijai.[114][115]

Invazija į Sovietų Sąjungą

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Barbarosos operacija.

1941 m. birželio 22 d. apie 3,8 mln. Ašies karių, pažeisdami Molotovo-Ribentropo paktą, užpuolė Sovietų Sąjungą.[116] Be A. Hitlerio užsibrėžto tikslo įgyti „gyvybinės erdvės“, šis didelio masto puolimas, kodiniu pavadinimu operacija „Barbarosa“, buvo skirtas sunaikinti Sovietų Sąjungą ir užvaldyti jos gamtos išteklius, reikalingus vėlesnei agresijai prieš Vakarų Sąjungininkus.[117] Vokiečiai buvo nustebę ir susirūpinę, nes daugelis nerimavo, kad Vokietija negalės laimėti karo, vykstančio dviem frontais.[118]

Puolimo metu užimta didelė teritorija, įskaitant Baltijos šalis, Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą. Po sėkmingo Smolensko mūšio 1941 m. rugsėjį, A. Hitleris įsakė armijų grupei „Centras“ sustabdyti veržimąsi į Maskvą ir laikinai nukreipti savo tankų grupes, kad padėtų apsupti Leningradą ir Kijevą.[119] Ši pauzė suteikė Raudonajai armijai galimybę sutelkti naujus rezervus. 1941 m. spalio mėn. atnaujintas Maskvos puolimas pražūtingai baigėsi gruodžio mėn.[120] 1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė Perl Harborą Havajuose. Po keturių dienų Vokietija paskelbė karą JAV.[121]

 
Per Stalingrado mūšį sugriautas miestas. 1942 m. spalio mėn.

Užkariautose Sovietų Sąjungos ir Lenkijos teritorijose trūko maisto, nes besitraukianti kariuomenė daug kur išdegino pasėlius, o didžioji dalis likusių išsiųsta į Vokietiją.[122] 1942 m. Vokietijoje sumažintas maisto davinys. Hermanas Gėringas, atsakingas už Keturmečio plano įgyvendinimą, pareikalavo daugiau grūdų siuntų iš Prancūzijos ir žuvies iš Norvegijos. 1942 m. derlius buvo geras, o maisto atsargos Vakarų Europoje išliko pakankamos.[123]

Vokietija ir visa Europa buvo beveik visiškai priklausomos nuo užsienio naftos importo.[124] 1942 m. birželio mėn. Vokietija, bandydama išspręsti naftos trūkumą, pradėjo puolimą prieš Kaukazo naftos telkinius (Fall Blau).[125] 1942 m. lapkričio 19 d. Raudonoji armija pradėjo kontrpuolimą ir apsupo Ašies pajėgas, kurios lapkričio 23 d. buvo įstrigusios Stalingrade.[126] H. Gėringas patikino A. Hitlerį, kad 6-oji armija gali būti aprūpinta oru, tačiau tai pasirodė neįmanoma.[127] A. Hitleriui uždraudus atsitraukti, žuvo 200 000 vokiečių ir rumunų karių. Iš 91 000 karių, 1943 m. sausio 31 d. pasidavusių Stalingrade, tik 6 000 grįžo į Vokietiją po karo.[128]

Persilaužimas ir žlugimas

redaguoti
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Flensburgo vyriausybė ir Vokietijos kapituliacijos aktas.

Po Stalingrado mūšio nuostolių vis daugėjo, todėl smarkiai sumažėjo nacių partijos populiarumas ir menko moralė.[129] SSRS kariuomenė toliau veržėsi į vakarus po nesėkmingo vokiečių puolimo Kursko mūšyje 1943 m. vasarą. Iki 1943 m. pabaigos Vokietija prarado didžiąją dalį okupuotų SSRS teritorijų.[130] 1942 m. spalio mėn. Egipte feldmaršalo Ervino Romelio Afrikos korpusas sumuštas britų pajėgų, vadovaujamų feldmaršalo Bernardo Lo Montgomerio.[131] Sąjungininkai 1943 m. liepos mėn. išsilaipino Sicilijoje, rugsėjo mėn. – žemyninėje Italijoje.[132] Tuo tarpu JAV ir Didžiosios Britanijos bombonešiai pradėjo bombarduoti Vokietiją. Daugelis antskrydžių buvo tyčia nukreipti prieš civilius taikinius, siekiant pakirsti vokiečių moralę.[133] Orlaivių gamyklų, kuriose buvo kuriamos ir gaminamos V-1 ir V-2 raketos, bombardavimas taip pat laikytas ypač svarbiu.[134][135] Vokiečių orlaivių gamyba nespėjo atsigauti nuo nuostolių, o be oro apsaugos Sąjungininkų bombardavimo kampanija tapo dar pražūtingesnė. Sąjungininkai, atakuodami Vokietijos naftos perdirbimo įmones ir gamyklas, sužlugdė paskutines viltis išsigelbėti.[136]

1944 m. birželio 6 d. JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados pajėgos, išsilaipindamos Normandijoje, atidarė antrąjį frontą.[137] 1944 m. liepos 20 d. A. Hitleris liko gyvas po pasikėsinimo nužudyti.[138] A. Hitlerio įsakymu 7 000 žmonių suimta, iš jų apie 5 000 nužudyta.[139] Žlugusi Ardėnų operacija (1944 m. gruodžio 16 d. – 1945 m. sausio 25 d.) buvo paskutinė Vokietijos kariuomenės puolamoji operacija Vakarų fronte. 1945 m. sausio 27 d. SSRS kariuomenė įžengė į Vokietiją.[140] A. Hitlerio atsisakymas pripažinti pralaimėjimą lėmė dar šimtus tūkstančių žmonių mirčių paskutiniais karo mėnesiais.[141] A. Hitleris nurodė, kad visi, nepasiruošę kautis, būtų baudžiami karo teisme, dėl to tūkstančiams žmonių įvykdyta mirties bausmė.[142] Daugelyje teritorijų vokiečiai pasidavė artėjančioms Sąjungininkų pajėgoms, nepaisydami vietos lyderių raginimų tęsti kovą. A. Hitleris, remdamasis išdegintos žemės taktika, įsakė sunaikinti transportą, tiltus, gamyklas ir kitą infrastruktūrą, tačiau ginkluotės ministras Albertas Špėras neleido iki galo įvykdyti šio įsakymo.[141]

 
Brandenburgo vartai tarp Berlyno griuvėsių. 1945 m. birželio mėn.

Berlyno mūšio (1945 m. balandžio 16 – gegužės 2 d.) metu, artėjant Raudonajai armijai, A. Hitleris ir jo personalas slėpėsi požeminiame fiurerbunkeryje.[143] 1945 m. balandžio 30 d., kai SSRS kariuomenė buvo už dviejų kvartalų nuo reichskanceliarijos, A. Hitleris kartu su savo drauge ir naująja žmona Eva Braun nusižudė.[144] 1945 m. gegužės 2 d. generolas Helmutas Veidlingas besąlygiškai atidavė Berlyną sovietų generolui Vasilijui Čiuikovui.[145] A. Hitlerį reichsprezidento pareigose pakeitė grosadmirolas Karlas Dėnicas, kanclerio – J. Gebelsas.[146] J. Gebelsas ir jo žmona Magda Gebels, kalio cianidu nunuodiję šešis savo vaikus, nusižudė.[147] 1945 m. gegužės 4–8 d. dauguma likusių Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pasidavė. 1945 m. gegužės 8 d. Berlyne pasirašytas besąlygiškos kapituliacijos aktas. Tai buvo Trečiojo Reicho, nacių propagandos vadinto „Tūkstantmečio Reichu“, gyvavimo pabaiga.[148]

Karui artėjant į pabaigą, gyventojų parama A. Hitleriui beveik visiškai išnyko.[149] Savižudybių skaičius Vokietijoje išaugo, ypač ten, kur artėjo Raudonoji armija. Tarp karių ir partijos narių savižudybė dažnai buvo laikoma garbinga ir didvyriška pasidavimo alternatyva. Pasakojimai apie necivilizuotą besiveržiančios sovietų kariuomenės elgesį sukėlė paniką tarp Rytų fronto civilių, ypač moterų, kurios bijojo būti išprievartautos.[150] 1945 m. gegužės 1 d., kai 2-ojo Baltarusijos fronto 65-oji armija įsiveržė Demino miestą ir ėmė jį siaubti, daugiau nei 1 000 žmonių nusižudė. Daug savižudybių įvyko daugelyje kitų vietų, įskaitant Noibrandenburgą (600 mirčių), Slupską (1 000 mirčių)[151] ir Berlyną, kur 1945 m. nusižudė mažiausiai 7 057 žmonės.[152]

 
Vokiečių pabėgėliai Bedburge, netoli Klevės. 1945 m. vasaris

Vokietijos nuostoliai

redaguoti
Daugiau informacijos apie šią temą rasite Antrasis pasaulinis karas § Karo pasekmės.

Skaičiuojama, kad bendras Vokietijos karo aukų skaičius svyruoja nuo 5,5 iki 6,9 mln.[153] Žuvusių ir dingusių Vokietijos kariškių skaičius siekia 5,3 mln.[154] Istorikų nuomone, per Sąjungininkų oro antskrydžius žuvo apie 353 000 civilių.[155] Tarp kitų civilių mirčių yra 300 000 vokiečių (įskaitant žydus), kurie tapo nacių politinio, rasinio ir religinio persekiojimo aukomis,[156] bei 200 000, kurie buvo nužudyti dėl nacių eutanazijos programos.[157] Politiniai teismai, vadinami Sondergerichte, nuteisė mirties bausme apie 12 000 vokiečių pasipriešinimo narių, o civiliniai teismai nuteisė dar 40 000 vokiečių.[158] Taip pat vyko masiniai vokiečių moterų prievartavimai, daugiausia vykdyti sovietų karių.[159]

Geografija

redaguoti

Teritoriniai pokyčiai

redaguoti
 
Vokietijos ekspansija 1933–1941 m.

Dėl pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ir dėl to sudarytos Versalio sutarties Vokietija prarado Elzasą ir Lotaringiją, Šiaurės Šlėzvigą ir Klaipėdos kraštą. Saro kraštas tapo Prancūzijos protektoratu su sąlyga, kad jo gyventojai vėliau referendumu nuspręs, prie kurios šalies prisijungti. Siaura juosta, kuria Lenkija gavo priėjimą prie jūros (Dancigo koridorius), atskyrė Rytų Prūsiją nuo Vokietijos pagrindinės dalies. Dancigas paskelbtas laisvuoju miestu.[160]

1935 m. Vokietija atgavo Saro kraštą. 1938 m. prie Vokietijos prijungta Austrija.[161] 1938 m. Miuncheno susitarimas suteikė Vokietijai Sudetų krašto kontrolę, o po šešių mėnesių užimta ir likusioji Čekoslovakijos dalis.[69] Vokietija, grasindama invazija jūra, 1939 m. kovo mėn. prisijungė Klaipėdos kraštą.[162]

1939–1941 m. vokiečių pajėgos įsiveržė į Lenkiją, Daniją, Norvegiją, Prancūziją, Liuksemburgą, Nyderlandus, Belgiją, Jugoslaviją, Graikiją ir Sovietų Sąjungą.[102] 1941 m. balandžio mėn. Vokietija aneksavo dalį Šiaurės Jugoslavijos, o B. Musolinis 1943 m. Vokietijai perleido Triestą, Pietų Tirolį ir Istriją.[163]

Okupuotos teritorijos

redaguoti
 
Vieša 54 lenkų egzekucija prie Radomo, vokiečių okupuotoje Lenkijoje, 1942 m.

Kai kurios užkariautos teritorijos įtrauktos į Vokietiją kaip dalis ilgalaikio A. Hitlerio tikslo sukurti „Didįjį germanų reichą“. Kai kurios sritys, pvz., Elzasas ir Lotaringija, tapo Vokietijos provincijomis (gau). Kai kuriose okupuotose šalyse įkurti civiliniai administraciniai vienetai – reichskomisariatai. Vokietijai pavaldžiose teritorijose buvo Bohemijos ir Moravijos protektoratas, Ostlando reichskomisariatas ir Ukrainos reichskomisariatas. Užkariautos Belgijos ir Prancūzijos teritorijos perduotos Belgijos ir Šiaurės Prancūzijos karinės administracijos kontrolei.[164] Belgijos regionas Eipenas ir Malmedis, iki 1919 m. buvęs Vokietijos dalimi, aneksuotas. Dalis Lenkijos įtraukta į Reichą, o Generalgubernija įkurta okupuotoje vidurio Lenkijoje.[165] Danijos, Norvegijos (Norvegijos reichskomisariatas) ir Nyderlandų (Nyderlandų reichskomisariatas) vyriausybės tapo pavaldžios civilinėms administracijoms.[164] A. Hitleris ketino ilgainiui daugelį šių teritorijų įtraukti į Reichą.[166] 1943 m. Vokietija okupavo Italijos valdomas Albaniją ir Juodkalniją,[167] o 1941 m. okupuotoje Serbijoje įkūrė marionetinę vyriausybę.[168]

Politinė sistema

redaguoti
 
Heinrichas Himleris, Adolfas Hitleris ir Viktoras Liucė atlieka nacistinį pasveikinimą Niurnbergo suvažiavime. 1934 m. rugsėjo mėn.

Ideologija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Nacizmas.

NSDAP buvo kraštutinių dešiniųjų fašistinė politinė partija, iškilusi per socialinę ir finansinę krizę, prasidėjusią po Pirmojo pasaulinio karo.[169] Partija išliko maža ir marginalizuota – 1928 m., prieš prasidedant Didžiajai depresijai, ji surinko 2,6 % parlamento rinkėjų balsų.[170] 1930 m. rinkimuose partija surinko 18,3 % balsų ir tapo antra didžiausia politine šalies partija.[171] Būdamas kalėjime po nesėkmingo 1923 m. Alaus pučo, A. Hitleris parašė knygą „Mano kova“, kurioje išdėstė planą, kaip pertvarkyti Vokietijos visuomenę rasės pagrindu.[172] Nacių ideologija antisemitizmo, rasinės higienos ir eugenikos elementus sujungė su pangermanizmu ir ekspansionizmu, siekdami gauti daugiau gyvybinės erdvės germanų tautoms.[173] Nacių režimas šios erdvės įgyti bandė puldamas Lenkiją ir Sovietų Sąjungą. Ketinta deportuoti arba nužudyti ten gyvenančius žydus ir slavus, kurie buvo laikomi prastesniais už „aukštesniąją“ arijų rasę bei „žydiškojo bolševizmo“ dalimi.[174][175] Naciai tikėjo, kad tik Vokietija gali nugalėti bolševizmo jėgas ir išgelbėti žmoniją nuo „tarptautinės žydijos“ dominavimo pasaulyje.[176] Kiti žmonės, kuriuos naciai laikė „beverčiais“, buvo fiziškai ir psichiškai neįgalūs asmenys, romai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir „asocialūs“ asmenys.[177][178] Be to, laisvieji masonai taip pat buvo stebimi ir persekiojami.[179]

Veikiamas „Liaudies judėjimo“, nacių režimas buvo prieš kultūrinį modernizmą ir rėmė didelės kariuomenės plėtrą intelektualizmo sąskaita.[8][180] Kūrybiškumas ir menas buvo slopinami, išskyrus tuos atvejus, kai jie galėjo pasitarnauti propagandos skleidimui.[181] Režimas, organizuodamas masinius renginius (pvz., Niurnbergo suvažiavimus), mitingus ir paradus, sėkmingai diegė vokiečių masėms nacistinę ideologiją.[182]

Vyriausybė

redaguoti
 
A. Hitleris, H. Gėringas, J. Gebelsas ir R. Hesas karinio parado metu 1933 m.

A. Hitleris valdė Vokietiją autokratiškai pagal „fiurerio principą“ (Führerprinzip), reikalavusį absoliutaus visų pavaldinių paklusnumo. Į vyriausybės struktūrą jis žiūrėjo kaip į piramidę, kurios viršūnėje yra jis pats – neklystantis lyderis. Padėtis partijoje nebuvo nustatoma rinkimais – į pareigas paskirdavo aukštesnę padėtį užimantys asmenys.[183] Partija naudojo propagandą, siekdama sukurti asmenybės kultą aplink A. Hitlerį.[184] Istorikai pabrėžia psichologinį A. Hitlerio, kaip oratoriaus, įgūdžių poveikį.[185] Pasak Rodžerio Gilio, „jo emocingos kalbos patraukė daugelio vokiečių protus ir širdis: jis praktiškai užhipnotizavo savo auditoriją.“[186]

Nors aukščiausi pareigūnai informuodavo A. Hitlerį ir laikėsi jo politikos, jie turėjo nemažą autonomiją.[187] A. Hitleris tikėjosi, kad pareigūnai „dirbs fiurerio labui“ – be jo įsikišimo imsis iniciatyvos propaguoti politiką ir veiksmus, atitinkančius partijos tikslus ir jo norus, priimant kasdienius sprendimus.[188] Vyriausybė buvo neorganizuota frakcijų, vadovaujamų partijos elito, rinkinys, kuris stengėsi sukaupti valdžią ir įgyti fiurerio palankumą.[189] A. Hitlerio vadovavimo stilius buvo duoti prieštaringus įsakymus savo pavaldiniams ir paskirti juos į postus, kuriuose jų pareigos ir atsakomybė sutampa.[190] Tokiu būdu jis skatino savo pavaldinių nepasitikėjimą, konkurenciją ir vidines kovas, siekdamas sustiprinti ir maksimaliai padidinti savo galią.[191]

1933–1935 m. nuoseklūs reichsštathalterio dekretai panaikino esamas Vokietijos žemes (Länder) ir pakeitė jas naujais administraciniais padaliniais – Gaue, valdomais nacių lyderių – gauleiterių.[192]

Valstybės tarnautojai žydai neteko darbo 1933 m., išskyrus tuos, kurie atliko karinę tarnybą Pirmajame pasauliniame kare. Į jų vietą buvo paskirti partijos nariai arba partijos rėmėjai.[193] Vykdant „suvienodinimo procesą“ (Gleichschaltung), 1935 m. Reicho vietos valdžios įstatymas panaikino vietos rinkimus, o merus skyrė Vidaus reikalų ministerija.[194]

Teisė

redaguoti
 
1935 m. Niurnbergo įstatymų rasių lentelės.

1934 m. rugpjūčio mėn. valstybės tarnautojai ir kariuomenės nariai turėjo prisiekti besąlygiškai paklusti A. Hitleriui. Šie įstatymai tapo „fiurerio principo“ pagrindu – samprata, kad A. Hitlerio žodis viršija visus galiojančius įstatymus.[195] Bet kokie A. Hitlerio sankcionuoti veiksmai – net žmogžudystė – tapo teisėti.[196] Visi kabineto ministrų pasiūlyti teisės aktai turėjo būti patvirtinti fiurerio pavaduotojo Rudolfo Heso, kuris taip pat galėjo vetuoti aukščiausių valstybės tarnautojų paskyrimus.[197]

Dauguma Veimaro Respublikos teismų sistemos ir teisinių kodeksų liko galioti nepolitiniams nusikaltimams nagrinėti.[198] Teismai paskelbė ir įvykdė daug daugiau mirties nuosprendžių nei prieš naciams perimant valdžią.[198] Žmonės, kurie buvo nuteisti už tris ar daugiau pažeidimų – net ir smulkių – galėjo būti laikomi įprastais nusikaltėliais ir įkalinti neribotam laikui.[199] Žmonės kaip prostitutės ir kišenvagiai buvo laikomi nusikaltėliais, keliančiais grėsmę bendruomenei. Tūkstančiai buvo suimti ir neribotam laikui įkalinti be teismo.[200]

 
A. Hitleris Reichstage skelbia karą JAV. 1941 m. gruodžio 11 d.

Politinėms byloms nagrinėti 1934 m. įkurtas naujo tipo – „Liaudies“ – teismas.[201] Šis teismas skyrė daugiau nei 5 000 mirties bausmių iki jo panaikinimo 1945 m.[202] Mirties bausmė galėjo būti skirta už buvimą komunistu, maištingų lankstinukų spausdinimą ar net juokavimą apie A. Hitlerį ar kitus pareigūnus.[203] Gestapas buvo atsakingas už tiriamąją policijos veiklą, kad būtų įgyvendinta nacių ideologija. Jie surado ir uždarė politinius nusikaltėlius, žydus ir kitus, kurie buvo laikomi nepageidaujamais.[204] Iš kalėjimo išleistus politinius nusikaltėlius gestapas dažnai iš karto vėl suimdavo ir uždarydavo į koncentracijos stovyklą.[205]

Naciai, pasitelkdami propagandą, skleidė „rasės suteršimo“ (Rassenschande) koncepciją, pateisinančią rasinių įstatymų poreikį.[206] 1935 m. rugsėjo mėn. priimti Niurnbergo įstatymai. Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymas iš pradžių draudė seksualinius santykius ir santuokas tarp vokiečių bei žydų, o vėliau buvo išplėstas įtraukiant „čigonus, negrus ar jų niekingus palikuonis“.[207] Įstatymas taip pat uždraudė žydams įdarbinti jaunesnes nei 45 m. vokietes moteris kambarinėmis.[208] Reicho pilietybės įstatymas numatė, kad Vokietijos piliečiais galėjo būti tik „vokiško ar giminingo kraujo“ asmenys.[208] Iš žydų, kaip rasės atstovų, atimta Vokietijos pilietybė ir suteiktas „valstybės subjektų“ statusas. Įstatymas žydą apibrėžė kaip asmenį, turintį tris arba daugiau žydų tautybės senelius, įskaitant atsivertusius į krikščionybę ir tokių atsivertusiųjų vaikus bei anūkus.[208]

Kariuomenė ir sukarintos organizacijos

redaguoti

Vermachtas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Vermachtas.
 
„Pancervafė“ tankų ir kitų šarvuočių kolona prie Stalingrado, 1942 m.

Vokietijos ginkluotosios pajėgos 1935–1945 m. buvo vadinamos Vermachtu. Jis apėmė sausumos kariuomenę (Heer), jūrų laivyną (Kriegsmarine) ir oro pajėgas (Luftwaffe). Nuo 1934 m. rugpjūčio 2 d. ginkluotųjų pajėgų nariai turėjo prisiekti besąlygiškai paklusti A. Hitleriui. Skirtingai nuo ankstesnės priesaikos, kuri reikalavo ištikimybės šalies konstitucijai, ši priesaika reikalavo, kad kariuomenės nariai paklustų A. Hitleriui, net jei jiems būtų įsakyta daryti ką nors neteisėto.[209] A. Hitleris įsakė, kad kariuomenė turės toleruoti ir net siūlyti logistinę paramą operatyvinėms grupėms – mobiliems žudymo batalionams, atsakingiems už masines žudynes Rytų Europoje.[210] Vermachto kariai taip pat tiesiogiai dalyvavo Holokauste, šaudydami civilius, prisidengdami „antipartizaninėmis operacijomis“.[211] Partijos linija buvo tokia, kad žydai buvo partizaninės kovos „kurstytojai“, todėl juos reikėjo pašalinti.[212] 1941 m. liepos 8 d. R. Heidrichas paskelbė, kad visi žydai rytinėse užkariautose teritorijose turi būti laikomi partizanais ir davė įsakymą sušaudyti visus žydus nuo 15 iki 45 metų amžiaus.[213] Nuo rugpjūčio mėn. įsakymas apėmė visus žydus.[214]

Nepaisant pastangų kariškai parengti šalį, ekonomika negalėjo atlaikyti ilgo ir sekinančio karo. Buvo sukurta strategija, pagrįsta žaibo karo (blitzkrieg) taktika. Ja buvo siekiama staigiu pėstininkų, aviacijos ir tankų puolimu pralaužti priešo gynybą, apsupti ir sunaikinti.[215] Pergalės tęsėsi iki 1940 m. vidurio, tačiau nesėkmė nugalėti Didžiąją Britaniją buvo pirmasis svarbus lūžis kare. Sprendimas pulti Sovietų Sąjungą ir lemiamas pralaimėjimas Stalingrade lėmė vokiečių kariuomenės atsitraukimą ir galiausiai karo pralaimėjimą.[216] Iš viso Vermachte 1935–1945 m. tarnavo apie 18,2 mln. karių, iš kurių 5,3 mln. žuvo.[154]

SA ir SS

redaguoti
Pagrindiniai straipsniai – Sturmabteilung ir Schutzstaffel.
 
 
Viršuje: SA nariai vykdo žydų parduotuvių boikotą. 1933 m. balandžio 1 d.
Apačioje: A. Hitlerio asmens apsaugos dalinys tikrina karius Berlyne, 1938 m.

SA (vok. Sturmabteilung – ‘šturmo būriai’), arba rudmarškiniai – 1921 m. įkurta nacių partijos sukarinta organizacija. Jos tikslas buvo saugoti nacių lyderius suvažiavimuose ir susirinkimuose.[217] Jie taip pat dalyvavo gatvės susirėmimuose su komunistų būriais ir smurtiniuose veiksmuose prieš žydus ir kitus.[218] Vadovaujant Ernstui Rėmui, 1934 m. SA išaugo iki daugiau nei pusės milijono narių, nors Versalio sutartimi sausumos kariuomenė vis dar buvo apribota iki 100 000 žmonių.[219]

E. Rėmas manė, kad SA ilgainiui turi pakeisti profesionalią kariuomenę – reichsverą.[220] Šie planai ir padidėjusi SA politinė įtaka prieštaravo A. Hitlerio politinei programai. Jam vadovaujant 1934 m. organizuotas SA gretų „valymas“ – pašalinti kairieji ir A. Hitleriui neištikimi nariai, įskaitant E. Rėmą.[221] Vėliau SA įtaka sumažėjo, ją užgožė kitos nacių organizacijos.[37]

SS (vok. Schutzstaffel – ‘apsaugos rinktinė’) – 1925 m. įkurti nacių partijos ginkluoti elitiniai daliniai. Iš pradžių SS tikslas buvo užtikrinti A. Hitlerio ir nacių partijos vadų asmens saugumą.[222] 1929 m. SS vadu tapo reichsfiureris Heinrichas Himleris. 1938 m. SS turėjo daugiau nei 250 000 narių.[223] SS karinė atšaka Waffen-SS (sukarinti SS daliniai) išsivystė į antrąją armiją. 1942 m. pab. iš pradžių galiojusių griežtų atrankos ir rasinių reikalavimų nebebuvo laikomasi. Kadangi verbavimas ir šaukimas buvo grindžiami tik plėtra, 1943 m. Waffen-SS nebegalėjo vadintis ginkluotu elitiniu daliniu.[224]

SS daliniai įvykdė daug karo nusikaltimų prieš civilius ir Sąjungininkų karius.[225] Nuo 1935 m. SS vadovavo žydų, kurie buvo suvaromi į getus ir koncentracijos stovyklas, persekiojimui.[226] Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, SS operatyvinės grupės sekė paskui Vermachtą į Lenkiją ir Sovietų Sąjungą, kur 1941–1945 m. nužudė daugiau kaip 2 mln. žmonių, įskaitant 1,3 mln. žydų.[227] Trečdalis operatyvinių grupių narių buvo paimti iš Waffen-SS personalo.[228][229] SS-Totenkopfverbände (kaukolės daliniai) prižiūrėjo koncentracijos ir naikinimo stovyklas, kuriose nužudyta dar milijonai žmonių.[230][231] Stovyklose tarnavo iki 60 000 Waffen-SS narių.[232]

1931 m. H. Himleris įkūrė SS žvalgybos tarnybą SD (vok. Sicherheitsdienst – ‘saugumo tarnyba’), vadovaujamą savo pavaduotojo R. Heidricho.[233] Šiai organizacijai buvo pavesta surasti ir suimti komunistus ir kitus politinius oponentus.[234]

Rasinė politika

redaguoti

Rasizmas ir antisemitizmas

redaguoti
Pagrindiniai straipsniai – Nacių rasinės teorijos ir nacių eugenika.

Rasizmas ir antisemitizmas buvo pagrindiniai nacių partijos ir nacių režimo principai. Vokietijos rasinė politika buvo paremta teorija, kad egzistuoja išskirtinė „aukštesnioji rasė“ – arijai, arba šiaurinė rasė, kuri turi vyrauti pasaulyje, o kitos rasės – jai paklusti.[235][236] Nacių teigimu, egzistuoja rasinė kova tarp pranašesnės arijų rasės ir žemesnių rasių, ypač žydų.[237] Jie buvo laikomi „demoniškos kilmės antirase“, kurios paskirtis – „pažeisti kitų rasių grynumą tam, kad jos galiausiai degraduotų“.[235] Nacių propaganda kaltino žydus, neva jie Pirmojo pasaulinio karo metu išdavė Vokietiją ir yra atsakingi už jos pralaimėjimą.[238] Žydams suversta atsakomybė ir už Vokietijos ekonomikos žlugimą Didžiosios depresijos metu.[238]

Žydų persekiojimas

redaguoti
Daugiau informacijos apie šią temą rasite Holokaustas § Žydų persekiojimas.
 
SA narių boikotas prieš žydų verslus. Plakate parašyta: „Vokiečiai! Ginkitės! Nepirkite iš žydų!“

A. Hitleriui atėjus į valdžią, žydus pradėta visapusiškai persekioti.[239] Po mėnesį trukusių SA narių išpuolių prieš žydų verslus ir sinagogas, 1933 m. balandžio 1 d. A. Hitleris paskelbė nacionalinį žydų verslų boikotą.[240] Balandžio 7 d. priimtas Profesinių civilinių paslaugų atkūrimo įstatymas, apibrėžęs, kokiomis profesijomis žydams draudžiama užsiimti.[241] Įstatymas pasmerkė daugelį „politiškai nepatikimų“ darbuotojų bedarbystei.[242] Žydai nebegalėjo dirbti mokslinio, kultūrinio darbo, nes, A. Hitlerio teigimu, jie niekada nesukūrė ir negalėjo sukurti nieko pozityvaus, todėl šios sritys turi būti vokiečių rankose.[239] Balandžio 11 d. paskelbtas dekretas, kuriame teigiama, kad visi, kurių bent vienas iš tėvų ar senelių yra žydas, yra laikomi „ne arijais“.[243] Siekdami pašalinti žydų įtaką iš kultūrinio gyvenimo, Nacionalsocialistinės vokiečių studentų lygos nariai iš bibliotekų pašalino visas „nevokiškas“ knygas, o gegužės 10 d. visoje šalyje surengtas knygų deginimas.[244]

1935 m. rugsėjo mėn. naciai paskelbė Niurnbergo įstatymus: Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymą bei Reicho pilietybės įstatymą.[208][245] Niurnbergo įstatymai teisiškai uždraudė Vokietijos piliečiams socialinį ir asmeninį kontaktą su žydais.[246] Profesinės ir kitos organizacijos ėmėsi taikyti prieš žydus nukreiptas priemones įstatymams dar neįsigaliojus.[241][247]

1938 m. lapkričio 7 d. jaunas Vokietijos žydas Heršelis Grynšpanas, sužinojęs, kad SS iškeldino jo tėvus į Lenkiją, nušovė Vokietijos ambasados Paryžiuje diplomatą Ernstą fom Ratą.[248] Šis pasikėsinimas tapo pretekstu po 2 dienų įvykusiam pogromui, kuriam pritarė pats A. Hitleris.[248] SA ir SS dvi paras siaubė bei degino žydų namus, parduotuves, sinagogas, ligonines, mokyklas.[249] Nužudytas 91 žydas, šimtai sužeisti, daugiau kaip 30 000 suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas.[248] Šis kryptingas žydų puolimas, jų turto naikinimas ir grobimas vėliau pavadintas Krištoline naktimi.[250][251] Ateinančiais mėnesiais žydams buvo taikomi ir kiti apribojimai – uždrausta lankytis kavinėse, bibliotekose, eiti į kiną, naudotis viešuoju transportu, o žydų vaikai pašalinti iš bendrų mokyklų.[239] Žydų bendruomenei skirta milijardo markių bauda už Krištolinės nakties padarytą žalą.[252] Iki 1939 m. apie 250 000 iš 437 000 Vokietijos žydų emigravo į JAV, Argentiną, Didžiąją Britaniją, Palestiną ir kitas šalis.[253][254] Daugelis iš jų nusprendė likti žemyninėje Europoje. Pagal Havaros susitarimo sąlygas, emigruojantiems į Palestiną buvo leista persikelti ten turtą, tačiau persikėlusieji į kitas šalis turėjo palikti praktiškai visą savo turtą, kurį konfiskavo valdžia.[254]

Romų persekiojimas

redaguoti
Daugiau informacijos apie šią temą rasite Romų genocidas Lietuvoje.

Kaip ir žydai, romai buvo persekiojami nuo pirmųjų nacių režimo dienų. Romams uždrausta tuoktis su vokiečių kilmės žmonėmis. Nuo 1935 m. jie buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas, o ten dauguma buvo nužudyti.[177][178] Po invazijos į Lenkiją 2 500 romų ir sintų ištremti iš Vokietijos į Generalguberniją, kur buvo įkalinti darbo stovyklose. Išgyvenusieji greičiausiai buvo nužudyti Belžece, Sobibore arba Treblinkoje. Dar 5 000 sintų ir austrų lalerų 1941 m. pabaigoje buvo deportuoti į Lodzės getą, kur pusė iš jų, kaip manoma, mirė. Išgyvenę getą romai vėliau 1942 m. pradžioje buvo perkelti į Chelmno naikinimo stovyklą.[255]

Naciai ketino deportuoti visus romus iš Vokietijos, todėl uždarė juos į čigonų stovyklas (Zigeunerlager). H. Himleris įsakė juos deportuoti iš Vokietijos 1942 m. gruodį. Iš viso į Aušvico koncentracijos stovyklą deportuota 23 000 romų, iš kurių 19 000 mirė. Už Vokietijos ribų romai buvo reguliariai naudojami priverstiniam darbui, o neretai tiesiog nužudomi. Baltijos šalyse ir Sovietų Sąjungoje SS, Vokietijos armija ir operatyvinės grupės nužudė 30 000 romų. Okupuotoje Serbijoje nužudyta nuo 1 000 iki 12 000, nepriklausomoje Kroatijos valstybėje – beveik 25 000 romų. Remiantis skaičiavimais, pasibaigus karui bendras romų aukų skaičius buvo apie 220 000, o tai sudarė maždaug 25 % visų Europos romų.[255]

Kitos persekiojamos grupės

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Programa T4.
 
Nacių propagandos plakatas: „60 000 reichsmarkių – tiek šis įgimtų defektų turintis asmuo kainuoja visuomenei per savo gyvenimą. Tautieti, tai taip pat ir tavo pinigai.“

Naciai buvo negailestingi visiems, kurie neatitiko jų suvokimo apie rasinį ir biologinį pilnavertiškumą.[256] „Mano kovoje“ A. Hitleris tikino, kad jo valdomoje Vokietijoje „nepilnaverčiai asmenys“, net, pavyzdžiui, vokiečiai, sergantys psichinėmis ir kitokiomis ligomis, neturės teisės auginti savo vaikų.[239] Programa T4 buvo sistemingo fiziškai ir psichiškai neįgalių asmenų žudymo programa. Daugiausia buvo vykdoma 1939–1941 m. ir tęsėsi iki karo pabaigos. Iš pradžių aukas sušaudydavo operatyvinės grupės. 1940 m. pradžioje imta naudoti dujų kameras ir dujų furgonus.[257][258] Pagal 1933 m. liepos 14 d. priimtą Paveldimų ligų turinčių palikuonių gimimo prevencijos įstatymą, daugiau nei 400 000 asmenų atlikta privaloma sterilizacija.[259] Be neįgalių žmonių, dauguma aukų buvo iš nenaudingų grupių, tokių kaip prostitutės, vargšai, benamiai ir nusikaltėliai.[260] Kitos grupės, įskaitant komunistus, socialistus, Jehovos liudytojus ir homoseksualus, buvo persekiojamos dėl politinių pažiūrų, ideologijų ar nepageidaujamo elgesio.[178][261]

Generalinis planas „Ost“

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Generalinis planas „Ost“.

Vokietijos karas Rytuose buvo grindžiamas poreikiu plėsti aukštesniajai vokiečių rasei tariamai priklausančią gyvybinę erdvę (Lebensraum). A. Hitleris sutelkė dėmesį į Rytų Europą, siekdamas užkariauti Lenkiją ir Sovietų Sąjungą.[174][175] 1939 m. okupavus Lenkiją, visi Generalgubernijoje gyvenę žydai buvo uždaryti į getus, o fiziškai sveiki asmenys naudoti priverstiniam darbui.[262] 1941 m. A. Hitleris nusprendė visiškai sunaikinti lenkų tautą: per 15–20 metų Generalgubernija turėjo būti išvalyta nuo etninių lenkų ir apgyvendinta vokiečių kolonistų.[263]

Generalinis planas „Ost“ numatė okupuotų Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos gyventojų iškeldinimą į Sibirą priverstiniam darbui arba sunaikinimui.[264] Siekdamas nustatyti, kas turi mirti, H. Himleris sukūrė Folklistą – žmonių, laikomų vokiško kraujo, klasifikavimo sistemą.[265] Jis įsakė germanų kilmės žmones, atsisakančius būti priskirtiems etniniams vokiečiams, deportuoti į koncentracijos stovyklas, atimti jų vaikus arba skirti priverstiniams darbams.[266][267] Tikslas buvo įgyvendinti Generalinį planą „Ost“ po Sovietų Sąjungos užkariavimo, tačiau invazijai nepavykus A. Hitleriui teko svarstyti kitas galimybes.[264][268] Vienas iš siūlymų buvo masinis priverstinis žydų deportavimas į Lenkiją, Palestiną ar Madagaskarą.[262]

Be žydų naikinimo, naciai planavo badu sumažinti užkariautų teritorijų gyventojų skaičių 30 mln. Maisto atsargos būtų nukreiptos vokiečių kariuomenei ir civiliams gyventojams.[269] „Bado planas“ ir Generalinis planas „Ost“ būtų privedę 80 mln. SSRS gyventojų prie bado ribos.[270] Dėl šių iš dalies įvykdytų planų visoje SSRS ir kitose Europos šalyse žuvo apie 19,3 mln. civilių ir karo belaisvių.[271] Per karą Sovietų Sąjunga iš viso neteko 27 mln. žmonių (beveik 9 mln. iš jų buvo kariai).[272] Ketvirtadalis sovietų gyventojų žuvo arba buvo sužeisti.[273]

Holokaustas ir galutinis sprendimas

redaguoti
Pagrindiniai straipsniai – Holokaustas ir galutinis sprendimas.
 
Žydų „atranka“ Aušvice. 1944 m. gegužės mėn.

Maždaug tuo metu, kai 1941 m. gruodžio mėn. nepavyko užimti Maskvos, A. Hitleris nusprendė, kad Europos žydai turi būti nedelsiant sunaikinti.[274] Kol okupuotose Lenkijos ir SSRS teritorijose vyko žydų žudynės, planai visiškai išnaikinti Europos žydus – 11 mln. žmonių – buvo įforminti 1942 m. sausio 20 d. Vanzės konferencijoje. Dalis žydų būtų pasmerkti darbui iki mirties, o kiti – nužudyti, įgyvendinant galutinį žydų klausimo sprendimą.[275] Iš pradžių aukos buvo žudomos mobiliųjų žudymo batalionų, paskui dujų kamerose ir dujų furgonuose, tačiau šie metodai pasirodė nepraktiški tokio masto naikinimui.[276][277] Iki 1942 m. Aušvice, Chelmne, Sobibore, Treblinkoje ir kitur buvo įkurtos naikinimo stovyklos su dujų kameromis.[278] Bendras nužudytų žydų skaičius svyruoja nuo 5,5 iki 6 mln.,[231] įskaitant 1 mln. vaikų.[279]

Sąjungininkai informaciją apie žydų žudynes gavo iš Lenkijos emigracinės vyriausybės ir Lenkijos vadovybės Varšuvoje, daugiausia remdamiesi Lenkijos pogrindžio žvalgybos duomenimis.[280][281] Vokiečiai turėjo prieigą prie informacijos apie tai, kas vyksta, nes iš okupuotų teritorijų grįžę kariai pasakojo apie tai, ką matė ir padarė.[282] Istorikas Ričardas Dž. Evansas teigia, kad dauguma vokiečių nepritarė genocidui.[283]

Lenkų engimas

redaguoti
Daugiau informacijos apie šią temą rasite Lenkijos okupacija (1939–1945).

Nacių valdžia nusiteikė veikti ir prieš kai kurias slavų tautas, o ypač lenkus.[256] Į lenkus naciai žiūrėjo kaip į „požmogius ne arijus“. Vokiečiams okupavus Lenkiją, mirė 2,7 mln. lenkų.[284] Lenkijos civiliai buvo naudojami priverstiniam darbui Vokietijos pramonėje, internuoti, masiškai iškeldinami, kad užleistų vietą vokiečių kolonistams, ir masiškai žudomi. Vokietijos valdžia sistemingai stengėsi sunaikinti lenkų kultūrą ir tautinę tapatybę. Operacijos „Akcija AB“ metu daugelis universitetų profesorių ir lenkų inteligentijos atstovų buvo suimti, išvežti į koncentracijos stovyklas arba nužudyti. Per karą Lenkija neteko maždaug 39–45 % gydytojų ir odontologų, 26–57 % teisininkų, 15–30 % mokytojų, 30–40 % mokslininkų ir universitetų profesorių bei 18–28 % dvasininkų.[285]

Elgesys su sovietų karo belaisviais

redaguoti
 
SS vadas H. Himleris lanko sovietų karo belaisvius kalinių stovykloje Minske. 1941 m. rugpjūčio mėn.

Sovietų karo belaisvius naciai laikė ne žmonėmis ir „komunistinės grėsmės“ dalimi.[256] Karo metu į nelaisvę paimta 5,75 mln. sovietų karo belaisvių – daugiau nei iš visų kitų Sąjungininkų kartu sudėjus. Iš jų 1941–1945 m. nužudyta apie 3,3 mln.[286] Pagal dydį, tai antra po žydų labiausiai nukentėjusi aukų grupė.[256]

Socialinė politika

redaguoti

Švietimas

redaguoti

1933 m. priimti antisemitiniai įstatymai paskatino visus žydus mokytojus, dėstytojus ir pareigūnus pašalinti iš švietimo sistemos. Dauguma mokytojų turėjo priklausyti Nacionalsocialistų mokytojų lygai (Nationalsozialistischer Lehrerbund), o universitetų dėstytojai turėjo prisijungti prie Nacionalsocialistų vokiečių dėstytojų lygos (Nationalsozialistischer Deutscher Dozentenbund).[287][288] Mokytojai turėjo duoti ištikimybės ir paklusnumo priesaiką A. Hitleriui, o tie, kurie „nepakankamai atitiko“ partijos idealus, buvo atleidžiami.[289][290] Lėšų trūkumas atlyginimų kėlimui privertė daug mokytojų palikti darbą. Dėl mokytojų trūkumo vidutinis klasės dydis padidėjo nuo 37 mokinių 1927 m. iki 43 mokinių 1938 m.[291]

 
Nacistinis pasveikinimas mokykloje. 1934 m.

Vidaus reikalų ministras Vilhelmas Frikas, mokslo, švietimo ir kultūros ministras Bernardas Rustas bei kitos agentūros leido dažnus ir neretai prieštaringus nurodymus dėl pamokų turinio ir priimtinų vadovėlių mokyklose.[292] Nacių režimui nepriimtinos knygos pašalintos iš mokyklų bibliotekų.[293] Indoktrinacija nacių ideologijoje tapo privaloma 1934 m. sausio mėn.[293]

Neatsiliekant nuo labai aukšto mokytojų nacifikacijos lygio, mokyklų programą papildė „rasių mokslas“, o vaikai buvo mokomi, kokiomis „savybėmis“ pasižymi žydų ir kitų tautybių žmonės, kurie neatitinka nacių visuomenės vizijos.[294] Daugumos dalykų, įskaitant biologiją, geografiją ir net matematiką, mokymo programa pakeista, kad dėmesys būtų nukreiptas į rasę.[295] Karinis ugdymas tapo pagrindine kūno kultūros sudedamąja dalimi, o fizika orientuota į karinius dalykus, tokius kaip balistika ir aerodinamika.[296][297] Mokiniai privalėjo žiūrėti visus Propagandos ministerijos parengtus filmus.[293]

Kultūra

redaguoti
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Nacistinė propaganda.

Nacių režimas propagavo „tautinės bendruomenės“ (vok. Volksgemeinschaft) koncepciją. Tikslas buvo sukurti beklasę visuomenę, pagrįstą rasiniu grynumu ir supratimu, kad reikia ruoštis karui ir kovai su marksizmu.[298][299] 1933 m. Vokietijos darbo frontas įkūrė organizaciją „Stiprybė per džiaugsmą“ (Kraft durch Freude). Ji ne tik perėmė dešimčių tūkstančių privačių poilsio įstaigų kontrolę, bet ir siūlė atostogas bei pramogas.[300][301]

1933 m. rugsėjo mėn. įsteigti Reicho kultūros rūmai (Reichskulturkammer), kuriuos kontroliavo Propagandos ministerija. Institucija kontroliavo kultūrinio gyvenimo aspektus, tokius kaip kinas, radijas, spauda, vaizduojamasis menas, muzika, teatras ir literatūra. Šių profesijų atstovai turėjo prisijungti prie nacistinių organizacijų. Žydai ir politiškai nepatikimi žmonės negalėjo dirbti meno srityje, daugelis emigravo. Prieš išleidžiant knygas jas turėdavo patvirtinti Propagandos ministerija. Išleisti knygas tapo sunkiau, nes režimas siekė naudoti jas tik kaip propagandos sklaidos priemonę.[302]

4-ajame dešimtmetyje Vokietijoje išpopuliarėjo radijas: 1939 m. imtuvą turėjo virš 70 % žmonių – daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje. 1933 m. liepos mėn. iš radijo stočių pašalinti kairieji ir kiti, kurie buvo laikomi nepageidaujamais.[303] Užgrobus valdžią radijuje vyravo propagandinės kalbos, tačiau laikui bėgant J. Gebelsas reikalavo, kad būtų leidžiama daugiau muzikos, kad klausytojai nesikreiptų į užsienio transliuotojus.[304]

 
1933 m. gegužės 10 d. Berlyne surengtas žydų ir kairiųjų autorių knygų deginimas.[305]

Cenzūra

redaguoti

Laikraščius, kaip ir kitas žiniasklaidos priemones, kontroliavo valstybė. Reicho spaudos rūmai uždarė arba nupirko laikraščius ir jų leidyklas. 1939 m. daugiau nei du trečdaliai laikraščių ir žurnalų tiesiogiai priklausė Propagandos ministerijai.[306] Nacių partijos dienraštį „Völkischer Beobachter“ redagavo A. Rozenbergas, parašęs „XX amžiaus mitą“ – rasinių teorijų knygą, aukštinančią šiaurinę rasę.[307] J. Gebelsas kontroliavo naujienų agentūras ir reikalavo, kad visi Vokietijos laikraščiai skelbtų tik režimui palankų turinį. Propagandos ministerija kiekvieną savaitę išleisdavo dvi dešimtis direktyvų, numatančių, kokios tiksliai naujienos turi būti skelbiamos.[308] Laikraščių skaitytojų skaičius dėl suprastėjusios turinio kokybės ir populiarėjančio radijo smarkiai sumenko.[309] Karo pabaigoje propaganda tapo mažiau veiksminga, nes žmonės galėjo gauti informacijos ne iš oficialių kanalų.[310]

Knygų autoriai masiškai paliko šalį, o kai kurie rašė režimą kritikuojančią medžiagą būdami tremtyje. J. Gebelsas rekomendavo likusiems autoriams sutelkti dėmesį į knygas, kurių tematika yra germanų mitai ir „kraujo ir žemės“ koncepcija. Iki 1933 m. pabaigos nacių režimas uždraudė daugiau nei tūkstantį knygų, kurias parašė žydai arba kuriose buvo žydų personažų.[311] Naciai organizavo tokių knygų deginimą: 1933 m. gegužės 10 d. naktį surengta devyniolika tokių deginimų.[305] Dešimtys tūkstančių knygų, pvz., Alberto Einšteino, Zigmundo Froido, Helen Keler, Alfredo Kero, Marselio Prusto, Ėricho Marijos Remarko, Aptono Sinklerio, Jakobo Vasermano, H. Dž. Velso ir Emilio Zolia, buvo viešai sudegintos. Pacifistiniai kūriniai, liberalias, demokratines vertybes puoselėjanti literatūra, Veimaro Respubliką remiantys ar žydų autorių darbai pasmerkti sunaikinti.[312]

Architektūra ir menas

redaguoti
Pagrindiniai straipsniai – Nacionalsocializmo architektūra ir Trečiojo Reicho menas.
 
Berlyne planuotų statyti Tautos salės (Volkshalle) ir triumfo arkos modelis.

A. Hitleris asmeniškai domėjosi architektūra ir glaudžiai bendradarbiavo su valstybės architektais Pauliumi Trostu ir Albertu Špėru, kurdamas neoklasikinio stiliaus pastatus, paremtus romėnų architektūra.[313][314] A. Špėras pastatė įspūdingus statinius, tokius kaip nacių partijos suvažiavimo aikštynas Niurnberge ir naujas Reichskanceliarijos pastatas Berlyne.[315] A. Hitlerio planai perstatyti Berlyną apėmė milžinišką kupolą, paremtą Panteonu Romoje, ir triumfo arką, daugiau nei dvigubai aukštesnę už Triumfo arką Paryžiuje. Nei vienas iš jų nebuvo pastatytas.[316]

A. Hitlerio įsitikinimas, kad abstraktus, dadaistinis, ekspresionistinis ir modernusis menas yra dekadentiškas, tapo politikos pagrindu.[317] 1933 m. daugelis meno muziejų direktorių neteko pareigų, juos pakeitė partijos nariai.[318] Maždaug 6 500 moderniojo meno kūrinių buvo pašalinti iš muziejų ir pakeisti nacių žiuri atrinktais darbais.[319] 1935 m. šešiolikoje skirtingų miestų surengtos atmestų kūrinių parodos. 1937 m. liepos–lapkričio mėn. J. Gebelsas Miunchene organizavo „Degeneracinio meno“ parodą. Paroda buvo itin populiari, pritraukusi daugiau nei 2 mln. lankytojų.[320]

1933 m. lapkričio mėn. įkūrus Reicho muzikos rūmus, jų pirmininku išrinktas kompozitorius Richardas Štrausas.[321] Kaip ir kitų meno formų atveju, naciai išstūmė muzikantus, kurie rasiniu požiūriu buvo laikomi nepriimtinais ir dažniausiai nepritarė pernelyg moderniai ar atonaliai muzikai.[322] Džiazas laikytas ypač netinkamu, o užsienio džiazo muzikantai paliko šalį arba buvo išvaryti.[323] A. Hitleris pirmenybę teikė Richardo Vagnerio muzikai, ypač kūriniams, paremtiems germanų mitais ir herojiškomis istorijomis. Be to, 1933–1942 m. kasmet dalyvaudavo Bairoito festivalyje.[324]

 
Filmo „Amžinasis žydas“ plakatas.

Kinas

redaguoti

Kinas, tapęs 1930-ųjų atradimu, buvo pagrindinė propagandos sklaidos priemonė. Siekiant sustiprinti eugeninės ir rasinės politikos ideologiją buvo kuriami „dokumentiniai“ filmai. Tokiuose filmuose nuo fizinės ar psichinės negalios kenčiantys žmonės vadinami „našta“.[294] 1940 m. filme „Amžinasis žydas“ (Der ewige Jude) badaujantys ir pažeminti Varšuvos ir Lodzės getų gyventojai ir šiurpūs ritualiniai gyvūnų skerdimai parodyti kaip „įprasta“ žydų kasdienybė.[294] J. Gebelsas palankiai vertino propagandinių vaidybinių filmų kūrimą. Filmai, pvz., „Jud Süß“ arba „Die Rothschilds“ (abu išleisti 1940 m.), pasitelkiant romantiškus ir jaudinančius epizodus, dar labiau sustiprino žiūrovų antisemitinę ideologiją. Tokie filmai buvo skirti atitraukti žmonių dėmesį nuo karo tikrovės.[294]

Lėni Ryfenštal filmai „Valios triumfas“ (Triumph des Willens, 1935), kuriame dokumentuojamas 1934 m. Niurnbergo suvažiavimas, ir „Olimpija“ (Olympia, 1938), vaizduojantis 1936 m. vasaros olimpines žaidynes, turėjo įtakos pasaulio vaidybinio ir dokumentinio kino raidai. Abu filmai tebėra prieštaringai vertinami, nes jų estetinis nuopelnas neatsiejamas nuo nacių idealų propagavimo.[325][326]

Pastabos

redaguoti
  1. ↑ Įskaitant Bohemijos ir Moravijos protektoratą bei Generalguberniją.
  2. ↑ De jure nuo balandžio 30 d. iki gegužės 1 d.
  3. ↑ De jure nuo gegužės 2 d. iki gegužės 23 d.
  4. ↑ vok. Nationalsozialistischer Staat („Nacionalsocialistinė valstybė“), trumpiau NS-Staat („Nacistinė valstybė“), taip pat Nationalsozialistisches Deutschland („Nacionalsocialistinė Vokietija“).
  5. ↑ Reikšmė – „Trečioji imperija“.

Išnašos

redaguoti
  1. ↑ Trečiasis reichas (Drittes Reich). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 102-103 psl.
  2. ↑ Childers 2017, pp. 22–23, 35, 48, 124–130, 152, 168–169, 203–204, 225–226.
  3. ↑ Evans 2003, pp. 103–108.
  4. ↑ Evans 2003, pp. 186–187.
  5. ↑ Evans 2003, pp. 170–171.
  6. ↑ Goldhagen 1996, p. 85.
  7. ↑ Evans 2003, pp. 179–180.
  8. ↑ 8,0 8,1 Kershaw 2008, p. 81.
  9. ↑ Evans 2003, pp. 180–181.
  10. ↑ Evans 2003, pp. 181, 189.
  11. ↑ Childers 2017, p. 103.
  12. ↑ Shirer 1960, pp. 136–137.
  13. ↑ Goldhagen 1996, p. 87.
  14. ↑ Evans 2003, pp. 293, 302.
  15. ↑ Shirer 1960, pp. 183–184.
  16. ↑ Evans 2003, pp. 329–334.
  17. ↑ Evans 2003, pp. 354, 359.
  18. ↑ Evans 2003, p. 351.
  19. ↑ Shirer 1960, p. 196.
  20. ↑ Evans 2003, p. 336.
  21. ↑ Evans 2003, pp. 358–359.
  22. ↑ Shirer 1960, p. 201.
  23. ↑ Shirer 1960, p. 199.
  24. ↑ Evans 2005, pp. 109, 637.
  25. ↑ McNab 2009, p. 14.
  26. ↑ Bracher 1970, pp. 281–87.
  27. ↑ 27,0 27,1 Shirer 1960, p. 200.
  28. ↑ Koonz 2003, p. 73.
  29. ↑ Shirer 1960, p. 202.
  30. ↑ Shirer 1960, p. 268.
  31. ↑ Evans 2005, p. 14.
  32. ↑ Cuomo 1995, p. 231.
  33. ↑ 33,0 33,1 McNab 2009, p. 54.
  34. ↑ McNab 2009, p. 56.
  35. ↑ Kershaw 2008, pp. 309–314.
  36. ↑ Evans 2005, pp. 31–34.
  37. ↑ 37,0 37,1 Kershaw 2008, pp. 306–313.
  38. ↑ Overy 2005, p. 63.
  39. ↑ Evans 2005, p. 44.
  40. ↑ Shirer 1960, pp. 226–227.
  41. ↑ Kershaw 2008, p. 317.
  42. ↑ Shirer 1960, p. 230.
  43. ↑ Kershaw 2001, pp. 50–59.
  44. ↑ Hildebrand 1984, pp. 20–21.
  45. ↑ Childers 2017, p. 248.
  46. ↑ Evans 2003, p. 344.
  47. ↑ Evans 2008, map, p. 366.
  48. ↑ Walk 1996, pp. 1–128.
  49. ↑ Friedländer 2009, pp. 44–53.
  50. ↑ Childers 2017, pp. 351–356.
  51. ↑ Shirer 1960, p. 209.
  52. ↑ Shirer 1960, pp. 209–210.
  53. ↑ Evans 2005, p. 618.
  54. ↑ Shirer 1960, pp. 210–212.
  55. ↑ Evans 2005, pp. 338–339.
  56. ↑ Evans 2005, p. 623.
  57. ↑ Kitchen 2006, p. 271.
  58. ↑ Evans 2005, p. 629.
  59. ↑ Evans 2005, p. 633.
  60. ↑ 60,0 60,1 Evans 2005, pp. 632–637.
  61. ↑ Evans 2005, p. 641.
  62. ↑ Shirer 1960, p. 297.
  63. ↑ Steiner 2011, pp. 181–251.
  64. ↑ Evans 2005, pp. 646–652.
  65. ↑ Evans 2005, p. 667.
  66. ↑ Kershaw 2008, p. 417.
  67. ↑ Kershaw 2008, p. 419.
  68. ↑ Evans 2005, pp. 668–669.
  69. ↑ 69,0 69,1 Evans 2005, pp. 671–674.
  70. ↑ Evans 2005, pp. 679–680.
  71. ↑ Evans 2005, pp. 682–683.
  72. ↑ Kirschbaum 1995, p. 190.
  73. ↑ Evans 2005, p. 687.
  74. ↑ Mazower 2008, pp. 264–265.
  75. ↑ Weinberg 2010, p. 60.
  76. ↑ Evans 2005, pp. 689–690.
  77. ↑ Kershaw 2008, p. 486.
  78. ↑ Evans 2005, p. 691.
  79. ↑ Kershaw 2008, p. 496.
  80. ↑ Snyder 2010, p. 116.
  81. ↑ Mazower 2008, chapter 9.
  82. ↑ Evans 2008, p. 151.
  83. ↑ Kershaw 2008, p. 584.
  84. ↑ Shirer 1960, p. 803.
  85. ↑ Weinberg 2005, p. 414.
  86. ↑ Martin 2005, pp. 279–80.
  87. ↑ Evans 2005, pp. 699–701.
  88. ↑ Beevor 2012, pp. 22, 27–28.
  89. ↑ Beevor 2012, p. 32.
  90. ↑ Longerich 2010, pp. 148–149.
  91. ↑ Longerich 2010, p. 144.
  92. ↑ Evans 2008, p. 15.
  93. ↑ Beevor 2012, p. 40.
  94. ↑ Mazower 2008, p. 260.
  95. ↑ Tooze 2006, p. 332.
  96. ↑ Beevor 2012, pp. 73–76.
  97. ↑ Evans 2005, p. 120.
  98. ↑ Shirer 1960, p. 709.
  99. ↑ Beevor 2012, pp. 70–71, 79.
  100. ↑ Shirer 1960, pp. 715–719.
  101. ↑ Shirer 1960, pp. 731–738.
  102. ↑ 102,0 102,1 Shirer 1960, pp. 696–730.
  103. ↑ Kershaw 2008, p. 562.
  104. ↑ Mazower 2008, p. 265.
  105. ↑ Evans 2008, pp. 333–334.
  106. ↑ Mazower 2008, p. 271.
  107. ↑ Mazower 2008, pp. 272, 279.
  108. ↑ 108,0 108,1 Mazower 2008, p. 262.
  109. ↑ Shirer 1960, pp. 753, 774–782.
  110. ↑ Kershaw 2000b, pp. 301–303, 309–310.
  111. ↑ Evans 2008, p. 149.
  112. ↑ Evans 2008, p. 153.
  113. ↑ Shirer 1960, pp. 815–816.
  114. ↑ Tomasevich 1975, pp. 52–53.
  115. ↑ Richter 1998, p. 616.
  116. ↑ Clark 2012, p. 73.
  117. ↑ Evans 2008, pp. 160–161.
  118. ↑ Evans 2008, pp. 189–190.
  119. ↑ Stolfi 1982, pp. 32–34, 36–38.
  120. ↑ Stolfi 1982, pp. 45–46.
  121. ↑ Shirer 1960, pp. 900–901.
  122. ↑ Evans 2008, p. 43.
  123. ↑ Mazower 2008, pp. 284–287.
  124. ↑ Mazower 2008, p. 290.
  125. ↑ Glantz 1995, pp. 108–110.
  126. ↑ Melvin 2010, pp. 282, 285.
  127. ↑ Evans 2008, pp. 413, 416–417.
  128. ↑ Evans 2008, pp. 419–420.
  129. ↑ Kershaw 2011, p. 208.
  130. ↑ Shirer 1960, p. 1007.
  131. ↑ Evans 2008, p. 467.
  132. ↑ Evans 2008, p. 471.
  133. ↑ Evans 2008, pp. 438–441.
  134. ↑ Reisner 2015.
  135. ↑ Strüber 2018.
  136. ↑ Evans 2008, p. 461.
  137. ↑ Beevor 2012, pp. 576–578.
  138. ↑ Beevor 2012, pp. 604–605.
  139. ↑ Shirer 1960, p. 1072.
  140. ↑ Shirer 1960, pp. 1090–1097.
  141. ↑ 141,0 141,1 Kershaw 2008, pp. 910–912.
  142. ↑ Kershaw 2011, pp. 224–225.
  143. ↑ Shirer 1960, p. 1108.
  144. ↑ Kershaw 2008, pp. 954–955.
  145. ↑ Beevor 2002, p. 386.
  146. ↑ Shirer 1960, p. 1126.
  147. ↑ Beevor 2002, p. 381.
  148. ↑ Beevor 2002, pp. 400–403.
  149. ↑ Evans 2008, p. 714.
  150. ↑ Kershaw 2011, pp. 355–357.
  151. ↑ Lakotta 2005, pp. 218–221.
  152. ↑ Goeschel 2009, p. 165.
  153. ↑ Hubert 1998, p. 272.
  154. ↑ 154,0 154,1 Overmans 2000, p. Bd. 46.
  155. ↑ Overy 2014, pp. 306–307.
  156. ↑ Germany Reports 1961, p. 62.
  157. ↑ Bundesarchiv, "Euthanasie" im Nationalsozialismus.
  158. ↑ Hoffmann 1996, p. xiii.
  159. ↑ Beevor 2002, pp. 31–32, 409–412.
  160. ↑ Evans 2003, p. 62.
  161. ↑ Evans 2005, pp. 623, 646–652.
  162. ↑ Shirer 1960, pp. 461–462.
  163. ↑ Shirer 1960, p. 1005.
  164. ↑ 164,0 164,1 Evans 2008, p. 373.
  165. ↑ Longerich 2010, p. 147.
  166. ↑ Umbreit 2003, p. 26.
  167. ↑ Shirer 1960, p. 1006.
  168. ↑ Shirer 1960, pp. 824, 841.
  169. ↑ Spielvogel 2016, p. 1.
  170. ↑ Evans 2005, pp. 6–9.
  171. ↑ Kershaw 2008, p. 204.
  172. ↑ Kershaw 2008, pp. 146–147.
  173. ↑ Evans 2008, p. 7.
  174. ↑ 174,0 174,1 Bendersky 2007, p. 161.
  175. ↑ 175,0 175,1 Gellately 1996, pp. 270–274.
  176. ↑ Bytwerk 1998.
  177. ↑ 177,0 177,1 Longerich 2010, p. 49.
  178. ↑ 178,0 178,1 178,2 Evans 2008, p. 759.
  179. ↑ Bergen 2016, pp. 36–37.
  180. ↑ Evans 2005, pp. 7, 443.
  181. ↑ Evans 2005, pp. 210–211.
  182. ↑ Evans 2005, pp. 121–122.
  183. ↑ Kershaw 2008, pp. 170, 172, 181.
  184. ↑ Evans 2005, p. 400.
  185. ↑ Kershaw 2008, pp. 105–106.
  186. ↑ Gill 2006, p. 259.
  187. ↑ Kershaw 2001, p. 253.
  188. ↑ Kershaw 2008, pp. 320–321.
  189. ↑ McElligott, Kirk & Kershaw 2003, p. 6.
  190. ↑ Speer 1971, p. 281.
  191. ↑ Manvell & Fraenkel 2007, p. 29.
  192. ↑ Evans 2005, pp. 48–49.
  193. ↑ Evans 2005, pp. 14–15, 49.
  194. ↑ Evans 2005, p. 49.
  195. ↑ Evans 2005, pp. 43–44.
  196. ↑ Evans 2005, p. 45.
  197. ↑ Evans 2005, p. 46.
  198. ↑ 198,0 198,1 Evans 2005, p. 75.
  199. ↑ Evans 2005, p. 76.
  200. ↑ Evans 2005, pp. 79–80.
  201. ↑ Evans 2005, pp. 68, 70.
  202. ↑ Evans 2008, p. 514.
  203. ↑ Evans 2005, p. 72.
  204. ↑ Weale 2012, p. 154.
  205. ↑ Evans 2005, p. 73.
  206. ↑ Evans 2005, pp. 539, 551.
  207. ↑ Gellately 2001, p. 216.
  208. ↑ 208,0 208,1 208,2 208,3 Kas yra „Niurnbergo įstatymai“? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
  209. ↑ Evans 2005, pp. 43–45.
  210. ↑ Longerich 2010, p. 146.
  211. ↑ Longerich 2010, pp. 242–247.
  212. ↑ Kershaw 2000b, p. 467.
  213. ↑ Longerich 2010, p. 198.
  214. ↑ Longerich 2010, p. 207.
  215. ↑ Constable 1988, pp. 139, 154.
  216. ↑ Evans 2008, pp. 760–761.
  217. ↑ Weale 2012, pp. 15–16.
  218. ↑ Weale 2012, pp. 70, 166.
  219. ↑ Weale 2012, p. 88.
  220. ↑ Kershaw 2008, p. 306.
  221. ↑ Tooze 2006, p. 67.
  222. ↑ Weale 2012, pp. 1, 26–29.
  223. ↑ Longerich 2012, pp. 113, 255.
  224. ↑ Wegner 1990, pp. 307, 313, 325, 327–331.
  225. ↑ Stein 2002, pp. 75–76, 276–280.
  226. ↑ Longerich 2012, p. 215.
  227. ↑ Kershaw 2008, pp. 518–519.
  228. ↑ Bartrop & Jacobs 2014, p. 1424.
  229. ↑ Rhodes 2002, p. 257.
  230. ↑ Weale 2012, p. 116.
  231. ↑ 231,0 231,1 Evans 2008, p. 318.
  232. ↑ Wiederschein 2015.
  233. ↑ Longerich 2012, p. 125.
  234. ↑ Longerich 2012, pp. 212–213.
  235. ↑ 235,0 235,1 „Nacionalsocializmas“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-15.
  236. ↑ „Nacionalsocializmas“. www.mle.lt. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-15.
  237. ↑ Longerich 2010, pp. 30–32.
  238. ↑ 238,0 238,1 Kodėl žydai buvo persekiojami ir naikinami? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
  239. ↑ 239,0 239,1 239,2 239,3 Trečiasis Reichas. www.istorijai.lt. ISTORIJAI.LT. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
  240. ↑ Shirer 1960, p. 203.
  241. ↑ 241,0 241,1 Ar žydų persekiojimas prasidėjo nuo jų deportacijos į getus ir koncentracijos stovyklas? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
  242. ↑ Majer 2003, p. 92.
  243. ↑ Majer 2003, p. 60.
  244. ↑ Longerich 2010, pp. 38–39.
  245. ↑ Longerich 2010, pp. 67–69.
  246. ↑ Longerich 2010, p. 41.
  247. ↑ Shirer 1960, p. 233.
  248. ↑ 248,0 248,1 248,2 Krištolinė naktis. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
  249. ↑ Kas buvo „Krištolinė naktis“? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
  250. ↑ Kitchen 2006, p. 273.
  251. ↑ Longerich 2010, pp. 112–113.
  252. ↑ Longerich 2010, p. 117.
  253. ↑ Longerich 2010, p. 127.
  254. ↑ 254,0 254,1 Evans 2005, pp. 555–558.
  255. ↑ 255,0 255,1 USHMM, Genocide of European Roma.
  256. ↑ 256,0 256,1 256,2 256,3 Ar žydai buvo vieninteliai, kuriuos naciai persekiojo? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-02.
  257. ↑ Longerich 2010, pp. 138–141.
  258. ↑ Evans 2008, pp. 75–76.
  259. ↑ Kershaw 2008, p. 295.
  260. ↑ Longerich 2010, pp. 47–48.
  261. ↑ Niewyk & Nicosia 2000, p. 45.
  262. ↑ 262,0 262,1 Kershaw 2000a, p. 111.
  263. ↑ Berghahn 1999, p. 32.
  264. ↑ 264,0 264,1 Snyder 2010, p. 416.
  265. ↑ Overy 2005, p. 544.
  266. ↑ Nicholas 2006, p. 247.
  267. ↑ Lukas 2001, p. 113.
  268. ↑ Kershaw 2008, p. 683.
  269. ↑ Snyder 2010, pp. 162–163, 416.
  270. ↑ Dorland 2009, p. 6.
  271. ↑ Rummel 1994, table, p. 112.
  272. ↑ Hosking 2006, p. 242.
  273. ↑ Smith 1994, p. 204.
  274. ↑ Longerich, Chapter 17 2003.
  275. ↑ Longerich 2012, pp. 555–556.
  276. ↑ Evans 2008, pp. 256–257.
  277. ↑ Browning 2005, pp. 188–190.
  278. ↑ Longerich 2010, pp. 279–280.
  279. ↑ USHMM, Children during the Holocaust.
  280. ↑ Fleming 2014, pp. 31–32, 35–36.
  281. ↑ Evans 2008, pp. 559–560.
  282. ↑ Evans 2008, pp. 555–556, 560.
  283. ↑ Evans 2008, pp. 560–561.
  284. ↑ Materski & Szarota 2009, p. 9.
  285. ↑ Wrobel 1999.
  286. ↑ Shirer 1960, p. 952.
  287. ↑ Nakosteen 1965, p. 386.
  288. ↑ Pine 2011, pp. 14–15, 27.
  289. ↑ Shirer 1960, p. 249.
  290. ↑ Evans 2005, p. 270.
  291. ↑ Evans 2005, p. 269.
  292. ↑ Evans 2005, pp. 263–264, 270.
  293. ↑ 293,0 293,1 293,2 Evans 2005, p. 264.
  294. ↑ 294,0 294,1 294,2 294,3 Kaip naciai skleidė antisemitinę propagandą? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-02.
  295. ↑ Evans 2005, pp. 263–265.
  296. ↑ Farago 1972, p. 65.
  297. ↑ Evans 2005, p. 265.
  298. ↑ Grunberger 1971, p. 18.
  299. ↑ Kershaw 2008, pp. 182, 203, 272.
  300. ↑ Evans 2005, pp. 465–467.
  301. ↑ Shirer 1960, p. 265.
  302. ↑ Shirer 1960, pp. 241–242.
  303. ↑ Evans 2005, pp. 133–135.
  304. ↑ Evans 2005, p. 136.
  305. ↑ 305,0 305,1 Evans 2005, p. 16.
  306. ↑ Evans 2005, pp. 143–144.
  307. ↑ Shirer 1960, p. 149.
  308. ↑ Dussel 2010, pp. 545, 555–557.
  309. ↑ Evans 2005, pp. 146–147.
  310. ↑ Dussel 2010, pp. 561.
  311. ↑ Evans 2005, pp. 152–159.
  312. ↑ Shirer 1960, p. 241.
  313. ↑ Scobie 1990, p. 92.
  314. ↑ Evans 2005, p. 181.
  315. ↑ Speer 1971, pp. 92, 150–151.
  316. ↑ Speer 1971, pp. 115–116, 190.
  317. ↑ Evans 2005, p. 168.
  318. ↑ Evans 2005, p. 169.
  319. ↑ Shirer 1960, pp. 243–244.
  320. ↑ Evans 2005, pp. 171, 173.
  321. ↑ Evans 2005, p. 187.
  322. ↑ Evans 2005, p. 199.
  323. ↑ Evans 2005, p. 204.
  324. ↑ Evans 2005, pp. 199–200.
  325. ↑ The Daily Telegraph, 2003.
  326. ↑ Evans 2005, pp. 125–126.

Šaltiniai

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Trečiasis_Reichas&oldid=7411465"