Kurt von Schleicher
Kurtas fon Šleicheris vok. Kurt von Schleicher | |
---|---|
Veimaro Respublikos kancleris | |
Šleicheris 1932 m. | |
Gimė | 1882 m. balandžio 7 d. Brandenburgas, Vokietijos imperija |
Mirė | 1934 m. birželio 30 d. (52 metai) Babelsbergas, Trečiasis Reichas |
Tautybė | vokietis |
Sutuoktinis (-ė) | Elisabeth von Schleicher |
Veimaro Respublikos kancleris | |
Vadovavo | 1932 m. gruodžio 3 d. - 1933 m. sausio 28 d. (1 mėn.) |
Ankstesnis | Franz von Papen |
Vėlesnis | Adolf Hitler |
Alma mater | Prūsijos karo akademija |
Vikiteka | Kurt von Schleicher |
Kurtas fon Šleicheris (vok. Kurt von Schleicher, 1882 m. balandžio 7 d. – 1934 m. birželio 30 d.)[1] – Vokietijos generolas ir paskutinis Vokietijos kancleris (prieš Adolfą Hitlerį) Veimaro Respublikos laikais. Šleicherį, kuris varžėsi dėl valdžios su Hitleriu, 1934 m. per Ilgųjų peilių naktį nužudė Hitlerio SS.
Biografija
redaguotiŠleicheris gimė 1882 m. balandžio 7 d. Brandenburge kariškio šeimoje. 1900 m. įstojęs į Prūsijos kariuomenę leitenantu, jis tapo Vokietijos generalinio štabo Geležinkelių departamento generalinio štabo karininku, o per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Vyriausiosios kariuomenės vadovybės generaliniame štabe. 1918–1919 m. Vokietijos revoliucijos metu Šleicheris buvo kariuomenės ir naujosios Veimaro Respublikos ryšininkas. Svarbus veikėjas Reichsverui stengiantis išvengti Versalio sutarties apribojimų, Šleicheris iškilo į valdžią kaip Reichsvero ginkluotųjų pajėgų departamento vadovas ir nuo 1926 m. buvo artimas prezidento Pauliaus fon Hindenburgo patarėjas. 1928 m. gynybos ministru paskyrus jo mokytoją Wilhelm Groener, 1929 m. Šleicheris tapo Gynybos ministerijos Ministrų reikalų biuro (Ministeramt) vadovu. 1930 m. jis prisidėjo prie Hermano Miulerio vyriausybės nuvertimo ir Heinricho Briuningo paskyrimo kancleriu. Nuo 1931 m. jis pasitelkė nacių partijos SA kaip pagalbines Reichsvero pajėgas.
Nuo 1932 m. Šleicheris dirbo gynybos ministro Franco fon Papeno vyriausybėje ir buvo pagrindinis 1932 m. Prūsijos perversmo prieš Prūsijos socialdemokratų vyriausybę iniciatorius. Šleicheris organizavo Papeno nuvertimą ir gruodžio 3 d. pakeitė jį kanclerio poste. Trumpos kadencijos metu Šleicheris derėjosi su Gregoriu Štraseriu dėl galimo pastarojo perbėgimo iš nacių partijos, tačiau šio plano buvo atsisakyta. Šleicheris bandė „sutramdyti“ Hitlerį, kad šis bendradarbiautų su jo vyriausybe, grasindamas jam antinacistinių partijų aljansu, vadinamuoju Querfront („kryžminiu frontu“). Hitleris atsisakė atsisakyti savo pretenzijų į kanclerio postą, ir Šleicherio planas žlugo. Tada Šleicheris pasiūlė Hindenburgui išsklaidyti Reichstagą ir valdyti kaip faktiniam diktatoriui, tačiau Hindenburgas šį pasiūlymą atmetė.
1933 m. sausio 28 d., atsidūręs politinėje aklavietėje ir pablogėjus sveikatai, Šleicheris atsistatydino ir rekomendavo vietoj savęs paskirti Hitlerį. Šleicheris siekė grįžti į politiką pasinaudodamas nesutarimais tarp Ernsto Remo ir Hitlerio, tačiau 1934 m. birželio 30 d. jis ir jo žmona Elžbieta buvo nužudyti Hitlerio įsakymu per Ilgųjų peilių naktį.
Išnašos
redaguoti- ↑ „Kurt von Schleicher 1882–1934“. LeMO. Nuoroda tikrinta 2 August 2017.
Šaltiniai
redaguoti- Bracher, Karl Dietrich. Die Auflösung der Weimarer Republik; eine Studie zum Problem des Machtverfalls in der Demokratie Villingen: Schwarzwald, Ring-Verlag, 1971.
- Feuchtwanger, Edgar. From Weimar to Hitler, London: Macmillan, 1993
- Kolb, Eberhard. The Weimar Republic London: Routledge, 2005
- Patch, William. Heinrich Bruning and the Dissolution of the Weimar Republic, Cambridge: Cambridge University Press, 2006