Lenkijos emigracinė vyriausybė
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Lenkijos emigracinė vyriausybė, oficialiai žinoma kaip Lenkijos Respublikos emigracinė vyriausybė (lenk. Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie) – buvo suformuota po 1939 m. rugsėjo mėn. įsiveržimo į Lenkiją, per kurį Lenkiją okupavo Trečiasis Reichas ir Tarybų Sąjunga, metu. Nepaisant okupacijos, emigracinė vyriausybė turėjo didelę įtaką Lenkijoje, jai buvo pavaldi Lenkijos pogrindžio valstybė, lenkų kariuomenės daliniai Vakaruose ir Lenkijoje veikusi Armija Krajova bei po karo veikęs antisovietinis pasipriešinimas „Laisvė ir nepriklausomybė“.
Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie Lenkijos Respublikos Emigracinė Vyriausybė | |||||
Emigracinė vyriausybė | |||||
| |||||
| |||||
Himnas Mazurek Dąbrowskiego "Danbrovskio mazurka" | |||||
Sostinė | Nenurodyta | ||||
Sostinė tremtyje | Paryžius (1939–1940) Anžė (1940) Londonas (1940–1990) | ||||
Kalbos | lenkų | ||||
Valdymo forma | Respublika | ||||
Prezidentas | |||||
1939–1947 m. | Władysław Raczkiewicz (pirmas) | ||||
1989–1990 | Ryszard Kaczorowski (paskutinis) | ||||
Era | Antrasis pasaulinis karas / Šaltasis karas | ||||
- Įsiveržimas į Lenkiją | 1939 m. rugsėjo 1 d. d. | ||||
- Žlunga komunizmas | 1990 m. gruodžio 22 d. | ||||
Nors po Antrojo pasaulinio karo pabaigos nebeturėjo plataus pripažinimo ir veiksmingos valdžios, vyriausybė liko Lenkijos Liaudies respublikos opozicija ir egzistavo iki Lenkijos komunistinio režimo pabaigos 1990 m., kai emigracinė vyriausybė oficialiai perdavė savo įgaliojimus naujai vyriausybei.
Emigracinė vyriausybė nuo 1939 iki 1940 m. buvo įsikūrusi Prancūzijoje, pirmiausiai Paryžiuje, po to Anžėje. 1940 m., po mūšio dėl Prancūzijos, vyriausybė persikėlė į Londoną ir liko ten iki 1990 m.
Istorija
redaguoti1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolus Vokietijai, o rugsėjo 17 d. – Tarybų Sąjungai, Lenkijos valdžia buvo priversta bėgti iš šalies, kad išvengtų vokiečių nelaisvės ir priverstinės kapituliacijos Vokietijai. 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos Respublikos prezidentas Ignacy Mościcki, kuris tuo metu buvo mažame Kosów miestelyje prie Lenkijos pietinės sienos, pasirašė dekretą, kuriuo Senato spykerį Władysław Raczkiewicz paskyrė savo teisių perėmėju. Tai buvo numatyta Lenkijos Respublikos Konstitucijoje karo atveju. W.Raczkiewicz, kuris tuo metu buvo Paryžiuje, prisiekė Lenkijos ambasadoje ir tapo Lenkijos Respublikos prezidentu. Tuomet jis paskyrė generolą Władysław Sikorski premjerministru ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadu.
Naktį iš rugsėjo 17 į 18 d. Lenkijos Respublikos prezidentas ir ginkluotųjų pajėgų vadas perėjo Lenkijos- Rumunijos sieną Kutuose, tikėdamiesi pagal V Hagos konvenciją ir 1921 m. sąjungos sutartį su Rumunija išvykti į Prancūziją (pranc. droite de passage). Rumunija juos praleisti atsisakė ir internavo.
Didžioji dalis Lenkijos karinių jūrų pajėgų pasitraukė į Jungtinę Karalystę iki 1939 m. rugsėjo 1 d., dešimtys tūkstančių lenkų karių ir pilotų per Vengriją ir Rumuniją bei Baltijos jūrą pasitraukė į Prancūziją ir prancūzų Sirijos mandatinę teritoriją. Vėliau daug lenkų karių dalyvavo sąjungininkų karinėse operacijose: Norvegijos kampanijoje (Narvike), Mūšyje dėl Prancūzijos, Britanijos mūšyje, Atlanto mūšyje, Šiaurės Afrikoje (ypač Tobruke), Italijoje (Montekasino mūšyje ir Ankonoje), Market Garden operacijoje Nyderlanduose, Vilhelmshavene ir kitur kartu su sąjungininkais. Iki Sovietų Sąjungos įsitraukimo į karą Lenkijos pajėgos buvo trečios pagal dydį tarp sąjungininkų.