Čigonai

(Nukreipta iš puslapio Romai)
Čigonai
Hungarian Gypsy Mother and Child NGM-v31-p563.jpg
Gyventojų skaičius ~6–11 mln.[1]
Populiacija šalyse Europoje, Vidurio Azijoje, Amerikoje ir kitur

Turkija Turkija:
2 000 000–5 000 000
Jungtinės Amerikos Valstijos JAV ir Kanada Kanada:
1 000 000
Ispanija Ispanija:
600 000–800 000
Brazilija Brazilija:
678 000–1 000 000[2]
Rumunija Rumunija:
535 145 (2002 m.), kiti šaltiniai nurodo
1 000 000–2 500 000
Slovakija Slovakija:
500 000
Egiptas Egiptas:
500 000
Bulgarija Bulgarija:
370.908 (2001 m.)
Argentina Argentina:
300 000[3][4]
Rusija Rusija:
183 000
Italija Italija:
85 000–120 000
Jungtinė Karalystė Jungtinė Karalystė:
80 000–100 000
Graikija Graikija:
105 899
Serbija Serbija:
108 193
Juodkalnija Juodkalnija:
2 601
Albanija Albanija:
1 300 - 120 000[5]
Portugalija Portugalija:
40 000
Kroatija Kroatija:
14 000
Šiaurės Makedonija Makedonija:
53 879 (2002 m.)
Ukraina Ukraina:
48 000
Lenkija Lenkija:
15 000–50 000
Bosnija ir Hercegovina Bosnija ir Hercegovina:
17 000
Austrija Austrija:
15 000–20 000
Latvija Latvija:
13 000–15 000
Belgija Belgija:
10 000–15 000
Suomija Suomija:
5 000–8 000
Lietuva Lietuva:
3 000

Kalba (-os) Čigonų
Religijos daugiausiai katalikybė ir pravoslavybė; rečiau islamas; kitos religijos
Giminingos etninės grupės Sintai, Indai, Domai, Dombai, Luliai

Čigonai (populiarus savivardis – romai) – klajoklių gyvenimo būdą praktikuojanti tauta, gyvenanti Europoje, vakarų Azijoje, Amerikoje ir Australijoje. Jų tėvynė yra šiaurės vakarų Indija, iš kurios jie iškeliavo maždaug prieš 1000 metų. Manoma, pasaulyje gali būti apie 20 mln. romų.[6] Europoje gyvenanti čigonų populiacija pagal Europos Tarybos apskaičiavimus, apie 9,7 milijono.[7]

EtimologijaKeisti

Nėra jokio etimologinio ryšio tarp žodžių romai ir Romos miesto bei Rumunijos ir rumunų kalbos.

Dauguma čigonų save vadina Rom, nesvarbu, kokiai grupei priklauso. Čigonų kalba Rom reiškia vyrą ar vedusį vyrą (pvz.: romni = moteris arba žmona; roma = žmonės), tai siejama su sanskrito doma. Pasak kalbininkų, toks pavadinimas apibūdina tą pačią kastą.

Europoje ši tauta dažniausiai vadinama čigonams giminingais pavadinimais. Anksčiau šis pavadinimas, išskyrus kai kurias išimtis, buvo kildinamas iš Graikijos. Naujausiais duomenimis terminas „čigonai“ kildinamas iš slaviško ir galiausiai kipčiakų (viena iš tiurkų kalbų) (reikšmė 'neturtingas').

Dažniausiai čigonai vadinami:

Vengriškas Cigány greičiausiai kilęs iš žodžio szegény (sɛɡeːɲ), kas reiškia neturtingas”. Madjarų dialektuose žodis szegény labai panašus į žodį Cigány.

Kita teorija nurodo, kad žodis čigonas kilęs iš graikų kalbos athiganoi (neliečiamas) – nuo Bizantijoje buvusios erezinės sektos, kuri priminė vėlesnį jų atsiradimą karalystės teritorijoje.

Angliškas pavadinimas gypsy (ar gipsy) kilęs iš klaidingo manymo, kad čigonai kilę iš (Egipto).

Ispaniškai ir prancūziškai čigonai vadinami giminingais žodžiais Gitano (tariama „chitano“) ir gitan (tariama „žitan“).

Kitose pasaulio dalyse čigonai vadinami dar kitaip ir tai patvirtina, kad pavadinimas čigonai yra atsiradęs Europoje: Irane کولی (Kovli); Indijoje Lambani, Lambadi, ar Rabari; arabiškai Ghajar غخري arba Nawar نوار; kurdiškai Qerecí arba Dom.

Istorija ir kilmėKeisti

Labai mažai žinoma apie seniausią čigonų istoriją. Nenustatyta, ar jie priklausė vienai kastai, ar kilę iš įvairių kastų. Taip pat neaišku, dėl ko jie pradėjo migruoti. Žinoma, kad VIII–X a. čigonai keliais etapais paliko Indijos pusiasalį.

Viena iš teorijų teigia, kad čigonai kilę iš žemiausių Indijos kastų ir sudarė samdinių armiją, išsiųstą į vakarus, kad atremtų islamo ekspansiją. Gali būti ir taip, kad musulmonai, puldinėdami Vakarų Indiją, gaudė čigonus ir atsivežė su savimi kaip belaisvius. Tenai jie tapo atskira visuomene. Mahmudas iš Ghaznio nurodo, kad invazijos į Sindhus ir Pandžabą metu pagavo apie 500 tūkstančių čigonų. Kodėl čigonai negrįžo į Indiją ir pasirinko klajoklių gyvenimą, neaišku ir dabar.

Čigonai paprastai save vadina romais. Šis žodis kildinamas iš Doma, (Domari) indiškai Domba (Domari, Dommara, Domaki, Dombo, Domra, Domaka, Dombar). Tokiu terminu vadinama Indijoje atskira etninė ir visuomeninė grupė ar visuomeninė situacija, esanti žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Domų gyvenimo būdas panašus į čigonų, pragyvenimui jie užsidirba muzikuodami. Vienas iš Persijos šaltinių nurodo, kad vienas iš šiaurės Indijos karalių padovanojo Persijos šachui 10 000 „keliaujančių muzikantų“.

Gali būti, kad čigonai ir domai kilę iš skirtingų šiaurės Indijos gyventojų grupių (keliaujantys muzikantai, taip pat į nelaisvę paimti kareiviai ir belaisviai), kurie susijungė dabartinėje Irano ir Afganistano teritorijoje.

 
Čigonų į Europą migracijų keliai. Manoma jų protėvynė Indostano pusiasalyje Radžastanas

Čigonų kelias į Europą ėjo per Persiją iki Armėnijos ir Mažosios Azijos (XI a. iš ten dalis čigonų patraukė per Balkanų pusiasalį (XIII–XIV a.) į Vidurio Europą (XV a.), kiti per Siriją, Šiaurės Afriką pasiekė Iberijos pusiasalį ir toliau nuėjo į rytų Europą. 1417 metais čigonų grupė pasirodė Laboje (Vokietija), Mišnioje ir Saksonijoje, o 1422 m. Bolonijoje (Italija). 1427 m. 120 čigonų grupė pasiekė Paryžių. Abi grupės, žinoma, susitiko Prancūzijoje.

Antrojo pasaulinio karo metu įvyko čigonų vadinama Pharrajimos, kurioje naciai išžudė tūkstančius čigonų.

Naujausi genetiniai tyrimai patvirtino, kad čigonai kilę iš Indostano pusiasalio. Tyrimai vykdyti tarp Bulgarijos, Baltijos valstybių ir Rumunijos čigonų. Rezultatai rodo, kad pirmoji grupė gyveno Indijoje prieš 32–40 kartų.

Lingvistinę teoriją, kad čigonai kilę iš karių kastos, patvirtina genetikai. Dažnai pasitaikanti ABO kraujo grupė yra tokia pati, kaip ir šiaurės Indijos gyventojų.

PopuliacijaKeisti

 
Pilkai pažymėta iki 1 % šalies populiacijos, tamsiai žaliai – iki 5 %, šviesiai žaliai – iki 10 %.

Manoma, pasaulyje gali būti apie 20 mln. romų. Europoje gyvenanti čigonų populiacija pagal Europos Tarybos apskaičiavimus, apie 9,7 milijono.

Jų dauguma gyvena Europos valstybėse. Didžiausios bendruomenės yra Balkanų pusiasalyje, didelės grupės sutinkamos Pietų Amerikoje, buvusios TSRS valstybėse, Vidurio ir Vakarų Europoje, taip pat Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Amerikoje.

Yra valstybių, kuriose čigonai sudaro daugiau, kaip po 1 milijoną gyventojų. Gausiau čigonų esama: Rumunija, Egiptas, Ispanija, Bulgarija, Slovakija, JAV, Meksika, Brazilija ir Argentina. Mažesnės, bet gausios čigonų grupės sutinkamos buvusios Jugoslavijos valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Moldovoje, taip pat ir Turkijoje.

Tradicijos ir kultūraKeisti

 
Vokietijos čigonai 1935 metais
 
Andryčuvo čigonai
 
Bulgarijos čigonai (XXI a. prdž.)
 
Čigonai Lvove, (Ukraina)

Čigonų kultūrą gerokai veikia kitos tautos, todėl atskirų diasporų kultūra labai skiriasi. Be to, jie pasižymi stipriu bendruomeniniu jausmu ir yra prisirišę prie tradicijų. Turbūt tai lemia kadaise Indijoje patirtas susiskirstymas į kastas.

KalbaKeisti

Čigonai kalba įvairiais čigonų kalbos dialektais. Nors jie ir tvirtai laikosi savo tradicijų, čigonų dialektai perėmė šiek tiek kitų tautų leksikos ir gramatikos bruožų.

ReligijaKeisti

Čigonai neturi bendros religijos ir išpažįsta religiją, dominuojančią gyvenamojoje teritorijoje. Tarp jų yra katalikų, stačiatikių, protestantų, musulmonų ir kt. Jie neprisiriša prie liturgijos, o praktikuoja ją savo nuožiūra.

Pirmos žinios apie čigonus byloja, kad tolimojoje tėvynėje jie buvo hinduistai. Tokią teoriją patvirtina čigoniškas žodis trušul, reiškiantis kryžių, kuris kilęs iš tridančio dievo Šivos atributo.

TradicijosKeisti

Čigonai labiausiai vertina šeimynines tradicijas. Autoritetas yra senoliai, kurie vykdo teisėjų pareigas, sprendžiant ginčus pagal teisę, vadinamą romanipen. Romas yra tas, kas laikosi romanipen taisyklių. Čigonai nelabai toleruoja kai kurias kitų tautų tradicijas ir nepasitiki ne romų teise. Vedybos dažnai sudaromos, siekiant palaikyti kraujo ryšį tarp šeimų ar grupių. Kompensuodami tėvams dukters netekimą, jaunojo tėvai privalo sumokėti išpirką.

Čigonų elgesio normos reguliuoja daug gyvenimo aspektų, įskaitant moterų higieną, draudimą nešioti seksualius drabužius ar skundimą. Rankų ir kojų nagai turi būti nukirpti, drabužiai, tiesiogiai besiliečiantys su kūnu, turi būti skalbiami atskirai. Atskirai plaunami ir daiktai, kurie kontaktavo su maistu.

Čigonai laikosi tradicijų, privalomų Indijos hinduistams, pavyzdžiui, Bengalijos gyventojams. Bet, skirtingai nuo hinduistų, kurie kremuoja palaikus, čigonai mirusiuosius laidoja ir tiki, kad siela tol nepateks į dangų, kol kūnas nebus palaidotas.

ProfesijosKeisti

Kai kurios čigonų profesijos atsineštos dar iš Indijos, pavyzdžiui, metalo apdirbimas (kalvystė), gyvulių dresavimas. Manoma, kad seniausias čigonų užsiėmimas buvo prekyba arkliais ir jų dresavimas. Vargingiausi Karpatų čigonai skaldė akmenis kelių tiesimui. Taip pat populiari čigonų veikla – smulki prekyba, muzikavimas, būrimas.

Nematerialioji kultūraKeisti

Čigonai traukė aplinkinių tautų dėmesį ir tai atsispindi posakiuose, smulkiojoje tautosakoje (pavyzdžiui, ironiškas posakis „Pasitaiko, kad čigonas vištą pavagia“). Kai kur čigonai tapo patarlių herojais, papročių veikėjais (kalėdotojų grupėse, vestuvių užstalės čigonai). Kitos tautos iš čigonų kultūros praktiškai nieko neperėmė, išskyrus muziką.

MuzikaKeisti

Turtinga čigonų muzika paįvairino įvairių tautų folklorą. Vengrijoje atsirado styginiai orkestrai, Rusijoje chorai, soliniai romansai pritariant gitarai. Labiausiai čigonų muzika paveikė Ispanijos dainuojamąjį folklorą.

LiteratūraKeisti

  • Papuša (Panelė, tikrasis vardas Bronisjava Vals), baladžių autorė.
  • Margita Reiznerova – baladžių rinkinys Suno (Sapnai); kilusi iš Čekoslovakijos, dabar gyvena Belgijoje.

TeatrasKeisti

  • Pralipe (Brolybė, įkurtas 1971 m. Skopėje)
  • Romathan (Romų vieta, įkurtas 1992 m. Košycoje)
  • Romen (nuo 1931 m. Maskvoje).

Čigonai filmuoseKeisti

Čigonai pasaulyjeKeisti

EuropaKeisti

 
Čigonė Granadoje XX a. prdž.

Iš pradžių čigonai Europoje buvo priimti džiaugsmingai ir noriai. Jie klajojo tarp žmonių, kuriems žemės gabalas ir stogas virš galvos buvo didžiausias turtas, o darbas užimdavo didžiąją dalį dienos. Žinoma, gyvenimo būdas be nuolatinio užsiėmimo buvo sunkiai priimamas, kaip ir bet kokie pasikeitimai ir nežinomybė, jie tais laikais kėlė nepasitikėjimą ir baimę.

Praktiškai nuo pirmųjų dienų Europoje čigonų gyvenimas pradėtas reguliuoti. Ispanijoje XV a. ir XVIII a. jiems buvo draudžiama nešioti tradicinius drabužius, kalbėtis sava kalba ir nurodyta gyventi sėsliai. 1539 m. čigonai buvo išvyti iš Prancūzijos. Panašiai nutiko ir Anglijoje, kai 1530 m. čigonams buvo nurodyta palikti kraštą, grasinant nelaisve. Po 4 metų įkalinimas buvo pakeistas mirties bausme.

Vengrijoje ir Rumunijoje čigonus vertė eiti lažą. Sunki čigonų padėtis buvo Moldovoje, Vološčižnoje ir Transilvanijoje. Nuo XVI a. iki XIX a. pirmos pusės jie buvo laikomi belaisviais ir pardavinėjami po vieną ar šeimomis. Po 1856 metų buvo išleistas aktas, išlaisvinantis čigonus, ir tai leido jiems toliau klajoti po Vidurio Europą ir toliau į Ameriką. 1811 m. italų baudžiamasis kodeksas konstatavo, kad visi čigonai gimsta belaisviais. Savininkas galėjo parduoti ar dovanoti čigoną, o jei šis neturėjo šeimininko, buvo laikomas kunigaikščio nuosavybe.

LietuvaKeisti

LDK romai, manoma, pasiekė XV amžiaus viduryje per Lenkijos karalystę. Pastarojoje atsirado 1401 m. Jų imigraciją paskatino XV–XVII a. Europoje vykę romų persekiojimai, laisves varžantys įstatymai. Is pradžių LDK romai turėjo teisę laisvai keltis iš vietos į vietą, kuri vėliau buvo panaikinta, galėjo turėti savivaldą. Po ATR padalijimo daug romų pasitraukė iš LDK. 1918–1940 m. romai buvo visateisiai Lietuvos piliečiai. Nacių okupacijos metu nužudyta apie 500 romų arba kas trečias Lietuvos romas. Priverstiniams darbams deportuota apie 1000 romų. 1956 m. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas įtvirtino prievartinę sedentarizaciją. 2011 m. Lietuvoje gyveno 2115 romų (apie trečdalis Vilniaus tabore, kuris 2020 m. nugriautas).[8][6]

AmerikaKeisti

XVI a. užjūrio kolonijos buvo naudojamos kaip čigonų tremties vietos. Dauguma čigonų į užjūrio teritorijas pateko daug vėliau, pavyzdžiui, XX a. pabaigoje čia atsikraustyti atvyko daug Rumunijos čigonų. Jie kėlėsi ištisais taborais net iki XX a. trečiojo dešimtmečio Didžiosios depresijos. Ketvirtame dešimtmetyje jų dauguma apsistojo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados miestuose. Manoma, kad šiaurės Amerikoje gyvena apie 1 milijoną čigonų.

Santykiai su kitomis tautomisKeisti

Emancipacija vyksta lėtai. Tarkime, Jungtinėje Karalystėje jiems ilgą laiką buvo neleidžiama mokytis. Komunistinėse valstybėse čigonus versdavo gyventi sėsliai, juos maišant su vietiniais gyventojais (Čekoslovakijoje). Tai sukeldavo kultūrinius konfliktus. Šimtmečius trukusi laisvės tradicija neišlaikė susidūrimo su samdomu darbu.

Daugelyje valstybių (kuriose daugiausia gyveno vokiečiai) čigonai buvo nuožmiai persekiojami, ir tai tik paskatino dar didesnę jų migraciją ir izoliaciją. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių koncentracijos lageriuose (1944 m. rugpjūčio 2 d. Bržezinco čigonų koncentracijos stovykloje) ir atskirose egzekucijose žuvo apie 400–500 tūkstančių čigonų. Net ir dabar žmonės čigonus dažnai laiko nusikaltėliais, chuliganais ir sukčiais.

1971 m. Londone įvyko Pirmas pasaulinis romų kongresas. Tenai pirmą kartą buvo paskelbta romų vėliava ir himnas ir oficialiai sukviesta Romų unija, Pasaulinė romų sąjunga. 1978 metais įvyko eilinis Kongresas Ženevoje, o 1981 metais – Gėtyndzoje. Kreiptasi į JTO valstybes pripažinti čigonus atskira tauta ir juos laikyti tautine mažuma. Paprašyta juos vadinti romais, o ne čigonais. 1990 m. Varšuvoje surengtas IV Romų kongresas, kurio svarbiausias klausimas buvo čigonų kalbos standartizacija. 1993 m. Romų sąjunga buvo priimta į JTO kaip stebėtoja.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Lewis, M. Paul, ed. (2009). „Ethnologue: Languages of the World“ (online) (16th ed.). Dallas, TX: SIL. Nuoroda tikrinta 15 September 2010. „Ian Hancock's 1987 estimate for 'all Gypsies in the world' was 6 to 11 million.“ 
  2. Official data: 678,000
    800,000 -1,000,000 in The Rom of the Americas (chapter Brazil), by Jorge M. Fernandez Bernal
  3. Emerging Roma Voices from Latin America
  4. Jorge M. Fernandez Bernal, The Rom of the Americas (chapter Argentina)
  5. MINORITIES IN SOUTHEAST EUROPE: Roma of Albania
  6. 6,0 6,1 Romai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  7. web.archive.org / Roma and Travellers
  8. „Romai“. tmde.lrv.lt. Nuoroda tikrinta 2020-05-10. 

LiteratūraKeisti

  • McDowell, Bart (1970). „Gypsies, Wanderers of the World”. National Geographic Society. ISBN 0-87044-088-8.
  • „Gypsies, The World’s Outsiders.” National Geographic, 2001 m. balandis, 72-101.
  • Luba Kalaydjieva; et al. (2001). „Patterns of inter- and intra-group genetic diversity in the Vlax Roma as revealed by Y chromosome and mitochondrial DNA lineages.” European Journal of Human Genetics. 9, 97-104. dokument pdf
  • Dena Ringold, Roma and the Transition in Central and Eastern Europe : Trends & Challenges, World Bank Publications, Washington DC, 2000, 3, 5 ir 7 puslapiai

NuorodosKeisti

 

Vikiteka