Reino konfederacija

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Reino konfederacija (pranc. Confédération du Rhin, vok. Rheinbund) buvo Napoleono Bonaparto spaudimu 1806 m. Paryžiuje sudaryta Vokietijos kunigaikščių, kurie išstojo iš Šventosios Romos imperijos, sąjunga.

Reino konfederacija
vok. Rheinbund
pranc. États confédérés du Rhin
Prancūzijos satelitinė konfederacija

1806 – 1813
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Location of
Reino konfederacija 1812 m.
Sostinė Frankfurtas
Politinė struktūra Prancūzijos satelitinė konfederacija
Prezidentas
 1806–1813 Napoleonas Bonapartas
Era Napoleono karai
 - Šventosios Romos imperijos panaikinimas 1806 m., 1806
 - Leipcigo mūšis 1813 m.
Vokietijos istorija
Germanija
Frankų imperija, Vakarų slavai
Rytų Frankų karalystė
Šventoji Romos imperija (Vokietijos karalystė)
Reino konfederacija
Vokiečių konfederacija
Šiaurės Vokietijos sąjunga
Vokietijos imperija
Veimaro respublika
Trečiasis Reichas
VDR, VFR
Suvienytoji Vokietija
Vokietijos istoriniai regionai:
Austrija, Bavarija, Švabija, Burgundija, Frankonija, Reino Frankonija, Lotaringija, Žemutinės Provincijos, Žemutinis Reinas, Žemutinė Saksonija, Aukštutinė Saksonija, Prūsija

Susidarymas redaguoti

 
Reino konfederacija 1807 m.

Po Reino konfederacijos sudarymo akto pasirašymo 1806 m. liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių, konfederacijos „protektoriumi“ paskelbtas Napoleonas Bonapartas. Po kelių dienų Šventosios Romos imperijos imperatorius Francas II, kuris jau 1804 m. pasiskelbė Austrijos imperatoriumi, paskelbė apie Šventosios Romos imperijos paleidimą. Tai jis padarė po Napoleono ultimatumo.

Plėtra redaguoti

Per kelerius kitus metus prie Reino konfederacijos prisijungė dar 23 vokiečių valstybės. Į Reino konfederaciją nestojo tik Austrija, Prūsija, Danijai priklausantis Holšteinas ir Švedijai priklausanti Pomeranija. Iš esmės Reino konfederacija buvo karinė sąjunga, t. y. jos nariai įsipareigojo remti Prancūziją didelėmis karinėmis pajėgomis. Už tai daugeliui jų buvo pakeltas statusas – Badenas, Hesenas, Klevė ir Bergas tapo didžiosiomis kunigaikštystėmis, Viurtembergas ir Bavarija – karalystėmis, be to, kai kurioms iš vokiečių valstybių padidinta teritorija, prijungiant mažesniąsias valstybėles. Pagal Reino konfederacijos aktą Reino konfederacijoje turėjo būti sukurtos ir bendros valdymo struktūros, tačiau ši idėja greitai žlugo, nes (ypač didesniosios) konfederacijos valstybės siekė neriboto suvereniteto. Nebuvo sušauktas ir konfederacijos bundestagas.

Po Prūsijos pralaimėjimo kare su Prancūzija 1806 m. prie konfederacijos prisijungė daug vidurio ir šiaurės Vokietijos mažųjų valstybių. Didžiausią apimtį konfederacija buvo pasiekusi 1808 m.: ji apėmė keturias karalystes, penkias didžiąsias kunigaikštystes, trylika hercogysčių, septyniolika kunigaikštysčių ir Hanzos miestus Hamburgą, Liubeką ir Bremeną.

Žlugimas redaguoti

1810 m. prie Prancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos palei Šiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuoti Anglijos kontinentinės blokados vykdymą. 1813 m. po Napoleono pralaimėjimo Tautų mūšyje prie Leipcigo konfederacija žlugo.